DVI KARALYSTĖS Spausdinti
Parašė JUOZAS BRAZAITIS   

"Šventojo Rašto savaitės" proga Amerikos Katalikų Bažnyčios vyresnybė įsakmiai skatino domėtis Šv. Raštu ir jame pasi j ieškoti gyvenimo išminties kasdienai. Dvi tos kasdienos progos — Kristaus Karaliaus šventė ir Kristaus užgimimas, kurio giesmėje Kristus Kūdikėlis taip pat vadinamas Karalium, — paskatino konkrečiai sutelkti mintis kaip tik į tuos Evangelijoje pasakojimus, kuriuose Mokytojas prisipažino esąs Karalius. Kilo noras iš trumpų pasakojimų išlukštenti išminties grūdus, auksinius negendančius ir nesenstančius, apie Karaliaus, kaip valdžios reiškėjo, ir Asmens, kaip valdinio, santykius.


1. Didysis Judo išdavimas jau buvo įvykęs iš vakaro aną naktį, šaltą ir tamsią naktį, tokią patogią piktadarių juodiems darbams. Tą naktį sąmokslininkai prieš Mokytoją nemigo- Vadai nervingai laukė savo rūmuose. Jų tarnai ir vergai būriavosi prie vartų ir kieme, šildydamiesi prie laužo. Buvo šalta.

Mokytojas per visą naktį buvo tardomas daugelio tardytojų. Paviršutiniškai tardomas, nes sprendimas iš anksto buvo numatytas. Vyriausiems kunigams, kurie rūpinosi tuo tardymu, sunku buvo nuslėpti džiaugsmą, kad tą, kurio negalėjo sugauti kalboje ir sukompromituoti minios akyse, dabar sučiupo. Patenkinti, kad priveikė, su triukšmingais palydovais vedžiojo pas Anną, pas jo žentą Kajipą. Ten jis buvo daužomas į veidą, sadistiškai iš jo tyčiojamasi.

Jau rytą atvedė iškankintą belaisvį pas Pilotą, Romos ciecoriaus vietininką, kuris buvo sykiu ir teisėjas. Išėjęs prieš minią teisėjas Pilotas paklausė:
— Kokį skundą atnešėte prieš šitą žmogų?
Jie atsakė ir jam tarė:
—    Jei šitas nebūtų piktadaris, mes nebūtumėm tau jo įdavę.
O evangelistas Lukas smulkiau kaltinimus sumini: "Tenai jie ėmė skųsti jį sakydami: Radome, kad šitas kelia sumišimą mūsų tautoje, draudžia mokėti mokesčius ciecoriui ir sakosi esąs Kristus Karalius (Lukas 23, 2).

Tuomet įvyksta tas lemiamas pasikalbėjimas apie karalystę, papasakotas Jono (18, 33-38).
Pilotas klausia:
—    Ar tu esi žydų karalius?
—    Mano karalystė — atsako Jėzus — ne iš šio pasaulio; jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau įduotas žydams; bet dabar mano karalystė ne iš čia. — Tuomet Pilotas vėl tarė:
—    Tai tu esi karalius?
—    Tu pats sakai, aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kurs yra iš tiesos, klauso mano balso.
Kas yra tiesa ... — taria Pilotas, klausdamas, o ištikrųjų suabejodamas, ar iš viso galima atsakyti, kas yra toji tiesa.

Nutraukiam įvykio vaizdą nebaigtą. Per visą savo trejų metų išganymo darbą Mokytojas daug aiškino žmonėms, kaip jie turi elgtis Dievo bei artimo atžvilgiu. Dažnai primindavo Dievo karalystę ir pažymėdavo: tas ir tas darbas tinka. Dievo karalystei, tas ir tas netinka. Jau ne tik žodžiu, bet viso savo likimo vaizdu Mokytojas parodė valstybės santykius su asmeniu, kalbėdamas apie dangaus karalystę teismo akivaizdoje prieš savo didžiuosius kentėjimus.

Šiuo siaubingai tragišku momentu Kristus liudija dvejopų karalysčių buvimą: šio pasaulio ir ne šio pasaulio, kitur vadinamos Dievo, Mesijo, dangaus karalystės buvimą. Kristus pastato jas abidvi vieną prieš kitą kaip priešginybes; kaip juodą prieš baltą. Atsiribodamas nuo "šio pasaulio" karalystės, Kristus šiuo vaizdu parodo, kokia nėra ir neturi būti Jo, Dievo, karalystė.

