LAIŠKAI RAŠYTOJAMS (2) Spausdinti
Parašė A. Maceina   
LAIŠKAI RAŠYTOJAMS (2)

APIE POETĄ TAUTOS AKIVAIZDOJE

BERNARDUI BRAZDŽIONIUI
 
Mielasis Bičiuli,
Kadaise savo eilėraštyje "Upelė, tekanti kalnuose" prasitarei, kad esi "seno Nemuno sūnus" 1), tačiau ne artojas ir ne žvejas, o tasai, kurs laisvę šaukia "pro sapnus" 2) ir "nostalgijos pabaigęs dainą", pasiunčia ją "gimtajan Nemuno kaiman". 3) Tuo Tu užminei visiems mums didelę mįslę: kas yra poetas tautos akivaizdoje? Kas yra jo siunčiama daina ir kokia yra jos reikšmė tautos gyvenime?

Šis klausimas yra vertas spręsti, nes pasaulinės nakties metą, kaip jau buvo minėta pirmajame mano laiške, 4) poetas saugo dievų pėdsakus ne tik apskritai žmogiškoje egzistencijoje, bet ir savos tautos gyvenime. Tauta be poetų yra tauta be ateities, nes ji nebeturi žmonių, kurie ją šauktų ir vestų priekin. Todėl kiekvieną naktinį tautos buvimo metą mūsų akys krypsta į anuos sugrįžimo giesmininkus (Novalis), kurie mums skelbia kitą rytojų, naują būties tarpsnį, geresnę ateitį ir mus guodžia būsimos laisvės pažadu. Verta tad ties šiais žmonėmis valandėlę stabtelti ir susimąstyti; verta pa j ieškoti atsakymo į aukščiau iškeltą klausimą.
Geros šiam reikalui medžiagos, Bičiuli, duoda Antano Baranausko "Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva". Tiesa, šio kūrinio literatūrinė vertė nėra per didelė. Užtat jame pilna tautinės istoriosofijos problemų, kurios visos kaip tik ir susitelkia aplinkui mūsąjį klausimą: kas yra poetas tautos akivaizdoje? Kas yra tasai, kurį pati tauta siunčia pas savo vaikus, kad vestų juos "Šventojon Bažnyčion", kad mokytų juos klausyti "Dievo Dvasios", vilkėti "savais rūbais" ir kalbėti "savais žodžiais" 5)? Baranausko giesmininkas yra tautos šauklys. Jis yra simbolis poetinės veiklos tautinio gyvenimo dirvoje. Todėl jo pasikalbėjimas su Lietuva kaip tik ir yra atsakymas į Paties užmintą mįslę; atsakymas reikšmingas tuo, kad jis duotas ne įprastose gyvenimo sąlygose, bet Lietuvą ištikusių "devynių nelaimių" (219 p.) valandą. Giesmininko Lietuva yra sukniubusi po kryžiumi; ji rauda ir kenčia; ji yra grasoma iš lauko ir iš vidaus. Šią tad mūsų istorijos naktį poetas taria savą žodį-Ne, jis gauna žodį iš tautos. Jis gauna iš jos uždavinį eiti su savo daina pas jos kenčiančius vaikus — ne paprastam psichologiniam, bet naujam gyvenimui, turinčiam kilti iš poetinės giesmės. Šiuo tad atžvilgiu Baranausko kūrinys yra prasmingas ne tik savo atsakymais, bet ir aktualus pačia savo esme, kadangi mes vėl gyvename anas devynias nelaimes ir j ieškome giesmininkų, kurie pakeltų sukniubusią tautą, nušluostytų jos ašaras ir išgydytų jos žaizdas.

Štai kodėl, jieškodamas atsakymo, kas yra poetas tautos akivaizdoje, aš ir noriu pasklaidyti Baranausko giesmininką ir šios sklaidos išvadomis pasidalinti su Tavimi, Bernardai, kuris daugiausia esi sielojęsis Lietuvos dabartiniu negandu ir daugiausia dainų siuntęs į tolimus panemunių kaimus. Priimk tad šį laišką kaip pasigėrėjimo ženklą Tavais sielvartais, turinčiais nuostabios statomosios galios, mums visiems šiuo metu taip reikalingos.
-----------
1) Svetimi kalnai, 57 p. Tuebingen 1945.
2) Op. cit. ibd.
3) Op. cit. 103 p.
4) Plg. "AIDAI" 1950 m. 10 nr. 446 p.
5) Cit. Lietuvių poezijos antologija, 220 p. Chicago 1951.

Atkreipk dėmesį, mielas Bičiuli, kad Baranausko giesmininkas kreipiasi į po kryžiumi sukniubusią Lietuvą sūnaus žodžiais: "Lietuvėle mano, Motinėle mano" (219 p.). Tai nėra tik poetinė priemonė arba tik prisiminimas iš mūsų liaudies dainų ar raudų. Tai yra savaimingas prasiveržimas ano ontologinio ryšio, kuris poetą sieja su jo tauta. Poetui tauta iš tikro yra jo motina — žymiai gilesne prasme, negu kiekvienam kitam žmogui. Kiekvieno kito pašaukimas — net ir filosofo ar menininko — gali daugiau ar mažiau išsiveržti iš tautos sienų ir virsti tarptautiniu. Tuo tarpu poetas iš tautos neišsiveržia niekados. Tarptautinių poetų nėra ir negali būti. Jau tik tasai palaimintas prakeiksmas, kad poeziją tegalima rašyti gimtąja kalba (išimtys iš šios nuostabios taisyklės yra labai retos ir paprastai menkavertės 6), taip susieja poetą su tauta, jog jam belieka pasirinkti: arba dainuoti iš tautos gelmių arba savo dainą užmušti. Būdamas apspręstas gimtajai kalbai, poetas tuo pačiu darosi apspręstas ir tautos likimui, nes kalboje, kaip J- G. Herderis gražiai yra pastebėjęs, "gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicijos, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai; visa jos širdis ir siela". Todėl Baranausko giesmininkas teisingai prisimena visą tą turinį, kurį Lietuva jam yra perteikusi:

"Tu užugdei mane jauną, meiliai išnešiojai.
 Išmokei man' melstis ir vargelio vargti,
Klausyt tėvų ir senelių, su žmonėm gyventi.
Atvedus bažnyčion, man' Dievui paskyrei,
Sopulingas Dievo mūkas man apsakinėjai".
(219 p.).

Kultūrinė ir religinė aplinka, vidaus nuotaika ir santykiai su žmonėmis, kalbos ir maldos formos — visa yra poeto gauta iš tautos. Poetas iš tautos gema, tautoje bręsta ir tautoje laikosi. Be abejo, tuo nenoriu pasakyti, kad pats poetinis genijus yra tautos padaras. Anaiptol! Būdamas dvasinis, jis yra transcendentinės kilmės, kaip ir žmogiškasis Aš apskritai. Tačiau šios transcendentinės dovanos tikrovė — jos apsireiškimas ir veikimas -yra tautybės apspręstas taip, kad be šiosios anoji dovana yra pasmerkta sunykti. V. Mykolaitis-Putinas yra šią mintį suėmęs į gražų posmelį:
"Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,
Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau" 8)—

Žemėj, paženklintoj mūsų tėvų darbu ir krauju, todėl turinčioj galios apvaisinti poetą savos sielos virpėjimais.
------------------
6) Renesanso poetų (Petrarkos, Boccaccio) bandymus rašyti lotyniškai P. Barthas teisingai vadina "popierinėmis gėlėmis, be spalvos ir kvapo" (Philosophie der Geschichte, 580 p.)
7) Briefe zur Befoerderung der Humanitaet I, 146 p.
Riga 1793.
8) Tarp dviejų aušrų, 28 p. Kaunas 1927.


