ŽVILGSNIS Į ŠALPOS REIKALUS Spausdinti
Parašė Tėv. L. Andriekus, O. F. M.   

Sausio mėn. 9-10 dd. Bostone įvykusiame Balfo metiniame suvažiavime buvo apžvelgta praėjusių metų veikla, perrinkta vadovybė, nustatyti ateities darbo planai. Iš padarytų pranešimų paaiškėjo, kad praėjusiais metais Balfas daugiau gavo aukų, kaip 1951-siais. Tačiau buvo pastebėta, kad sumažėjo nario mokesčio pajamos. Seimo dalyviams raštu įteiktame pranešime pažymėta, jog iš 140 šios organizacijos skyrių nario mokestį už praėjusius metus esą apsimokėję tik 48 — t. y. ne kiek daugiau, kaip trečiadalis.
Toks žymus savo pareigos neatli-kusiųjų skaičius daro įspūdį, kad Balfo skyriuose, šalia entuziazmo padėti artimui, yra jaučiamas ir savotiškas nuovargis. Nario mokesčio laiku atidavimas liudija apie draugijų našumą. Nežiūrint, kad lietuvių apgyventose vietose bendruomenės ir pavieniai asmenys savo aukas gali prisiųsti tiesiog Balfo centrui, tačiau skyriai yra tie branduoliai, iš kurių turi sklisti labdaros dvasia apylinkėje ir pati organizacija per juos išlaikyti tvirtesnes šaknis visuomenėje. Užtat ir verta atkreipti dėmesį į Balfo reikalus, kurio veikimo laukas yra beveik neužmatomas.

Mažiau apsipažinę su tremtinių padėtim, įsisiūbavus emigracijai, galvojo, kad ateis toks laikas, kai nebebus Balfui darbe. Taip manantieji pamiršo, jog ne visiems lietuviams pasiseks išvykti iš Europos — dalis ten pat turės pasilikti dar sunkesnio vargo nešti. Ir iš tikrųjų anapus Atlanto pasilikusių gyvenimas šiandien yra nepavydėtinas Į Jungtines Valstybes ir kitus augštesnio ekonominio lygio kraštus negalėjo išvažiuoti ligoniai, o taip pat ir seneliai, neturį kas jais rūpintųsi. Esant vienam sergančiam šeimoje, nenorėdami skirtis, dažnai ir kiti nariai buvo sukliudyti nuo kelionės į užmarius. Balfo pirm. kan. J. B. Končiaus pranešimu, Europoje dabar yra apie 10.000 lietuvių. Užsidarius tarptautinėms šalpos organizacijoms, tų žmonių padėtis pasidarė nepaprastai sunki. Vietinė valdžia pirmiausia rūpinasi savaisiais nuo karo nukentėjusiais tautiečiais — svetimiesiems gi duodama pašalpa labai menka.

Pagal Balfo pirmininko pateiktas informacijas, labiausiai pagalba reikalinga Austrijoj ir Vokietijoj esantiems lietuviams. Austrijoje jų gyvena 208, iš kurių 150 ligoniai, seneliai ir vaikai. Dirbančių tėra tik 20. Austrai svetimiesiems net mažiau terodo palankumo, kaip vokiečiai. Iš valdžios žmogus gauna pašalpos tik 200 šilingų mėnesiui arba 7 amerikoniškus dolerius. Pragyvenimas brangus. Apie jį galima spręsti iš to, kad sviesto svaras kainuoja 1 doleris. Lietuviai daugiausia gyvena stovyklose — Linze, Salzburge, Kufšteine, kovodami su badu. Balfo paramos Austrijoj reikia mažiausia 150 tremtinių.

Vokietijoje yra 8.000 lietuvių. Gyvenama labai decentralizuotai, — 135 vietovėse. Didžiausiose stovyklose tėra po 400 žmonių, kitose — nuo 30 iki 70. Galinčių dirbti nedaug, bet ir tiem3 nelengva rasti užsiėmimą. Svetimtaučių padėtį labai sunkina 10 milijonų vokiečių tautybės pabėgėlių, atvykusių iš komunistų užgrobtų žemių. Vyriausybės dėmesys atkreiptas į juos. Svetimiesiems ir čia duodama pašalpa yra tokia menka, jog jie pusiau badauja. Balfo gi teikiama parama taip pat yra maža — proporcingai padalijus, vienam lietuviui metams tektų 5 pfenigiai arba 1 amerikoniškas centas dienai. Vokietijoj pastovios pašalpos reikalingų lietuvių dabar yra 4.000. Jų tarpe — 2.030 vaikų iki 16 metų amžiaus, 530 džiovininkų, 400 sergančių kitomis chroniškomis ligomis, 220 invaidų, 205 našlės su mažais vaikais, 245 gausios šeimos, kurių tėvas arba motina ligoniai, 610 senelių. Visų jų gyvenimas vargingas. Tik tie džiovininkai ir senukai yra pakankamai aprūpinti, kurie patenka į prieglaudas arba sanatorijas. Vaikai, negaudami užtenkamai maisto, bei nuo šalčio apsiginti drabužių, lengvai gali palūžti ir išaugti paliegėliais. Užtat kai kurios motinos kan. J. B. Končių verkdamos prašė pasiimti jų nors vieną vaiką į Ameriką ir taip jį iškelbėti nuo bado.

