POLITINĖS MORALĖS KLAUSIMU

Parašė Juozas Alaušius

1. Klausimo aktualumas Kalbėti apie moralę — vis viena, ar apskritai ar specialiai apie politinę moralę, — sunku. Sunku ne todėl, kad nebūtų ko pasakyti, bet todėl, kad kiekvienas to reikalo svarstymas gali būti sutiktas tik kaip šaltas moralizavimas, — ne kaip nuoširdus rūpestis, o tik kaip išdidus noras kitus iš aukšto mokyti. Nesinorėtų kalbėti, ir vis dėlto šitas klausimas darosi tokia pavojinga mūsų visuomenininio ir politinio gyvenimo žaizda, kad atvirai pasisakyti yra būtina. Iš visų pusių kalbama apie reikalą nuoširdinti tarpusavio santykius (visada kalbama apie tai, ko iš tiesų stokojama!), ir tačiau neretai šita kalba išvirsta tiktai tokiu kitų pasmerkimu ir savęs išaukštinimu, kad užuot reikalą pataisius, tiktai dar labiau užnuodijama nuotaika. Nenorėdami, kad toksai likimas ištiktų ir mūsų pastangą, liksime principinėje plotmėje, nors ne vienas konkretus pavyzdys ir tiesiai pirštųsi bendrajai minčiai pailiustruoti. Kelti politinės moralės klausimą visų pirma reiškia klausti, ne kokia morale vadovautis politikoje (nes moralė, bent bendruosiuose principuose, panašiai suprantama ir iš skirtingų pasaulėžiūrinių nusistatymų išeinant), bet apskritai, ar privalu politikoje vadovautis moraliniais principais, ar ne. Tai, kad niekas nesiima atvirai ginti principo, jog politikoje neprivalu vadovautis moraliniais dėsniais, nereiškia, kad ir faktiškai taip visada manoma, vadinasi, kad pasitaikąs politinėje veikloje moralinių principų pažeidimas tėra žmogiško silpnumo, o ne sąmoningos valios apraiška. Ir Macchiavelli mokė kunigaikštį visus savo politinius žingsnius apgaubti moralės skraiste! Kiekvienu atveju lieka nepaneigiamas faktas, kad ir viešojoje nuomonėje politika kaip tik dėl savo atitrūkimo nuo moralinių principų laikoma nešvariu dalyku. Nešvariu ne tik turint galvoje to ar kito meto faktinę politiką, bet iš viso sutinkant, kad politika kitokia ir negali būti. Kaip tik dėl tokio esminio politikai priskiriamo nešvarumo daugelis net ir tokių žmonių, kurie patys turi gyvą politinį interesą, ryžtasi laikytis nuošaliai nuo politinės veiklos. Iš anksto bijo, jeigu ne patys susitepti, tai tikrai būti kitų sutepti, apjuodinti. Pastarąja prasme šita politikos baimė nėra visiškai nepagrįsta, nes iš tiesų nevienas politikas slaptai solidarizuoja su ana viešąja nuotaika, kaa moralė politikai yra svetima. Solidarizuoja ne tik mintimi, bet nuosekliai ir savo paties veikla. Tokie politikai ir pateisina (jeigu ne objektyviai, tai bent subjektyviai) dažno šalinimąsi nuo politinio gyvenimo: kol žmogus tedirba savo profesinį darbą arba į visuomenę teišeina kultūrine veikla, jis gali būti ramus, tačiau išėjęs į politinę veiklą ir joje susidūręs su politikes nemoralumą pripažįstančiais politikais, iš tiesų rizikuoja būti apipurvintu. Šita prasme politinės moralės klausimą daro aktualų ne tiktai pačių politinių sambūrių jaučiamas nuoširdesnio sugyvenimo reikalas, bet ir lygiai jaustina pareiga į politinį gyvenimą įjungti visus visuomeninio intereso tautiečius, nesudarant jiems apjuodinimo rizikos. 2. Politinė moralė kaip moralinis demokratiškumas Ką praktiškai reiškia politiką atpalaiduoti nuo moralės? Ogi atpalaiduoti politiką nuo moralės tikslo požiūriu yra lygu paversti politiką pliku valdžios siekimu. Atpalaiduoti politiką nuo moralės priemonių požiūriu reiškia šito tikslo (valdžios) siekti "visomis" priemonėmis; faktiškai pasitikėti ne tiek savo politinės ideologijos tiesa, kiek demagoginiu apsukrumu, vadinasi, prievarta plačiąja to žodžio prasme (prievarta tenka lygiai laikyti ne tik fizinį, bet ir moralinį prievartavimą, ne tik koncentracijos stovyklas, bet ir demagogiją). Tokiu dalyko atskleidimu išryški, kad politinės