TITULAI IR ORDINAI BAŽNYČIOJE Spausdinti
Parašė A. Maceina   

Prieš kiek laiko pasaulį aplėkė trumpa žinutė, kad popiežius Pijus XII uždraudė vyskupams prie savo pavardžių dėti pasaulinius titulus: grafus, markyzus, kunigaikščius.

Mūsų krašte šis dalykas iš viso nebuvo žinomas, nes mūsų konstitucija jokių kilmės titulų nepripažino. Tačiau Vakaruose titulai ilgus amžius turėjo didelės reikšmės, žmogus be titulo buvo žmogus be vertės.

Nenuostabu todėl, kad anais laikais nevienas ir vyskupas kokį titulą nešiojo. Nevienas buvo grafas, markyzas, hercogas ar kunigaikšis. Pasauliui demokratėjant, titulų reikšmė nyko. Buvo pradėta vis labiau žiūrėti ne kaip žmogus vadinasi, bet kas jis yra. Tačiau papročiai yra stiprūs. Jie yra stiprūs ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Todėl ligi pat paskutiniųjų metų pasauliniai titulai prie dvasiškių pavardžių buvo išlikę. Net toki šviesūs vokiečių kardinolai, kaip Preysing ir Galen vadinosi Graf von Preysing ir Graf von Galen. Salzburgo vyskupas vadinosi erchercogas. Savo dekretu popiežius visus šiuos titulus galop nubraukė. Nuo dabar vyskupai nebėra tituluoti pasaulio prasme. Ateidami į Bažnyčią, jie turi palikti pasaulio blizgučius už durų.

šis popiežiaus dekretas praėjo beveik negirdomis. Mes tiek jau esame nuo titulų atpratę, kad jie mums atrodo net juokingi. O vis dėlto popiežiaus žingsnis turi gilios prasmės. Tai yra viena iš tų nuolatinių Kristaus Vietininko pastangų padaryti, kad Bažnyčia būtų pasaulyje, bet kad ji būtų ne iš pasaulio. Verta tad ties šiuo nuostatu truputį susimąstyti.
Kas yra Bažnyčioje titulai, ordinai ir medaliai?

Kai Kristus pasiryžo pradėti viešąjį savo gyvenimą bei veikimą ir išėjo į tyrus pasninku savo žygiui pasiruošti, tuoj velnias pristojo prie jo ir ėmė Jį gundyti. Jis gundė Jį duona, kad patenkintų savo kūno alkį ir nustotų alkęs bei troškęs teisybės;   jis  gundė  Jį stebuklu,  kad juo parodytų savo galią ir apreikštų savo pasiuntinybę; jis gundė Jį galop valdžia, kad į ją atsirėmęs kurtų savo karalystę.

šiuose trijuose gundymuose yra įimta visa, kuo velnias apskritai žmogiškąją prigimtį gundo ir nesykį ją sugundo. Kristus, be abejo, atstūmė visus šiuos gundymus. Tačiau Evangelija prasmingai pastebi, kad "velnias atstojo nuo Jo iki laikui" (Luk. 4, 13). Kitaip sakant, pavarytas velnias tikėjosi prie Kristaus vėl grįžti ir vėl Jį gundyti, žinoma, jis niekados negrįš prie Kristaus, kuris įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje. Prisikėlimas iš mirusiųjų perkeitė žmogiškgją Kristaus prigimtį, o Įžengimas į garbę išvadavo ją nuo betkokių velnio užmačių.

Todėl ne patį Kristų asmeniškai turi Evangelija galvoje, sakydama, kad velnias atstojo nuo Jo iki laikui. Prie Kristaus Tėvo soste velnias grįžti negali. Tačiau jis grįžta prie Kristaus, kuris gyvena ir skleidžiasi isterijoje. Jis artinasi prie mistinio Jo Kūno, prie atpirktosios ir su Dievu sujungtosios žmonijos: jis ateina prie Bažnyčios ir ją gundo iš naujo. Bažnyčia, kaip regimas dievažmogiš-kumo skleidimasis istorijoje, yra pagrindinis velnio puolimų taikinys. Istorija po Kristaus ir yra tasai Luko minimas laikas, kada velnias grįžta ir vėl kartoja tuos pačius pasiūlymus, kuriuos jis darė Kristui dykumose. Jis gundo Bažnyčią duona, jis gundo ją stebuklu, jis gundo ją galop valdžia. Be abejo, Bažnyčia savo visumoje niekad nebuvo ir negali būti sugundyta, nes ji juk yra Kristus istorijoje. Tačiau atskiri Bažnyčios nariai, atskiros jos gyvenimo sritys ar atskiri jos apimties kraštai gali būti sugundyti ir nevieną sykį buvo sugundyti. Nevieną sykį apsirūpinimas duona buvo pastatytas aukščiau už pasitikėjimą Dievo Apvaizda, kuri peni dangaus sparnuočius ir apvelka lauko lelijas. Nevieną sykį atsirėmimas į sakramentinę galią buvo pasidaręs vienintelis, tarsi Dievas žmogų galėtų išganyti be jo valios ir be jo noro. Nevieną sykį buvo paimtos pasaulio karalystės ir jų valdžios, tarsi KristU3 būtų pamiršęs paprašyti savo dangiškąjį Tėvą dvylikos legijonų karingų angelų.

