IGNACO IR GASIŪNO METAI Spausdinti
Parašė Kęstutis Keblys   
Apsnūdusiame mūsų literatūros valsčiuje naujai pasirodžiusi knyga, jei ne konkursinė, daug dulkių nesukelia. Blyksteli viena kita recenzija laikraščiuose, po metų žurnaluose — ir viskas. Į literatūros aruodą įmesta dar viena aviža, atžymėta jos rūšis, užkataloguota, o po to vėl ramus popiečio snaududulys.
Bet 1970 m. pradžioj pasirodžiusią Kazimiero Barėno prozos knygą "Tūboto gaidžio metai" nelauktai ištiko kitoks likimas. Reakcija buvo staigi, gausi ir, kaip sakytų mūsų tautiečiai Vilniuj, prieštaringa.


Vos spėjus mūsų knygų pirkliams išpakuoti "Nidos" leidyklos siuntas, "Dirvoj", šiaipjau literatūrai išskirtino dėmesio nerodančiame laikraštyje, tilpo viena po kitos dvi recenzijos — viena aštriai nepalanki, kita griausmingai girianti. Neužteko to: pirmąjį kritiką smarkiai barė ilgas pikto skaitytojo laiškas, o antrasis kritikas, lyg suvokęs, kad knygos kaip reikiant neįvertino, grįžo laikraštin įrodinėti, kad Barėno veikalą būtina atžymėti Rašytojų draugijos premija. Nors Rašytojų draugija šiam įtaigojimui nepasidavė ir premijavo poeziją, "Tūboto gaidžio metai" vis dėlto tapo i: skirti — K. Barėnui buvo paskirta V. Krėvės premija.

Tokių pokštų, tokios greitos ir entuziastiškos reakcijos, mūsų literatūriniame gyvenime po smagios atminties "Kryžių" ir "Pragaro pošvaisčių" kautynių, tur būt, dar nebuvo pasitaikę, fdomu, kai valsčiaus rinkoj triukšmas, kai kyla dulkių viesulai ir lekioja pe-šamos gaidžio plunksnos. Bet Amerikoj, kur net mažmožiai perkami ir parduodami su Madison gatvės vyrukų užsuktu alasu, sunku tikėti, kad kas nors gali vykti spontaniškai. Todėl skeptiška mintis prasiveržia ir šioj "Tūboto gaidžio" byloj — ar tik Barėnas ir jo "Nida" nepapirko M. Mateikos (pirmojo recenzento), J. Gliaudos (antrojo recenzento), V. Civinsko (pikto skaitytojo) ir pagaliau viso "Dirvos" laikraščio knygos reklamai? Mūsų mastu reklama buvo tikrai didelė. Tokios "Tūboto gaidžio metai" nebūtų sulaukę, net "Draugo" romano konkursą laimėdami.

Juokai juokais. Bet ką galima tarti apie pačius "Tūboto gaidžio metus", šio alaso kaltininką? Bib-liografiškai žiūrint, tai ketvirtoji K. Barėno prozos knyga, ilga (438 psl.) ir ilgai bei seniai rašyta (1952-56). čia reikėtų konstatuoti ir žanrą, bet knygos tituliniame puslapyje žanro nepažymėta. Pasikalbėjime su "Akiračių" korespondentu autorius paaiškino, kad žanro žymėti neverta, nes visiems būsią aišku, jog čia proza.

Skaitytojas dėl šio trūkumo, esą, neraudosiąs, o kritikai galėčią kūrinį laisvai įžanrinti pagal savo pamėgtas teorijas.
šiais laisvės šnekėjimo laikais gal ir nedera pykti ant autoriaus, kad jis nesurišo recenzentams rankų ir nepaskelbė savo prozos, sakykim, apysaka. Bet per didelė ir neribota laisvė dažnai žmogų pritrenkia — kur eiti, ką daryti? Taip ir čia — mes, recenzentai, laužydami galvas, mušimės tarp savęs dėl "Tūboto gaidžio" žanro, o Barėnas sau sėdės, smagiai papsėdamas pypkę, ir juoksis spąstus paspendęs. Ir tikrai: M. Mateika jo knygą apibūdino kaip memuarų -buitinio romano samplaką su žurnalistinės ir fikcinės tikrovės elementais, gi J. Gliaudą nusprendė, kad Barėno veikalas tai kronika, arba "drąsus, naujas" žanras — kronikinis romanas.