Bet štai Baranausko giesmininkas atsigrįžta į sukniubusią Lietuvą ir ją klausia:
"Ko taip gailiai verki, Motinėle brangi?
Ko taip gausiai tau per veidą ašarėlės krinta"
(219 p.)-

Ir vėl, mielas Bernardai, tai nėra psichologinis klausimas paviršutiniškam nuraminimui ar užuojautai. Poeto paklausime tauta pasiekia sa-visąmonės laipsnį. Tauta, tiesa, neša poetą, kaip kad šaknys  neša žiedą. Bet kaip augmuo pražiūri žiedu, taip tauta prabyla poetu.  Nebūdama asmeninė ir todėl neturėdama savisąmonės pati savyje, tauta jieškosi asmens, kuriame ji šio aukščiausio būties laipsnio pasiektų, kuris suvoktų ją pačią, jos esmę ir visa išsakytų jam dovanotu savos dainos žodžiu. Šitoks tautos jieškomasis ir yra poetas. Kiekvienas tautietis yra tautinės sąmonės reiškėjas. Kiekviename tauta apreiškia savęs dalelę. Tačiau nė vienas neturi šios sąmonės tokios aštrios ir įžvalgios, kaip poetas. Nė vienas nepasiekia tautos širdies, tik poetas — jau tik todėl, kad jis kuria gimtuoju žodžiu, kuriame, kaip sakyta, virpa pati tauta. Poetas yra tautos žvilgis: jos pražiūrėjimas, jos susivokimas, jos būties gairė istorijos kelyje.

Tačiau kaip tik dėl to jis yra tautos įpareigojamas išplėsti šį susivokimą visuose jos nariuose. Baranausko Lietuva kreipiasi į giesmininką ir siunčia jį į visuomenę:

"Eik, sūneli mano, jaunuolėli mano,
Kalbink, žadink lietuvninkus . . ." (220)

Tai yra išraiška amžino poetų uždavinio savo daina prakalbinti žmogų, pažadinti jo dvasią, atskleisti jam žemiškojo buvimo prasmę. Visi laikai ir visos kartos yra pergyvenę poetinį genijų ne kaip grynai asmeninę charizmą, kuri niekam neįpareigoja ir kuria jos savininkas gali pats vienas gardžiuotis, bet kaip Evangelijos talentą, kurį reikia paleisti apyvarton ir paskui iš jo naudojimo pasiskaityti, tačiau taip, kad iš apyskaita įrodytų talentą nebuvus užkastą, bet davus vaisių. Vidinė panašybė tarp pranašo ir poeto yra nepaneigiama. Kaip pranašas yra pašaukiamas Dievo, taip poetas yra pašaukiamas tautos-Kaip pranašas yra siunčiamas antgamtiniu įpareigojimu į žmones, taip poetas yra siunčiamas tautos kvietimu į jos vaikus. Dar daugiau: kaip pranašas gauna žodį iš Šv. Dvasios, taip poetas savo žodį gauna iš tautos dvasios. Baranausko giesmininkas gerai supranta, kad ne jis turi tautai duoti savo žodį, bet jį imti iš tautos ir paskui skleisti visoje nuvargintoje savo tėvynėje:
"Imsiu Tamstos žodį, savo širdin dėsiu,
Eisiu, bėgsiu per ūlyčias žmonėms sakinėtų"
(220)

Šis žodis virs kalbomis ir giesmėmis: jis bus išdailintas, pagražintas, paleistas į pasaulį; jis eis iš kartų į kartas; bet jis bus tautos žodis, tautos gelmių atsiskleidimas poeto regėjimuose ir sapnuose. Kas tad manytų, mielas Bičiuli, kad poetas neturi pareigų tautai; kad jis gali tylomis praeiti pro devynias jos nelaimes; kad jis gali užsisklęsti savojo Aš vienutėje ir tiktai joje jieš-koti žodžio savo giesmei, — tas nesuprastų poeto paskirties žemėje. Jeigu poetas, kaip buvo anksčiau sakyta, yra atstatytosios būties šauklys, tai ši būtis yra ne tik apskritai žmogiškoji, bet ir tautinė- Žmogiškoji būtis juk reiškiasi tautiniais pavidalais. Kaip tad būtų galima skelbti žmoniškumo atstatymą, nutylint tautiškumą? Praeidamas pro tautą, poetas praeitų pats pro save. Žmonijos šaukliu poetas tampa tuo, kad jis yra tautos šauklys — jos pasiųstasis ir įpareigotasis.

II
Kaip tad atsiskleidžia tauta poeto giesmėje? Kokį žodį ji deda į jo lūpas? — Baranausko Lietuva, atsakydama į savo giesmininko klausimą, kodėl ji raudanti, sukniubusi po kryžiumi, kalba apie ją ištikusias dideles nelaimes, kurias ji suveda į penkias pagrindines grėsmes.

1.    Fizinio sunaikinimo grėsmė, nes:
"Pašaliečiai spaudžia iš keturių šonų,
Geidžia, trokšta mano smerties ir vaikelių galo"
(219).

Ši grėsmė visados yra tautai aktuali, kaip mirtis yra visados aktuali asmeniui. Ji visų pirma iškyla sąmonės švieson ir ją visų pirma tauta deda į poeto giesmę: poetas turi uždavinį skelbti tautos išnykimo grėsmę. Jis turi būti tautos gyvybės šauklys. Jis turi pastatyti savo giesmę priešais anuos tautos bei jos vaikų galo troškimus. Tauta gali išsilaikyti tiktai dideliu noru gyventi. O šį norą žadinti yra poeto pašaukimas.

2.    Nutautėjimo grėsmė, kada tautos nariai pradeda nebesuprasti jos balso:
"Meta mano kalbą, o svetimų tveriąs, Meta mano nešenėlę, e vokiškai puošias" (219). Nutautėjimas yra dvasinė tautos mirtis- Ji ateina tada, kai amžiais ugdytos tautinės vertybės pradedamos niekinti, apleisti ir kai vietoj jų statomos svetimos vertybės kalbos, papročių, meno, net drabužių pavidalu. Tautai yra svarbu visa, ką ji istorijos eigoje yra sukūrusi, net pasisveikinimo ar pavaišinimo būdai, net mergaičių kasos ir kostiumai, nes visuose šiuose dalykuose slypi tautos siela. Todėl Baranausko Lietuva ir įpareigoja poetą skelbti tautinių vertybių svarbą bei prasmę:
"Tegul vilki savais rūbais, savais žodžiais kalba".
(220)

Poetas yra pastatomas tautinių vertybių sargyboje. Jo giesmėje turi prabilti jų siela ir tuo būdu pažadinti jų meilę tautos vaikų širdyje.

3.    Individualizmo grėsmė, patraukianti paskui save susiskaldymą bei pakrikimą. Ją Baranausko Lietuva šitaip išreiškia:
"Kožnas didžiu eina, nori pralenkt kitą,
Nei senųjų nebeklauso, prasimokę niekų.
Tarp sau nesutinka, sūdo ištol siekia,
Vienas kito nebekenčia, viens su kitu rungias
(219).