Karalystėje, valstybėje, iš vienos pusės yra piliečiai, iš kitos valdžia. Kristus šiame vaizde nerodo, kokios turi būti piliečio, asmens pareigos. Tai jis daug sykių jau anksčiau kalbėjo. Jis sustoja čia prie valdžios elgesio asmens atžvilgiu.

2. Valdžia reiškiasi trejopu pavidalu: įstatymų leidžiamąja galia, įstatymų vykdomąja galia ir teismine galia, kuri sprendžia, ar įstatymai vykdomi teisingai. Kristaus laikų žydų gyvenime įstatymų vykdymo pareigas ėjo vyriausieji kunigai, teismo ir priežiūros pareigos atiteko Romos ciesoriaus vietininkams, šiuo tarpu Pilotui.

Žydų karalystėje piliečiai valdomi smurtu, savivale, klasta. Kristų suima smurtu. Smurto faktą Kristus išryškina priekaištu, kai pas Anną jam suduoda per veidą: jei pasakiau netiesą, įrodyk; jei tiesą, kam mane muši . .  (Jonas 18, 23). Bet kaip tos valdžios atstovai įrodys! Juk jie kelis kartus mėgino Kristų sukritikuoti, sugauti kalboje, bet iš pasikalbėjimo išeidavo su gėda. Tad prieš Kristaus idėją jie tegali pastatyti klastei ir smurtą, prieš dvasinę jėgą — fizinę jėgą.

Atvedė Kristų pas Pilotą. Valdžios tarnai ir visuomenės atstovai neina į teismo rūmus, kuriuose yra teisėjas Pilotas. Bijo susitepti, įžengdami į pagonio namus, jie, tikrojo Dievo tarnai. Kokis didelis moralinis jautrumas! Tokis kaip tų, kurie kaimyno akyse pastebi krislą, bet savojoj nepastebi rąsto. Šitie jautrūs Dievo tarnai betgi reikalauja Kristui mirties, nors žino, kad jis nekaltas. Jeigu būtų įsitikinę, kad Kristus kaltas, jiems nereiktų liudininkų papirkinėti, kad jie liudytų prieš Kristų. Tas veidmainiavimas, kuris nuo anų laikų vadinamas farizejizmu, įsibrovęs į valdžios pareigūnus. Kristaus pava dintieji pabaltintais grabais vykdo valdžią.

Tačiau kitaip ir būti negali toje "šio pasaulio" karalystėje, kurios valdymas yra pagrįstas vyriausiojo kunigo Kajipo patartu principu: esą "geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą". Tai gražus, bet sykiu ir labai baisus principas. Gražus, nes jis nuskamba dideliu idealizmu: vienas už visus, vieno auka už visą tautą- Bet tas principas yra baisus, kai įsižiūri, kas gi yra tie, kurie reikalauja tautos vardu vieną aukoti už visą tautą. Kas buvo tie, kurie reikalavo Kristui mirties, kad visa tauta liktų jo nesuvedžiota? Tai vyriausių kunigų sukurstyti ir papirkti jų tarnai ir minios demagogai. Jie pasisavina tautos valią. Tautos valią suklastuoja. Už jų, ne už tautos interesus, jie verčia mirti Kristų. Mirti, kad Kristus nedrumstų jų patogaus gyvenimo, kad jiems būtų naudingiau. Nauda, utilitarizmas yra "šio pasaulio" valstybės pagrinde. Nauda keletui žmonių, kurie sudaro valdžią. "Kitiems kraunate naštas, kurių jie negali panešti, o patys nė vienu pirštu nepaliečiat tų sunkenybių" (Lukas 11, 46). Tai diktatūrinės karalystės žiauri forma, kurioje asmuo paverstas vergu. Ir juo asmuo kilnesnis, tauresnis, juo greičiau prieš jį nukreiptas "šio pasaulio" valdžios spaudimas, persekiojimas, reikalavimas, kad jis būtų paaukotas.

