KARDINOLAI Spausdinti
Parašė T. L. Andriekus, O. F. M.   
Praėjusių metų gruodžio mėnesio pradžioje šventasis Tėvas paskyrė 24 naujus kardinolus, kurie save luomo insignijas — raudonas skrybėlėj — gavo sausio 12 dieną. Jau antrą kartą Pijus XII papildo sumažėjusią Kardinolų Kolegiją naujais nariais. 1946 m. jis tuo gartės laipsniu pažymėjo net 32 rinktinius dvasininkus ir tuomet jų skaičių pakelė iki 70.

Tada paskirtieji kardinolai beveik visi buvo arkivyskupai ir vyskupai, valdą diecezijas už Italijos sienų, kurie paprastai nėra šaukiami Romos Kūrijon užimti vietų. Tiesioginei popiežiaus tarnybai tais meta's buvo paskirti tik 3 nauji kardinolai — du nuncijai: Micara ir Masella ir vienas, seniai Romoje gyvenąs prelatas —Juozapas Bruno.

Dr. inž. A. Kulpavičius — Winnipcgo liet. bažnyčios projektas (modelis)

Tiek tada, tiek anksčiau parinktieji, būdami senyvo amžiaus, paskutiniu laiku pradėjo smarkiai mirti. Per tuos šešerius nepilnus metus iš 70 kardinolų beliko tik 46.  Kaikurie jų yra labai pažengę amžiuje. Užtat atsitiko taip, kad nebebuvo kam vadovauti kongregacijoms, kurios kartais yra vadinamos savotiškomis ministerijomis. Vienam kardinolui teko valdyti po dvi kongregacijas.

Iš to darosi aiškiau, kodėl šį kartą popiežius kardinolais paskyrė 11 italų. Jie, Romoje išėję mokslus ir daugiausia ten dirbę bažnytinėse įstaigose, labiau yra apsipratę su adminis-tratyviniais Kurijos reikalais, kaip užsieniečiai, dažnai net visiškai negyvenę arčiau popiežiaus. Iš neseniai išrinktų italų kilmės kardinolų 4 valdo vyskupijas — Neapolio, Venecijos, Bolonijo.s ir Genujos, kur jie ir pasiliks. Likusieji septyni, kurių vieni eina nuncijų pareigas, kiti jau stovi šalia popiežiaus, dabar užims laisvas kardinolų vietas kongregacijose ir gal vienas jų bus Vatikane valstybės sekretorius.

Apskritai imant, šį kartą naujai paskirti kardinolai savo kilme yra įvairūs. Jie kilę iš 12 valstybių. Neskaitant 11 italų, 2 yra iš Prancūzijos, 2 iš Ispanijos ir po 1 iš Vokietijos, Lenkijos, Jugoslavijos, Airijos, Kanados, Brazilijos, Kolumbijos, Ekvadoro ir iš Jungtinių Valstybių, būtent Los Angeles miesto arkivyskupas J. P. Mclntyre. Taip pat ir Indija gavo kardinolą. Gruodžio 29 d., mirus vienam iš naujai paskirtųjų, būtent Venecijos patriarchui arki-vysk. Carlo Augcstini, kardinolu pakeltas Bombėjaus arkivyskupas Valerijonas Gracias.

Naujųjų kardinolų būry yra du, gyveną komunistų valdomose šalyse: vienas — Varšuvos ir Gniezno arki-vysk. Steponas Wyszinsky, vienintelis dar nekalinamas už geležinės uždangos, antras — Zagrebo arkivysk. Aloyzas Stepinac, už tariamą priešvalstybinę veiklą nuteistas 16 metų sunkiųjų darbų kalėjimu, bet po kiek laiko paleistas ir dabar saugomos gimtajame kaime.

Bažnyčios istorijpje ne pirmą kartą nelaisvėje esąs žmogus įtraukiamas į kardinolų eiles. Anglijoje Henriko VIII persekiojimų metais Katalikų Bažnyčiai ištikimas dvasininkas Jonas Fisheris sėdėjo kalėjime, kai popiežius jį paaukštino. Po dviejų savaičių karalius įsakė Fisherį nužudyti, Bažnyčia gi paskelbė jį šventuoju. Kalėjime kardinolato susilaukė ir arkivyskupas M. Halka Ledo-chowski, kurį buvo suėmęs Bismarkas. Po paskyrimo jam dar teko išbūti kalėjime dvejus metus, kol pagaliau buvo iš Prūsijos ištremtas.

Imant kardinolus istoriniu žvilgsniu tektų nusikelti į pirmuosius krikščionybės amžius. Popiežius vienas niekuomet nepajėgė atlikti visų reikalų, susijusių su Bažnyčios valdymu. Net ir katakombų laikais jam buvo reikalingi pagelbininkai. Tačiau teisiškai kardinolų laipsnis pradeda ryškėti tik V amžiaus gale. Iškyla dvasininkai, parinkti iš kun gų, diakonų ir vyskupų, kurie reiškiasi tiesioginėje popiežiaus tarnyboje.

