PASTABOS APIE LIETUVIŠKĄ PASAKŲ KNYGĄ Spausdinti
Parašė Dr. Jonas Balys   
Reikia laikyti ne pripuolamu sutapimu, kai Aug. Raginis, skaitydamas mano sudarytą "Lietuviškų Pasakų" knygą, susidarė lygiai tokį pat įspūdį, kaip ir aš, rinkdamas tai knygai medžiagą (žiūr. knygos recenziją "Aidų" 1352 m. 183-6 psl.). Darydamas knygai atranką, turėjau labai aiškų tikslą: parodyti, kokių stiliaus tobulybių galima rasti mūsų žmonių pasakose. Aš vis piktindavausi ir tebesipiktinu, kai literatai, paėmę žmonių pasaką, praskiedžia ją devyniais vandenimis, ištampo ant tuzino kurpalių, nukapoja jai rankas ir kojas, o tada tariasi "grimais" patapę. Tokie dideli talentai, kaip Wil-helmas Grimmas ar danų Andersenas, yra labai retas dalykas, šiaip Vidutiniai ir net gabūs rašytojai neįstengia prilygti nežinomiems žmonių pasakų autoriams. Geriausi kritikai šiuo atveju yra mūsų vaikai. Paskaityk kokių 6—7 metų vaikučiui mūsų rašytojų sukurtas ir vaikams skirtas pasakas, jis kurį laiką kantriai paklausys, o paskum tave nutrauks: "Gana, neįdomu, štai iš šitos knygos paskaityk, čia tai įdomios pasakos." Ir paduos tau Basanavičiaus ar kitą kurią grynų tautos pasakų knygą.

Aišku, ne viso3 iš žmonių užrašytos pasakos yra taip tobulai išvystytos, kaip daugelis tų, sudėtų į mano rinkinį. Tai tikri deimančiukai, atrinkti iš daugelio tūkstančių variantų. .Negaliu dabar tikrai pasakyti, kiek pasakų perskaičiau, darydamas tą atranką. Spėju, kad perverčiau taip tarp trijų ir penkių tūkstančių, kol atrinkau penkiasdešimt. Pirma atrinkau apie šimtą, o paskum tą skaičių sumažinau perpus, žinoma, kas kitas gal būtų radęs vieną kitą dar įdomesnę pasaką mano "atmestųjų" tarpe. Čia jau skonio dalykas. Aš pats nekartą atmestąją vėl pasiimdavau,   o   išrinktąją   atmesdavau.

Visa tai dar visiškai nereiškia, kad žmonių pasakų tarpe labai maža tėra tobulų variantų. Čia kaltas ne tik pasakorius, bet dar daugiau užrašy-tojas ir užrašymo technika. Visi žinome, kad pasakoriai labai nevienodi: vieni tą pačią pasaką moka labai gyvai ir įdomiai atpasakoti, o kiti perduoda vos tiktai jos griaučius arba turinį, dar ir tą sužalotą dėl atminties šlubavimų. Reikia pripažinti, kad gerų pasakorių yra daugiau, negu blogų. Paprastai kas neturi talento pasakoms sekti, tas ir nebando šio meno, jis tik klausosi kitiems pasakojant. Užtat yra du pasakorių tipai: aktyvusis, kuris mėgsta ir sugeba pats pasakoti, ir pasyvusis, kuris tiktai mėgsta klausytis, o pats nenoromis pasakoja tik aplinkybių priverstas. Užtat tautosakos rinkėjams reikia jieškoti aktyviųjų pasakorių, o neužsipulti perdaug pasyviuosius.

Dar svarbesnis dalykas yra užrašyto jas: kuo jis mokytesnis, tuo blogiau savo darbą atlieka. Nei vienas mūsų tautosakos rinkėjas nemokėjo stenografijos, visados daugiau mažiau rašė iš atminties, pasakojimo metu vos spėdamas pasižymėti pasakos planą ir kelis būdingesnius sakinius (aš pats stengdavausi tokių sakinių kuo daugiau sugriebti.). Jei užrašydamas pasakorių dažnai stabdysi, vėl bus blogai, jis bus išmuštas iš vagos. Užtat geriausi pasakų užrašytojai, pasirodo, yra daug mokslo neragavę asmenys, kurie nedaug teskaito knygų ir laikraščių, kuriems žmonių pasakojimo būdas yra prie širdies ir kurie jokių man-drysčių nesivaiko, kad pasaka būtų "panaši, kaip knygose". Užtat aš, darydamas tą atranką, pirmiausia čiupdavau skaityti tuos pasakų rankraščius, kurie buvo surašyti neįgudusią ranka, su daugybe rašybos klaidų.

Idealus dalykas yra mechaniškos užrašymo priemonės, jei tik pasakoriaus perdaug neišblaško mikrofonas (paprastai jie apsipranta gana greit ir jaudinasi mažiau, negu profesionalai artistai). Tačiau anai knygai tepanaudojau ves vieną paraką, užrašytą į fonografo plokšteles, tai "žalčio žmona", kurią pasakė 80 metų amžiaus senutė Ona Mažeikienė iš Smilgių km., Kupiškio vis. (užrašyta 1936 m.), ši pasaka žodis žodin išspausdinta taip, kaip ji buvo atpasakota. Ir kokia ji žavinga!

