Jurgis Jankus: PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. I dalis Spausdinti
Parašė A. Audrius   
Jurgis Jankus: PAKLYDĘ PAUKŠČIAI. I dalis 172 p., II dalis — 225 p. Išleido Gabija.
Kalbėti apie naujausią Jurgio Jankaus romaną "Paklydusius Paukščius" reiškia nors iš dalies atsakyti į klausimą, kiek literatūra gali atsišlieti žmogaus ir žemės ir kokiose ribose šitas atsišliejimas literatūriškai galimas. Ir ar yra toks žmogaus ir žemės plotas, kuris moraliai privalo pasilikti literatūros rankų nepaliestas, vadinasi, visais atvejais paliktinas anapus literatūros?

šie klausimai turi du pagrindinius stebėjimo taškus: pirmasis yra moralinis su didesniu ar mažesniu estetinio grožio reikalavimu, antrasis yra autonominės meninės tikrovės akcentavimas. Kitaip sakant, tai yra ginčas dėl pačios literatūros ir rašytojo problemos. Literatūros nusikalstamumas ar literatūros nepriklausomumas? Kiekviena dvasinė kūryba, pastatyta ant vienos krypties bėgių, yra vidutiniškumo ir vegetacijos garantija, nes ne kūrybos nusikalstamumas, bet kūrybos nepriklausomumas yra kūrybos bei kūrėjo problema. Specifinė literatūros galia — be-kompromisinis galėjimas parodyti žmogų situacijose ir laike—negali turėti jokių apribojimų, išskyrus meninius.

Todėl rašytojo pareiga yra visuomet atskleisti kuo pilnesnį žmogų ne vien žmoniškomis, bet ir žmogiškomis savybėmis, kadangi seniai jau žinoma, kad knyga, pretenduojanti išlikti, privalo būti gyva personažais, nes gyvenamojo meto dvasios bei idėjų įkūnijimas nėra pakankamas, jei jų kūnai pasilieka tik lėlėmis arba šešėliais. Rašytojas neturi bijoti kartas nuo karto nusiimti baltų pirštinių ir eiti į gyvenimą, kuris yra paklydimas, skurdas ir neviltis. Jis turi būti atviras klystančiam ir lūžtančiam žmogui, nes kūrinys be žmogaus nėra atsparus laikui. Literatūrinių temų aprobavimas ar neaprobavimas rašytojui yra ne kas kita, kaip dvasinės diktatūros siekimas. Didžiausias ir vienintelis literatūros nusikalstamumas yra tik nekūrybiškumas.

Dabar jau pilnai yra atėjęs laikas apvalyti mūsų literatūrą nuo įvairiausių neliteratūriškumų pačios mūsų literatūros labui, nes kol nebūsime nuėję iki toliausių žmogaus gelmių, tol mūsų noras pasiekti vakarietiškas literatūros krantą paliks recenzentams tik gera proga nulašinti grau-desnio rašalo. Gal niekada lietuviui rašytojui nebuvo taip aktualūs ir reikalingi įsisąmoninti Pio Barojos žodžiai, kad menas menui niekada nebuvo didelis dalykas, kad didysis menas visuomet buvo paremtas žmogum.

Šituo žmogaus jieškojimo keliu stambų, bet kartu ir rizikingą žingsnį dėjo Jurgis Jankus "Paklydusiais Paukščiais". Kiekvienu atveju autoriaus nesustingimas yra sveikintinas. Nereikia jokios išminties pastebėti, kiek daug neišnaudotų plotų laukia lietuvio rašytojo žodžio. Tad į Jurgio Jankaus knygą šiame aptarime ir bus žiūrima, kaip į mėginimą grynai literatūriškai praskleisti paklydusio žmogaus uždangą.

Naujasis Jankaus romanas pirmoje vietoje laikytinas rašytojo atsinaujinimo pastanga. Pats romano .sukirpimas yra originalus, tačiau tik mūsų literatūrai. Autorius, pirmuoju asmeniu atsidūręs savo knygos veikėjų rate, yra dažnokas reiškinys moderniojoj prozoj (kai kuriose panašaus .sukirpimo knygose autoriaus kalba ar pastabos išskiriamos net atskiru šriftu). Personažai, atsiverdami rašytojui bei pasakodami savo patirties istorijas, sudaro visą knygos turinį, kuris kartais autoriaus noru yra arba suliejamas, arba paliekamas nesurištų pasakojimų rinkiniu.