moralės klausimas yra ne tiktai taktikos, bet ir pačios politinės ideologijos dalykas. Kokia taktika, tokia ir ideologija, nes ideologiją galima ir vaidinti, atseit meluoti, gi ta.ktika, kaip patsai praktinis žmogaus reiškimasis, nemeluodama pasako, kas žmogus yra (tai daug svarbiau, negu tai, ką kas skelbia!). Kas laikosi — nesvarbu viešai ar slaptai — politikos amoralumo (moralei svetimumo) principo, vadinasi, principiškai pateisina prievartą, tas tiio pačiu faktiškai atstovauja prievartinei ideologijai, vadinasi, diktatūriniam politikos supratimui. Ir, atvirkščiai, kas atstovauja demokratiniam politikos supratimui, niekada nesiims "visų" priemonių, nes tada jisai neigtų patsai save. Politinės moralės nevienodas supratimas išryškina bei radikaliai išskiria pačias pagrindines politines ideologijas — diktatūrinį ar demokratinį politinio ir apskritai visuomeninio gyvenimo supratimą. Demokratija yra ne tik politinė, bet ir moralinė koncepcija, žmogų ar politinį sambūrį daro demokratišką ne formalus demekratinės teorijos išpažinimas, o tik faktinis visoje savo veikloje vadovavimasis žmogaus gerbimo principu ir todėl atsisakymas "visų" priemonių (=prievartos), atseit pripažinimas moralės galiojimo ir politikai. Politinė moralė yra tikrasis tiek atskiro žmogaus, tiek politinio kolektyvo demokratiškumo kriterijus. Demokratiškumas, atpalaiduotas nuo pelitinės moralės — priešingybė savyje. Gali būti šita priešingybė psichologiškai suprasta: arba kaip sąmoningas demokratine kauke maskavimasis, vadinasi, demagogija, arba kaip nesąmoningas nesusipratimas, "viena galvos puse" demokratiškai mąstant, o antra diktatūriškai veikiant. Tačiau psichologinis supratimas dar nėra moralinis pateisinimas, nes kai toki demokratai, kuriems visos priemonės leistos, pasiekia valdžios, faktiškai jie gali vykdyti ne demokratiją, o tik tironiją, tegu ir daugumos tironiją. 3. Pagrindiniai politinės moralės principai Išplėtokime konkrečiau pagrindinius politinės moralės principus. Teesie jie mums klausimu, ar iš tiesų no gyvą žaizdą liečiame, o mirusiuosius šaukiame. a)    Privalu visų pirma pačiam pozityviai reikštis, o ne tik negatyviai kilų netobulybes kelti. Pasitikėki savo tiesa, o ne kitų klaidomis. Tai, kad visos kitos ideologijos yra klaidingos, dar neįrodo, kad tavoji turi būti teisinga — visiškai panašiai, kaip tai, kad visi kiti blogi, dar nereiškia, kad tu esi geras! b)    Akcentuodami visų pirma pozityvų reiškimąsi, o ne negatyvinį kitų neigimą, nenorime betgi apskritai teigti, kad kitų kritika būtų iš viso išvengiama ar dargi absoliučiai vengtina. Sau išryškinti priklauso ir nuo kitų atsiribojimas. Lygiai nėra nei taktiškai išvengiama nei principiškai vengtina ir praktinė kova su kitais politiniais susigrupavimais. Ir praktinė kova priklauso politinei veiklai, nes politinėje veikloje rūpi, ne taip kaip pasaulėžiūrinėje kovoje, tik tiesos skleidimas žmonėse, bet ir visuomenėje bei valstybėje vadovaujančio vaidmens laimėjimas. Tačiau privalu, kad politinė kova būtų vedama garbingomis, žmogaus  nelygstamąją vertę atitinkančiomis priemonėmis ir tuo pačiu būtų atsisakoma nuo bet kokių prievartinių veikimo priemonių: demagogijos, svetimų pažiūrų iškraipymo ar apie joms atstovaujančiuosius nebūtų dalykų pramanymo, vienu žodžiu — juodinimo. Tiesa negali būti melu ar teroru skelbiama. Kas griebiasi melo, patsai liudija savo netiesą, ir kas imasi teroro, patsai prisipažįsta, kad jisai pasitiki ne savo teise, o tiktai jėga. c)    Privalu kovą su skirtingemis politinėmis pažiūromis bei skirtingais politiniais sambūriais nepaversti asmeniška kova prieš atskirus asmenis. Suprantama yra teisė reikalauti, kad tie, kurie imasi visuomenei bei valstybei atstovauti, būtų padorūs žmonės. Bet ar ta