Ką gi, autoriaus iškastą vilkduobę sausas neperbrisi. Tad mėgindamas neatsilikti nuo J. Gliaudos drąsiu naujumu, skelbiu K. Barėno "Tūboto gaidžio metus" esant fantastiniu romanu.

Fantastinis? žinoma! Tokia realybė, kuri atsiveria Barėno knygoj, mums, šio dvidešimtmečio gyventojams, nepažįstama. O nepažįstama todėl, kad jos nėra. Tai, ką mes gyvename, nė šešėliu nepanašu į "Tūboto gaidžio metų" gyvenimą. Mūsų tempas, mūsų ritmas, mūsų tarpusavio santykiai, veiksmo motyvavimas, — viskas taip skiriasi nuo Barėno piešiamos tikrovės, kad tai, ką jis mums siūlo, mes tegalim nostalgiškai priimti kaip seniai nuskendusią Atlantidą.

Fantazija? Kas gi daugiau? Ar matė kas, kad paauglys "linksmintųsi", savo vakarus praleisdamas su seniais, prie balanos jiems skaitydamas iš kalendoriaus? Kas girdėjo, kad neapsakomos reikšmės moralinis slystelėjimas būtų nusi-spiauti bažnyčioj, netyčia pabučiavus pagonio blauzdą aštuntoj stacijoj? (Kas girdėjo einant stacijas?) Kas matė, kad guvus senis taikstytųsi prie senos davatkos, o ne prie jaunos mergšės ar bent jau prie šaunios ponios? (žinot Onassį? Prisimenat Kreivėną?) Kas girdėjo, kad lovos būtų naudojamos gulėjimui tik miegant ar sergant?
Neįmanoma? žinoma, kad ne. Mūsų gyvenamoj tikrovėj tokių keistenybių nėra. Jos įmanomos tik fantazijoj, tokioj kaip "Tūboto gaidžio metai", kur gyvenimas rieda (nerieda — slenka) be šokimo vienas per kitą į aukštesnes vietas, be raminančių piliulių, be skrandžio žaizdų, be galvotrūkiško skubėjimo pabėgti nuo savęs.

Jei Barėno knyga yra su mūsų tikrove nieko bendro neturinti fikcija, ar tuomet nėra ji bereikšmė netiesa? Būtų, jei ne vienas mažas dalykiukas, dažną rašytoją pražildąs be laiko, — meninė tiesa. Jei rašytojui pavyksta sučiupti tą magišką katalizatorių, fikcija, kurią jis pasakoja, kad ir kažin kaip nepanaši į skaitytojo gyvenamą realybę, virsta neabejojamai įtikinančia tikrove. Nerealu, bet tikra. Todėl, gal būt, ir reikšminga, ir svarbu. Bet jei ta magiška druska išbyra autoriui pro pirštus, tuomet tai, ką jis rašo, palieka paprastu, išgalvotu tauškalu. Ir tuomet, kad ir kažin kaip autorius pyktų, recenzentas privalo jo raštą vadinti tikruoju vardu — literatūriniu melu.

Kaip išėjo Barėnui su tuo katalizatoriumi? Atsakyti dabar reikėtų padėti tašką. O dėti dar per anksti. Pirma — kas vyksta "Tūboto gaidžio metuose", kokie ten žmonės ir kaip jie mums atsiveria.

