VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO 30 METŲ SUKAKTIS Spausdinti
Parašė Prof. Dr. J. Meškauskas   

Kiekviena sveikos minties ir nuojautos tauta visais laikais suprato mokslo reikšmę visuomeniniam ir kultūriniam tautos gyvenime. Jau 1579 m. Vilniuje įsteigiama aukštoji mokykla "Societatis Jesu Alme Academia Universitatis Wilnensis". Tas garsus senasis Vilniaus universitetas pradžioje dirbo nepastebimas ir istorikų beveik nepažymėtą darbą, bet vėliau pagarsėja ir įgyja didžios įtakos. Mūsų krašto kultūrai ir tautiniam susipratimui jis turėjo didelės reikšmės. Tame universitete mokėsi visa eilė žymių mokslo vyrų, poetų, rašytojų ir mūsų tautos žadintojų ir kultūrintoj ų. Užtenka tik prisiminti S. Daukantas, A. Mickevičius, S. Stanevičius, Lelevelis ir eilė kitų mūsų tautinio atgimimo, mokslo ir kultūros pionierių.

Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Vilniaus universitetas 1832 metais buvo rusų valdžios uždarytas, mokslininkai išskirstyti, turtai išdalinti tuo laiku veikusiems Rusijos universitetams. Nemažą jų dalį gavo Kijevo ir Charkovo universitetai. Tokiu būdu lietuvių tauta beveik ištisą šimtmetį buvo be aukštosios mokyklos. Jos sūnūs turėjo mokslo j ieškoti Rusijos arba Vakarų Europos universitetuose. Visos lietuvių tautos pastangos tuo metu atstatyti universitetą nuėjo niekais, nes rusai gerai žinojo, kad mokslo tvirtovė pastos jiems kelią rusifikacijai.

Tačiau tautų istorijoj, mokslo ir kultūros kūrime įvyksta krizių, sukrėtimų ir net katastrofų. Visuomeninių, mokslinių, idėjinių ir kultūrinių krizių metu tautos ir jų vyriausybės, nusivylusios ginklų ir materialia jėga, kviečiasi į pagalbą mokslą ir kultūrą krizėms nugalėti ir gyvenimui tvarkyti naujais principais ir naujais pagrindais. Taip atsiranda daug universitetų X ir XI amžiuose, žlungant Romos imperijai. Antroji universitetų steigimo banga yra renesanso ir reformacijos laikais; prancūzų revoliucijai sukrėtus visuomeninių santvarkų struktūrą ir taip pat įnešus naujų idėjų į kultūrinį pasaulį, atsiranda vėl visa eilė naujų universitetų. Pirmajam pasauliniam karui nusiaubus beveik visą pasaulį, griuvus sostams, subraškėjus valstybinėms santvarkoms ir imperijoms, susvyravus ir nepataisomai pairus materialistiniams pagrindams, įsteigiama visa eilė naujų universitetų. Tuo laiku vien tik Europos kontinete atsirado daugiau kaip 40 universitetų. Seni universitetai pertvarkomi ir pritaikomi naujiems principams ir naujiems reikalavimams.

Nelengva būtų rasti kita tauta, kuri būtų taip giliai supratusi aukštojo mokslo židinio — universiteto — reikšmę, kaip kad lietuvių tauta ir jos valstybės kūrėjai. Dar esant Lietuvoje vokiečių okupacinei valdžiai, Valstybės Taryba Vilniuje 1918 m. lapkričio mėn. ėmėsi svarstyti statutą atkurti Vilniaus universitetui ir 1919 m. sausio mėn. norėta jį atidaryti. Deja, 1918 m. gruodžio mėn. 31 d. ir 1919 m. sausio mėn. 1 d. lenkų kariuomenė užima Vilnių, ir Lietuvos vyriausybė iš jo pasitraukia. 1919 metai yra sunkių kovų metai. Liejantis lietuvių kraujui frontuose, Lietuvos vyriausybe ir inteligentija neužmiršta ir universiteto steigimo klausimo. 1920 m. vasario mėn. atidaromi Aukštieji Lietuvos Kursai, t. y. Lietuvos Universiteto pirmtakūnas. 1920 m. gegužės mėn. 15 d. susirenka Lietuvos Steigiamasis Seimas. Tarpe visos eilės labai opių mūsų valstybės klausimų, jisai svarsto ir universiteto steigimo reikalą. Seime statuto svarstymui kiek nusitęsus, ministe-rių kabinetas savo posėdyje 1922 m. vasario mėn. 13 d., pirmininkaujant min. pirmininkui Ernestui Galvanauskui ir dalyvaujant ministe-riams: prof. V. Jurgučiui, J. Aleksai, majorui Sližiui, prof. P. Juoda-kiui, Vileišiui, V. Karobliui, K. Olekai, J. Dobkevičiui, M. Soloveičikui ir valstybės kontrolieriui J. Zubric-kui, nutarė, remdamasis Vilniaus universiteto įsteigimo įstatymu, 1922 metų vasario mėn. 16 dieną atidaryti Lietuvos universitetą Kaune. Universiteto atidarymą pavesta įvykdyti švietimo ministeriui.

