STIGMATIZUOTIEJI NAUJOJ ŠVIESOJ Spausdinti
Parašė P r. Gaidamavičius   
Yra žmonių, apie kuriuos kalba visas pasaulis. Juos iškelia mokslai, politiniai žygiai, sportas. Kad ir kaip būtų žinomi tie žmonės, nė vienas savo garsu nepaskleidžia antgamtinio pasaulio šviesos. Jų žygių garbė lieka jiems patiems arba jų tautoms.

Šalia profaninio garso žmonių yra sakralinio pasaulio nešėjų, kurie, anot A. Jakšto, "ne savo šviesą lieja, ne savo šviesa žėruoja". Tai žmonės, kurie yra gyvos antgamtinio pasaulio atšvaitos. Jų egzistencija prašoka fizinės egzistencijos rėmus ir savo svorį permeta dvasinin pasaulin.

Tas jų dvasingumas nėra vien kultūrinių vertybių puoselėjimas, jų kūrimas, o prasiveržimas naujon sritin, kur nutyla žemės kalba ir kur prasideda mistinis pasaulis. Negali pasakyti, kad šis mistinis pasaulis būtų jau pati antgamtis, "das ganz Andere", kurios nesiekia žmogiška sąvoka. Mistiniam pasauly žmogus pasilieka žmogumi su visa normalia prigimtimi, tik čia jis savo dvasiniu pakilimu pašoka tiek aukštai, kad kasdieninis gyvenimas nustoja savo centrinio svorio, savo traukos. Visas svoris persimeta idealinin pasaulin, kurio veikimas tampa toks realus ir toks trauklus, kad žmogus lieka gaute pagautas, ypač ekstazės metu. Tada žmogui žemė tėra fizinė bazė, kurios jis nebejaučia. Idealinis pasaulis jį taip užvaldo, kad jis kasdieniam gyvenimui tampa "nebenormalus" ir "neberealus". Toks buvo, pvz., mūsų O. Milašius. Jam mistinis pasaulis buvo toks realus ir taip apčiuopiamai pasiekiamas, kad jis jame gyveno kaip savoj realybėj. Užtat jis daug kam buvo keistas, "nenormalus", nesuprantamas. Antra vertus, kasdienė realybė Milašiui buvo perdaug įstrigusi medžia-gon ir mažiau suprantama nei mistinio pasaulio viršūnė. Jam tiesa nėra medžiaga. Išvadavimas ateisiąs iš dvasinio pasaulio, kai "mes nebedve-josime grąžinti jai tikrąjį vardą, būtent, Šventoji Dvasia". Milašiaus akimis žiūrint, "mūsų metas yra baisus ir gražus, kaip tikėjimo prisikėlimas, būdingas savo metafiziniu nerimu". Jis aiškiai mato, kad "mokslas, priėjęs medžiaginio pasaulio ribą, veltui bando slėpti nuo savo sekėjų išgąstį, kuris kyla mistinio pasaulio begalybės akivaizdoj. Ultragreito eismo priemonių ir apskritai mašinizmo išplėtimas, tų dirbtinių reikalų kreatūros kelia pačią kilmės ir ypač judesio problemą. Kas gi yra tame visame pastovaus, nekintamo? Štai klausimas, kuris kyšo iš po sustingusios moderniosios minios veido kaukes" (Les Arcanes).