Tokioje karalystėje asmuo negali apsiginti nuo smurto, klastos, nei teisme.
Ciesoriaus vietininkas ir teisėjas Pilotas mato, kad prieš Kristų yra inscenizuotas minios, liaudies parodomasis teismas. Pilotas taria: šitame žmoguje aš nerandu kaltės- Ir nuo tada — kaip Evangelija sako — Pilotas jieškojo Jė-zū paleisti. Bet jam žydai grasina — įskųsią ciesoriui. Jis bijo minios keršto ir skundų. Jis nori išvengti nemalonumų. Pirma jam mintis: nusiimti nuo savęs atsakomybę, laikytis neutralumo . . . Tad pasiunčia Kristų pas Erodą, su kuriuo buvo susipykęs. Tegul jo priešas atlieka tą darbą. Erodas patenkintas, kad jam atsiuntė Tai pamatys dabar keistų dalykų, kuriuos jam parodys tas vyras! Bet Kristus Erodui nieko neatsako, kaip nieko jis neatsakinėjo į tuščius kaltinimus pas Kajipą ir Pilotą. Tyla geriausias buvo atsakymas tiems, kuriems tiesa nesvarbi. Nusivylęs ir pasityčiojęs, Erodas grąžina Kristų Pilotui, nes Pilotui turi priklausyti tos srities bylos.

Nenusisekė Pilotui nusikratyti atsakomybės ir išlikti neutraliam. O minia vėl šaukia ir grasina. Dar kartą mėgina Pilotas politikuoti, jieš-koti kompromisų — ir minią patenkinti ir Kristų paleisti. Įsako Kristų nuplakti. Už ką gi nuplakti? Ne dėl to, kad Kristų laikytų to plakimo vertą, bet kad įsiteiktų miniai, kad Kristaus nekalta kančia pirktų žydų atlaidumą ir sau ramybę. Pajutus Piloto nuolaidumą ir linkimą į kompromisus, minia dar garsiau šaukia: ant kryžiaus jį! Kas sykį nuslydo nuo principų kelio ir pradėjo eiti nuolaidų keliu principų sąskaiton,— nebe susilaikys Veltui Pilotas, teisėjas, mėgina dar paskutinį ėjimą — siūlo pasirinkti miniai Mokytoją Kristų ar galvažudį Barabą. Minia pasirinks visada Barabą! Tada šitas kompromisų jieškotojas, prieš galutinai save laidodamas, imasi dar teatrališko gesto: nusiplauna rankas, tardamas nusiplaunąs atsakomybę už Kristaus mirtį. Rankos nuplautos, bet nenuplauta sąžinė, nes šitas teisėjas jieškojo kompromiso tarp melo ir tiesos; tas kompromisas buvo nauda. Naudinga jam išeitis.
Taigi ir teisme tiesa yra svetima "šio pasaulio" karalystėje. Teismas net nežino, kas yra tiesa. Ir nereikalinga tai žinoti, nes šio pasaulio valstybėje pagrindas santykiams tarp valdžios ir asmens yra nauda valdantiesiems, smurtas asmeniui.

Tokioje karalystėje valdymas nutolęs nuo moralės dėsnių. Tas laikas, kada "šio pasaulio" karalystės valdžia ir teismas siautėjo prieš asmenį, prasmingai yra išreikštas nakties simboliu.
 

KRISTUS KARALIUS ŠV.  JUOZAPO GLOBOJ
K. G. K R A T I N A
 

Skulptorius yra amerikietis, gimęs 1910 m. New Yorke. Savo specialybės studijas baigė Syracuso ir Yalos universitetuose. Už statulą "Kristus pasaulio šviesa", padarytą NCWC pastatui Washingtone, yra laimėjęs pirmą premiją. Jo medžio ir bronzos darbų galima užtikti bažnyčiose, viešbučiuose, aerodromuose, parkuose.
 

 
Buvo naktis, tamsi, šalta. Reikėjo ugniakuro, kad susišiltum. Tokiais ugniakurais žmogaus dvasiai buvo pranašų skelbiamos pranašystės apie Mesijo būsimą karalystę. Jos palaikė tikėjimą ir viltį. Bet net ir pranašus žudė "šio pasaulio" karalystės valdžia. Juk pranašas Jonas įmestas į kalėjimą be teismo — prieš jį pavartotas toks pat smurtas, nes Erodui nepatiko pranašo žodžiai apie jo gyvenimą. Jono galva buvo padėta ant lėkštės, kad būtų patenkinti Erodo kaprizingos jo podukros norai- Nesustojo "šio pasaulio" karalystės valdžia nė prieš Dievo Sūnaus žudymą .

