Dr. P. Jonikas. GIMTOJO ŽODŽIO BARUOSE. Spausdinti
Parašė L. Dambriūnas   
Bendrinės kalbos patarimai ir paaiškinimai. Išleido Terra. Čikaga 1952, 167 p. Kaina $1.50.
Besirūpinant lietuvybės išlaikymu bei savo tautine kultūra, tenka nemažai dėmesio skirti ir gimtajai kalbai, kuriai, svetur gyvenant, atsiranda nemaža pavojų sunykti. Tam reikalui Lietuvių Tautinės Bendruomenės Vokietijoje rūpesčiu išleistas "Lietuvių Kalbos Vadovas", o čia Amerikoje daugelis laikraščių įsivedė specialius kalbos skyrelius. Tai sukėlė didesnį susidomėjimą savo gimtąja kalba ir jos kultūra. Tokiais straipsniais, suprantama, domisi daugiausia tremtiniai, bet jų kalba daro įtakos ir senųjų ateivių kalbai, kurioje jau atsirado daug naujų lietuviškų žodžių, iki šiol jų nevartotų.

Neseniai pasirodžiusi dr. P. Joniko knygelė kaip tik ir yra toks laikraštinių straipsnių rinkinys. Vieni jų spausdinti seniau, bet daugumas saulės šviesą išvydo jau Amerikoje, daugiausia "Naujienų" skiltyse. Tai pirmas tos   rūšies   leidinys   tremty.
čia netenka įrodinėti tokio leidinio reikalingumą bei naudingumą, kai kalbinės literatūros apskritai taip mažai teturime. Bet ir be to, šis leidinėlis malonu paimti į rankas, nes jis turi tokių ypatybių, kuriomis ne-visos tos rūšies knygelės ar straipsniai pasižymi.

Dr. P. Joniko kalbos straipsnių ypatybė yra jų aiškumas, logiškumas, pagrįstumas. Juose nėra tokių neaiškių išsireiškimų, kaip kad "mūsų kalba turi būti lietuviška, žmoniška", kuriais iš tikrųjų juk nieko nepasakoma. Autorius visuomet yra konkretus ir nedviprasmiškas. Į aiškumą bei paprastumą šioje knygelėje kreipta ypač dėmesio, nes ji taikoma ir kalbinio išprusimo neturintiems skaitytojams. Knygelės teigiamybe tenka laikyti ir dar du dalykus, kurių joje nėra, būtent ilgų istorinių išvedžiojimų ir pamokslinin-kavimo, nes tie išvedžiojimai tegaii patikti tos srities mėgėjams ar specialistams, o pamokslininkavimas niekam.

Knygelės turinį sudaro keletas bendresnio pobūdžio straipsnių apie mūsų kalbos kultūrą apskritai, apie rašybos bei skyrybos pagrindus, apie Jablonskį — ir daug trumpų straipsnelių įvairiais praktiniais kalbos klausimais. Teoriniuose straipsniuose kai kurios mintys autoriaus jau skelbtos prieš keliolika metų, tet jos ir šiandie yra aktualios, pvz. kaip vertintina tarminė ir rašomoji kalba (9 p.) arba kas yra rašomosios kalbos normos šaltinis (12 p.).

Kimbant prie smulkmenų, galima būtų su kai kuo ir nesutikti ar nevisai sutikti, pvz. su teigimu, kad "poetinė kalba. .. nėra bendrinės, kalbos rūšis, bet atskira kalba" (19). Iš to, kiek autoriaus apie poetinę kalbą pasakyta, dar nematyti, kas. laikytina atskira kalba, o kas tilt bendrinės kalbos rūšimi. Jei poetinės kalbos pagrindą sudaro ta pati bendrinė kalba, tai kodėl jau poetinė kalba nebelaikytina net bendrinės kalbos rūšimi? Ar pvz. Maironiu Aisčio, Brazdžionio, Vaižganto, Krėvės raštų kalba nėra ta pati bendrinė kalba?

Autorius pateisina posakį "darė pranešimą, bet sako, kad taisyklin-giau būtų "paskelbė, paskaitė, pranešė pranešimą". Man jie visi vienodo taisyklingumo. Tik pastarieji artimesni liaudiniams posakiams (plg-"miegą miegojo", "dainą dainavo"), o pirmasis yra bendrinės kalbos padaras, jos abstraktinimo ar, autoriaus žodžiais tariant, intelektinimo. vaisius.

Neatrodo man peiktini posakiai ne "brangus Jonai", "miela, Onyte", ar "mieli radijo klausytojai", vietoj "brangusis Jonai" ir t. t. Abeji posakiai geri, nors savo reikšmės atspalviu kiek ir skiriasi. Kreipiantis laiškuose ir kitur, būtini įvardžiuotiniai būdvardžiai ar dalyviai, jei jie vieni (Brangusis! Gerbiamosios ir gerbiamieji!), bet jei sakomi su daiktavardžiais, galimi, atrodo, ir paprasti būdvardžiai. Praktiškai šie pastarieji vartojami, rodos, net dažniau.

Bet tai tik kelios mažos smulkmenos, kurias kai kas gali ir savaip aiškintis. Šiaipjau knygelėj laikomasi įsigalėjusių bendrinėje kalboje įpročių ir normų. Knygelė ne tik kalbos dalykų mėgėjui, bet ir aplamai kiekvienam rašto ar šiaip norinčiam geriau savo kalbą pažinti žmogui bus tikrai naudinga.
L. Dambriūnas