Tai yra grėsmė bendruomeniniam tautos jausmui. Kadangi tauta pačia savo esme yra bendruomenė, o ne draugija; kitaip sakant, kadangi tauta laikosi vidaus ryšių, o ne kokio nors viršinio tikslo siekimu, todėl jai yra būtina, kad šis vidinis ryšys būtų labai stiprus, kad jos nariai iš tikro jaustųsi esą vienos šeimos broliai ir sesers. Kai šitoks bendruomeninis pergyvenimas pradeda nykti, kai kiekvienas pradeda žiūrėti tiktai savęs ir stengtis kitą nurungti, tuomet ateina tautinės bendruomenės krizė, kada vidiniai ryšiai trūksta ir lieka tik prievartinis pasilikimas tautoje, suorganizuotoje į valstybę. Tuomet tauta išsigema į gryną draugiją, į savotišką akcinę bendrovę, kur kiekvienas stengiasi gauti kuo didžiausių procentų už tautines savo akcijas. Tai yra grėsmė, nemažiau pavojinga už fizinio sunaikinimo ar nutautėjimo grėsmę- Poeto uždavinys tad ir yra atskleisti bendruomeninio jausmo būtinybę. Jo pareiga yra skelbti:
"Tegu . ..
Viens kitą godoja, vienas kito lenkias"
(220 p.).

Tai nėra propagandinis vienybės šūkis, taip dažnai girdimas mūsų laikais ir taip labai subanalintas — ligi koktumo! Tai yra, mielas Bičiuli, ano bendrojo pagrindo atskleidimas, kuriame mes visi laikomės ir kuriuo konkrečiai reiškiasi mūsų žmogiškumas. Poetas nėra ir neturi būti vienybės agitatorius. Bet jis yra ir turi būti mums visiems bendros tautinės sielos atskleidė-jas, mus jungiančių tautinių gijų išnarpliotojas, mūsų kamieno sargas.

4. Ištvirkimo grėsmė, kurią Baranausko Lietuva apibūdina, kaip padorumo stoką tautos jaunuomenėje:
"Viežlibystė skaisti tarp jaunų prapuola,
Pasleidimas iš miestelių sraujom upėm tvinsta"
(219).
Dorovė yra tautos atsparumo laidas. Tiesa, ji nėra tautinis dalykas, bet žmogiškasis. Ja reiškiasi žmogaus prigimties gelmės. Bet kaip tik dėl to ji yra būtina tautinėms vertybėms nešti ir išlaikyti- Kai žmogiškasis pagrindas esti ištvirkimo pagraužtas, tada ir tautinis kamienas neturi į ką atsiremti; tada jis virsta tiktai tuščia forma, žlungančia pirmąją didesnio smūgio valandą. Dažnai yra sakoma, kad nutautėjimas turi neigiamos įtakos žmogaus dorovei. Ir visai teisingai. Iš kitos tačiau pusės, dorovės silpnumas skatinte skatina nutautėjimą. Dora tauta visados išsilaiko tautiniu atžvilgiu ilgiau, negu ištvirkusi. Štai kodėl Baranausko Lietuva ir kreipiasi į giesmininką, kad jis savo žodžiu paragintų tautos vaikus "sarmatlyvai" augti, melstis ir klausyti Dievo Dvasios.

Ir vėl, mielas Bernardai, Baranauskas čia nesumaišo kunigo pareigų su poeto pareigomis. Ne, čia jis tik nurodo — tegu ir labai kasdieniškais posakiais, — kad nesugadinto žmogiškumo skelbimas įeina į poeto veiklos sritį. Dorovė savo esmėje nėra įsakymų įsakymėlių pildymas: juos pildė — labai skruputališkai — ir fariziejai, o vis dėlto juos vadino Kristus angių veisle ir pabaltintais karstais (plg. Mat. 23, 33 ir 27). Dorovė yra žmogiškojo pirmavaizdžio spindėjimas kasdieniniame žmogaus gyvenime. Jeigu tad poetas, kaip esu pirmajame laiške minėjęs, yra atstatytosios būties šauklys, tai tuo pačiu jis yra šauklys ir žmogiškosios pirmavaizdinės, vadinasi, doros būties. Žmogus yra pirmaeilis poeto objektas, tačiau žmogus ne paviršutiniškas, ne iškrypęs savo negalioje, bet anas pirmykštis žmogus, kuris švyti ir pro didžiausią nusikaltėlį bei nusidėjėlį.

5. Apakimo grėsmė, iškylanti tada, kai tautos nariai pradeda nebesusivokti vertybių sąrangoje, pradeda savų pradų nebeskirti nuo svetimųjų, paklysta šios žemės kelyje ir esti suviliojami netikrų pranašų. Tai vyksta visu gyvenimo plotu:
"Naujos vieros sugadintos kaip vilkai jų tyko.
Tyko, neprityko ir visaip vilioja.
Mano rūbais apsivilkę, mano žodžiais kalba"
(220).

Lietuva skundžiasi, kad ji norėtų prakalbėti "motiniškais žodžiais" ir parodyti "motinišką savo širdį". Tačiau ji bijo, kad "vilkai išgirdę išmoks mano balsą", ir jos vaikai dėl savo apakimo bus suvilioti bei pražudyti. Tai yra tas pat įspėjimas, kurį pirmiesiems krikščionims taikė šv. Jonas, sakydamas: "Mylimiausieji, ne kiekvienai dvasiai tikėkite, bet ištirkite dvasias" (1 Jon 4, 1). Šis ištyrimas yra reikalingas ne tik religinėje, bet ir tautinėje srityje; reikalingas todėl, kad ir tautinė sritis nesykį yra klastojama, žalojama, naudojama melui bei klastai. Kas stebi dabarties bolševikų elgesį su tautinėmis vertybėmis, gali tik patvirtinti apakimo grėsmės baisumą ir spėte įspėti tautą ne kiekvienai dvasiai tikėti. Toks įspėjėjas savo giesme kaip tik ir turi būti poetas. Būdamas tautos žvilgis ir jos savisąmonė, jis geriau, negu kas kitas, skiria tikrąsias vertybes nuo falsifikatų, todėl savaime yra pašauktas šį žvilgį aštrinti tautos vaikų dvasioje.

Nesunku, mielas Bičiuli, pastebėti, kad visos šios penkios grėsmės susiveda į vieną vienintelę, kurią galima pavadinti tautinės egzistencijos grėsme. Visa tautos egzistencija žemėje yra nuolatos grasoma: jos fizinis išsilaikymas, jos dvasinis savitumas, jos žmogiškasis pagrindas, jos bendruomeninis jausmas, galop jos žvilgis- Tauta veda nepaliaujamą kovą už pačią save. Ir štai poetas yra šaukiamas būti šios kovos vėliavininku. Jis yra šaukiamas žengti šios kovos priekyje, rodyti tautai kelią, ją supurtyti savo giesme. Reikia tad mesti šalin aną seną, iš romantikos — ne, iš sentimentalios apšvietos — kilusią poeto-svajotojo sąvoką. Poetas tautos akivaizdoje yra ne svajotojas, bet karys. Jo kardas yra žodis, turįs galios giliau sužeisti ir greičiau atnešti mirtį, negu geležis. Štai kodėl Antano Baranausko Lietuva kreipiasi ne į mokslininką ar politiką, bet į giesmininką, vadinasi, į poetą, kad šis imtų jos žodį — tą nuostabų kardą — ir juo nešinas stotų į kovą su tautinės egzistencijos priešais, pergalėdamas jos grėsmes. Tačiau kaip šios grėsmės yra nuolatinės, taip nuolatinis turi būti ir poeto žodis. Tauta atsiskleidžia savo poetuose kaip grasoma būtis. Todėl ir poetas tautos akivaizdoje pasirodo kaip grėsmės šauklys, kaip tautos narių įspėjėjas nepasitikėti viršine gyvenimo ramybe, nes gyvenimas iš tikro yra tiktai kova ir kančia. Pergalės jis niekados nešvenčia. Pergalė žemiškoje egzistencijoje yra nuolatos būti grėsmės akivaizdoje. Būti blaivaus žvilgio ir budėti reiškia nugalėti.