Jurgis Jankus pirmąjį kelią pasirinko beveik kraštutiniškai, — v.sus pagrindinius žmones kriminališkai subalansuodamas. Nenorint išsitarti iš esmės prieš kriminalinį elementą knygoje, tenka pažymėti, kad "Paklydusių Paukščių" žmonės tikrai per lengva ranka žudomi. Pats blogiausias, mažiausiai būtinas ir daugiausia neįtikėtinas yra kunigo nužudymas. Atrodo, autoriaus labai stengiamasi (todėl kartais netikroviškai) visų veikėjų likimą vienaip ar antraip išspręsti, kad skaitytojui, užvertus knygą, nebereikėtų daugiau sielotis ir gyventi personažų egcisia.-vimu. Knygos intrygai ištiesti visiškai būtų užtekę tik vieno žmogžudžio — Vinco Viltrakic, nes tolimesnieji nužudymai jau yra tik dirbtinės atomazgos. Tiek ankstyvesniame Jurgio Jankaus darbe, "Naktyje ant morų", tiek šiame romane prasimuša neįtikėtinas veikėjų surišimas. Ir toji priežastis yra atsakymas, kodėl, kalbant apie "Paklydusius Paukščius", nenorom kyla pramoginės knygos terminas, nors mes dar nesame tiek turtingi, kad ir menką geresnių savo knygų dalį galėtume nukelti pramoginin skyriun.

Netrumpa romano įžanga, pašvęsta rašytojo klausimui, savo užimamą plotą taip pat vargiai pateisina. Ją norėtųsi matyti gilesnę bei originalesnę. Autoriaus pasišnekėjimas (30 puslapyje) su Daiva yra perdaug naivus ir nerašytojiškas. Tolimesnis pasikalbėjimas su Daiva (57—58 psl.) skaitytoją verčia šypsotis, ir neaišku, kodėl toji rafinuota moteris šiame pokalbyje pravirksta, nes sakiniai, nors ir trimis šauktukais pabraukti, neatrodo esą labai svarbūs. Knygos pradžioje Jurgis Jankus per dažnai savo veikėjus nusaldina. Tai ypatingai svetima yra "Paklydusių Paukščių" pobūdžio knygai. Todėl romano pradžioje įvestieji žmonės, nors ir gana nemažai sakinių pasakę, dar neįstringa nieku charakteringu. Kunigo ir Daivos dažnas sėdėjimas prie šachmatų lentos ir jo nemaskuotas rūpinimasis josios likimu perdaug pasako skaitytojui, nors autoriaus buvo norėta jų artimumą atskleisti tik veiksmo atomazgoje.

Puslapiai, kuriuose kunigas pradeda išsikalbėti rašytojui, ir ypatingai pasakojimas apie Daivos motiną jau atverčia tikrąjį Jankų, nors tariamasis girininkas gal per stipriais brūkšniais pabrėžiamas ta prasme, kad jis perdaug skaitytoją įtikina .savo buvimu, o vėliau tai kunigo lūpomis turi būti paneigta, šiame pasakojime Jankus dar kartą įrodo esąs nesmulkaus supynimo meisteris, sugebąs taupiomis būdingomis prozaikui priemonėmis, aštriu bei įsidėmėtinu psichologo brūkštelėjimu apmesti net charakterinio veikėjo rėmus, iš kurių jis tik labai retais atsitikimais išsprūsta. Jankaus pasakojimas visumoje sprendžiamas dialogu, iškeliančiu pagrindinius jo savumus — personažo charakteristiką bei veiksmą. Tik patyręs ir talentingas rašytojas gali dialogą tiek apvaldyti, kad jis pats vara knygos veiksmą bei personažų sprendimą. Ir tik Jankaus neblogai vartojamo dialogo dėka knygos veikėjai skleidžiasi pamažu ir gana įtikinamai. Kalbamoji romano vieta atrodytų viena iš stipriausių visame "Pa.kiydusių Paukščių" vienete.