Mistinis polėkis, sutelktas idealiniam pasauly, nedingsta abstraktybėj. Jis j ieško žmogaus prigimčiai atliepiančios asmeninės traukos. Ta asmeninė idealinio pasaulio trauka prieškrikščioniškos eros mintytojams buvo Tiesa, Gėris ir Grožis. Krikščioniškos eros polėkiui anas idealinis pasaulis tampa religiniu, kuriame žmogus veržiasi Dievop, siekia Dievo artumos, tačiau jis nėra pajėgus tai pasiekti. Pats Dievas nusileidžia iki žmogaus, iki jo intymiųjų gelmių, ir tuo būdu žmogus įeina idealinin pasaulin krikščioniškąja prasme. Naujame dvasinio pobūdžio pasauly kartu su atsiveriančia šviesa iškyla ir tokie horizontai, kurių šviesa per stipri žmogaus akims, ir dėl to apreiškime pilna yra misterijų. Pastarosios nėra šešėliai, stokoja esminės šviesos, o akinantys centrai, kurie savo antgamtinės šviesos galingumu prašoka žmogiškas pajėgas. Net ir mistikai, pakilę iki žmogiškos prigimties viršūnių, nėra pajėgūs įžvelgti misterijon. Jie, tiesa, daug arčiau ir ryškiau pamato tai, kas paslėpta pilko žmogaus akiai, tačiau pačios misterijos pagrindų nepasiekia. Misterijos rodosi ir jiems žmogiškais vaizdais, sąvokomis, t. y. tuo ribotumu, kuris yra savas kiekvienam žmogui.

Jei mistikai ir nepermato misterijų pagrindų, jie vis dėlto pergyvena jas nepaprastu intensyvumu. Imkime šv. Pranciškų Asyžietį. Tasai Italijos Poverello gamtos vienatvėj su dideliu dvasios pakilimu galėjo kontempliuoti Kristaus kančią ir apskritai Dievo geradarybes žmogui. Istorijos liudijimu, tasai Poverello tiek buvo įsigyvenęs Kristaus kančios misterijoj, kad liko apdovanotas išoriniais kančios ženklais — stigmomis, anot šv. Pranciškaus Saleziečio, "transformuotas į antrą kryžių".

Mistikai su stigmomis

Lietuvos istorijoj neteko užtikti žmonių, kurie savo kūne būtų nešioję Kristaus kančios ženklus — stigmas. Nežiūrint lyrinio-mistinio lietuvių linkimo į religinį gyvenimą, minėto pobūdžio mistikų Lietuva nėra susilaukusi (kiek man žinoma, Aut.). Galimas daiktas, kad krikščionybė, taip vėlai atkeliavusi mūsų kraštan, nepajėgė taip giliai įleisti šaknų. Ši aplinkybė, matyt, ir bus prisidėjusi, kad apskritai mes neturime savo mistikų, kaip Tauleris ar Seuse. Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis, juoba, kad mistikai,
 

Šv. Pranciškus Asyžietis
Z. Kolbos vitražas pranciškonų vienuolyno koplyčioje Kennebunk Porte.
 
ypač stigmatizuotieji, yra tam tikra dovana — charisma. Mūsų krikščioniškojo tikėjimo vyrai liko pašaukti iki šiai dienai ne mistiniam, o mar-tirologiniam gyvenimui. Lietuvos krikščionybė turėjo per maža laiko susitelkti savyje, kontemp-liuoti.   Vos įleidus šaknis, ji buvo pašaukta jas stiprinti ne ramia kontempliacija, o kankinių kančiomis ir krauju.

Europos Vakarai, šimtmečiais ugdę krikščioniškąsias vertybes, stigmatizuotųjų turėjo visą eilę. Būdinga yra, kad ši charisma pastebima tik Katalikų Bažnyčioj. Jai artimoj pravoslavų Bažnyčioj ji nepastebima. Ten, be kitko, ir kančios vertinimas yra kitokio pobūdžio. Lot-Borodi-ne rašo: "Pravoslavų Rytų Bažnyčia ne tik nežino stigmatizuotųjų savo šventųjų tarpe, ji net neprileidžia šio antgamtinio reiškinio; jai rodosi tai nukrypimas nuo tiesiogines savo mistines teologijos linijos . . . Dvasine atmosfera čia nëra ta pati kaip Vakaruose, šventos Jėzaus žmogystes garbinimas graikų ortodoksijoj nėra pažįstamas, nes ji tegarbina vieną hipostaziją. Apskritai, kančia jai yra transfigūruota, kaip tokia nėra nuopelninga, nežiūrint labai aštrios askezes, einančios iš dykumos Tėvų. Visa tai eina iš dogminio tikėjimo į kūno "pneumatizaciją" (sudvasinimą, —aut.), įgalinančią charismatines dovanas kaip: teisiųjų kūnų fizinį pakilimą, šviesingumą ir net negendamumą, žinoma, bent reliatyvinį. To pagrindas randamas Šv. Rašte. Iš čia ir relikvijų kultas". (Les mystères du "don des larmes" dans l'Orient chrétien; La vie spirituelle, 1935-6).