III

Kad poeto giesmė, Bičiuli, yra tautos išsilaikymo laidas, sutiksime, turbūt, mudu abu- Tačiau kyla klausimas, kokia forma ši giesmė turinti reikštis? Kokia linkme ji turinti tautą vesti?
Kai tik Baranausko Lietuva atskleidžia giesmininkui savo raudos turinį, šis tuojau jai pasiūlo teikti savai giesmei romantinį pavidalą ir kreipti jos žvilgį į praeitį, į žilą senovę, į garbingų amžių glūdumą:
"Prikelsiu senovę iš amžino miego,
Atgaivinsiu drąsius kaulus iš senelių kapo.
Atgis didžiavyriai iš milžinų veislės,
Ir žiniūnai senų amžių datyrimo pilni.
Seni, drąsūs kaulai sutrins prašalninkus,
Didžiavyriai Tamstą gelbės nuo devyniagalvio"
(220-21).

Tai yra tas pat, kas ir mūsų himne: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Praeitis poetui pasivaidena tautinės gyvybės versme. Tradicijos principas čia atgyja visa savo galia, ir poetas pasiūlo jį tautai kaip svarbiausią jos išsilaikymo ramstį. Tai nėra tiktai Baranausko giesmininko siūlymas. Tai yra beveik kiekvieno poeto svajonė: rūsti dabartis savaime pasuka jo akis į praeitį ir nudažo ją rojaus spalvomis. Tuomet "kiekvienas praėjęs amžius atrodo buvęs geresnis" (Jorge Manrique). Atrodo, kad "mus pagimdė tėvų amžius, blogesnis už senolių amžių" ir kad "mes netrukus gimdysime visiškai netikusią kartą" (Horacijus). Štai kodėl ir Maironis norėtų "prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų". Ir jam atrodo, kad tuomet sudrebėtų "užmirusios mūsų krūtinės be žado, be idėjos, be vado".

O vis dėlto ši romantinė poeto pašaukimo forma yra gundymas — ne tik ta prasme, kad jos praktiškai negalima įvykdyti, bet visų pirma ta, kad ji susikerta su pačiu tautinės egzistencijos principu: Tauta yra gyva, todėl ji išsivysto ir negali būti pergyvenama kaip archeologinė liekana. Štai kodėl ir Baranausko Lietuva į giesmininko pasisiūlymą prikelti "senovę iš amžino miego" teisingai atsako:
"Negrįš seni amžiai, anei amžių laimė,
Nes'kels kaulai didžiavyrių iš senelių kapo-
Kada grįžo upė mariom nutekėjus?
Kada grįžo šmaikščion rykštėn kelmas suretėjęs?
Kada senas paukštis sugrįžo kiaušinin?
Kada ugnis įsikūrė iš pelenų dulkių?
Kada grūdan grįžo išplaukusi varpa?
Kada grįžo rytų šonan saulė nenusėdus?" (221).

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra tik vienas: niekad. Tai yra ontologinis mūsų būties dėsnis, kurį Baranauskas išreiškia gražiu dvieiliu:
"Grūdas gimdo grūdą, diena gimdo dieną,
Amžiai kalas, tolvn traukias, atgalion negrįžta"
(221).

Tai yra tas pat dėsnis, kurį suvokė jau Heraklitas, teigdamas, kad "viskas teka — pantą rei" ir kad negalima į tą pačią upę įbristi du kartu. Indiškoji Rytų sąmonė šį tekėjimą palenkė ratu ir būtį suvokė kaip amžiną kartojimąsį. Tačiau krikščioniškoji Vakarų sąmonė teisingai begaliniame kartojimesi įžiūrėjo nesąmonę bei neprasmę ir todėl jį atmetė. Krikščionybei istorija nesikartoja: ji teka į vieną tikslą — adesse festinant tempora; ji teka labai laužyta vaga, vingių vingiais, keistais ir nesuprantamais, tačiau ji niekad negrįžta atgal. Todėl tautai yra pražūtinga, jeigu jos šaukliai nukreipia savo žvilgį į praeitį ir deda pastangų šią praeitį ne tik pažinti teoriškai, bet ir prikelti praktiniam gyvenimui. Šitoks romantinis poeto misijos pavidalas teikia jo giesmei šmėkliško šiurpo, kuriuo yra negalima nusikratyti, skaitant romantikų kūrinius. Santykis su mirusiaisiais yra šiltas ir jaukus tik tol, kol jie nevaikšto tarp mūsų. Todėl Baranauskos Lietuva ir pataria giesmininkui:

"Tu netrokšk, sūneli, sugrąžint senovės" (221).

Šitoks troškulys, nors ir suprantamas sunkios dabarties metą, yra nevaisinga pastanga sustabdyti gyvą tautos tekėjimą. Poeto giesmė neturinti apdainuoti tai, kas yra archeologiška, bet tai, kas yra gyva ir kas išsivysto.

Šalia šio ontologinio dėsnio, kad niekas "at-galion negrįžta", Baranauskas nurodo ir psichologinę apgaulę, kuria esti pridengtas romantinis giesmininko žvilgis į praeitį. Senovė nėra buvusi rojus, nes rojaus žemėje nėra. Tiesa, joje yra buvę didžių žygių, bet šalia jų yra klestėjusi klaida ir klasta:
"Žmonės krauju prausės, o pelenais tręšė,
Kietu guoliu viduj laužo su žvėrim dalijos.
Buvo didžiavyriai, bet mažesnius spaudė
Ir laimingus mano vaikus pamuše vergijon.
Buvo, ties', žiniūnai, pilni datyrimo,
Bet pasakom neteisingom svietą pripenėjo"
(221).

Vertybės ir nevertybes maišėsi senovėje taip lygiai, kaip ir dabar. Senovėje buvo "maža laimės, o didžios nedalios" (221). Jeigu tad poetas savo giesme aukštintų senovę kaip laimingo tautos gyvenimo metą, jis neteisingai atskleistų tautos egzistenciją ir psichologinę žmogaus apgaulę įaustų į savo kūrinius, tuo juos pagadindamas ir jų vertę tautai sumažindamas. Tokiu atveju šios giesmės "pražvagės be skardo, kaip žvaguliai pievoj" (221) ir "užges kaip žaibas" nenušvietusios ilgesnį laiką tautos kelio.

Tačiau Baranausko Lietuva kelia dar vieną motyvą, dėl kurio grįždamas senovėn daros nebeįmanomas, būtent: Tautos įsijungimą į Bažnyčią. Senovėje žmonės
"Dievulius pras'manė, ažumiršę Dievą,
Sutvertojaus neoažinę garbino Jo darbus"
(221).

