DĖL MARGALIO IR JO "LEISKIT Į TĖVYNĘ". Spausdinti
Parašė Kan. Mykolas Vaitkus   

1951 m. "Aidų" 8 numery Antanas Vaičiulaitis 376 p. apie poetą Margalį (kun. Juozą šnapštį, mirusį bene 1921 metais) išmintingai sako:
"Antai, Margalis yra "netekęs" vardo, kaip poetas. O savo laiku buvo labai populiarus. Jis ton užmarštin pateko be reikalo: kai peržvel-giam jo knygas, iš jų galime pasirinkti ne vieną stiprų dalyką. Jis yra ir "Leiskit į tėvynę" autorius, nors maža kas tenumano jį parašius šią garsią dainą".

Tai gera, kad bent po 30 metų Margaliui mirus rimtas literatūros atstovas tarė apie jį gerą žodį, tuo kiek atitaisydamas aną kietą ištarmę, kurią prieš 30 metų kitas rimtas literatūros atstovas, kritikas bei poetas E. Radzikauskas-Liudas Gira, tarė bene "Skaitymuose" apie Margalį kūrėją, kad jis, girdi, esąs ne poetas, ir tegu, girdi, ateityj literatūros tyrinėtojai nebekvaršiną be reikalo sau galvų: klausimas esąs galutinai išspręstas.

Buvau manęs papasakoti čia skaitytojams vien apie tą Margalio "Leiskit į tėvynę", bet panorau, ta pat proga, čia surašyti vieną kitą savo atsiminimą apie Šnapštį-Margalį, kadangi kitą kartą vargiai beprieisiu prie to reikalo.

Pirma pasižinau ne su pačiu Mar-galiu, tik su jo eilėraščių rinkiniu "Volunge". Buvo tai maždaug prieš 50 metų (o rodos — tik vakar!). Buvau jau pasigrožėdamas skaitęs Maironio, Jakšto, Vienožinskio, Baranausko, Dagilėlio ir kitų smulkesnių bei senesnių kūrėjų eilėraščių. Šalia jų Margalis atrodė visai pajėgus, nors ir ne toks mintingas, nuotaikingas ir muzikalus, kaip Maironis ar Vienužis,   ar   Baranauskas.    Betgi mes, anų laikų moksleiviai, branginome Margalį ir iš jo nemaža dar tikėjomės.

Vėliau teko man pamatyti jo autografą. Jokiu būdu neįspėtumėte, kur! Nagi, Kauno Kunigų Seminarijos duryse pieštuku įrašytą, būtent— tame kambary, kur gyvendavo dekanas, klierikų šioks toks viršininkas, dvasines vyresnybės paskirtas iš tų pačių klierikų. Tie tatai dekanai po kits kito, kaip kokioj litanijoj, vai-kėziškai ir įamžinę (ligi pirmojo kambarių dažymo) valdoviškas savo pavardes. Matyti, retai tebuvo dažoma, kadangi suskubo susidaryti šiokia tokia skiltis pavardžių, kurių tarpe besąs ir Šnapštys. Kadangi dekanais buvo skiriama vien įžymesnieji klierikai, matyti, šnapštys vyresnybės buvo laikomas galvotu ir doru vyru.

Pagaliau išvydau ir patį Šnapštį: šarpiai bežingsniuojąs per seminarijos scdą profesorių butų link — gana aukštas, lieknas, stiprus jaunas vyrukas, ištinusia viena puse veido; gal dėl to taip smarkiai bezvembiąs pro klierikų šalį, kad besigėdįs ištinusio skruosto.

Pagaliau išvydau jį ir iš arto, jau abiem skruostais lygiais: Kaune po pirmojo pasaulinio karo šv. Kazimiero draugijos rūmuose 1918 metais, kur man teko vienkart su juo darbuotis, ligi vyskupas jį iškėlė klebonu toli į Aukštaitiją 1920 ar 1921 metais. Mat, šv. Kazimiero Draugijos valdyba su prelatu Dambrausku-Jakštu priekyj buvo parsikvietusi Margalį, kaip gabią plunksną, padėti redaguoti draugijos leidžiamus laikraščius bei knygas, ypač darbuotis Jakšto "Draugijoj" bei "Garnyj" ir kunigo Bikino "Vienybėj".

Tų laikų Margalis yra pasilikęs mano atmintyj kaip "vidutinio" ūgio (nes pastorėjęs), sveikas stiprus vyras, tamsiu saulės įdegintu ir vėjų nupūstu veidu, ilgokais juodais, gana susivėlusiais plaukais, gana maloniais, bet paprastais kaimietiškais bruožais, nedidelėmis, aštriai blizgančiomis gudriomis akimis, geru, truputį ironišku šypsniu sultingose lūpose, naminės gelumbėlės sutona, prastai pasiūta ir nedailiai savininką klojančia. Visa išorė kiek apšepusi. Senatvėj Margalis būtų pasidaręs savo išvaizda visai panašus į Strazdelį, už kurį nebuvo nė mažiau talentingas, tik kad Strazdelio talentas buvo labiau liaudiškai dainiškas, Margalio — literatūriškai lyriškas.

