Vytautas Alantas: PRAGARO POŠVAISTĖS. Spausdinti
Parašė Julius Banaitis   

Vytautas Alantas: PRAGARO POŠVAISTĖS. Romanas. Išleido Tremtis, 1951 m. 432 p.
Po visų iki šiol parašytų ir, reikia pabrėžti, labai gausių Vytauto Alanto romano "Pragaro Pošvaistės'" recenzijų, sunku kalbėti ne dėl to, kad būtų jau viskas pasakyta, bet dėl to, kad gali būti netiksliai ar net blogai suprastas ir už kiekvieną žodį susilaukti pylos iš romano draugų, priešų arba iš visų kartu. Tai žinodamas ir stengsiuos šioje recenzijoje nejudinti vienai arba kitai pusei skaudamų vietų ir pasitenkinsime tik romano literatūrinį apipavidalinimą liečiančiomis pastabomis.

Pats romanas — impozantiškas keturių šimtų su viršum puslapių tomas — iš karto rimtai nuteikia visuomet pasiruošusį karčiai nusivilti kritiką Ta pačia prasme veikia ir romano pradžioje įdėtas įžanginis žodis — gana neįprastas dalykas paprastose knygose. Jei autorius laikė reikalinga ką nors specialiai paaiškinti, reiškia, kad knyga bus rimta ir įdomi.

Tik perskaičius iki galo patį romaną, galutinai paaiški, kodėl autorių'- parašė šį įžanginį žodį ir koks jo santykis su pačia knyga. Imdamasis vaizduoti dar šiltus ir šiandien tebegyvus įvykius (vokiečių okupaciją Lietuvoje ir tremties pradžią Vokietijoje), autorius norėjo užbėgti už akių istorijai ir jai primesti savąją laikmečio interpretaciją. Šičia galima būtų padaryti pirmąjį priekaištą autoriui už tai, kad jis savo vedamosios idėjos naudai falsifikuoja ne tik istoriją, bet ir psichologiją, ir viena ir kita tempdamas ant iš anksto paruoštų griaučių. Tai yra grynai literatūrinis priekaištas, nieko bendre neturintis su Alanto romane dėstomomis pasaulėžiūrinėmis tendencijomis ir jų vertinimu. Idėjų spalva šiuo atveju neturėtų jokios reikšmės. Antraeilį meninėje kūryboje momentą iškeldamas į pirmąsias vietas autorius sužlugdė estetinę romane vertę. Literatūriniai tikslai, taigi, meniškai motyvuotos tikrovės kūrimas, Alanto romane yra aiškiai antraeilis dalykas. Dėi to jo romanas — didžiulė salė, Prokrusto lova, kurieje suguldyti tai perdideli, tai per maži žmonės, ir autorius stengiasi juos ten kaip nors sutalpinti.

Vytautas Alantas savo tipiškai angažuotame romane užmiršo, kad literatūros veikale idėjos — didelės, mažos, teisingos, neteisingos — priklauso nuo gyvo, šiuo atveju estetiškai, žmogaus. Jei Vytautas Alantas savo vienų vienaip, kitų kitaip vertinamas romano tezes būtų pagrindęs meniškai suvokta realybe ir leidęs jems nekliudomai iš jos išaugti, savaime jos būtų įgijusios neginčijamos vertės. Tokios idėjos "nemiršta kaip žmonės" ir joms nepavojinga politinių draugų ar priešų reakcija. Tokiu atveju nebegaliotų nė istorijos falsifikavimo priekaištas, nes tikri žmonės, taigi ir personažai, visuomet sukurs tik tikrą istoriją.

Dabartine savo forma "Pragaro Pošvaistės" yra grynai propagandinis dalykas. Tai yra nelyginant koks specialiam ir aiškiai apibrėžtam tikslui parašytas vaidinimas, kuriame reles atlieka ne artistai, bet persirengę agitatoriai.

Centrinis romano asmuo, jo veiksnio ir idėjų ašis, Leonas Girkalnis, ant kurio pečių gula visa teigiamo personaže našta, tokio personažo, kuriam reikės klusniai kartoti autoriaus mintis, neturi nė lašo gyvo žmogaus kraujo. Visi jo veiksmai, gestai, elgesiai remiasi melodramatiškais motyvais: taip galėjo ar taip gali būti gyvenime. Dėl tc jis niekur neįtikina. Su juo ir su kitais savo personažais autorius elgiasi kaip su mažais vaikais, nuolat juos režisuodamas, duodamas elgesio patarimų, primindamas tekstus ir mizanscenas.