Dėl to Viešpats užsirūstino ir tautą prispaudė, sykiu tačiau "nuplakęs sus'mylėjo, priėmė Bažnyčion" (222), į kurios rankas yra sudėtas dabar tolimesnis tautos likimas. Krikštas tautai yra tas pat, kas ir asmeniui: jis įjungia ją į mistinį Kristaus Kūną, į atpirktąją žmoniją, į Kristaus atvertą objektyvinį išganymo kelią. Tai yra faktas, keičiąs visą tautos dvasią ir tuo pačiu jos kultūrą. Pakrikštyta tauta yra nauja tauta. Jos istorija nebėra anoji didžiojo žmonijos Advento dalelė, bet dalyvavimas Prisikėlimo triumfe. Jos kultūra nebėra amžinas sukiojimasis žemėje, bet žvilgis į transcendentinę tikrovę- Šalia veiklos bei minties didvyrių atsistoja šventieji. Šalia rūpesčių, kaip apsiginti ir išsivystyti, iškyla rūpestis, kaip patarnauti visai pasaulio bendruomenei. Krikščionybė atveria tautai visuotines perspektyvas, nes ji yra visuotinė religija. Pakrikštyta tauta nebėra užsisklendusi, bet atvira tauta. Visuotinė pasaulio sąjunga ir visuotinė mūsų žemės kultūra yra galima tiktai Bažnyčios prieglobstyje. Pakrikštyta tauta kaip tik ir virsta šios visuotinės sąjungos ir šios visuotinės kultūros kūrėja.

Todėl tautos įsijungimas į Bažnyčią yra jos likimas. Kiekvienas mėginimas grįžti į prieškrikščioniškąją istoriją reiškia tautai duoto pažado sulaužymą. O savo pažadą sulaužiusi tauta yra tokia pat negarbinga, kaip ir asmuo. Dar daugiau, krikšto pažado sulaužymas pasmerkia tautą amžinai stabmeldybei. Donoso Cortės yra labai teisingai pasakęs: "Aš pažįstu daugelį atsivertusių asmenų, bet aš nežinau nė vienos atsivertusios tautos". Atkritėlė tauta nebegrįžta atgal. Bent istorija mums pavyzdžių ligi šiol neduoda. Nubraukti tad krikščioniškąją savo istoriją tautai yra tas pat, kas nubraukti savo garbę ir savo dvasios jėgas, savo visuotines perspektyvas, savo uždavinius visuotinėje pasaulio bendruomenėje. Tai reiškia grįžti į pirmykštį savo uždarumą ir apsispręsti lėtam žlugimui- Apostate tauta yra žlunganti tauta. Kaikurių tad mūsų rašytojų pastangos, mielas Bernardai, garbinti stabmeldišką mūsų praeitį ir mėginti ją prikelti yra ne tik didžiulis nesusipratimas tautos istorijos šviesoje, bet sykiu ir nelemta pastanga įstumti tautą į aną dvasines jos galias žudantį atsiskyrimą. Poeto uždavinys šiuo atžvilgiu yra susitikti akis į akį su krikščionybe ir jos šviesoje duoti atsakymą į tautos klausimus. Kiekvienas dūsavimas ant stabmeldiškų praeities griuvėsių yra kūrybinės negalios ženklas.

Grįžti tad senovėn Baranausko Lietuva savo giesmininkui nepataria. Kelias atgal yra uždarytas ne tik ontologinio visos būties dėsnio, ne tik psichologinio neįmanomumo, bet sykiu ir antgamtinio sakramento. Tačiau tai dar nereiškia, kad senovė tautai yra išnykusi. Anaiptol! Tautos praeitis gyvena josios dabartyje. Senovės nereikia prikelti, tačiau reikia ją jausti. Todėl kai Baranausko giesmininkas, išklausęs Lietuvos priekaištus entuziastingam jo ryžtui prikelti "senovę iš amžino miego" (220), pereina į kitą vienašališkumą ir sako:
"Nebudinsiu niekad senobinių amžių,
Kaulai tėvų ir senelių kapuos tesiilsi,
Senobių paminklai tenyksta su vėju,
Aš jų broliams giesmėj savo nei nepaminėsiu.
Vakarykščią dieną visai ažukeiksiu" (222), —

Lietuva tuojau jį pataiso:

"Negrąžink senovės, ba nesugrąžinsi,
Bet neniekink jos paminklų, nekeik vakarykščio"
(223).

Ir čia pat Baranauskas nubrėžia santykį tarp tautos praeities, jos dabarties ir jos ateities.
Tautos gyvenimas, pasak Baranausko, yra panašus į girios medį. Ir štai,
"Senobiniai amžiai šito medžio šaknys,
Mūsų amžiai — liemuo, o rytdienio—lapai"
(223).

Šaknys siurbia iš žemės syvus ir maitina jais liemenį, kad šis želdintų ir sprogdintų žiedus- Senovė maitina dabartį ir rengia kelius ateičiai. Ji gyvena tautoje ne objektyviniu regimu pavidalu, ne visuomeninėmis savo institucijomis, bet anąja maitinančia neregimybe, kaip medyje syvai, kaip mūsų kūne kraujas. Paneigti senovę reiškia užtverti syvams kelią iš šaknų pereiti į kamieną ir į lapus. Tokiu atveju tautos gyvenimas sunyks:

"Išleisk sulą senų amžių, džius kaip medžiai
[džiūsta" (223).

Senovės išsižadėjusi tauta yra nepajėgi nei išsilaikyti, nei kurti naujų kultūros laimėjimų:

"Be lapo nežydi ir vaisiaus neduoda, O be sulos neišsprogsta, o be šaknų griūva"
(223)

Tautos istorija visados yra viena ir vieninga. Praeitis, dabartis ir ateitis susimezga joje į vieną audinį, ir tik šitoje vienybėje slypi tautos stiprybė, jos kūrybiškumo ir jos išsilaikymo laidas. Vadinasi, nei konservatyvinis pasisakymas už senovės prikėlimą, nei avantiūrinis ateities garbinimas nėra tautos poeto kelias. Poetas visados yra kaip pranašas: jis stipriai yra įsirėmęs į gimtąją žemę, į visą joje vykusią tautos istoriją, į joje kerojančius papročius bei tradicijas, bet jo žvilgis perskverbia ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius bei uždavinius ir tuo būdu vadovauja tautai. Tautos vadovai nėra nei atžangi-ninkai, kurie stovi nugara į ateitį; nei pažangi-ninkai, nusisukę nuo praeities. Tautos vadovai yra anie Ad. Mickevičiaus dvisparniai galiūnai, kurie apie save sako:

"Turiu, turiu tuodu sparnu:
kairiuoju praeitin, ateitin dešiniuoju
trenksiu".9)

Suimti savyje praeitį ir ateitį, sujungti jas vienon sutartinėn, supinti    jas į vieną giesmę ir ją dovanoti tautai — štai poeto uždavinys kenčiančios Tėvynės valandą.

IV

Vis dėlto senovė nėra vienintelis tautos gundymas jos devynių nelaimių metais. Įtikintas, kad grįžimas praeitin yra neįmanomas, Baranausko giesmininkas atsigrįžta į mokslo galią ir ryžtasi būti jo šaukliu tautoje:

"Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu,
Viso svieto raštus-knygas lietuviškan versiu-
Lietuvninkai žmonės bus visi galvočiai" (222).
- Mielas Bernardai, ši pagunda yra nė kiek
---------
9) Taip sako "Vėlinių" Konradas apie save; cit. M. Biržiška, Iš Adomo Mickevičiaus raštų, 85 p. Kaunas 1927.

nesilpnesnė, negu noras prikelti "senovę iš amžino miego". Jeigu praeities pabudinimas vilioja žmogų didžiuotis jo tėvų žygiais, tai mokslo kūrimas žadina žmoguje pasitikėjimą savimi pačiu. Jis žadina kūrybines galias, kurios keičia mūsų žemės veidą ir žada geresnę ateitį. Baranausko giesmininkas regi, kad mokslas padarys tautą sočią ir laimingą:

"Mokės žemę dirbti, kaip už marių dirba:
Mažiau arę, mažiau sėję, turės daugiau duonos.
Patys sočiai valgys, vaikus auklės laisvėj
Ir, pardavę, kas atlieka, pripils aukso skrynias"
((222).