Taip 1922 m. vasario mėn. 16 d. pirmųjų rūmų didžiojoj salėj, dalyvaujant valstybės prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, ministeriui pirmininkui Ernestui Galvanauskui ir švietimo ministeriui P. Juodakiu i, buvo atidarytas Lietuvos Universitetas Kaune. Pirmuoju universiteto rektoriumi buvo paskirtas prof. Jonas Šimkus. Teologijos fakulteto dekanu paskirtas Dr. Jonas Maculevičius (Maironis), socialinių mokslų fakulteto dekanu prof. Augustinas Voldemaras, medicinos fakulteto dekanu prof. Dr. Petras Avižonis, gamtos ir matematikos fakulteto dekanu prof. Zigmas Žemaitis ir technikos fakulteto dekanu prof. Pranas Jodelė. Tuojau buvo paskirti fakultetų branduoliai ir universitetas pradėjo mokslo ir mokymo darbą.

Teologijos fakultetui branduolį sudarė: *) Dr. Jonas Maculevičius, Dr. Pranas Būčys, Dr. Blažiejus Česnys, Dr. Aleksandras Grigaitis ir mag. Kazimieras Šaulys.

Socialinių mokslų fakultetui branduolį sudarė: prof. Ed. Volteris, prof. Kazimieras Būga, mag. Vincas Krėvė-Mickevičius, prof. Augustinas Voldemaras, juristas Augustinas Janulaitis, Dr. Simonas Dubnovas.
---------
*) Titulai ir laipsniai rašomi čia toki, koki tuo metu įrašyti įsakyman, t. y. skyrimo  rašte.


LIETUVOS   UNIVERSITETO      SENATAS   1 92 9 - 1 932   METAIS

Sėdi iš kairės j dešinę: V. Krėvė-Mickevičius — Humanit. Mokslų f-to dekanas, P. Leonas — Teisių f-to dekanas, Bl. Česnys — prorektorius, V. Čepinskis — rektorius, P. Raudonikis — U-to sekretorius, VI. Lašas — Medicinos f-to dekanas, Pr. Kuraitis — Teol.- Filos. f-to dekanas; stovi iš kairės j dėžinę: Z. žemaitis — Matematikos f-to dekanas, K. Vasiliauskas — Technikos f-to dekanas, K. Kurtanauskas — Evangelikų Teologijos f-to dekano pavaduotojas.

Medicinos fakultetui branduolį sudarė: prof. Leonas Gogelis, Dr. med. Antanas Jurgeliūnas, Dr. med. Petras Avižonis, mag. Petras Raudonikis ir gydytojas Vladas Lašas.

Gamtos ir matematikos fakultetui branduolį sudarė: chemikas Vincas Čepinskis, gamtininkas Tadas Ivanauskas, chemikas Filipas Butkevičius, matematikas Zigmas Žemaitis ir gamtininkas Antanas Purenąs.
Technikos fakultetui branduolį sudarė: prof. Platonas Jankauskas, prof. Pranas Jodelė, prof. Jonas Šimkus, inž. Jonas Šimoliūnas, inž. Kazimieras Vasiliauskas.

1922 m. kovo mėn. 24 d. Steigiamojo Seimo priimtu statutu Lietuvos universitetas truputį pertvarkomas. Teologijos fakultetas gauna Teologijos-Filosofijos fakulteto vardą. Iš socialinių mokslų fakulteto buvo padaryti du fakultetai: Humanitarinių mokslų fakultetas ir Teisių fakultetas.