Prancūzijoje gyvena apie 800 lietuvių, išsisklaidžiusių po visą kraštą. Ir čia netrūksta ligonių bei šiaip suvargusių, reikalingų nuolatinės pašalpos, nors daugumas išsimaitina iš savo skurdaus uždarbio.
Belgijoje esančių lietuvių didžioji dalis vargsta anglių kasyklose. Jiems anoje šalyje jokių šviesesnės ateities vilčių nėra, todėl visi nori išemigruoti, bet neturi pinigų laivo bilietui.

Italijoje gyvena 120 lietuvių — daugiausia studentų ir dvasiškių.  Jiems reikalingiausi drabužiai bei avalynė.
Šveicarijoje tėra tik 50 mūsų tautiečių. Jų padėtis kiek geresnė. Kur-rie nedirba, gauna paramos iš valdžios. Ligoniai — džiovininkai paguldyti senatorijose. Į Šveicariją Balfas paramos nesiunčia. Jos taip pat negauna ir Danijoje gyvenantieji. Tik išemigruojantiems padedama nusipirkti laivo bilietus.

Toks yra pasilikusių Europoje l'e-tuvių bendras vaizdas pagal Balfo pateiktus davinius. Anoj pusėj Atlanto, kaip matome, pasiliko labiausiai suvargę žmonės, kurių jokia valstybė nenorėjo įsileisti. Tai skaudžiai atjaučia tremtiniai. Jų nuotaikas morališkai sunkina ir vietinės valdžios šaltas žvilgsnis. Kas tad bepasilieka jiems, jeigu ne vienintelė išeitis — kreipti akis į savo brolius, anksčiau ar vėliau išvažiavusius į užmarius ir jau šiaip taip įsikūrusius. Dabar jų yra visur — Australijoje, Naujojo-'e, Zelandijoj, Pietinėse Amerikos valstybėse, Kanadoje ir šiaurinėj Amerikoj. Iš visur tad yra pagrindo laukti pagalbos paliktam Europoje lietuviui. Bet, žinoma, labiausiai jos tikimasi iš Kanados ir Šiaurinės Amerikos. Čia nuo senų laikų yra susikūrusios tvirtos lietuvių kolonijos ir, ypač Jungtinėse Valstybėse, pasižymėjusios stebėtinu dosnumu artimui.

Dar prieš paskutinę emigraciją buvo kalbama, kad čia gyvena apie milijonas lietuviškos kilmės žmonių. Po šio karo prisidėjo dar 27.807 tremtiniai, neįskaitant Kanados. Tie žmonės, patys neseniai išblokšti iš savo krašto ir sunkiai vargę stovyklose, itin gerai pažįsta Europoj pasilikusiųjų padėtį. Jie žino, kad dar anais laikais, kai veikė UNRRA bei IRO, pagalba iš Amerikos maistu ir drabužiais daug reiškė. Ką bekalbėti šiandien, kai tremtiniai, netekę tarptautinės globos.

Užtat iš kažin kur pradėję sklisti gandai, kad Europos lietuviams nebesanti reikalinga pagalba drabužiais, jų pačių buvo griežtai paneigti. Sausio — vasario mėnesio Balfo biuletenyje pavieniai asmenys ir bendruomenės iškelia apdaro trūkumą. Ten vienbalsiai tvirtinama, jog Europoje tremtiniai kaip tik dėvi iš Amerikos gautais drabužiais. Jeigu nėra iš ko nusipirkti maisto badaujantiems vaikams arba metų naštos prisegtiesiems, kaip begalima kalbėti apie drabužių pirkimą? Įsidėmėtini tremtinių sielovados tvarkytojo Tėv. A. Berna-tonio žodžiai, tuo reikalu neseniai rašyti Balfui: "Turiu pareikšti, kad Balfas, kaip ligšiol, o gal dar intesy-viau, siųstų šalpos reikalingiems tautiečiams. Jei Amerikoje keliamas klausimas, kad likusiems Vokietijoje drabužiai nereikalingi, tai yra aiškus padėties nesupratimas, čia gyvenantieji ir dirbantieji šalpos srity aiškiai mato, kad šalpa drabužiais ir avalyne yra taip pat labai, net labiau reikalinga, kaip šelpimas maistu ir pinigais. . . žinoma, nesupraskit, kad maisto nereikėtų. .. Drabužių ir avalynės augštos kainos daro juos neprieinamus. Todėl žmonės asmeniškai ir laiškais skundžiasi dėl aprangos neturėjimo. Balfas neturi nustot šelpęs mūsų tautiečių drabužiais ir avalyne. Tik turime dar pridėt, jog Balfas paragintų aukojančiuosius, kad aukojamieji drabužiai ir avalynė būtų dar tinkami naudojimui."