Dar daugiau, šiose svajonėse prabyla ir Dostojevskio "žmogdievio" motyvas. Ivano Karama-zovo haliucinacijų velnias, dėstydamas jam "Geologinio perversmo" teoriją, pastebi, kad, Dievo idėjai iš pasaulio išnykus, žmonės "mylės savo brolį, nelaukdami už tai atlyginimo. Jie žinos, kad meilė trunka tik gyvenimo akimirką, tačiau jos trumpumo sąmonė tik sustiprins jos ugnį" (Broliai Karamazovai). Tas pat girdėti ir Baranausko giesmininko naujajame pasiryžime:

"Visi pilni laimės tarp savęs mylėsis,
Pilni laisvės patogumo viežlyvai žmonėsis.
Ir augs giesmininkai karštos meilės pilni"
(222).

Šalia kūninės gerovės mokslas sukurs meilės pilną bendruomeninį tautos gyvenimą. Tuo būdu mūsų tauta pasidarys garsi: "Eis mūsų skardas per visą pasaulį", iš visų kraštų suvažiuos žmonės "mūsų laisvės, ramios mūsų žemės pažiūrėti" (222). Mūsų gyvenimas bus įamžintas kultūriniuose laimėjimuose, "ir gyvensi tu, Močiule, per devynis amžius" (222). Perspektyvos žavingos! Nenuostabu, kad mokslo vilionių buvo patrauktas ir Maironis, savo "Jaunimo giesmėje" smerkęs Tėvynės palikimą, žadinęs žemės ir jos dainų meilę, kvietęs į kalavijo žygius ir visą šį karščiu alsuojantį eilėraštį užbaigęs žmogiškosios kūrybos apoteoze:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisme Lietuvos keliu". 10)

Vadinasi, darbas, mokslas ir menas yra Lietuvos kelias, vedąs į jaunos Tėvynės atgimimą. Skelbti šį kelią, jį rodyti ir juo vesti esąs poeto pašaukimas tautoje.

Ką tad atsako Baranausko Lietuva į šitokį tautos kelio supratimą?
Mokslo kelią, kaip ir senovės, Lietuva atmeta:

"Ne taip, sūnel, kalbi, kaip kalbėt išpuola,
Ne tą kelią išsirenki, katras laimėn veda"
(222).
---------------
10) "Pavasario balsai", 44 p. Wuerzburg 1947 m.
 
Kodėl? Kodėl pasitikėjimas mokslo galybe nėra tautos kelias i jos gyvenimo laimę? Baranauskas nurodo keletą priežasčių.

Visų pirma mokslas negali būti tautos kelias todėl, kad jis nekeičia žmogaus: "Visi svieto mokslai pageidų negesa" (223). Tai yra paprastutis posakis, tačiau suimąs savin visą mokslo tragiką. Mokslas keičia gamtą, jis palenkia pasaulį, jis padaro jį žemės valdovu, tačiau patį mokslo kūrėją jis palieka tokį, koks jis buvo ir anksčiau. Mūsojoje prigimtyje glūdįs suskilimas, kurį šv. Povilas vadina "nuodėmės įstatymu" (plg. Rom. 7, 23), mokslo priemonėmis nėra ir negali būti pašalintas. Tai yra ne tik krikščionybės teigimas, bet sykiu ir giliausias kiekvieno žmogaus patyrimas. Kai Rousseau į Dijon akademijos klausimą, ar mokslai ir menai patobulino žmogaus dorovę, atsakė neigiamai, tuo jis tik išreiškė seną visų amžių pergyvenimą. O kol žmogus nėra perkeistas, tol ir mokslo "visa šviesa pilna dūmų" (223), tol ir jo "kaitra sopulinga" ta prasme, kad ji tik dar ryškiau parodo mokslo priemonių negalią įsibrauti į mūsų žmogiškąsias gelmes ir jas išvalyti. Statyti tad tautos gyvenimą ant mokslo reiškia grįsti jį esmėje paviršutinišku dalyku, papuošiančiu tautą iš viršaus, bet nesugebančiu jos perkeisti viduje.

Senukas    Vyt. Maželio nuotr.


Iš kitos pusės, mokslo tragiką glūdi jo negalioje nuraminti žmogaus dvasią. Putino posakis, kad moters meile tinka poeto troškuliui "sukelti, bet nenuraminti" (Tarp dviejų aušrų), gali būti visiškai pritaikomas ir mokslui. Pasaulis kaip mokslo objektas yra praktiškai neišsemiamas:
"Viso tikro mokslo tu neišmanysi,
Anei giesme, anei žodžiais neišpasakysi.
Kas platumą žemės, ar marių gilybes,
Ar kas kada išmieravo padangių aukštybes . . .
Visų mokslų nėra galo, ba išmintis — Dievo"
(233-34).

Tuo Baranauskas nori pasakyti, kad tiktai Kūrėjas gali Įžvelgti būtį ligi jos gelmių, bet ne žmogus. Žmogui yra lemta pažinti tiktai dalimis ir tiktai dalis. Todėl mokslas jo dvasios niekad nepasotina ir nenuramina. Statyti tad tautos gyvenimą ant mokslo reikštų kelti troškulį ir sykiu jo nepatenkinti, vadinasi, padaryti tautą neramią, nenurodant jai šio nerimo priežasčių ir priemonių jam pergalėti. Ivano Karamazovo svajonė, kad "žmogdievis", be saiko "savo valia ir savo mokslu apvaldęs gamtą", pajus "tokį smagumą, kad šis atstos jam visas dangiškųjų linksmybių viltis" (Broliai Karamazovai), yra didžiulė iliuzija, apgaudinėjant žmogų nuo pat rojaus laikų. Pasitikėti ja poetui ir padaryti ją savos giesmės turiniu reikštų apsigauti ne tik pačiam, bet ir apgauti tautą.

Iš mokslo kyląs turtas tautai laimės taip pat neteikia. Baranausko Lietuva teisingai pastebi, kad
"Buvo sviete daugel turtingiausių žemių,
Turtais tapo, turtais gaišo, dabar kaip nebūta"
(234).

Turtai tautai yra dar menkesnė jos išsilaikymo garantija, kaip tiesioginis mokslo kūrimas-Jeigu mokslas dar lenkia tautos žvilgį į objek-tyvinę būtį, tai turtai iš esmės yra skirti subjek-tyviniams reikalams patenkinti. Todėl jie ugdo buržuazinius polinkius, savimeilę, pavydą; žodžiu, "didi turtai ištvirkina ir padaro vaidą" (234). Tauta, kuri vaikosi turtų ir jais grindžia savo istoriją, yra pasmerkta žlugti todėl, kad ji paneigia dvasines vertybes. Kai pirkliai tampa, kaip Apreiškimas sako, "žemės kunigaikščiais" (Apr. 18, 23), vadinasi, kai jie apsprendžia tautos gyvenimą ir jį valdo, tuomet šios tautos galas yra arti, nes pirkliai pardavinėja ne tik vyną ir aliejų, arklius ir vežimus, skaistvarį, geležį ir marmorą, bet ir "žmonių sielas" (Apr. 18, 13). Jie pardavinėja principus ir vertybes, šventenybes ir aukas. Pirkliui nieko nėra šventa. Kai pirkliai virsta tautos vadais, tauta netenka skonio šventenybėms. Jos likimas yra likimas ano pasaulinio miesto, su kuriuo prekiavo visi žemės karaliai, kuris tačiau buvo "viena valanda sunaikintas" (Apr. 18, 19), nes jame "buvo rasta kraujo pranašų iš šventųjų" (18, 24). Štai kodėl Baranausko Lietuva įspėja savo giesmininką nesivaikyti turto ir nebūti jo šaukliu.