Bendrai gyventi bei darbuotis Margalis buvo labai patogus, nes buvo geros širdies, draugiškas, linksmas, nelengvai suerzinamas. Kurį laiką pas jį pietavova draug su mieluoju kan. Juozu Bikinu (pietūs būdavo gan primityvūs, užtat ir kaina žema, betgi druskos tai jau į valgius nesigailėta — ligi šiol vis dar prisimenu pasibaisėdamas). Pietus mums paskaninti šeimininkas bandydavo anekdotais, kiek linksmais, tiek nešlifuotais. Bet reikia jam pripažinti: anekdotus pasakoti jis mokėjo neblogai; kas gana svarbu — pats nesijuokdavo. Kadangi publicistui Bi-kinui rūpėjo politika, tai nemaža apie ją kalbėdavome — apie vidaus ir apie užsienių. Abu — ir Margalis, ir Bikinas — turėjo sveiką praktišką protą, o buvo karšti, dar iš draudžiamųjų kovos laikų, patriotai — tad būdavo miela su jais pasikalbėti. Literatūrinių klausimų kaip ir neliesdavome.

Skyrium su Margaliu apie estetiką, poeziją, jo paties kūrybą aš kartai3 pasikalbėdavau. Nors švelniai, bet atvirai draugiškai aš jam nurodydavau, kas būtų jo poezijoj taisytina, ir jis nesivaipydamas išklausydavo. Ypačiai jam patardavau skaityti dažnai ir daug vertingos kitų tautų kūrybos, ypač kad jis gerai mokėjo rusiškai, lenkiškai, lotyniškai ir, rods, vokiškai. Mat, man rodės, jei jis įsigytų daugiau estetinės kultūros, tai imtų ir pats kurti tikrai vertingai, kadangi talento jis, atrodo, turėjo nemenko, galgi ir tikrai didelio, tik jau, intelektualiai bei estetiškai imar.':, buvo stiprokai atsilikęs, o be to dar, ir kurdavo apsileidusiai, paskubomis, nešlifuodamas. Tuo kalta čia gal buvo jo (o ir daugelio kitų to laiko asmenų) pažiūra į poetą: jis turįs būti gimęs, o ne pasidaręs (kaip kad ne visai teisingai teigia senasis posakis: poetae nascuntur, oratores fiunt, kadangi ir tikri oratoriai turi būti tokie gimę, ir poetai turi dar "pasidaryti", gerai pasidarbavę ir nuolat tobulinda-mies); poeto kūrybos procesas turįs būti lengvas bei sklandus; poetas turįs kepti eilėraščius, kaip kad paukštis giedoti, — lengvai, greitai, iš karto išbaigtus — tiesiog improvizuodamas; jei taip neįstengiąs, tai nesąs tikras poetas, ir žmonės iš tokio vien juokias. Tad, žinoma, ir Margalis stengės taip lengvai kurti— ir todėl jo eilėraščiai dažnai esti formos atžvilgiu toli gražu netobuli.

Betgi kartais jam pasisekdavo sukurti, net ir tos klaidingos teorijos laikantis, visai gražų kūrinį (kadangi jis buvo vis tik poetas). Toks kūrinys yra ir "Leiskit į tėvynę". Tiesa, tai nėra visai originalus dalykėlis, tik vienos lenkiškos dainelės parafrazė. Ta lenkiškoji dainelė skamba taip:
Dajciež mi Wolynia, Mily dajcie dym — Ja v.-am z nad Horynia Piękny przyslę rym I, nim blysnie dzionek, Tęskną piosnkę dam — Ja wam jak skovvrcnek będę spiewal tam.

Tu mej piersi ciasno, Nią zalega mrok. Dajcie gniazdko vvlasne — Smielej spoirzy wzrok; Gdy rodzinnego drzewa zawtoruje szum, Serce me zaspiev/a Note tęsknych dum. (Toliau neteatsimenu, o gal daugiau ir nebebuvo žodžių).