—o—

3. Po tokios slopios dramatiškos nakties artinasi rytas. Apie 6 valand. Kristus teismo akivaizdoje skelbia naują ne šio pasaulio karalystę, kurios karalius — jis pats. Kad ją atskirtų nuo "šio pasaulio" karalystės, po kelis sykius kartoja jos naują pobūdį:
"Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso (Jonas 18, 37). Taigi: Tiesa, teisingumas yra teismo ir valdžios ir valstybės Kristaus karalystės pagrindas. Ne nauda valdantiesiems.

Bet kas yra tiesa? — klausė Pilotas. Pilotas turėjo pagrindo klausti. Jis buvo pagonis. Bet žydų farizėjai ir rašto žinovai buvo tikrojo Dievo kunigai. Jiems turėjo būti žinoma Mozės atneštoji lenta, kurioje buvo surašyta, kas yra tiesa, kas ne — kito žmogaus atžvilgiu- Ar esi asmuo ar valdžia — neužmušk, nevok, nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo, ir 1.1. Jei tai darai būdamas valdžioje, darai dvigubą netiesą. Valdžios pareiga ne tik nedaryti netiesos asmens atžvilgiu, bet pareiga tiesą vykdyti ir prižiūrėti, kad ji nebūtų pažeidžiama vieno asmens santykiuose su kitu.

Tačiau tiesos dangaus karalystei neužtenka. "Kai į šventyklą, kur Kristus mokė, farizėjai atvedė moterį, sugautą svetimoteriaujant, jie pasakė: Mozė liepė mums tokią užmušti akmenimis. O tu ką sakai? (Jonas, 8 5). Vadinas, įstatymas aiškus. Kaip jį taikyti? Jėzus nieko neatsakė;; tik pasilenkęs rašė pirštu žemėje. Kai farizėjai pakartotinai jį klausė, jis atsitiesė ir tarė: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį. Ir vėl pasilenkęs rašė. Turbūt, Kristaus ženkluose smėly aplinkui stovėjusieji kiekvienas įžiūrėjo savo rašomas nuodėmes. Kai Kristus vėl atsitiesė, tebuvo tik jis ir ta moteris. — Moteriške, niekas tavęs nepasmerkė? — Niekas, Viešpatie. — Nė aš tavęs nepasmerksiu; eik ir daugiau nenusidėk (J- 8, 9-11).

Meilė, kuri čia reiškėsi gailestingumu, štai tas antras principas, kuriuo remiasi "ne šio pasaulio" karalystė. Teisingumas ir Meilė yra du "ne šio pasaulio" karalystės kelrodžiai ir pamatai, ir jų išmintingas derinimas pašalina konfliktą tarp asmens ir valdžios.

Kai rašto žinovas paklausė Kristų, iš laivelio kalbantį į minią, koks visų pirmasis įsakymas, gavo atsakymą: Tu mylėsi Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa savo siela ir visa galia. Tai pirmas įsakymas. Antras į jį panašus: Mylėsi savo artimą, kaip pats save. Kito didesnio įsakymo už tuodu įsakymus nėra. — Rašto žinovas jam tarė: — Gerai, Mokytojau, tu tiesą pasakei, kad vienas Dievas ir be jo nėra kito. Mylėti jį visa širdimi, visu protu, visa siela ir visa galia ir mylėti savo artimą, kaip save patį, yra didesnis dalykas, kaip visos deginamosios aukos ir atnašos.— Matydamas, kad jis išmintingai atsakė, Jėzus jam tarė: Tu netoli nuo Dievo karalystės (Morkus 18, 28-34).

Netoli nuo Dievo karalystės, tačiau į ją dar vienas žingsnis — lyg tos karalystės apvainikavimas. Būtent: mylėti ne tik Dievą, bet ir artimą labiau už save. Save paaukoti už artimą, už tautą, už žmoniją! "Niekas neturi didesnės meilės, kaip ta, kad kas guldo savo gyvybę už savo prietelius" (J. 15, 13). Taip gali būti. Pats Mokytojas, tas ne šio pasaulio karalystės karalius, davė pavyzdį. Jis — gerasis Ganytojas. Tuo jis parodė, kaip skiriasi "ne šio pasaulio" Karalius nuo "šio pasaulio" valdovo, Kristaus karalystės supratimas nuo "šio pasaulio" karalystės. Iš vienos pusės laisva valia pasiaukojimas, iš kitos pusės paaukojimas prievarta- Kajipas skelbė: esą, geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą. Kajipo supratimu, valdžia nusprendžia ir tą vieną paaukoja dėl gerovės kitų, kuriuos vadina tautos vardu.