1925 m. kovo mėn. 31 d. seimas papildo universiteto statutą ir įsteigia Evangelikų teologijos fakultetą. To fakulteto įsteigimas rodo lietuvių tautos ir vyriausybės religinę toleranciją, Klaipėdos krašto lietuvių religinių ir kultūrinių riekalų supratimą.

1930 m. birželio mėn. 7 d., Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais, Lietuvos Universitetas buvo pavadintas Vytauto Didžiojo Universitetu.

Pirmosios bolševikų okupacijos metu V. D. Universitetas buvo vėl pertvarkytas. Buvo uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas. J visų fakultetų mokslo programas įvestas marksizmo-leninizmo dėstymas ir pats universitetas pavadintas Kauno universitetu. Bolševikų planas buvo universitetą likviduoti ir iš fakultetų padaryti atskirus institutus, akademijas. Tačiau tuo metu jie nespėjo to įvykdyti.
1941 m. liepos mėn., komunistus iš Lietuvos išvijus, Lietuvos laikinoji vyriausybė universitetui vėl grąžina Vytauto Didžiojo vardą, atidaro Teologijos, Filosofijos ir Technologijos fakultetus.

Vokiečių okupacijos metu labai sunkiomis sąlygomis universitetas savo darbą tęsė iki 1943 m. kovo mėn., kai vokiečių okupacinė valdžia universitetą uždarė ir dalį profesorių išvežė į koncentracijos stovyklas. Tačiau universiteto mokomasis personalas ir studentai, nežiūrint didelių pavojų, darbą tęsė slaptai iki pat antrosios rusų bolševikų okupacijos.

Įkūrus universitetą, buvo tik 30 vyresniojo mokslo personalo narių, 5 privatdocentai ir 20 jaunesniojo mokslo personalo narių. Vokiečių okupacijos metu jau buvo apie 200 vyresniojo mokslo personalo, keliolika privatdocentų, adjunktų ir apie 200 jaunesniojo mokslo personalo.

Iki 1944 m. pavasario universitetą baigė apie 5000 žmonių. Iš jų didžiausią procentą «udarė baigusieji
Teisių fakultetą, toliau Medicinos fakultetą ir Teologijos-Filosofijos bei Humanitarinių mokslų fakultetus. Pvz. 1939 m. gydytojų Lietuvoje buvo 1446, dantų gydytojų 686. Tik nedidelė dalis iš jų buvo baigę kitų kraštų universitetus.

Nepriklausomos Lietuvos universitetas gyvavo neilgą laiką, vos apie 18 metų ir apie 4 metus esant Lietuvai okupuotai. Tačiau jo nuveikti darbai yra milžiniški. Jis išauklėjo lietuvių inteligentiją, paruošė aukštų kvalifikacijų specialistus, kaip gydytojus, dantų gydytojus, chemikus, vaistininkus, inžinierius, juristus, mokytojus ir kitus kultūros ir mokslo darbuotojus. Lietuvos universiteto mokslinis personalas ir jo paruoštoji inteligentija sukūrė Lietuvos teisę, kultūrą, literatūrą, tyrė ir eksploatavo gamtos turtus. Dvidešimties metų laikotarpyje Lietuvos mokslas ir kultūra suklestėjo tokiu tempą ir tokiu laipsniu, kokių kitų tautų istorijoj vargu rasime. Tik patekę į svetimus kraštus, mes pamatėme, kad mūsų teisė atitiko Dilna to žodžio prasmę, kad mūsų kultūra buvo aukšta, dvasiškai gili ir tautiškai originali, kad mūsų įvairūs specialistai nei kiek nesilp-nesni kaip kad ir senos kultūros tautų ir senas tradicijas turinčių universitetų ruoštieji.