Pradžioje kardinolų varčias buvo duodamas kunigams, pastoviai priskirtiems kokiai nors bažnyčiai, taip sakant — įkardinuotiems. Vėliau — tik priklausantiems centrinėms bažnyčioms arba katedroms, o nuo V amžiaus pabaigos kardinolais vadinami kunigai, aptarnaują žymesniąsias Romos bažnyčias, esančias tiesioginėje popiežiaus žinioje, kur buvo teikiami krikšto ir sutvirtinimo sakramentai. Tie kunigai aptarnaudavo ir 3 žymiąsias kapinių bažnyčias, būtent šv. Petro, šv. Povilo ir šv. Lauryno, paeiliui laikydami jose pamaldas už mirusius. Kai toms trims šventovėms ir dar ketvirtajai, skirtai švč. Panelės Marijos garbei (dabartinei S. Maria Maggiore) buvo suteiktas patriarchalinių bažnyčių vardas, jos tapo savotišku centru, apie kurj telkėsi kunigai, vadinami kardinolais. Jų pradžioje buvo 28. Bėgant laikui, kardinolų įtaka didėjo. IX amžiaus pabaigoje tiems parinktiems kunigams popiežius Jonas VIII pavedė prižiūrėti bažnytinę tvarką Romos mieste ir suteikė teisimo galią. Jie paskir-ton vieton susirinkdavo du kartu mėnesyje panagrinėti dvasiškių elgesio, jų santykio su tikinčiaisiais ir, jei reikėdavo, parūpinti abatijoms valdytojus. Popiežius Jonas VIII kardinolus - kunigus gretino su 70 Senojo Įstatymo vyresniųjų, kurie Mozės priežiūroje ėjo teisėjų pareigas. Dabar, skiriant kardinolus, tasai skaičius yra labai paisomas.

Bet popiežiaus šakota veikla niekuomet neapsiribojo tik bažnytinės tvarkos priežiūra ir iškilusių ginčų malšinimu. Nuo pačių pirmųjų krikščionybės dienų ji apėmė ir labdarybės sritį. Jau " Apaštalų Darbuose" minima, kad Kristaus mokiniai, nenorėdami gaišti evangelijai skirto laiko, beturčiais rūpintis paskyrė diakonus. Persekiojimų audrose šioje dirvoje uoliai darbavosi šv. Laurynas, kuriam popiežius Damazas buvo patikėjęs Bažnyčios turtus.

Labdarybės veiklai išplėsti jau labai anksti Romos miestas buvo padalytas į 7 sritis, kurių kiekvieną valdė diakonas. Yra manančių, kad tai patvarkęs jau popiežius Klemensas I, bet daugiau pagrindo turi šį žygį priskiriantieji popiežiui Fabijonui (236-250). Atgavus tikėjimo laisvę, tose srityse prie parinktos bažnyčios buvo specialus pastatas — diakonija, kurioje rasdavo prieglaudą pavargėliai. Be labdarybės darbo, diakonai rūpinosi surašyti kankinių istorijas ir tarnavo popiežiui pamaldose. Aug-štos pareigos savaime kėlė jų vardą, tad nestebėtina, jog ir diakonams greitai teko kardinolų titulas. VIII amžiuje popiežius Adrianas diakoniš-kų bažnyčių skaičių praplėtė iki 18. Tiek tuomet buvo ir kardinolų diakonų. Viduramžiais Romos padalijimas labdarybės atžvilgiu į sekcijas išnyko, bet kardinolų - diakonų laipsnis paliko. Jie tada Laterano bažnyčoje tarnavo pamaldoms ir buvo tcs šventovės kanauninkai. Diakonų galva — archidiakonas iki ankstyvųjų viduramžių valdė popiežiaus finansus ir prižiūrėjo bažnytinę tvarką. Diako-natas gi yra paskutinis šventimų laipsnis kunigystėn.

Augant Bažnyčiai, vis labiau didėjo administraciniai ir liturginiai darbai, kurių nebepajėgė atlikti nei kunigai, nei  diakonai,  vadinami  kardinolas.
Ypač daug laiko popiežiui atimdavo ilgos pamaldos Laterano bazilikoje, susijusios su kunigų šventimais, altorių konsekravimais ir kitomis iškilmėmis. Į talką teko šauktis artimiausių vietovių vyskupus. Suprantama, jog ir jiems prisiėjo duoti garbingus kardinolų titulus. XII amžiuje popiežiai patvarkė, kad kardinolai - vyskupai būtų tik iš nustatytų šešių Romos apylinkės diecezijų.