Kristaus "ne šio pasaulio karalystėje" asmuo išlaisvintas. Valdžia įpareigota rūpintis asmeniu; ji duoda jam savo pavyzdį. Iš kitos pusės asmuo įpareigotas kitus mylėti, kaip save patį. Net daugiau. Jam pastatytas prieš akis idealas — pasiaukoti, net savo gyvybę paaukoti, už kitus. Bet jis tai daro laisva valia.

Kajipo atveju žmogaus aukojimas yra gal-važudystė, Kristaus atveju tai didžiausios meilės aukuras, tauriausias žmogaus veiksmas, kuris įrodo jį mokant save nugalėti ir virsti auka, kuri kaip Čiurlionio paveiksle pramuša debesis ir pasiekia Dievo sostą, nes tai laisvos valios aktas.

"Šio pasaulio" karalystėje asmuo paverstas valdžios vergu. "Ne šio pasaulio" karalystėje asmuo yra tos karalystės kūrėjas. Asmuo, kuris spinduliuoja tiesos ir meilės spinduliais savo artimo atžvilgiu, yra tokios reikšmės, kaip tas Kristaus palyginime garstyčios grūdas. "Jis, tiesa, pats mažiausias tarp visų sėklų, bet, užaugęs, didesnis už visas daržoves, ir iš jo darosi medis, taip kad dangaus paukščiai atskrenda ir gyvena jo šakose" (Matas 13, 32). Jis panašus į tą Kristaus prilyginimo raugą, kurį moteriškė ėmė ir įmaišė trijuose saikeliuose miltų, kolei visa įrū-go (Matas 13, 33).

Kristus kalba, kad "dangaus karalystė" esanti panaši į tą garstyčios grūdą, kad "dangaus karalystė" panaši į raugą. Tai reiškia, kad dangaus karalystė gali būti sukurta kiekvieno žmogaus dvasioje. Ir juo daugiau bus tokių garstyčios grūdų, juo bus daugiau evangeliškojo raugo, juo labiau "ne šio pasaulio" karalystė plis į "šį pasaulį", ir "šio pasaulio" karalystė bus perdirbta į "Dievo karalystę".

Dėl to Kristus kalba ne tiek apie valdovus, kiek apie valdinius, asmenis. Karalystė pradedama kurti nuo piliečio, asmens dvasios perdirbimo. Ne nuo viršaus, bet nuo apačios. Ne nuo tavęs ir jo, bet nuo manęs. Ne nuo kontrolės, ar gerai elgiasi jis ir tu, bet nuo kontrolės, kaip aš elgiuosi: ar kito neskriaudžiu, ar nekalbu prieš jį neteisiai, ar aukoju našlės skatiką ir pats au-kojuosi kitiems ir kitų gerovei. Čia giliai įprasmintos asmens pastangos ir uždėta jam atsakomybė visomis jėgomis kurti Dievo karalystę pirmiausia savyje, ir tik savyje kurdamas ir išeidamas į pasaulį, jis išneša bei paskleidžia Dievo karalystės šviesą aplinkui save- Šitokiu būdu Dievo karalystė gali būti kuriama čia, žemėje. Jeigu ji vis dar nėra sukurta, tai priežastis ne įstatymų ir valdžios nebuvimas, bet per mažos pastangos vieno, antro . . . milijoninio žmogaus savyje tuos įstatymus įgyvendinti. Mesti akmenį į krikščionybę už tai, kad ji per du tūkstančius metų nėra perkūrusi pasaulio ir savęs nepateisinusi, galėtų tas, kuris jaučiasi esąs be dėmės, t. y. pats atlikęs visas tos rūšies pareigas.