Kaip pavadinimas nusako, šis Barėno romanas yra metai: gyvenimo iškarpa, be ypatingos pradžios ir be aiškaus galo. Tasai gyvenimas vyksta Pavandenės bažnytkaimio apylinkėse pirmojo pasaulinio karo metu. Iš tiesų, ten galėtų būti ir kitaip pavadintas kaimas, nes romane lemia ne geografija, o žmonės. Gi jų yra du: senis Gasiūnas ir piemuo - pusbernis Ignacas Kaušpėdas. Per tuos karo metus juodu susitinka, pakalba, pasiginčija ir net pasišaudo su nemažu būriu ūkininkų, piemenų, proletarų, kunigų, bobų, perkrikštų ir vokiečių. Bet visi tie veikėjai pasilieka pritariančiu choru, leisdami Gasiūnui su Ignacu traukti pagrindinę dueto partiją.

Kas atsitinka per tuos tūboto gaidžio metus? Iš tikrųjų, ne daug kas. Gasiūnas slapsto nuo vokiečių sartą arklį, bet prispirtas jį atiduoda, o paskui su "partizanais" įsijungia į labai primityvios apimties ginkluotą rezistenciją prieš besitraukiantį vokišką okupantą. Ignaco ten irgi ne kažin kokie nuotykiai. Pradžioj ūkininkas pašalina jį iš piemenystės už liaudies nesuprastą kūrybingumą: iš nugirstų vokiškų Mutter, Butter, Eier jis sugalvoja naują piemenišką užbūrimą mūtar-butar-ajar-mūtar-milč. Kaimynams gi tasai naujoviškas giedojimas skamba kaip kaizerio galybės pašiepimas, grasantis pavojingu žandarų kerštu. Išgintą piemenį pasamdo Gasiūnas, ir jo globoje Ignacas išauga į rimtą pusbernį, dalyvaudamas šeimininko kovoje už sartį, paskum pasišaudy damas jau minėto j rezistencijoj. Galop Gasiūno ir Ignaco keliai išsiskiria, nes senis išeina savanoriu, o bernas pakliūva į Pavandenės revoliucinį komitetą ir lieka neapsisprendęs, kurioj pusėj kariauti.

Be čia suminėtų įvykių, knygoje apstu visokių smulkesnių atsitikimų, nuotykių ir kaimietiškų konfliktėlių. Tačiau bendros, vientisos intrigos, aiškia linija nubrėžto veiksmo knygoje nerasi. Nėra taip, kad nerimautum, ryte rytum puslapius, mirtum iš žingeidumo — kaip bus toliau. Tiesa, šiek tiek sudomina sarčio istorija (ar pavyks Gasiūnui arklį išsaugoti?) ir Gasiūno žvilgčiojimas moters (ar išeis jam kas su davatka Jule?). Bet sartį Gasiūnas atiduoda vokiečiams jau 278-tame puslapyje, o draugystė su Jule taip ir lieka paraštėj. Kai nėra nuo pradžios iki galo ištempto intrigos siūlo, "literatūros" neieškančiam skaitytojui knyga gali atrodyti truputį nuobodi. Tačiau antra vertus, veiksmo suaižymas bekryptėm skeveldrom padeda išryškinti veikalo pobūdį — ramią, natūralią gyvenimo slinktį.

Ramios nuotaikos įspūdį sutvirtina ir pats Barėno pasakojimo būdas. Tūboto gaidžio metų nutikimus jis dėsto lėtai ir lygiai; nesijaudina, kai įvyksta kokia nelaimė; nepuola ekstazėn, ką nors šaunaus pastebėjęs. Pasakoja trečiuoju asmeniu ir pasakoja objektyviai bei atitrauktai. Niekur ne-iššoka autoriaus emocijos, šalutinės pastabos, paaiškinimai ir pamokymai. Atrodo, kad vaizduojamas gyvenimas atsiveria patsai, autoriaus nestumiamas ir nerikiuojamas. Todėl sunku šioj knygoj rasti kokių nors memuarinių elementų (prisiminimų rašytojams pirmoj vietoj visuomet didysis Aš) ar publicistinių pėdsakų.