Bėgant laikui, kardinolų skaičius keitėsi. Mažiausia jų buvo Aleksandrui III valdant Bažnyčią. Daugiausia gi kardinolų matome schizmos laikotarpyje, kai vienu sykiu atsiradę keli popiežiai, kiekvienas savo grupės dvasininkams teikė tą garbę. XV šimtmečio pradžioje Konstancos ir Bazelio santarybose buvo nuspręsta pasitenkinti 24 kardinolais. Tačiau 1586 m. Sikstas V šį potvarkį panaikino ir, pasiremdamas Mozės laikų vyresniaisiais, kardinolų skaičių pakėlė iki 70, kurių 6 turi vyskupe titulą, 50 — kunigų titulą ir 14 — diakonų titulą. Vyskupiško laipsnio kardinolai iš tikrųjų yra vyskupai. Taip pat ir kunigiško laipsnio kardinolai, su labai mažomis išimtimis, turi vyskupiškus šventimus. Kardinolai diakonai gi šventimų atžvilgiu yra tik paprasti kunigai, gavę teisę atlikti kaikurias vyskupiškas funkcijas. Tačiau visų trijų laipsnių ~ kardinolai dėvi vienodus drabužius ir gauna tą pačią pagarbą.

Nors kardinolai visuomet buvo artimiausi popiežiaus bendradarbiai, tačiau jų galia bažnytiniuose dalykuose nevisuomet buvo lygi. Istorijos raidoje ji tolydžio kilo. Viršūnė buvo pasiekta, kai specialiu patvarkymu į jų rankas perėjo popiežių rinkimai. Kaip rinkti šv. Petro įpėdinį, šv. Rašte nepasakyta. Tai reiškia, kad šis svarbus dalykas paliktas reguliuoti patiems popiežiams, kaip jie pagal laikų aplinkybes matys tinkama. Anksčiau vyriausio Bažnyčios ganytojo rinkimuose dalyvavo Romos krikščionys su savo dvasininkais. Vėliau nesklandumams išvengti, ypač pasauliečių valdovų įtakai sumažinti, jie perėjo išimtinai į dvasininkų rankas, kurie savaime atstovauja tikinčiuosius. Po IX ir X amžiuje įvykusių visokių nemalonumų ta linkme pirmą žingsnį padarė popiežius Mikalojus II 1052 m. sušauktame sinode Romoje, kur rinkimo teisė buvo rezervuota kardinolams - vyskupams, o liaudžiai ir šiaip dvasiškijai palikta tik patariamasis balsas. Pagaliau 1179 m. III Laterano santaryba šį nutarimą pertvarkė, popiežiaus rinkimų teisę suteikdama visų trijų laipsnių kardinolams, o liaudį, kuri anksčiau buvo pridariusi daug įvairių nesusipratimų, visiškai nušalino. Tai tebegalioja iki šiai dienai. Taip pat iš kardinolų tarpo renkamas ir pats popiežius.

Viduramžiais į kardinolų Kolegiją buvo žiūrima, kaip į nuolatinę santarybą, bet esmėje tai nėra tikslu. San-tarybų bazė yra žymiai platesnė, nes į jas kviečiami viso pasaulio vyskupai. Kardinolų Kolegijai apibūdinti labiau tinka senato vardas. Viduramžiais kardinolų veikla daugiausia reiškėsi tam tikruose posėdžiuose, vadinamuose konsistorijomis, kurie įvykdavo kas savaitę. Ten, dalyvaujant popiežiui sykiu su kardinolais, buvo gvildomi visi Bažnyčios reikalai. Būdami tokiame artimame sąlytyje su Kristaus vietininku ir užimdami augštas vietas, kardinolai savo išore pamažu iškilo virš vyskupų, arkivyskupų ir patriarchų, nors imant grynai šventimų atžvilgiu, viena dalis jų buvo ir tebėra paprasti kunigai. Kardinolų titulai imta dalyti žymesniesiems vyskupams bei arkivyskupams. Kaikas net manė, kad kardinolų, kaip artimiausių popiežiaus bendradarbių luomas, turįs pagrindą apreiškime, tačiau tai yra tik bažnytinė institucija, panašiai kaip kanauninkų vyskupijose.

Šiandien žymi kardinolų dalis dirba Romos Kurijoje. Jie ten vadovauja įvairioms kongregacijoms, Vyriausiam Tribunolui, vadinamam Apaštališka Signatūra, Vatikano Valstybės sekretoriatui. . . Be to, didelėse iškilmėse atstovauja popiežių kaip delegatai. Kita kardinolų dalis gyvena savo vyskupijose, bet turi pareigas ir Romos Kurijoj, kurios tačiau nėra surištos su vieta.

Kardinolai vadinami Bažnyčios kunigaikščiais ir jiems po popiežiaus teikiama augščiausia pagarba. Jie visuomet parenkami iš pačių žymiau-sų dvasiškių, augštai pašokusių savo mokslu arba kokia nepaprasta veikla. Be to, kardinolatas reiškia savotišką šv. Tėvo dėmesį visam kraštui. Todėl ir dabartiniais kardinolų parinkimais vienos katalikiškos tautos pagerbiamos už prisirišimą šv. Sostui, kitos paguodžiamos persekiojimuose, trečios paskatinamos sparčiau kopti krikščioniškon kultūron. T.  L.  Andriekus,  O.   F.   M.