Klaidinga tačiau būtų manyti, kad Baranauskas mokslą neigia iš esmės. Anaiptol! Kaip jis neneigia senovės vaidmens tautos gyvenime, taip neneigia nė mokslo. Jo Lietuva sako, kad
"Tėveliai per amžius nelaimes kentėjo, Ką daėjo, ko patyrė, vaikeliams paliko, Ir sužėlė mokslas, lygiai girios medis" (223).

Kitaip sakant, mokslas yra tautos patyrimo perdavimas iš kartos į kartą. Jis ateina iš senovės glūdumos ir eina į ateitį. Jame yra objektyvuoti mūsų tėvų laimėjimai. Tačiau ne jis yra tautos gyvenimo tikslas. Kaip senovė teka neregimai tautos dvasioje, taip ir mokslas pasilieka jos būtyje kaip gaivinanti bei statanti jėga, tačiau ne kaip pagrindas. Senovės apoteozė suardo tautos istoriją. Mokslo apoteozo pakerta tautos dvasios gilumą, pastūmėdama ją į pasaulio apraiškų pirmenybę prieš būties gelmes, mokslui neprieinamas ir neištiriamas. Nė vienas tad kelias tautai yra neteiktinas. Abu jie yra tautai būtini, ir tauta jais žygiuoja. Bet jie nėra esminis tautos gyvenimo būdas. Tauta būna ne senoviškai ir ne moksliškai. Jos egzistencija yra daugiau, negu tik praeitis, ir daugiau, negu tik mokslo laimėjimai.

Tu paklausi, mielas Bernardai, kokiu tad keliu Baranauskas nori vesti mūsų tautą ir kokio kelio šaukliu jis nori matyti poetą? Į šį mums visiems taip rūpimą klausimą atsako jis pats savo Lietuvos žodžiais:
"Tu netrokšk, vaikeli, žemėj daugiau nieko,
Tiktai dvasios, tiktai meilės, gyvenimo gero.
Keliantis ir gulant, vakarą ir rytą,
Dirbant, valgant, pasiilsint tu tik meilės
[jieškok" (224).

Net ir maldoje reikia visa pamiršti, o prašyti "meilės, tiktai meilės" (225). Vadinasi, meilė yra tautos kelias, ir poetas yra meilės šauklys tautoje. Jo giesmė turinti kreipti žmonių akis ne atgal į praeitį, ne žadinti juose mokslo alkį ar turtų godumą, bet diegti meilę kaip visuotinę būseną, kaip žmogiškosios egzistencijos pagrindą, kaip tautos vienybės ir tuo pačiu jos išsilaikymo laidą. Tiktai būdamas meilės giesmininkas, poetas pažadina žmonių širdis ir tuo būdu laimi pasisekimo savo giesmei:
"Tada tavo žodžiai bus karšti kaip ugnis,
Tavo giesmės lips į širdį, kaip liepsna į malkas"
(225).

Meilė yra vienintelis žmogiškųjų asmenų tiesioginio susitikimo ir susigyvenimo būdas. Ji yra egzistencijų susilietimas. Meilėje žmogus išeina iš savęs, kad būtų kitame. Buvimas drauge, kuriam žmogus esmingai yra apspręstas, vyksta tiktai meilėje. Tautinė bendruomenė gali išsilaikyti tiktai meilės pagrindu, o poetas gali šioje bendruomenėje turėti pranašo ir vadovo vaidmens taip pat tiktai meilės giesme. Nenuostabu todėl, kad savo "Giesmininko pasikalbėjimą su Lietuva" Baranauskas baigia meilės apoteoze ir joje regi vienintelį dalyką, kurį poetas visa savo galia turi skelbti tautai.

Be abejo, meilė pati savimi nepanaikina tautos nelaimių ir jos kančių. Tačiau ji pažadina tautoje jėgą kęsti. O tai yra pats svarbiausias dalykas. Žemiškoji žmogaus egzistencija yra grėsminga ne tuo, kad nuolatos yra ištinkama kančios, bet tuo, kad dažnai ji pritrūksta jėgos šią kančią prisiimti ir ją iškęsti. Kančia, kaip ir viskas šioje žemėje, yra dviašmenis kalavijas. Iš vienos pusės ji žmogų valo ir skaistina, nuženg-dindama į jo būtį Dievą; iš kitos tačiau ji jį ardo ligi visiško nužmoginimo. Šalia pašvenčiamosios pusės kančioje slypi ir demoniškoji arba, kaip N. Berdiajevas vadina, pragariškoji pusė.11) Tačiau ši pragariškoji kančios pusė, sunaikinanti žmogaus būtį, atsiskleidžia tik tada, kai žmogus neturi jėgos kęsti, kai jis kančios esti ištinkamas prievarta, kai jis ją neša šaukdamas ir vaitodamas. Čia tad ir pasirodo meilės reikšmė. Meilė teikia žmogui jėgos kęsti ir tuo būdu apsaugo jį nuo pragariškojo kančios naikinimo. Turėdamas meilės,
"Tada vargus vargsi, bėdas bėdavosi,
Kančias, skausmus ir nelaimes iškentėsi links-
[mas.
Visi prispaudimai bus prieš tau kaip dulkė,
Kraują, dūšią Dievui duosi su dideliu džiaugsimu" (225).

Jeigu tad tauta turi meilės, jeigu meilė yra virtusi tautos būsena, tuomet jokios devynios nelaimės jai nėra pavojingos- Meilė padaro ją atsparią kančios ardoma j ai jėgai, tauta iškenčia ją ištikusius negandus ir prisikelia išskaistinta bei sustiprinta tolimesniam gyvenimui. Poeto uždavinys čia pasirodo esąs pagrindinis ir tiesiog net lemtingas. Skelbdamas meilę, jis iškelia tautoje galią kęsti ir tuo būdu jai pagrindą išsilaikyti. Šia prasme poetas yra iš tikro tautos pranašas, nes jo rankose glūdi tautos ateitis.

Vis dėlto ir meilės kelyje poetas gali paklysti. Jis gali jieškoti meilės netikruose šaltiniuose. Jis gali skelbti netikrą meilę ir tuo būdu tautą suklaidinti. Todėl Baranausko Lietuva ir įspėja savo giesmininką, kad nepaliktų savo širdies ten, kur ji meilės neras:
"Tu negausi meilės nei moksle, nei sviete"
(225).

Mokslo kelias yra proto kelias. Jis, kaip matėme, tautos egzistencijos nepatikrina, žmogaus širdies nepasiekia, jo prigimties nekeičia. Tirti būtį mokslo priemonėmis dar anaiptol nereiškia rasti meilės, ja pačiam įsižiebti ir kitus ja įžiebti. Tas pat yra ir su pasauliu. "Svieto" žodžiu Baranauskas čia supranta visą profaninę žemiškojo mūsų buvimo pusę, tąją kasdienybę, kurioje prapuola mūsasis Aš, pranykdamas daiktuose, kurie meilės nežino. Meilė kaip eksta-tinė mūsų būsena kasdienybėje iš esmės negyvena. "Svietas" meilę žudo, nes jis veda daikto, ne asmens, būseną- Todėl jame meilės rasti negalima. Poetas, kuris nusileistų į "svietą", vadinasi, kuris prapultų kasdienybėje, save susidaik-tindamas, tuo pačiu paklystų savo pašaukimo
----------
11) Plg. De la Destination de l'Homme, Paris 1935.

kelyje ir paneigtų save kaip meilės šauklį. Tokio susidaiktinusio poeto vaidmuo tautoje būtų panašus į pranašo vaidmenį, pasistačiusį pinigų keitimo stalą Viešpaties šventykloje.