Roger Martin du Gard garsiame savo romane "Les Thibault", vaizduodamas skirtingų žmonių, religijų, politinių doktrinų, temperamentų bei auklėjimo metodų susidūrimus, nė puse burnos neprasitaria, kokia jo paties nuomonė tais klausimais. Jis tik objektyviai vaizduoja. Alanto neobjektyvumas tiesiog proverbiališkas. Jis ne tik kad nesistengia susivaldyti, bet dargi jieško progų savo neigiamam personažui paniekinti. Taip vaizduodamas Stepą Dzedulionį kiekviename žingsnyje reiškia pasišlykštėjimą šiuo žmogum. Dėl to Dzedulionis nėra gyvas žmogus, bet štampinis išdavikas. Trumpai tariant, Alantas savo romane, žaisdamas juodais ir baltais kareivėliais, nuolatos drąsina baltuosius ir padeda jiems.

Negyvi personažai sukuria tik negyvas situacijas ir neįtikinamą atmosferą. Romano pradžioje parodytas įsimylėjusių (Girkalnio ir Aldonos) pasivaikščiojimas yra tokios dirbtinės; atmosferos iliustracija. Nė vieno gyvo žodžio. Tik pseudopoetinė deklamacija ir atvirutinė butaforija, šitokioje situacijoje sekantis pasikalbėjimas skamba tiesiog komiškai: "Apie ką tu galvoji?", paklausė Aldona po ilgo tylėjimo. "Klausausi, kaip plazda mūsų tėvynės širdis", atsakė jis mąs-tingai. (Pragaro Pošvaistės, 11 psl.) Toks meilės vaizdavimas labai daug pasako apie mūsų literatūros nepaprastą nutolimą nuo žmogaus, pavaizduoja nepažinimą jo gelmės ir pagaliau tragišką primityvumą. Geriau jau būtų grubus natūralizmas, negu šis kukliai sentimentalus pridengimas tautinių spalvų vualiais. Iš čia matosi, kaip toli Alantui nors ir iki tokios žemaitės, kuri šitokiu atveju visuomet būtų radusi tinkamą sprendimą. Alanto tikrovė yra tikra opera, kur ir mirštantysis dainuoja.

Tiesa, peržvelgti žmogų labai sunku. Bet Alantas to daryti nė nebando. "Pragaro Pošvaisčių" skaitytojui taip ir lieka neaiškūs nei kun. Rimgaudo, nei jo sūnaus Stepo Dzedulio-nio, nei pagaliau paties Girkalnio psichologijos šaknys ir ypač jų elgesio motyvai. Atlanto pateikiami motyvai yrf netikri, nes jis pasitenkina anekdotine psichologija.

Jei pačios romano koncepcijos prasme, t. y. pagrindiniame savo žygyje Vytautas Alantas aiškiai pralaimėjo, tai konstruktyviniu požiūriu jis pasiekė kai kurių laimėjimų. Romanas suplanuotas logiškai. Jo veiksmas sudaro tikrovės iliuziją, jei tik jos nesugriauna diktatūrinėmis teisėmis romane veikiantis tezinis elementas. Tačiau kaikur autorius kiek pergreit išduoda savo planus ir tuo pačiu sumažina įtampą. Taip, pavyzdžiui, per anksti ir perdaug neatsargiai išduodamas kun. Rimgaudo ir Stepo Dze-dulionio giminystės ryšys. Prie konstruktyvinių ydų priskirtinos ir fantastinės ekskursijos, kaip pvz. Girkalnio regėjimas ir t. t.

Recenzijose iš tradicijos pasisakoma dar ir apie stilių. Alanto stilius, banaliai kalbant, gana sklandus ir švarus, gerai suderintas su autoriaus kalbiniais duomenimis, tarpais — žurnalistinis. Jis nesiekia sukurti menišką stilių, kuris būtų jau savyje vertingas: Alanto stilius atlieka tik įrankio funkcijas. Tačiau iš kitos pusės būtų galima tvirtinti, kad ir Alanto stiliuje slypi dalis kaltės dėl romano nepasisekimo.
Julius Banaitis