AŠ NORĖJAU ATVAIZDUOTI MILŽINŲ SIELĄ Spausdinti
Parašė VINCAS KRÈVË   
Nevarginsiu jūsų ilga kalba, tik noriu pasakyti, kad visą šitą laiką, nors man nesakė, aš žinojau apie šių iškilmių ruošimą. Man buvo labai liūdna. Aš jaučiausi, kad aš turėsiu eiti į savo pakasynas, nes septyniasdešimtis metų — tai tokis jubiliejus, kuris primena žmogui, kad liko neilgai gyventi. Net ir Šventas Raštas sako, kad septyniasdešimtis metų yra žmogaus amžius.

-----------
') Vinco Krėvės žodis, pasakytas spalio 19 d. Philadel-phijoje, minint jo septyniasdešimt metų amžiaus sukaktį. — Red.

Mūsų Dzūkijoje yra toksai padavimas. Sako, kada žmogus gyvena daugiau, kaip septyniasdešimt metų, jis ne savo amžių gyvena, o svetimą. Aš visados buvau tokis žmogus, kad niekados ir nieko nenorėjau skriausti. Ir nežinau, ar daug atsirastų tokių, kurie galėtų pasakyti, kad aš jį nuskriaudžiau, bent gal nežinodamas pats ir nemanydamas. Man buvo labai liūdna galvoti apie tai, kad aš turiu iš ko atimti brangius metus, kokio nežinomo, gal ir labai gero asmens, kuris nori gyventi.

Antras liūdesys — kad ateitis neaiški. Man rodėsi, kad mes dar negreit galėsime grįžti Lietuvon. Jaunesni sugrįš, džiaugsis laisva Lietuva, o aš čia amžinai pasiliksiu svetimoje žemėje. Dieve, man buvo sunku .. .

Turiu pasakyti, kad aš ir savo kūrybą ne taip vertinu, kaip čionai sakė. Nelaikiau aš niekuomet savęs dideliu rašytoju. Ot, sau pradžiai Lietuvos, kada ji rašytojų neturėjo, ir aš buvau geras. Bet kad aš toliau pasilikčiau toks, man nė į galvą neatėjo. Juo labiau, kad kiekvienam autoriui susidaro tokia nuotaika: kai rašai veikalą, tai rodosi, kad su tais žmonėmis gyveni, o kada baigi, tai rodosi, kad atsisveikinai amžinai su gerais pažįstamais, su kuriais čia buvai ir kurių jausmais gyvenai. Ir liūdna būna. Žinoma, tada ir pats veikalas patinka: visgi mano jausmas išlietas.

Kada man tenka spausdinti, kada gaunu pirmą korektūrą, kur raidžių klaidų begalės, ir kada turiu sėdėti ir žiūrėti kiekvieną žodį, paskum kada gaunu antrą ir trečią korektūrą ir kada knyga išeina, tai ji taip nusibosta, kad nenori ir į ją žiūrėti. Ir, žinoma, visa toji poezija, kuria žmogus gyvenai, lyg ir išblunka.

Paskum žmogaus nuotaika ir pažiūros keičiasi. Vakar man šitas veikalas patiko, šiandien — ne. Ir taip susidaro, jog į save žiūrėjau, kad aš esu iš tokių rašytojų, kokių daug buvo, kokių kiekviena tauta turėjo savo pradžioje: jie praėjo savo laiku, ir būna užmirštami. Juos gal kokis mokslininkas paskaito tyrinėdamas, bet šiaip jų niekas jau neskaito, kaip rusų literatūroj ten kokį Deržaviną.
Aš buvau nusistatęs tai pasakyti, kai šiandien čia atėjau.

Bet aš visai pakitėjau savo pažiūrose ir patikėjau. Pirmiausia man atgimė viltis, kada visi kalba taip įtikinančiai, kad grįšime Lietuvon, ir kad aš su jumis grįšiu. Aš pradėjau tikėti, kad aš čia vienas nepasiliksiu amžinai, o tikrai grįšiu Lietuvon. Ir tai mane be galo pradžiugino.
Aš maniau, kad esu užmirštas, o matau, kad visuomenė domisi manimi. Tai mane nudžiugino. Esu dėkingas referentams, kad jie mane taip išgyrė, bet aš ligi šiolei neįsitikinau, kad esu tokis didelis rašytojas, kaip jie sako, ir pasilieku prie savo nuomonės.

Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoj buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, o sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa- Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą: kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiomis. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plukdavome, kad mūsų žiedas, mūsų jaunimas, mūsų tautos praeitis per ištisus du šimtus metų guldė savo galvas, ir todėl mes tapome maža tauta. Bet esame didvyriška tauta ir savo siela galingi.

Aš tik šitai turėjau galvoje, kurdamas "Dainavos šalies padavimus", "Šarūną", "Skirgailą" ir kitus. Man buvo tik ši viena idėja . . . Girtis niekuomet nemėginau, ir mano žmonės, su kuriais aš dirbau, nė nežinojo, kad aš anuomet rašiau. Bet mane vedė anoji mintis ir dėl jos aš dirbau. Ir aš šiandien esu labai nusidžiaugęs, kad mane suprato taip, kaip aš noriu, kad suprastų. Ir man nerūpi nei Nobelio premijos1) nei kažkokia gar bė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo — dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.

Aš pasakysiu, kad darbas čionai ir darbas Lietuvoje gimdė mano širdyje visai kitus jausmus. Aš ten dirbau žymiai sunkiau, negu čionai, bet tas darbas manęs nevargino- Ne todėl, kad aš buvau jaunesnis, bet todėl, kad aš dirbau dėl lietuvių ir dėl Lietuvos.
------
2) Prof. A. Sennas per minėjimą savo kalboje pasakė, kad Vincas Krėvė yra "nobelinis rašytojas". — Red.