Jurgis Gliauda: NAMAI ANT SMĖLIO. Spausdinti
Parašė A. Audrius   
Jurgis Gliaudą: NAMAI ANT SMĖLIO. Romanas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys. Chicago, 1952. 221 p. Kaina $2.00.
Kartojama be galo, kad šiuo metu skaitančioji masė iš visų literatūros vagų labiausiai adoruoja romaną, kuris lietuvių literatūrai yra toks retas ir dažnai netvirtas, jog žodžiais "romano belaukiant" galima apibūdinti paskutiniųjų dešimtmečių opiau:ią mūsų literatūros klausimą. Nepriklausomasis metas romanui būdingas tik keliais kūriniais, kurių tarpe dominuoja Putinas "Altorių šešėliais" ir Grušas "Karjeristais". Tremtis iki šiol atnešė tik vieną didesnį laimėjimą visaprasmiškai lietuviškam romanui — "Kryžius". Kiti, beveik be išimties, tremties produkcijos romanai yra tik nedidelės prošvaistės, nepajėgiančios užlieti platesnio beletristikos lauko. Todėl su ypatingu smalsumu ir nedrąsa buvo žiūrima į "Draugo" konkurso brandumą ir rezultatą. Štai ir turime to konkurso "Namus ant smėlio".

Galima pilnai sutikti su J. W. Al-dridge, kad beletristikos knygą padaro didelę dramatiškas gilios ir originalios tematikos išnaudojimas. Originali tema neprivalo būtinai būti specifinė laiko arba vietos atžvilgiu, nes paprastai išlieka tosios knygos, kurių gyvenimas yra gyvenamas žmogaus bet kur ir bet kada. Aktualusis dienos momentas yra pavojinga injekcija literatūros kūriniui. Tik dėl šios priežasties tokio masto rašytojas kaip Hemingway savo kūriniais, parašytais po laiko ženklu, neįrodė, kad visą save būtų išsakęs. Panašus galimumas dvelkia ir iš "Namų ant smėlio" autoriaus, kurio knygos tema yra sunkiai apipavidalinama, nes ji dar karšta ir deganti, kaip iš kaitinamosios krosnies ištrauktas sunkus metalo gabalas. Rašymas pirmuoju asmeniu dalinai palengvina įforminimą ir savaime suteikia lygumo, tačiau, reikia pasakyti, kad iš tuo būdu rašomų knygų reikalaujama nee.linės gilumos bei minties. Ir modernieji autoriai to nepaneigė, nes, pavyzdžiui, Maugham savo viršūnę pasiekė ne vien "Of humane bondage", bet ir pir-maasmeninėmis knygomis "The Ra-zor's Edge" ir "The Moon and Six-pence". Marcel Proust savo didįjį kūrinį "Nustotojo laiko bejieškant" irgi parašė pirmuoju asmeniu. "Namai ant smėlio" tuo neeiliniu gilumu nepasižymi. Veiksmo stūmimas iki aukščiausios įtampos, Hedvygos nusižudymo, primena senos geometrinės teoremos įrodinėjimą, stengiantis tai atlikti kuo paprasčiau, nes autoriui norint atskleisti didesnę gilumą, bent Otono pomirtinio laiško gavimas neturėjo būti supintas su Molendruz tėvo atvykimu ir nukeltas atomazginėn romano dalin. Pagaliau, ir pats ta-liono (keršto teisės) principo vykdytojas Messkirchas jau prieš nužudymą turėjo būti išvestas ne tik kaip tėvas ir vokietis, bet ir kaip žmogus su baimės, svyravimo ir prieštaravimo jausmais.
Teigiamybe nelaikytina ir besąlyginis veiksmo varymas mirtimi (Otono, Molendruz ir Hedvygos). Tai yra tik autoriaus pasilengvinimas, einant užsibrėžtos atomazgos link. šie sakiniai rašomi ne pasakyti, kad šio romano veiksmingumas yra tik kokia psichologinė klaida, (ko faktiškai literatūroje būti negali), bet tam, kad būtų parodytas autoriaus nenorėjimas temą spręsti giliai ir originaliai. Pasisakoma pries patį pasirinktą kelią esmėje, bet ne prieš ėjimą pasirinktuoju, nes kompoziciniu atžvilgiu "Namams ant smėlio" beveik nieko negalima prikišti. Net ir pats romano išmatavimas yra klasiškas vienas-šeši-vienas proporcijos. Taip pat negalima nepastebėti, kad akcija vedama lūžin draminio veikalo tikslumu. Norint tai eksperimentaliai įrodyti, nesunku būtų "Namus ant smėlio" suskaldyti į penkis draminius veiksmus, laipsniškai einančius kiliman ir po kulminacijos laipsniškai krentančius atoslūgin. Gal šitas tikslumas nebuvo sunkiai autoriui pasiekiamas prisimenant, kad šio romano veiksmas yra tik vieno Messkircho žingsniai keliu, kurį žymi vienintelė krypties rodyklė—taliono principas. Nėra paralelinio veiksmo, suteikiančio kūriniui dinamiškumo.