Kas tad yra meilės šaltinis? Baranausko Lietuva atsako: "Tik bažnyčioje iš altoriaus ir dvasiškam darbe" (225) slypi meilės versmė. Tai yra krikščioniški žodžiai, dabarties žmogui perdaug paprasti, kad jis suvoktų jų prasmę. Išvertus juos į sudėtingesnę kalbą, būtų galima pasakyti: meilės šaltinis yra Nukryžiuotasis ir istorijoje amžinai su mumis gyvenąs Dievas. Būdamas meilė savo esmėje, Jis yra meilės Kūrėjas ir jos Skleidėjas. Meilė atprašė Jį į žmogiškąjį prigimtį, meilė nuvedė Jį į Kalvariją, meilė apgyvendino jį mūsų bažnyčių altoriuose. Kristus niekad nėra vedęs daikto būseną, vadinasi, niekad nėra prapuolęs kasdienybėje. Jis yra aukščiausias asmeniškumas, vienintelis Asmuo, kuriame egzistencija yra pakilusi ligi ekstazės ir todėl virtusi gryna meile. Artintis prie Jo reiškia artintis prie meilės. Įsižiebti Juo reiškia įsižiebti meile. Melstis Jam reiškia melstis meilei. Todėl Baranauskas ir paragina savo giesmininką:
"Dabar abu klaupkim prie Dievulio kojų,
Visa širdžia šventos meilės nuo Dievo prašy-
[kim.
Tegul šventas kraujas iš Jo šono švento
Meilės ugnies kibirkštėlėm mūsų širdin krin-
[ta" (225).
Tai yra esminė poeto malda. Sukniubti prie Nukryžiuotojo kojų ir įžvelgti į Jo meilės paslaptį, panerti savo sielą visuotinėje Jo Dvasioje, savo giesmę perpinti paskutiniais Jo atodūsiais — štai poeto uždaviniai meilės akivaizdoje. Pasirodžius pasaulyje Kristui ir mirus Jam už žmoniją, joks poetas negali praeiti pro šią meilės dramą, su ja nesusidūręs ir į ją vienaip ar kitaip nereagavęs. Olimpinis nusigręžimas nuo Kalvarijos yra kartu nusigręžimas ir nuo pagrindinės poetiškojo įkvėpimo versmės. Šv. Dvasia, "jau kryžiuje duota" (pop. Pijus XII), pokristi-nėje istorijoje yra viso ko įkvėpėja. Ji įkvepia pranašus, kunigus ir poetus. Ji vienintelė slepia laikų paslaptį, apreikšdama ją tam, kas ją priima į save. Poetas, kuris praeitų pro Išganytojo siunčiamą Dvasią, tuo pačiu įsiveltų į antikinį istorijos pergyvenimą; istorijos, kuri rieda ratu be jokios prasmės ir be jokio tikslo. Tokiu atveju jis nemokėtų nieko tautai pasakyti, išskyrus tuščią paraginimą atgal. Štai kodėl Baranausko Lietuva, būdama krikščioniška, suvokia, iš kur poetas gali semtis vadovaujančių giesmių, todėl paklubdo jį prieš Nukryžiuotąjį ir liepia melstis, "kad mus Šventa Dvasia dabar aplankytų" (225). O kai poetas bus jos pilnas, jis pradės savaime kalbėti, kaip ir anie pirmieji krikščionys Jeruzalės Sekminių dieną, kada "kiekvienas girdėjo juos kalbančius sava kalba" (ApD 2, 6). Šv. Dvasia prabildo poetą jo tautos lūpomis:
"O kaip keliu šituo aplankys tau Dievas,
Tu žinosi, ka sakyti prieš Lietuvos vaikus"
(225).

Šiuo dvieiliu Baranauskas užbaigia savo pasikalbėjimą, nurodydamas, kad tikrasis poetinės išminties šaltinis yra dieviškoji išmintis — So-phia, apsireiškianti kaip visuotinės Meilės galia. Poeto pareiga yra pasinerti šioje išmintyje, būti jos pilnam, o tada jis žinos, ką turi skelbti savo tautai, kur ją vesti ir kuo ją stiprinti bei guosti. Pradėjęs apgaulingų kelių kritika, Baranauskas baigia savo poemą tikrojo kelio nurodymu; kelio, kuris yra meilė, trykštanti iš įsikūnijusiojo ir Nukryžiuotojo Dievo ir apsireiškianti Šventosios Dvasios apsigyvenimu žmogaus egzistencijoje. Būdama krikščioniška, lietuvių tauta negali pasilikti tiktai prigimties plotmėje kaip etininis vienetas. Ji negali pasitenkinti tiktai mokslo darbais kaip kultūrinė bendruomenė. Ne, ji turi kopti ligi antgamtinių sferų, jose rasti galutinį pagrindą, įvykdyti krikšto pažadus ir tuo būdu įsijungti j atpirktąją žmoniją kaip pilnavertė jos narė.

—o—

Kas tad yra poetas tautos akivaizdoje, mielasis Bernardai? Tai yra šio pilnutinio tautos kelio saugotojas. Dar daugiau, tai vedėjas šiuo keliu. Poeto giesmės įtaka tautai nesibaigia psichologinio įspūdžio pažadinimu. Ji sminga ligi pat tautos gelmių ir jas vienaip ar kitaip formuoja. Poetas yra tautos žiedėjas. Todėl kai Pats siunti savo dainą "gimtajan Nemuno kaiman", iš tikro siunti žodį, kuris tampa kūnu ir apsigyvena tarp mūsų, nes poeto žodis ypatingu būdu yra amžinojo Logos prasmuo. Baranauskas giliai suprato poetmio žodžio reikšmę tautai, todėl savo pasikalbėjime ir norėjo nukreipti tautos giesmininkus tikrojo jų pašaukimo keliu. Šis pasikalbėjimas, kaip pradžioje sakiau, yra labai paprastas, todėl daugeliui nevertingas. Iš tikro tačiau jis slepia gilią mintį, būtent: poetas veda tautą tuo. kad jis yra vedamas Šv- Dvasios. Vesti ir būti vedamam yra poeto l'kimas: vesti žmones ir būti vedamam Dievo. Man atrodo, mielasis Bičiuli, kad mūsų dienų poetai yra pamiršę kaip tik šią antrąją savo likimo pusę. Jie mėgina vesti, tačiau jie nežino, kad jie turi būti vedami. Baranausko pasikalbėjimas ir yra priminimas šios pamirštosios pusės. Jis yra priminimas, kad kiekvienas vadovas turi būti regintysis. Šiuo atžvilgiu Baranausko poema, nors ir paprastutė savo išraiškoje, darosi aktuali ne tik mūsų tautai, nešančiai devynias nelaimes, bet ir mūsų poetams, j ieškantiems savo uždavinių Tėvynės negandų valandą.

Gėrėdamasis pranašišku Tavo vaidmeniu tautos akivaizdoje ir sveikindamas Tave kaip laisvės šauklį. reiškiu Tau bičiulišką savo pagarba,
Tavo
A. Maceina. Freiburg i. Brsg, 1952 m. spalių 20 d.