Dabar JAV užrašiau dar modernesnėmis priemonėmis į fonografo kaspinus apie 70 pasakų ir sakmių. Jų tarpe yra ir tokios aukštos kokybės, kaip "Lietuviškų Pasakų" rinkiny, tačiau nevisos, nes nevisi pasakoriai buvo pirmarūšiai. Rašiau ir tada, kai pasakorius menkai pasaką teprisiminė, buvo persenęs ir pasakojo be užsidegimo, kuris būdingas tikram pasakoriui-menininkui. Jei tik pasakorius gerai kalbėjo tarmiškai, tai ir rašiau, turėdamas galvoj kalbos reikalą, pasakos turinį, bet ne jos formą arba stilių, šitai medžiagai nurašyti į popierių iš kaspinų, paskum perrašyti mašinėle ir sutvarkyti, reikėtų apie metų laiko, kurio čia man niekas neduoda. Tik pripuolamai, naktimis nurašiau keletą trumpesnių sakmių, kurias jau ir atspausdinau "Lietuvių Tautosakos Lobyne".

Recenzentas duoda man atvirą klausimą: "Būtų įdomu patirti, ar Dr. Jonas Balys čia ką nors pataisė. Kalboje gal vienas kitas barbarizmas ir bus išvalytas, — ji pasižymi klasišku švarumu ir skaidrumu. Tačiau neatrodo, kad būtų paliestos pačios pasakos ir t. t." (p. 186). Atsakysiu irgi atvirai: nei vienas pasakos epizodas arba bruožas ten nėra mano sauvališkai įdėtas ar išgalvotas. Tiesa, išmečiau barbarizmus, šen ten pridėjau ar išbraukiau vieną kitą žodi, manydamas, kad užrašytojas sušlubavo, ir tik labai retais atsitikimais įdėjau kokį sakinį, priduodamas pasakojimui vientisumo, jei man atrodė, kad dėl kokių nors priežasčių atsirado "skylė", žodžiu, ten apie 95% yra tikra mūsų žmonių kūryba ir mano redagavimas sudaro nedaugiau kaip 5%. Labai nedaugeliu atvejų sudursčiau pasaką iš kelių tos pačios pasakos variantų. Prisimenu, taip padariau su pasaka "Gudrus kerštininkas". Gerai žinau, kad tokie pakeitimai ar sudurstymai neleistini mokslo reikalams skirtuose folkloristiniuose leidiniuose, nors ir br. Grimmai, ir Afanasevas taip darė. Kas buvo leistina prieš šimtmetį, neleistina dabar. Tačiau ši mano knyga ne mokslo reikalui skirta, tai populiarus leidinys, skirtas platiems skaitytojų sluogsniams. Į ją žiūrėjau, kaip į repliką nevykusiems, mano nuomone, pasakų stilizatoriams. Knygos pirmojo leidimo buvo atspausdinta 10,000 egz. (Kaune, 1945 metais), o antrojo leidimo — 5,000 egz. (Čikagoje, 1951 m.). Populiariam leidiniui kiti ir kriterijai. Panašiai elgiausi ir su kitu savo populiariu leidiniu — "Šimtas liaudies baladžių"  (Kaune, 1941).

Visa nelaimė, kad bolševikai, atradę Kaune jau išspausdintą knygą, išmetė paskutinius puslapius, kur buvo mano "žodis skaitytojams" ir visų svarbiausias dalykas — metrika. Ten buvo sužymėta, kas ir kur kiekvieną pasaką pasakė, kas ir kada ją užrašė, kur yra rankraščiai, kas su pasaka padaryta ją redaguojant. Dabar, žinoma, jokiu būdu negaliu atsiminti apie kiekvienos pasakos kilmę. Ką prisimenu — čia surašysiu.

Per dešimtį pasakų paėmiau iš-Motiejaus Slančausko - Slančiaus. (1850—1924) rinkinių, užrašytų Trumpaičių kaime, Gruzdžių vis., Šiaulių aps., apie 1895—1900 m. Tikrai Slančiaus užrašytos pasakos yra: "Užburta mergaitė ir slibinas", "Tarnybos sutartis su Radvilu", "Potec-kis ir Šlėktas". Pasaką "Jovadas" užrašė Paulius Golcvnia (Galaunė) Sobuvos km., Jiezno vis., apie 1910-metus. Mano paties užrašytos pasakos iš Kupiškio apylinkės yra šios: jau minėta "Žalčio žmona", "Devy-niagalvių dvaras", "Sulaukinėjęs karalaitis", "Rėtelių pynėjas", "Gailestingas sūnus". Apie tuziną ilgesnių ir trumpesnių pasakų paėmiau iš Vinco-Basanavičiaus (daktaro brolio) rinkinio, surašyto Bartininkuose, Vilkaviškio aps., 1905 m. Visos kitos pasakos paimtos iš visokių rankraščių, senų ir naujų, buvusių Lietuvių Tautosakos Archyve ir Lietuvių Mokslo Draugijoje Vilniuje. Atrankos darbą. atlikau 1940—1942 metais Vilniuje. Karas ir okupacijos spausdinimą ilgai užtęsė.
 