Pastebėtina, kad stigmatizuotųjų randama graikų-katalikų Bažnyčioj, pvz., gana naujas įvykis su Naszti Voloszen. Kitose tikybose, kur yra mistikų, pvz., islame, neužtinkama stigmatizuotųjų. Ten nėra esminio elemento, būtent, Kristaus kančios pergyvenimo — compassio.

Pastarajame dešimtmety daug kalbėta apie Elzbietą, protestantę, kuri turi stigmas, gautas savotišku būdu. Gyd. Lechleris, kurio klinikoj gydėsi Elzbieta, sugestijos būdu iššaukęs stigmas. Jei tai yra tikra, reikia pasakyti, kad ir šis įvykis yra glaudžiai susijęs su katalikybės įtaka, nes minėtoji Elzbieta esanti dvasiniu požiūriu stipriai priklausoma nuo Teresės Neumanaitės.

Katalikų Bažnyčioj yra priskaitoma apie 70 stigmatizuotųjų. Yra jų žymiai daugiau, tačiau daugeliu atvejų autentiškumas nėra įrodytas. Ligšioliniai tyrinėjimai yra priskaitę nuo pirmojo istoriškai paliudyto stigmatizuotojo, šv. Pranciškaus Asyžiečio, 330 atvejų. Dr. Imbert-Gourbeyre savo garsiame veikale "La stigmatisation, l'extase et les miracles de Lourdes" (Clermont-Fer-rand, 1894) priskaito 321. Tame skaičiuje yra ir tie mistikai, kurie Kristaus kančią yra stipriai pergyvenę, jautę skausmų, tačiau neturėję išorinių kančios ženklų: atsinaujinančių ir negyjančių žaizdų (pvz., Kotryna Sienietė). Tikra prasme jie tad nėra stigmatizuoti. Atskyrus juos ir tuos, kurių stigmos nėra aiškiai įrodydos, autentiškų stigmatizuotų skaičius bus žymiai mažesnis.
Istorines kritikos žodis


Pastaraisiais metais Teresės Neumanaitės ir Gemma Galgani stigmos sukėlė stiprų susidomėjimą. Istorinė kritika atkreipė dėmesį į praeity žinomus stigmatizuotus (daugiausia moterys). Ji iš naujo perkratė Dr. Imbert-Gourbeyre tyrinėjimus ir konstatavo, kad tų nuostabių reiškinių aprašyme yra įsibrovę daugybe netikslumų. Ypač jie yra žymūs vidurinių amžių stigmatizuotųjų aprašyme, nes ten yra legendinio elemento. Paskirų ordinų kronikininkai, siekdami iškelti savo ordinų šventumą bei nuopelnus, nevengė mažai patikimų nuostabių reiškinių įpynimo. Kaip būdingą pavyzdį ir pirmą istorijoj tenka imti iš Klaros Montefalkietės gyvenimo. Ji gimė 1275 m. ir dar maža buvo atiduota augustinių vienuolynui, kuriam vadovavo jos sesuo. Pastarajai mirus, Klara tapo vyresniąja ir ja išbuvo iki mirties. Pagal bolandistų šaltinius, Klara buvusi labai pamaldi, kontempliuodavusi Kristaus kančią, "dalyvaudavo regimai visose Kančios scenose ir Viešpaties skausmuose". Jai mirus 1308 m., vienuolės nusprendė balzamuoti jos kūną. Viena jų, Pranciška Ermane iš Folig-no, pasišovė tai atlikti. Kai priėjo prie širdies, pastaroji pasirodė labai didelė. Su savo draugėmis minėtoji sesuo konstatavusi kryžių, susidariusį iš raumenų ir nervų, plaktuvį, stulpą, j ietį, nendrę su užmušta kempine, erškėčių vainiką, vinis, — žodžiu, visus Kančios įrankius, susiformavusius širdyje. Visa tai likę konservuota kaip relikvija.