Įdomu, kad Barėnas sugebėjo išlaikyti vientisą pasakojimo požiūrį, taip retą mūsų prozoj, o dar retesnį buitiniuose, kaimo tematikos romanuose. "Tūboto gaidžio metuose" viskas dėstoma dviejų pagrindinių veikėjų žvilgsniu, kiek tai įmanoma vedant pasakojimą trečiuoju asmeniu. Visa, kas atsitinka, aprašoma taip, kaip mato, girdi, supranta Gasiūnas arba Ignacas. Net ir fono piešime, kur turi įsikišti autorius, bendra aplinkos situacija paklojama taip, kaip ją pasakotų Gasiūnas savo kaimynui, o ne kaip Barėnas, aiškindamas senas dienas užmiršusiems lietuviškiems anglams ar amerikonams. Todėl romane ir nėra to įprasto etnografinio balasto — darbų, papročių sociologinio aprašinėjimo. Juk tie dalykai nei Gasiūnui, nei Ignacui nesvarbūs — tai jų kasdienybė, apie kurią šnekėti neverta. O svarbu jiems visi nutikimai, nutikimėliai, paįvairiną jų buitį. Todėl romane apstu daug įvykių ir nuotykių, kurie šio raketų ir riaušių amžiaus skaitytojui atrodys juokingai smulkūs.

Kai pasakojimo požiūris nesimėto tarp autoriaus ir veikėjų, tuomet ir personažų portretai nusidažo tikrų, įtikimų žmonių spalvomis. Gasiūnas su Ignacu išsiskiria individualiniais bruožais ir atsiskleidžia kaip įdomūs, susipažinimo verti žmonės. Gasiūnas, jau rimtas senis, stačiai pensininkas, ūkį perleidęs sūnui, rodos, turėtų ramiai laukti mirties. Bet apie mirtį per visą knygą jis pagalvoja tik vieną kartą. Sunkiai dirbęs, įkūręs ir sutvarkęs ūkį, jis nusprendžia, kad dabar laikas pagyventi. Nusiperka šaunų sartį ne plūgui, bet balnui ir karietai, įsitaiso elegantišką eilutę ("net kišenės viršuj prisiūtos, net viena kišenėlė krūtinės šone"), pasiriša po kaklu šilkinę skarelę ir sukiojasi po Pavandenę kaip jauniklis. Bet nežiūrint tos butaforijos, Gasiūnas nelieka tuščiu dabita, nevirsta komišku tipu. Kad ir išsipustęs, jis lieka lėtas ir nedrąsus, nekyla puikybėn, nereikalauja, kad kiti plotų, girtų, statytų pirmon eilėn. Tas jo nekaltas ieškojimas gyvenimo malonumų yra visai nevaidintas ir pilnas žmogiškos šilumos. Kartais norėtum, kad Gasiūnas pralaužtų savo ramų lukštą — pasiaustų, pykteltų, nusikeiktų, kad dažniau dumblu aptaškytų pėsčią kaimyną, karieta prašvilpdamas, kad dažniau pademonstruotų savo drąsą, išvažiuodamas slepiamu sarčiu. Tačiau negali rūstauti ant Gasiūno už sėslumą, kuomet jis pats prisipažįsta stokojąs drąsesnio mosto, dinamikos: "Pasikeikdavo ir jis, bet troboj, prie žmonos, kai niekas negirdi. O jei būtų galėjęs priešintis! Gal tuomet ir žemės būtų dvigubai nupirkęs ... Gal ir Julė seniai būtų jam blynus kepusi ir sarčiu besidžiaugusi" (p. 319). Nieko nepadarysi, Gasiūnas toks jau yra — ramus ir neveržlus. Ir geras žmogus. Todėl ir nuostabu: senas ir geras, o vis dėlto įtikimas ir įdomus. Su tokiu žmogumi supažindinti, skaitytojo nesupykdęs ir neužmigdęs, tegali talentingas ir įgudęs beletristas.