Tačiau pats didžiausias knygos išlikimo laidas yra bandymas kurti žmones - charakterius, gyvenančius ne vien šviesiąja paros dalimi, bet ir tamsoje savotiškai mėginančius griebtis už ko nors, kas darytų, jų akimis žiūrint, gyvenimą lengvesnį bei malonesnį. Ir tieji žmonės nėra be sielos ir kraujo, nes kiekvieno jų patirtis įrodė jiems klaidingą jų dienų supratimą. Kiekvienas jų netuščiai ir moraliai sunkiai kentėjo. Jurgis Jankus savo personažams neleido laimėti prieš tiesą, jis tik parodė juo,s silpnus ir žmogiškus, neslėpdamas prigimtosios ydos, bet jos jokiu būdu netapydamas šiltomis spalvomis. Vienintelis Jankaus pabrėžtas dalykas yra mirtis, kaip visų skriaudų išlyginimas nepaisant, jog daugumai veikėjų egzistavo Dievas. "Paklydusių Paukščių" žmones galima puikiai apibūdinti rašytojo-veikėjo žodžiais: "Aš žinau, kad žmogus padaro žmogiškai. Gal ir ne žmoniškai, bet vistiek žmogiškai. Ir ką padaryti, kad tame žmogiškume yra saldume, prieš kurį ir didelės asmenybės suklumpa ir meldžiasi jam . . ."

Vienas gyviausių bei labiausiai pavykusių personažų Jankaus romane yra Aleksas. Savotiška jo pasaulėjauta, paklota pirmuose antros dalies puslapiuose, yra tvirta ir negriaunama jokiu jo paties veiksmu ar poelgiu. (Kunigo suvažinėjimas yra ne Alekso, bet Jankaus nereikalingas posūkis.) Pakankamai įtikiną yra Sužadėtinis ir Viltrakis, tačiau kunigas jau silpnesnis, nors ir geras, kartą paklydęs ir tyliai bei giliai at-gailojąs žmogus. Moterys, kaip ir daugumai mūsų beletristų, "Paklydusių Paukščių" autoriui sekasi žymiai sunkiau kurti, bet nebūtų galima pasakyti, kad Daiva ir Ramunė, turėdamos tam tikra prasme charakterinio giminingumo, būtų paviršutiniškos būtybės tuščioj kasdienybėj. J. Jankaus įžvelgimas josna, ypatingai Ramunėn, laikytinas įtikinančiu, nors pats autorius — knygos veikėjas — yra apgailėtinas. Nežiūrint didesnių ir mažesnių rašytojo nepasisekimų charakterių, nebe tipų bandyme, tenka maloniai džiaugtis ir puoselėti tikėjimą, kad Jurgis Jankus ir toliau bus vienas iš nedaugelio mūsų prozos kūrėjų, pasukusių didžiausion beletristikos dorybėn — žmogun.

Būdingu paskutiniausiu mūsų prozos bruožu darosi jaunas arba tik vidutinis veikėjų amžius. Tai parodo, jog daugiau ir daugiau mūsų prozon ateina nerimo žmogus, nes, anot Faulknerio, "kas gi kada nors surado teisingumą jaunystėje arba keletą iš tų varginančių dorybių, kuriomis mes lepiname ir lopšyje supame savo pavargusias arterijas ir sielas." Gana taikliai buvo neseniai mestas tvirtinimas apie lietuviškosios prozos artėjimą poetiškon išraiškon. Tačiau Jurgis Jankus čia ir toliau neįsprau-džiamas. Jo sakinys, vietomis atrodantis banaliu, yra tvirtai proziškas ir paprastas, bet nešaltas.

Nereikia kartoti, kad "Paklydusių Paukščių" autorius puikiai moka skaitytojus pririšti prie savo knygos puslapių ir situacijų, nors šiame romane yra ryškaus veiksmo nesime-triškumo — pradžioje einančio lėtokai ir nuo antros dalies vidurio kiek per staigiai spartinamo. Tik vėl norisi pasidžiaugti rašytojo jieškojimu ir pastangomis nesustingti tuose pačiuose vandenyse. Norisi tikėti, kad tolimesnis Jankaus ėjimas žmogun bus žymiai stipresnis literatūriškai. Ir nedrąsiai jau galima tarti apie mūsų beletristikos lauko prašviesėjimą, nes jeigu tremtyje sugebėta giliai atskleisti lietuvišką kaimą ("Kryžiai", "Kur bakūžė samanota", "Sudiev, kvietkeli"), tai yra pagrindo tikėti, kad mūsų proza, tiek Jurgio Jankaus, tiek kitų beletristų asmenyse, ir toliau kelsis į vienkiemius ir žmogų.
A. Audrius