Iš minėto aprašymo matyti, kad nurodomi "faktai" negali išlaikyti kritikos. Jau iš pirmo įspūdžio negali paslėpti legendinio elemento, kuris labai lengvai galėjo kilti dėl anatomijos nežinojimo. Seserys, mačiusios atidarytą širdį ir nenusimaniusios anatomijoj, iš atrastų širdies konstrukcijos organų galėjo įžiūrėti "kryžių" ir panašiai. Joks anatomijos žinovas ten nedalyvavo.

Šitokių stigmatizuotųjų aprašymų 13, 14 ir 15 amžiais gana daug. Jokia rimta kritika negali tokių įvykių laikyti patikimais. Patikrinti jų iš arti nėra įmanoma, o turimi šaltiniai daugely atvejų nepatikimi. Imti juos lengvatike širdimi yra rizikinga, nes nuostabių reiškinių srityje galima yra apgaulė. Antai, yra konstatuota vadinamųjų pseudo-stigmatizuotų: Eustachijus Paduvietis pats persidūrė kojų plaštakas vinimi, o savo šoną durklu; Angelė Hupe Westfalijoj pasidarė stigmas stiklo šukėmis; Teresė Stoedele iš Boh-lingen pasidarė žaizdas vinimis. Šitokia sąmoninga apgaulė nėra lengva susekti. Pvz., Karolina Boiler (Warburg) penktadieniais turėdavo stigmas, iš kurių sruveno kraujas. Tyrinėtojai aprišo josios ranką antspauduotais tvarsčiais, bet kraujas vistiek sruveno, ir nebuvo matyti žymių, kad tvarsčiai būtų iš oro paliesti. Tada tarp tvarsčių ir rankų odos buvo įdėtas plonas popie-ris. Šiuo būdu buvo konstatuota popieryje skylutės, rodančios, kad buvo vartojami aštriai duria įrankiai. Sugauta Karolina prisipažino dirbtinai susižeidusi, norėdama sekti šv. Pranciškum. Šitokių faktų akivaizdoj dabartiniai tyrėjai, kaip T. A. Gemelli, yra nepaprastai atsargūs. Pastarasis stebėjęs apie 130 stigmatizuotųjų, ir nė vienu atveju negalėjęs absoliučiai įsitikinti, kad nebūtų buvę dirbtinių priemonių. Jis ypač pabrėžia isterijos vaidmenį. Isterikai paprastai yra genijalūs melagiai bei apgaudinėtojai. Nevienas gydytojas buvo apgautas, nežiūrint įprasto atsargumo. Dėl to T. Gemelli, biologas ir gydytojas, išvadoje konstatuoja: "Šv. Pranciškus Asyžietis vienas tik gali būti laikomas tikrai stig-matizuotu, t. y. vienintelis atvejis, kur apologetika turi įsikišti ir kur ji gali įrodyti antgamtinį pobūdį". Ši griežta išvada betgi neužkerta kelio kitiems tyrėjams konstatuoti tikrų stigma-tizuotų.

Kaip išaiškinti stigmų atsiradimą?

Naujoji kritika — medicinine ir psichologinė — atidengusi praeity nemaža lengvapėdiškumo, panūdo išaiškinti problemą natūraliniu procesu. J. Tinelis, pasirodęs su naujausia teorija, mano, kad visa problema glūdi psichologiniame-fiziologiniame procese: psichiniai pergyvenimai sukelia organizme sutrikimų. Mistikuose šis procesas, esą, pasirodo stigmomis. Jo manymu, pergyvenamas skausmas per nervus sukelia tam tikros medžiagos atsiradimą, medžiagos vadinamos histaminu. Tai tam tikra chemine substancija, išplečianti kraujo indus. Mistikas, kuris jautriai pergyvena Kristaus kančią, jaučia skausmą. Šis pastarasis sukelia histaminą tose kūno dalyse, kurias paliečia mintijimo koncentravimas, būtent, rankose, kojose, kaktoje, pečiuose. Tokiu būdu atsiranda rausvos dėmės ir net žaizdos — stigmos.
Teorija nauja, bet trapi. Ji toli gražu neišaiškina to mistinio reiškinio — stigmų, kurios atsiranda kartais ir be skausmo ir be noro.