Tų laikų mūsų kunigija labai mėgdavo tą dainelę dainuoti, ypač kad jos melodija j'ra labai graži. Bet, kai lietuviškasis patriotizmas ėmė vis labiau įsigalėti, jaunesnieji kunigai būtų mielai prisitaikę tą melodiją kokiems lietuviškiems žodžiams. Taip pagaliau ir padaryta. Man anais   la'kais   vienas   kunigas   apie "Leiskit į tėvynę" genezę papasakojo taip:
Buvę tai žemaičiuose, Veviržėnuo-se, per kuriuos ten atlaidus. Buvęs ten ir kun. šnapštys (nebeatsimenu, ar jis buvo ten vikaru, ar vien į talką buvo atvažiavęs). Žinoma, dainuota, kaip paprastai. Dainuota ir anoji "Dajciež mi wolynia". Kažkuris svešias pareiškęs norą, kad Margalis tą dainą atkurtų lietuviškai. Margalis sutikęs, išėjęs į kitą kambarį, užsirūkęs, pavaikščiojęs kiek laiko ir netrukus atsinešęs baigtą "Leiskit į tėvynę". Ir ėmė kunigai bei klierikai tą dainelę dainuoti po visą Lietuvą. Tik turiu čia pabraukti, kad mes ją dainuodavome ne ta dabartine gaida, tik senąja, daug gražesniąja (bent taip man atrodo). Naująją gaidą aš pirmą kartą išgirdau Palangoj tarp 1930 ir 1939 metų, kapelmeistrui Jonušui diriguojant gusarų dūdų orkestrą. Labai nusiminiau, kad ana senoji gražioji gaida nepavirtusi gražesne, nors yra kiek sulietuvinta: matyt, kompozitorius ar tyčia suprastino, ar nenoromis tai padarė, girdėjęs kuomet nors kur nors aną gražiąją melodiją ir ją pamiršęs, o paskiau pabandęs atkurti. Na, bet vis dėlto pasiliko joj bent tiek grožio, kad užteko sužavėti plačiai publikai — ir ši ėmė tą dainą dainuoti visoj Lietuvoj.

Sukūręs "Leiskit į tėvynę", Margalis būtų galėjęs sukurti ir dar gražių dalykų, ypač pasakėčių (jis buvo jau jų neblogų kūręs, o ir vysk. Karevičius jį kurstė bent genialiojo rusų pasakėtininko Krylovo pasakėčias išversti, netgi buvo jam originalųjį tekstą davęs). Matydamas tobulėjančią mūsų lyriką, jis, kaip gabus, pastabus ir judrus žmogus, būtų ir savo versifikaciją patobulinęs. Bet likimas lėmė kitaip: jam teko palikti kultūros centrą bei grynai kultūrinį darbą, apsigyventi gilioj provincijoj, atsitiktinai susirgti bene plaučių uždegimu ir, kadangi anuo metu medicinos pagalba provincijoj buvo labai netobula, — per anksti numirti.

Beje, kodėl vysk. Karevičius jį iškėlė iš Kauno? Man teko apie tai nugirsti iš prel. A. Dambrausko ir iš kitų šv. Kaz. draugijos valdybos narių: Margalis pasidaręs nebetoks naudingas ir nebepatogus: nebenaudingas, kadangi iš Amerikos parvyko dr. A. Maliauskis (kuris ir prieš pasaulinį karą darbavos Kazimiero draugijoj), daug už Margalį mokytesnis, o kaip publicistas ir populiarių knygelių rašytojas už Margalį irgi stipresnis; reikalų vedėju pasidarė kun. Pranas Penkauskas, labai sumanus ir tvarkingas darbininkas; o čia, nelaimei, Margalis ėmė verstis įvairiais pašaliniais bizneliais, ėmė pas jį lankytis visokie tipeliai, kur sv. Kazimierui nebuvo tieK pat malonūs, kaip Margaliui; pagaliau jis, turbūt, vėl ėmė verstis žmonių gydymu (gyvenimas buvo nepigus, pajamų reikėjo): juk prieš karą provincijoje Margalis buvo garsus cūdau-nas daktaras! O čia dar į pilną taurę paskutinis lašas—Margalis įsigijo savavališkai porą paršiukų ir apgyvendino juos Kazimiero kieme, viename sandėliuke; paršiukai kaip paršiukai, ceremonijų nedaro — nekreipia dėmesio į tai, kad tame pat kieme gyvena dideli žmonės — ir netrukus nei prelatas Dambrauskas nebegalėjo atidaryti savo miegamojo kambario lango, nei kanauninkas Alekna savo valgomojo, nei Maliauskis kurio ten lango, nei "Šviesos" spaustuvės darbininkai nebegalėjo kvėptelėti tyro oro, nepajutę Marga-lio paršiukų kvapo. Čia jau Dambrauskas nebeištūrėjo. Ir Margalis gavo vykti į tremtį, nesgi dar kartą pasitvirtino sena tiesa, kad, girdi, netgi poezija neįstengianti susiderinti su kiaulyste. . .

Taip daugiau ir nebeteko man matyti to mielo, įdomaus, gabaus ir stipraus asmens. Netgi nebeturėjau žinių, ar jis ką bekūrė. Stipriai tikiu, kad kūrė. Bet kam yra tekę jo rankraščiai? Niekas apie tai nė čiūkšt. Argi būtų visus taip jau paveikęs fanfaroniškas ano meto kritikos diktatoriuko tarimas? O reikėtų vis dėlto visus Margalio rankraščius sulasyti ir, kas verta, išleisti, o taip pat, 30 metų po jo mirties praėjus, dar kartą išleisti jo knygas. Juk, šiaip ar taip, jis buvo įžymus vėlybojo draudžiamojo laikotarpio kovotojas ir rašytojas, tikrai ne mažiau vertas mūsų branginimo už 19 amžiaus pradžios smulkiuosius mūsų rašytojus.

Kan. Mykolas Vaitkus
Peace Dale, R. I.