Sakoma, kad kiekviena moteris romane skiriama veiksmo vežėjo pareigoms, šiuo atžvilgiu "Namai ant smėlio" yra išimtis, nes Hedvyga veiksmo nestumia, nors jau nuo 24 puslapio skaitytojui aišku, kas dar nėra aišku pačiam Hedvygos tėvui — nepaviršutiniška dukters simpatija prancūzui. Atrodo, kad šis nežinojimas Messkirchui yra autoriaus sąmoningai paliktas, nes žinojimą išdalinant tarp skaitytojo ir Hedvygos tėvo, autorius būtų buvęs priverstas Messkircho asmenyje prieš taliono principą pastatyti meilę ir žmoniškumą dukteriai. Autorius būtų buvęs priverstas atskleisti Messkirchą giliai ir tragiškai besiblaškantį ir besipainiojantį žmogaus meilės ir tariamo keršto teisingumo teorijose. Tačiau šį galimumą rašytojas aplenkė, nors tai būtų buvusi puiki dirva kūrybiškumui bei gilumui pasireikšti. Ir šioji aplenkimo negerovė "Namas ant smėlio" nuvedė iki neblogai parašytų, bet vistik kriminalinių romanų. Molendruz nužudymas taipgi nėra labai stiprus ar neišvengiamai beišeitinis, nes, nors vieną savarankų veiksmą (Hedvygos nusižudymas ir Molendruz tėvo atvykimas nėra savarankūs) nukeliant užuomazgon, atrodytų, kad tik labai stipria argumentacija autoriui būtų buvę įmanoma literatūriškai tikroviškai padaryti Messkirchą žmogžudžiu. Žinoma, rašytojui negalima nustatinėti situacijų eilės, bet gera yra, kada situacijų eilės tvarka paties laukiamo įvykio nepasuka visai priešinga kryptimi.

Šalutiniai knygos veikėjai, neišskiriant nė taliono principą Messkirchui priminusi Wachmaną, yra negyvi ir perdėm pilni patoso ar deklamacinio sentimento. (Pvz. daktaras Eberlė.) Tik vienas viršila Jonas autoriui neblogai pavykęs, gi Messkircho sesuo yra nereikalingas pasilengvinimas padėti Messkirchui atsiversti. Taip pat nevertėjo knygos pabaigoje misteriškai įvesti Hedvygos, kada pats Messkirchas visa savo būtybe nemeluotai kalbėjo, kad ateina "nauji žmonės naujan gyveniman".