teise dažnai "ne per plačiai" naudojamasi; jei išklausyti iš eilės visa, ką vienos politinės srovės žmonės žinc apie kitus, ar nesusidarytų pašaliečiui įspūdis, kad toje tautoje ar bent jos politiniuose vaduose nėra nė vieno padoraus žmogaus. Imkime, pavyzdžiui, mūsų valstybės demokratinį laikotarpį: ar bešališkam rinkikui negalėjo susidaryti įspūdis, kad iš viso nėra ką rinkti, visi — vieni tautės išdavikai: vieni Vilnių Vatikanui pardavė, antri — kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, treti — vokiečių, ketvirti — dar kieno agentai, etc. etc. Ar šiandien tas savęs pačių niekinimo pavojus jau dingęs? d)    Privalu moralinio vertingumo reikalauti ne tik iš svetimųjų, bet lygiai ir iš savųjų. Negalima saviesiems visa leisti, ir tik iš kitų politinės moralės reikalauti. Antraip — visa pastanga sudaryti pelitiniame gyvenime sveiką nuotaiką iš anksto pasmerkta nesėkmei. Kiek šis principas savaime aiškus, tiek, deja, nelengvas praktiškai juo vadovautis. Tetenka, galbūt, dar tik paryžkinti, kad politinė moralė nėra atsieta nuo asmeninio morališkumo. Niekas neturi teisės būti kito sąžinės teisėju, ir vis dėlte nėra politinės moralės požiūriu padoru visiškai užmerkti akis į asmeninį žmogaus padorumą ir težiūrėti vien jo partinio uolumo, "savam" reikalui atsidėjimo. Ypačiai tai galioja žmonėms, kuriems patikimas politinio gyvenimo vadovavimas. Būtų tikras visiško moralinio nejautrumo ženklas versti kitus bendradarbiauti su tokiu "savo" žmogumi, kuris kaip žmogus negalėtų būti vertinamas, o būtų pakenčiamas tik kaip "atstovas". 4. Būtinybė politinį demokratiškumą susieti su moraliniu demokratiškumu Suprantama, kad šitais keturiais principais formuluotoji politinė moralė, arba, kitais žodžiais, moralinis demokratiškumas, nėra taip "savaime aišku", kaip iš pradžių atrodė. Galėjo šitie moralinio demokratiškumo principai atrodyti tiesiai neįprasti. Tačiau tai būtų liudijimas ne prieš juos, o tiktai prieš mūsų nuo jų nutolimą. Ir neteisinga būtų teisintis, kad ir kitose valstybėse, kurias visi laikome demokratijos pavyzdžiu, "viso" pasitaiko: ir spaudoje demagogijos, ir susirinkimuose bei mitinguose triukšmo ir dargi muštynių. Tokios apraiškos ir anose valstybėse nėra teisinamos: sunku visišką tobulumą pasiekti, tačiau niekada negalima klaidos paskelbti norma. Kaip anksčiau sakėme, lengva demokratiją skelbti, bet sunku pačiam demokratiškai gyventi. Kiekvienas gali save krikštyti, kuo tik nori, bet ne vardas žmogų išreiškia, o tik jo gyvenimas. Panašiai ir politinį sambūrį išreiškia ne tiktai formaliai demokratiška programa, bet ir visa politine laikysena. Nesiekiame betgi įrodinėti, kad neturime teises demokratais vadintis, o tiktai norime priminti, kad šitą teisę visų pirma duoda pati praktine mūsų laikysena, mūsų politinis morališkumas, kaip tikrasai demokratiškumo ženklas. Tesiekiame priminti, kad politinis demokratiškumas negali būti atsiejamas nuo moralinio demokratiškumo. Atvirkščiai, moralinis demokratiškumas yra tikrasai ir politinio demokratiškumo pagrindas. Tenesie todėl mūsų atviras, bet principinis, pasisakymas suprastas kieno nors įžeidinėjimu, į principus įvatuota demagogija (pirmoji dema-gogiškumo apraiška visur demagogiją tematyti!). Ir tačiau nieko nuostabaus, kad šitas pasisakymas nėra tiktai neaktuali teorija, o gyvas mūsų gyvenimo žaizdų palietimas. Ilgą laiką gyvenom diktatūrinėje aplinkoje ir nors išlaikėme gyvą politinį demokratijos idealą, tačiau nejučiomis į ne vieno galvoseną ir dar labiau laikyseną nemaža įsisunkė ir demokratiškumui svetimo elemento, šita prasme ir turime kreipti mūsų pastangas, kad demokratiškumas apsireikštų ne tik programiškai, bet ir praktiškai, ir būtent, ne kitu, kaip aukštesne politine morale. Juozas Alaušius