Daugelis labai nusivils, kai pradėsiu kalbėti apie tų mūsų pasakų susiejimus su kitų tautų pasakų motyvais. Visų jų forma ir stilius yra lietuviški, tačiau ir pats nežinau, kiek pasakų šioje knygoje būtų galima laikyti lietuviškos kilmės ir turinio atžvilgiu. Reikia žinoti, kad visų Europos tautų pasakų didžioji dalis yra perdėm tarptautiniai tipai. Sakmės arba padavimai, priešingai, turi daug daugiau tautinių siužetų, nors ir ten tarptautinių arba keliaujančių motyvų netrūksta. Sudarydamas šį rinkinį, pirmoj eilėj žiūrėjau, kad būtų graži forma, geras pasakojimo stilius, nesudarkytas turinys, o į pasakų lietuviškumą nekreipiau daug dėmesio.

Daugelis pasakų tipų ar atskirų jų motyvų siekia labai tolimus laikus. Pavyzdžiui, pasaka panaši į mūsų "Du broliai" jau buvo žinoma senovės Egipte apie 1500 metų prieš Kr. Panašią pasaką į "Nuostabųjį sakalą" randame babiloniečių epe apie karalių Etaną. "Raginis Jonas" yra savotiška Niebelungų Sieg-friedo versija. "Baltoji lelija", kuri taip patiko Aug. Raginiui, turi ryškią paralelę rusuose (žiūr. Ghudia-kov,   "Velikorusskija  skazki",  Mcskva, 1860, II, 115). Visai neseniai iš prof. Hanika Stockholme skaityto referato patyriau, kad bavarai turi pasaką, visiškai panašią į mūsų "Rožių lelijų dvarą". Pagaliau mūsų garsiajai "žalčio žmonai" suradau tolimesnes paraleles Indijoje ir artimesnes rytuose: rusišką, gana artimą mūsiškai versijai, duoda A. A. Erlenvein, "Narodnija skazki", Mcs-kva, 1863, Nr. 2 iš Tūlos apyl.; kitą ukrainietišką versiją, žymiai daugiau nuo mūsų nutolusią, randame rinkiny "Sixty Folk-Tales from Exclusively Slavonic Sources" by A. H. Wratsilaw, Boston, 1890, p. 160 t. (Apie tą žalčio pasaką pakartotinai rašiau "Gabijos" žurnale.)

Baigdamas sužymėsiu tik tas pasakas, kurioms tuo tarpu nežinau paralelių kitose tautose (taip yra šiandie, rytoj gal jau bus kitaip): "Šuo kailiadirbys" (tik pirmoji dalis, antra dalis apie žvėrių karą yra tarptautinis motyvas); "Užburta mergaitė ir slibinas" (irgi tik pirmoji dalis, antroji dalis apie slibino mirtį kiaušinyje yra tarptautinis motyvas); "Geležinis vilkas"; "žmona deivė"; "Devynių brolių sesuo ir de-vyniagalvis"; "Kumelaitė Šluika" (plačiai žinomo tipo labai savotiška versija); "Pragaro katilo kurstytojas" (pradedant tik nuo 103 psl., pirmoji dalis tarptautinė); "Turtuolis ir grytelninkas"; "Medyje pakabinta virvė"; "Jovadas"; "Sulaukinėjęs karalaitis"; "Rėtelių pynėjas"; "Tarnybos sutartis su Radvilu"; "Poteckis ir šlėktas". Tai ir viskas. Visi kiti tipai ir motyvai yra kiaurai tarptautiniai.

žinoma, kiekviena tauta tam pačiam pasakos tipui dažnai sukuria gana skirtingą versiją, šioje srityje ir lietuviai pasižymi dideliu išradingumu. Be to, jei kuri pasaka randama ir kitose tautose, tai dar neaišku, kas ir kur ją sukūrė, kaip ji keliavo, kas iš ko skolino. Sakysim, vis dar esu linkęs manyti, kad mūsų pasakos "Žalčio žmona" ir "Statytojas, Perkūnėlis ir Bukutis" gali būti lietuviškos kilmės, nors panašių variantų turi ir rusai. Klausimui išspręsti reikia parašyti visą disertaciją, viską nuodugniai išstudijuoti, lyginant kuo daugiau variantų, surinktų iš įvairių tautų.

šias pastabas norėjau duoti pačioje knygoje, tačiau leidėjai sakėsi turėsią kai kurių techniškų sunkumų, užtat jas duodu dabar čia.
Dr. Jonas Balys