Skaitytojui kiek keistai akysna krenta dažnokas senojo dvarininko pabrėžimas, kad toks ar kitoks judesys ar veiksmas yra tipingai vokiškas. "Įgimtas vokiečiui noras valyti, šluoti, šveisti čia rado savo ryškiausią išvaizdą." (58 psl.) "Kumečių veidai, kaip įprasta vokiečio prigimčiai girdint būgno dundesį ir matant karišką rikiuotę, buvo pakiliai įkvėpti". (193 psl.). Atrodytų, kad net šluojant arba stovint rikiuotėje vokiečiui neateitų mintis apie minėtų veiksmų neatplėšiamą įaugimą jo būdan, nes tokias savybes paprastai išskiria ir pabrėžia tik svetimtaučio akis, žodis ar plunksna, bet ne vokiečių žemės ir tautos žmogus, kokiu ir yra Mess-kirchas. Tokios, nors nedidelės, nelogiškos smulkmenos silpnina romano knyginę tikrovę.

Atskirai minėtinas ir įdomus "Namų ant smėlio" stilius, glaudžiai savo nuotaika sulietas su knygos nuotaika bei tipingu lygumų upokšniui romano tekėjimu. Lygumas prozoje yra dorybė, tačiau nereikia suprasti, kad ramiame-lygiame knygos tekėjime niekuomet negali būti slaptingos jėgos — didelio kūrybinio tryškimo. Lygumas ir drauge kūrybinis tryški-mas yra prozos idealas, siektinas kiekvienos tautos beletristo. "Namų ant smėlio" autoriaus stilius yra ryškiai individualus ir techniškai apgalvotas, bet necharakteringas nei lietuviui rašytojui aplamai, nei lietuvių kalbai. Knygoje dažnokai pasitaiką vokiškumai, kaip pavyzdžiui "radosi skardžių statumos" arba: "čia skambėjo klyksmai, kuriuos turbūt negreit išgirs pasaulis dar" — skaitytoją nuteikia keistai ir nemaloniai, nors kartais ir iš šalto rašytojo sakinio iškyla netikėtas kraujas ir tikrai nemenkas kūrybiškumas: "Ištisi kalnai pilkšvai violetinių, tirštų debesų masių užvertė dangų, šios gigantiškos masės stumdydamosios skubėjo ka-žinkur ties bailiai prigulusia po jomis žeme." Ir šitas sakinys gali būti minėto lygumo ir tryškimo idealo įrodymu. Jeigu tokių vietų knygoje būtų daugiau, didžia dalimi svariau būtų galima kalbėti apie "Namuose ant smėlio" kūrybiškumą. Dabartiniu atveju autoriaus stilius, nors ir būdamas mūsų mastu individualus, palinkęs amatiniškuman. Intelektualumas, kurio romane apstu, neatpalaiduoja rašytojo nuo kūrybinio jieškojimo.

Romano konkurso jury bei autoriui buvo ne pavienių lūpų daromi priekaištai spaudoje ir žodyje, kad buvo premijuotas veikalas, neturįs nieko bendro su lietuvišku pasauliu ir lietuvių kamieno žmogumi, šis priekaištas, būdamas tik dalinai teisingas, neatremia argumento, kad literatūra ir menas nėra ir negali būti vėliavos kėlimas Gedimino bokštan, nes kūryba yra didelė ir amžina meno ir žmogaus tikrovė, šia proga prisimena ir tam tikros žmonių grupės pikti ir naivūs puolimai, nukreipti prieš tikro teatro prošvaistę lietuviuose — J. Blekaičio statytą "Anna Christie". Todėl, šia prasme, tenka džiaugtis "Draugo" komisijos platumu ir neapsiribojimu rūtų ir lelijų darželiu.

Šioje recenzijoje buvo nurodyta dalis daugiau principinio pobūdžio neigiamumų, pasisakančių prieš autoriaus nenorėjimą eiti keliu, kuriame būtų tiek progų gilumai ir kūrybai suspinduliuoti. Ir dar norėtųsi pasakyti, kad yra priežasčių, dėl kurių "Namų ant smėlio" tūrį mūsų literatūrai išspręs tik artimesnis ar tolimesnis laiko nuotolis.
A. Audrius