Mūsų krašto negausūs materialiniai resursai neleido labiau išplėsti mokslinio ir tyrinėjimo darbo. Turtinguose kraštuose dabar jau stengiamasi atskirti mokomąjį darbą nuo tyrinėjimo. Mokslininkai-ty-rinėtojai stengiamasi atleisti nuo mokomojo darbo ir sudaryti sąlygas grynai kūrybai, t. y. stengiamasi tyrimų darbą išimti iš universitetu, steigiant tam reikalui atskirus tyrimų institutus. Mūsų universitetas, nors ir suprasdamas šitos sistemos moksliniam darbui privalumus, ekonominių sąlygų verčiamas, laikėsi tradicinės universitetų pažiūros. Jis statėsi sau dvejopą uždavinį: 1. ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas intelektualines pajėgas ir 2. dirbti mokslinį ir tyrinėjimų darbą. Abu šitie uždaviniai uždeda universitetui pareigą padaryti sintezę mokslo srityje, įterpti naujus atskirų mokslininkų nustatytus faktus ir padarytus išradimus ir perduoti šitą sistematizuota mokslą jaunajai kartai. Mokomajam darbui trūko vadovėlių, todėl mokomasis personalas stengėsi juos paruošti ir naruose tokių, kuriuos negėda būtų išversti ir į plačiai vartojamas kalbas. Savo straipsniais ir studijomis jie dalyvavo savo ir užsienio rimtuose moksliniuose žurnaluose. V. D. Universiteto mokslinis personalas ir jo paruoštoji inteligentija 20 metų laikotarpyje prilygo senos kultūros tautų inteligentijai ir ne vienoj srity įnešė naujų idėjų ir darbų, kurie cituojami mokslininkų, kaip senajam, taip ir naujajam pasaulyje. Su dideliu džiaugsmu tenka priminti, kad nemažas skaičius buvusių V. D. universiteto mokomojo personalo narių ar tą universitetą baigusių ir jame pasiruošusių dabar su pasisekimu dirba mokslinį ir mokomąjį darbą kaip šio, taip ir kitų kraštų universitetuose. Tai liudija Lietuvos universiteto buvusį aukštą mokslinį lygį. Visa tai buvo pasiekta lietuvių didelio entuziazmo, veržlumo, analizuoti ir sintezuoti pajėgumo dėka. Noras progresuoti, kurti, tobulėti ir tobulinti buvo akstinai, kurių dėka buvo atsiekti visuomeniniai, moksliniai ir kultūriniai laimėjimai.

Lietuvos jaunimo veržlumas į mokslus buvo nepaprastas. Jis sekė Simano Daukanto, Prano Dovydaičio ir kitų tautos pionierių pėdomis, kurie be pinigo kišenėje, kas pėsti, kas važiuoti traukė į "mokslų miestus" semtis mokslo ir kultūros. Lietuvos universitetas pradžioje teturėjo tik apie 400 studentų. Juos sudarė daugiausia svetimtaučiai (žydai) ir iš frontų grįžę, žaizdomis ir vyties kryžiais apdovanoti šaunieji Lietuvos jaunuoliai.

Vėliau studentų skaičius didėja, keičiasi santykis, mažumos lieka tikrai mažumoje, kuriasi įvairios studentų organizacijos ir korporacijos. Studentams pradžioje visur atstovavo Lietuvių Studentų draugo vė. 1925 m. gruodžio mėn. 5 ir 6 dienomis pagal registruotą studentų skaičių išrenkama studentų atstovybė. Socialistai ir žydai, pareiškę protestą, iš atstovybės išėjo ir jos darbuose nedalyvavo. Antrojoj atstovybėj jau dalyvavo visos mūsų studentų grupės ir mažumos. Pirmosios atstovybės pirmininku buvo Antanas Starkus, vėliau medicinos fakulteto patologijos katedros vedėjas ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys.

Paskutiniuoju Nepriklausomos Lietuvos laiku studentų V. D. Universitete buvo apie 5000. Apie tiek pat buvo ir vokiečių okupacijos metu.

Lietuvos studentai bendradarbiavo su kitų kraštų studentais, nes suprato, kad gerų santykių palaikymas turi mokomosios, auklėjamosios ir visuomeninės reikšmės. Mūsų studentai aktyviai dalyvavo Pabaltijo Studentų Sąjungoje, vėliau pa-sivadinusioj SELL vardu. Jų atstovai dalyvavo užsienio studentų suvažiavimuose ir konferencijose. Jie ruošė eilę ekskursijų į Pabaltijį, Vokietiją ir kitus kraštus. Taip pat ruošė tarptautines konferencijas ir priiminėjo ekskursijas Kaune.

V. Didžiojo Universitete organizacinis gyvenimas buvo gana gyvas. Veikiančių organizacijų universitete buvo apie 80. Jos galima buvo suskirstyti į šešias grupes: 1. ideologinės tautinės, 2. socialistinės. 3. tautinės (nacionalistinės) 4. fakultetinės, 5. mažumų ir 6. bendrosios.
Studentu santykiai su universiteto vRdovybe buvo geri. Vadovybės autoritetą studentai visą laiką nuoširdžiai gerbė, nes matė ją rūpinantis jų ir viso universiteto reikalais. Su mokomuoju personalu studentų santvkiai buvo nuoširdūs. Neblogi santykiai buvo ir tarp paskirų tautinių studentų.
Ideologiniu ir tautiškojo sąmoningumo atžvilgiais mūsų studentai buvo tinkamoj aukštumoj. Jie buvo jautrūs visiems opiesiems tautos reikalams. Būdami jautrūs, drauge jie sugebėjo išlaikyti kultūringą pusiausvyrą.

