APIE ASONANSUS Spausdinti
Parašė Kl. Jurgelionis   
Asonansai rėžia ausį. Rašymas asonansais galėjo prasidėti tik iš tingėjimo, paskubos ir apkurtimo. Taip, poetų ir rašytojų apkurtimas kalbos žvilgsniu, fonetiškas apkurtimas, vėlesniais laikais man buvo labai pastabus. Rašyboje jūs labai stropiai at-skiriat ilgąją ū. Tas sako man, kad jūs dar girdite ilgąją ū ir atskiriate nuo trumposios u. Bet tai mažmožis. Didžiausias apkurtimas yra įvykęs, neskiriant tvirtapradės nuo tvirtaga-lės priegaidės balsiuose, o ypatingai dvibalsiuose. Apkurtimas yra aiškus, kada rimuojama:
palaukti — su kaukti
pirtį — su irtis
keikti — su steigti.

jeigu tai būtų tik apkurtimas, ką gi darysi, tai reikėtų pateisinti ir priimti su žala lietuvių kalbos fonetikai. Bet tokių ir daug bjauresnių aso-nansų tyčia jieškoma, turbūt, menant, kad tai gražu. Tikrai, tai yra negražu, ubagiškai biedna, neskambu, nemuzikalu.

Jeigu jau sunku rašyti grynais tobulais rimais, tai daug daug geriau rašyti ritmingai, bet visai be rimų. Romėnų ir graikų poetai niekad rimų nevartojo. Jiems užteko ritmo, o dainose dažnai pakartojamo refreno. Bažnytinėj lotynų kalboj ir viduramžių lotynų kalboj pradėta vartoti rimai, bet tai buvo labai vienodi, nuobodūs :
Te Deum laudamus, Te Domine glorificamus. Prisirišti prie nuolatinių -amus, -are, -ère; -ente, tai duoti labai menką meną (kaip lietuviškai būtų: kalbėjo, žadėjo, sėdėjo, regėjo, dundėjo ir t. t.).

Graikų, romėnų ir lietuvių kalbos yra artimiausios savo žodžių ilgumu ir įvairumu. Romėnų ir graikų kalbos neturi rimų gausos ir įvairumo. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu yra nepalyginamai laimingesne už senąsias kalbas. Lietuvių kalboj galima daug ką parašyti pilnais skambiais rimais. Romėnai vartojo šiek tiek aliteracijų. Lietuvių kalboj galima dar daugiau aliteracijų vartoti, bet su saiku: "Kolnai kalnuoti pakolnàs nupliki", ši eilute niekam neužmirštama tik dėl jos aliteracijų.
Kl. Jurgelionis