Kiti tyrėjai iškelia sugestijos galią. Antai Platonovas (1936) dirbtinai sukėlė žaizdą vienos moters rankoje tokiu būdu: uždėjo metalinį pinigą ant rankos ir sugestijonavo moterį, kad pinigas esąs įkaitintas iki raudonumo; po 25 minučių ta vieta stipriai paraudo, ir po pusvalandžio pasirodė pūslė. — Šindleriui yra pavykę sukelti quasi-stigmas hipnoze. 22 metų pamaldi mergaite, norinti turėti stigmas, pasineria į Kat-rinos Emmerich regėjimų skaitymą. Hipnozės metu jai buvo įtaigojama, kad stigmos pasirodys rankose ir kojose. Atsibudus buvo konstatuota rankose rausvos dėmės (ecchymoses).
Minėtos rūšies bandymai, nežiūrint panašumo į tikrąsias stigmas, toli gražu neišaiškina problemos. Tikrosios stigmos kūne pasiskirsto simetriškai, jos nėra tik paraudusios dėmės, o tikros žaizdos, sunkiai užgyjančios ir neužkre-čiamos.

Po suminėtų fiziologinių bandymų, reikia iškelti religinės psichologijos nuomonę. Kaip ir medikų, taip ir psichologų bandymuose matyti tendencija išaiškinti mistinius reiškinius natūraliniu būdu. Dar 19 amžiaus pabaigoje daugis psichologų laikėsi materialistinės pažiūros ir nepripažino dvasinio prado įtakos kūnui. Šiuo metu psichologija yra pasinešusi tvirtinti, kad stigmos yra psichogeniniai reiškiniai, kur visas vaidmuo atitenka psichiniam pradui; antgamtinis elementas paliekamas nuošaliai. Ši psichologinė linkmė nepajėgia išspręsti problemos visoj platumoj, nes išskiria esminius elementus. Religinė psichologija, tai pabrėždama, siekia apimti visus elementus.

Tikrosios stigmos yra neabejotini dvasinio— mistinio pergyvenimo ženklai, ir tai gilaus pergyvenimo. Ligšioliniai stigmatizuotųjų aprašymai, pradedant šv. Pranciškum Asyžiečiu, tai patvirtina. Fizinių stigmų pagrindas yra tad dvasinėse stigmose. Pvz., Ruysbroecko raštuose aiškiai matyti ryšys tarp dvasinių ir fizinių stigmų. Gorres aną transformuojančią dvasinę galią pavadino "plastische Kraft" (plastinė galia). Tai galia, kuri įspaudžia kūne ženklus pagal vidinį Kristaus Kančios pergyvenimą. Naujoji psichologija tą galią vadina psichologine organizmo reakcija.

Ir ši teorija, turinti daug tiespanašumo, nepajėgia visko išaiškinti. Pvz., Šv. Marija, taip jautriai pergyvenusi Kristaus kančią, neturėjo žaizdų. Josios plastinė galia neapsireiškė stigmomis. Tai rodo, kad be plastinės galios žmoguje yra kitų veiksnių, kurių jokios teorijos neįstengia aprėpti. Tai antgamtinis veiksnys, kurio veikimas natūralinėse ribose klininėmis priemonėmis yra neapčiuopiamas. Stigmos yra tad užpsi-chologinis ir užfiziologinis reiškinys, nors kaip pastebi prof. Wunderle, negalima visiškai paneigti ir grynai natūralinių stigmų. Skirti autentines stigmas su antgamtiniu pobūdžiu nuo natūralinių ir nuo įscenizuotų yra nebe teorijų, o Bažnyčios kompetencija.