Sis pastarasis gundymas istorijoje yra buvęs pats sėkmingiausias, nes paviršium žiūrint jis atrodo pats nekalčiausias. "Velnias užvedė jį į aukštą kalną, parodė Jam vienu žvilgiu visas pasaulio karalystes ir Jam tarė: 'Aš Tau duosiu visą šitą valdžią ir jų garbę, nes tai man atiduota, ir aš tai duodu, kam noriu" (Luk. 4, 5-6). Kristus nepriėmė šios pasiūlos. Tačiau ją priėmė nevienas Bažnyčios narys. Nevienas susikūrė savas karalystes, įsisteigė savas kariuomenes, savas valdžias ir jų garbę, papuoštą uniformomis, ordinais ir titulais. Nevienur Bažnyčios medis, išaugęs iš mažučio garstyčios grūdelio, buvo apipainiotas pasaulio vijokliais. Bet laikas bėgo, ir pati Dieviškoji Apvaizda leido antikristi-nėms jėgom3 šį medį apvalyti nuo jam svetimų priekibų. žlugo bažnytinės karalystės ir jų garbė bei valdžia. Išnyko bažnytinės kariuomenės ir žemės. Uniformos buvo sukabintos muziejų spintose, rūmai paversti ekskursantų stebalais. Beliko tik beprasmiai titulai, kuriuos pats Kristaus Vietininkas galop uždraudė, kaip uždrausta dvasiškiams nešioti ginklus ar kuriuos kitus pasaulio ženklus. Cezaris pasiėmė tai, kas buvo cezario.

Minėtasis tad popiežiaus dekretas, draudžiąs pasaulinius titulus, yra žingsnis išvaduoti Bažnyčią iš trečiojo gundymo pinklių. Iš sykio atrodo, kad pasaulio karalysčių, jų valdžios bei garbės prisiėmimas yra nekaltas dalykas. Kas gi čia blogo, jeigu vyskupas yra kunigaikštis ar grafas, turi savo dvarus, savo baudžiauninkus, savo žirgus ir medžioklės šunis? Juk visi šie dalykai yra savyje nekalti. Taip, savyje! Tačiau argi ir pagonys to neturi? Kuo tad skirsis Kristaus apaštalas — vyskupas juk ir yra apaštalas — nuo pasaulio kunigaikščių, jeigu jis prisiims šių pastarųjų gyvenimo būdą? Siųsdamas apaštalus skelbti Izraeliui Dievo karalystės, Kristus liepė jiems neturėti "nei aukso, nei sidabro, nei pinigų savo juostose, nei delmono kelyje, nei dviejų jupų, nei kurpių, nei lazdos" (Mat. 10, 10). Tuo Išganytojas norėjo pasakyti, kad Jo mokiniai turi daryti pasauliui įspūdžio ne turtu ir ne prabangiu gyvenimo būdu, bet savo dvasios ir malonės stiprybe: tąja stiprybe, kuri gydo ligonius, prikelia mirusius, apkuopia raupsuotuosius, išvaro velnius. Todėl kiekvienas pasaulio karalysčių prisėmimas, kiekvienas pasipuošimas auksu ar sidabru, kiekvienas prašmatnumas jupomis ir rūmais, kiekvienas pasitikėjimas savo delmonu yra nutolimas nuo minėto Kristaus paliepimo ir tuo pačiu nutolimas nuo savos pasiuntinybės, žmonės, kurie atsideda Viešpaties tarnybai, kaip tik turi turėti aštrią šio skirtumo sąmonę ir todėl vengti viso, kas šį aštrumą dildytų.

Savo metu psalmininkas rašė: "Vieni kariškais vežimais, kiti žirgais, mes gi esame stiprūs Viešpaties, mūsų Dievo vardu" (Ps. 19, 8). Tai yra išraiška ne tik Izraelio religinės sąmonės, bet sykiu ir kiekvieno Viešpaties apaštalo. Todėl kai popiežius uždraudė pasaulinius titulus, jis norėjėo šią sąmonę sustiprinti ir parodyti, kad vyskupas, kaip Kristaus apaštalas, yra stiprus ne vežimais ir žirgais, ne titulais ar ordinais, bet savo pašaukimu, savo Dievo vardu, kuris jį pakvietė į savo karalystės kūrėjų eiles. Ir ne tik vyskupas! Kiekvienas tikintysis yra stiprus ne tuo, kas yra pasauliška, bet tuo, kas yra dieviška. Popiežiaus tad   dekretas  turi ne tik grynai drausminio pobūdžio, bet ir gilios simbolinės prasmės. Jis yra išraiška pastangų apvalyti Bažnyčią nuo pasaulio vijoklių.
A. Maceina
*      *       *
Popiežius Pijus XII rugpiūčio 2 d. išleista konstitucija Exul Familia pertvarkė pastoracinę darbuotę tarp emigrantų, į kurių skaičių įeina ir tremtiniai. Pagal naująjį raštą visa ši sritis pavedama Konsistorinei Kongregacijai. Darbui sėkmingai vesti jos viduje sudarytos naujos sekcijos, būtent Aukščiausia Emigracijos Taryba ir Apaštalavimo Jūrose Tarptautinis Sekretoriatas. Konstitucija panaikina visus tautinius delegatus, o jų vietoje pastato vieną apaštališką delegatą, kuris emigrantų pastoracijoje dirbančius kunigus tvarkys per atskirų tautybių direktorius. Rašte paskelbti potvarkiai labiausiai bus reikšmingi ten, kur emigrantai gyvena išsimėtę. Praktiškos reikšmės iš jų nepatirs išeiviai, jau įsijungę į savo tautybės parapijas.