Gasiūno pasyvumą dalinai atsveria Ignacas, judrus, iniciatyvos pilnas vaikinas, žinoma, šiuolaikiniu mastu ir Ignacas atrodytų ramus, geras berniokas, be barzdos ir be palinkimo į langų bei policininkų daužymą. Jis nėra išdykėlis, padauža net tūboto gaidžio laikais. Tačiau toj fantastiškai ramioj aplinkoj jis atrodo kaip tikras nenuorama. Gyvenimas Ignacui nėra per daug duosnus. Jis daugiavaikio grytelninko sūnus, kur virta bulvė yra skanėstas, o dažytas


Velykų kiaušinis yra nepalyginamas turtas. Prieš šią likimo skriaudą Ignacas nemaištauja, o priima tai, kas jam duota, neklausi-nėdamas kaip ir kodėl. Klausinėti jis ir neturi laiko. Jis per daug užsiėmęs pačiu gyvenimu, kuris jam ir įdomus ir vertas. Jam niekad nepritrūksta nei iniciatyvos, nei drąsos bespalvę kasdienybę išnagrinėti vis naujais žaidimais ir įvykiais. Vyresniems Ignacas klusnus. Bet tai nereiškia, kad jis beatodairiškai priimtų visus jų įsakymus, žodžiu jiems neatkerta, bet tyliai padaro tai, kas jam atrodo teisinga. Jis nuostabiai sugeba gyventi savaip, nelaužydamas tvorų, kuriom jį aptvėrė aplinka.

Toks Ignacas Gasiūnui patinka ir tampa tarsi antru sūnum. Tikruoju savo sūnumi Gasiūnas nepatenkintas: jis "taip-sakytojas", niekad nesipriešina tėvui, niekad neatsiplė^ia būti sau žmogum. Tai ne toks sūnus, kokio Gasiūnas norėjo — ne mėmės, ne panašaus į jį patį. O Ignace Gasiūnas mato tą savarankiškumo mostą, kurio jam pačiam trūksta. Jei sartis ir kišeniuota eilutė Gasiūnui reiškia pasipriešinimą senatvei materialinėj plotmėj, tai Ignacas jam tampa dvasiniu laidu į antrą jaunystę. Jųdviejų šilti santykiai atskleisti labai subtiliai, bet įtikimai ir prasmingai. Be vienas kito nei Ignacas, nei Gasiūnas neišryškėtų pilnom žmogiškom spalvom. Tik vienas kitą veikdami, juodu praplėšia popierinius knygos herojų kevalus, išnyra gyvais individais ir padeda įtikėti, kad fantastiniai tūboto gaidžio metai yra tikri.

Grįžtant prie ankstesnio klausimo (ar pavyks Barėnui surasti meninės tiesos katalizatorių), tenka atsakyti nekvalifikuotu "taip". "Tūboto gaidžio metų" tikrovė nereali, bet tikra — ja abejoti netenka. Romaną perskaičius, lieka tvirtas įspūdis, kad turėta reikalo su literatūra.

Žinoma, "Tūboto gaidžio metai" nėra labai intriguojantis romanas. Pramogos ieškančiam skaitytojui jis bus gal per lėtas, gal net ir per daug nekaltas. Literatūrinių naujovių besidairančiam Barėnas irgi neiškils pionierium, plėšiančiu kelius į naujus lietuviško romano užgirius. Tačiau kad ir gerokai iivagotą buitinio romano dirvą ardamas, Barėnas sugeba išarti vieną, kitą žemčiūgą. O ir aria jis savitai, išvengdamas daugelio kreivų vagų, būdingų šios pakraipos beletristams. Todėl užvertus paskutinį "Tūboto gaidžio metų" lapą, negali sakyti, jog visa tai jau šimtą kartų skaityta. O šiais vargingais romanų metais ko daugiau bereikia?
Kęstutis Keblys