Jei asmuo yra pagerbtas kurti dangaus karalystę žemėje, tai jam skirta pareiga budėti, budėti, budėti. Jį palygino Kristus su tomis merginomis, kurios išmintingai laukia jaunikio — budėdamos, žibintus užsidegusios. Taigi, prasmingas Kristaus įspėjimas: nemanykite, kad atnešiau ramybės; aš atnešiau kalaviją, nuolatinę kovą, rungimąsi, budėjimą . . .
Taip atrodo "ne šio pasaulio" karalystės pagrindai šalia "šio pasaulio"-

—o—

4. Žmonėms, pripratusiems prie "šio pasaulio" karalystės, sunku buvo suprasti Kristaus karalystė. Jie norėjo jį apšaukti "šio pasaulio" karalium. Jis turėjo slėptis. Jis ir apaštalus įspėjo pranašo žodžiais: girdėte jūs girdite, bet nesuprasite, ir žiūrėte žiūrėsite, bet nematysite, nes šitos tautos širdis nutuko" (Matas 13, 14).

Praėjo nuo anos tragedijos akto beveik pora tūkstančių metų. Ir dvejopų karalysčių buvimas neišnyko. Klausimas tas pats gali būti pakartotas: ar šių laikų tautų širdys nėra nutukusios? Ar žiūrėdamos mato ir girdėdamos supranta, kas yra tikroji karalystė?

1925 m. gruodžio 11 d. Pijus XI rado reikalo prašnekti apie KRISTŲ KARALIŲ. Šaukiama ir šnekama dažniausiai tada, kai skauda, kai rūpi. Buvo pagrindo susirūpinti. Pijaus XI enciklika apie KRISTŲ KARALIŲ sutapo su plintančiu totalistinės valstybės supratimu, kuris atgaivino Kajipo principą santykiuose tarp valstybės ir asmens. Niekada asmuo nebuvo tokiu globaliniu būdu paniekintas ir valstybės pavergtas, kaip šiame XX amžiuje- Smurtas prieš žmogų ir tautas masiniu būdu vartojamas. Sadistinis iš suimtųjų pasityčiojimas. Farizėjiškas tardymas iš anksto turint paruoštą sprendimą. Tautos ir žmonijos valios klastojimas valdančiųjų naudai. O kiek šiandien Pilotų, kurie išduoda žmones, tautas ir paskui plauja rankas, nes jie tenori sau naudos ir anos politinės ramybės. Niekad nebuvo taip iškreiptas vertybių supratimas, kaip dabar. Tikrosios vertybės — Teisingumas ir Meilė — valstybės pagrindai nuslėptos. Jų vietoj ant altoriaus iškeltas naudos stabas, kuriuo viskas matuojama — tas tiesa, kas naudinga valstybei, tautai, partijai. . .

Vėl naktis, šalta ir tamsi. Vėl dairomės ugniakurų, kurie sušildytų ir tamsą praplėstų.
Jų daugiau nei anais laikais. Piloto išdavimas, atnešęs didžiausią žmonijos tragediją — Kristaus nužudymą — baigėsi to paties Piloto suorganizuotu liudijimu, kad Kristus yra Karalius- Tai išrašydino jis ant Kryžiaus. Ir šio amžiaus "šio pasaulio" karalystės juo skubesnis ėjimas į susinaikinimą, į katastrofas yra tai ėjimas į absurdą, kuris rodo, akd Valstybės kelias be Dievo karalystės principų yra akligatvis, kurio gale įspėjimas: toliau kelio nebėra.

Šviesos stulpais stoja mūsų akyse šių dienų kankiniai, kuri yra smurto aukos. Ypačiai tie, kurie neleidžia smurtui sulaužyti savo dvasios ir kurie laisva valia stoja kovon ir aukoja savo gyvybę kaip kovotojai už Tiesą ir jos sesę Laisvę.

Popiežiaus Pijaus XI pirštas iš naujo parodė ir tolimąją Ryto Žvaigždę — Kristų kaip Karalių. Taip, daug yra Dangaus Karalystės ženklų. Jie gaivina, šildo, rodo kelio kryptį, stiprina tikėjimą, kad ateis Rytas.
Nuleidžiam akis nuo Evangelijos vaizdo, kuriame Mokytojas išpažino esąs Karalius ir paskelbė naujos karalystės principus. Vaizdo šviesoje pajauti lyg nuvalytus nuo dulkių ir gavusius naujo spindėjimo kasdieninio prašymo, bet Viešpaties paliktus žodžius:
Tėve mūsų... teateina Tavo Karalystė.