Mūsų studentai suprato universiteto darbą ir jo uždavinius. Prievarta mūsų universitete buvo redukuota iki minimumo. Ideali padėtis būtų, jei iš universiteto galima būtų prievartą visai pašalinti, nes universitetas yra mokslo šventovė, kur turi veikti laisva, niekuo nesu-varžvta žmogaus dvasia. Tik tokiomis sąlygomis gali tarpti mokslas.

Mūsų studentai, dažnai silpnai pavalgę ir vilkėdami neprašmatnų naminį rūba, pilni jaunatviškos energijos, entuziazmo ir kūrybiškos dvasios sėdėjo laboratorijose, seminaruose, bibliotekose ir sėmėsi ten moks'inių žinių, kūrė mokslines, tautines ar kultūrines vertybes.

Mūsų studento laukdavo kaimas, parapija ar valsčius, jo pasiilgdavo atostogų metu Kaunas. Jaunesniųjų ir mažiau išsilavinusiųjų tarpe jis buvo vadas, o sendraugiu ir profesorių tarpe jis buvo pasididžiavimas ir ateities laidas. Deja, destruk-tvvinės Dasaulio jėgos buvo ir yra daug galingesnės už mūsų pasiryžimą, valia, kūrybines jėgas ir pagaliau dideles pastangas. Tos destruk-tyvinės jėgos mūsų universiteto mokslinį   mokomąjį  personalą   ir studentiją išblaškė po pasaulį, nutraukė jų mokslinius darbus, studijas ir visus jų gražius ir kilnius užsimojimus, įsiviešpatavo urvinis žmogus. Jis nepakenčia kultūringo, taurios sielos, gilaus proto ir mąstančio žmogaus, nes toks žmogus nepakenčia vergijos, išsiilgsta laisvės, pasigenda dvasios turtų. Prieš vergiją protestuodami, laisvės ilgė-damiesi ir dėl jos kovodami, nenorėdami prarasti dvasios turtų ir jų jieškodami, dalis mūsų vyresniųjų ir jaunesniųjų kolegų pasitraukė į Vakarus, kita dalis, kovodama už savo brangiuosius idealus, savo tėvynėj pastogės neteko ir pasirinko girių prieglobstį, treti už brangiausius mums visiems idealus tolimajam Sibire kenčia badą, šaltį ir skurdą.

Džiugu konstatuoti, kad dabartinė kova dėl Lietuvos laisvės vedama taip pat universitete dėsčiusių, jį baigusių ar jame studijavusių.

Mes visi suprantame, kad Lietuvai tapus vėl nepriklausoma valstybe, reikės daug mokslinių ir kultūrinių jėgų. Reikės atstatyti tai, kas per eilę metų sugriauta ir griaunama. Reikės naujų minčių, naujų idėjų ir darbų. Mes ir mūsų jaunimas turi papildyti mokslinį, kultūrinį bagažą ir praktinį patyrimą ir visa tai, laikui atėjus, panaudoti Lietuvos laisvei, jos mokslui ir kultūrai. Tikėkimės, kad į mūsų Alma Mater vėl sugrįš mūsų išblaškytos mokslinės jėgos, grįš jame dirbti svetur pasiruošę nauji žmonės, V. D. Universitete vėl suklestės mokslas, kultūra, sukurtos lietuviškos tradicijos ir lietuviška nuoširdi ir kūrybinga nuotaika. Dirbkime, kovokime ir tikėkime, kad urvinio žmogaus psichologija pranyks, kad jis užleis vietą kultūringesniam žmogui pasaulyje ir kad V. D. Universiteto 40 metų gyvavimo sukaktuves pakilioj ir džiugioj nuotaikoj švęsime jo paties patalpose, dalyvaujant mūsų vyriausybei, profesūrai, studentėms ir studentams ir jų organizacijoms su savo puošniomis vėliavomis.
Prof. Dr. J. Meškauskas