Atsižvelgdamas į nemažėjantį tremties vargą, Balfas Bostone įvykusiame seime priėmė 367.700 dol. sąmatą, iš kurių 171.900 dol. pasiryžta gauti daiktais, o 195.800 dol. grynais pinigais. Iš tos sumos Vokietijoje esantiesiems manoma skirti 144.500 dol. Viena jų dalis bus panaudota maisto produktams pirkti pačioje Amerikoje, būtent cukrui, riebalams, kurie čia 2-3 kartus pigesni, kaip Europoje, o kita dalis — 72.000 dol. bus siunčiama grynais pinigais, kad patys tremtiniai nusipirktų maisto, kuris tenai pigesnis (duona, pienas, miltai, mėsa). Pasiuntus tokią sumą, kiekvienas Vokietijoje reikalingas pagalbos lietuvis mėnesiui gautų 5 markes. Diepholzo 150 mokinių išlaikymas kainuoja mažiausia 36.000 dol. metams. Kitoms gi vargo mokyklom-, kurių dar 12 veikia toje pačioje Vokietijoje, reikia 20.000 dol. Balfas taip pat yra pasiryžęs šelpti lietuvius Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur; padėti galintiems išemigruoti, kurių dabar yra apie 3.000 žmonių. Tai dėl to ir nutarta šiemet prašyti iš visuomenės 200.000 svarų daiktais arba gėrybėmis ir 195.800 dol. pinigais. .

Šis Balfo nutarimas, aišku, nė vieno nenustebino; Amerikos lietuviškoji visuomenė, susitelkusi į šią didžiulę labdaros organizaciją, dirbdama sutartinai, lengvai gali sukelti tokią sumą. Veikiant pavienui, būtų sunkiau. Užtat ir iškyla Balfo skyrių reikšmė didžiuose Amerikos plotuose. Turint jų 140, galima sakyti, jog beveik visose kolonijose yra tremtiniams šelpti centreliai. Iš jų turi eiti labdaros dvasia visai apylinkei. Balfo skyriai pamažu turi įtraukti į šalpos darbą ir tuos lietuvius, kurie nuošaliau stovi nuo tautinio veikimo. Artimo meilė lengviau sujungia širdis, kaip kiti visuomeniniai bei politiniai reikalai. Sunku įsivaizduoti, kad atsirastų tiek nutautęs lietuvis, kuris sąmoningai atsisakytų auka paremti pusbadžiu gyvenantį Europoje savo tautietį. Žymios dalies lietuvių rezervotumas šalpos darbui greičiausiai priskirtinas eiliniam apsileidimui, iš kurio gali pabudinti pamokslai bažnyčiose, prakalbos, gerai organizuotos rinkliavos, Lietuvių Dienos, spauda. .. Šalia Balfo skyrių į šalpos žygį turi stoti ir kitos draugijos bei pavieniai asmenys, o labiausiai patys tremtiniai, po šio karo atvykę į Ameriką.

Stebint Balfo nuveiktus darbus, negalima aimanuoti, kad visuomenė pabėgėlių atžvilgiu būtų buvusi šalta. Tačiau vistiek tenka apgailestauti, kad į tokį kilnų artimo meilės darbą dar nepavyko įtraukti visų lietuvių. Balfo žiniomis, net pačių tremtinių tik trečiadalis teįsijungė į šalpos veiklą. Jo sekretorės pranešime suvažiavimui dabartinė padėtis skyriuose taip apibūdinama: "Kai kurie senieji Balfo darbuotojai, jausdamiesi pavargę, sumažino savo veiklą, pasitikėdami, kad jų vietas užims naujos, jaunesnės jėgos. To pasėka:. vietoj Balfo ir narių skaičiui per tuos metus padidėti, maža skirtumo nuo to, kas buvo raportuojama prieš du metus", Susidarė savotiška padėtis, kuri pamažu taisosi. Minėtame pranešime sakoma: "Balfo veiklai šis laikotarpis nebuvo perdaug naudingas. Senieji amerikiečiai jautėsi, kad tremtiniams atvykus, vietiniai gyventojai grįš į savo senąsias normalias visuomenines pareigas ir šalpos reikalus perleis naujai atvykusiems, kurie šalpos reikalingumą geriau žino, nes patys tremties sunkumus pergyveno. Naujai atvykusieji negalėjo įsijungti į darbą ir nepajėgė, kadangi jiems patiems reikėjo įsikurti, persiorientuoti visame gyvenime, mokytis kalbos, jieškoti darbų, išsimokėti skolas, mėginti pasisavinti gyvenimą, kurio per visą tremties laiką kaip ir neturėjo." Be to, juk ir pačiai Balfo vadovybei tik šiemet iš valdžios pasisekė gauti leidimą į centro valdybą įtraukti nepiliečius tremtinius.

Dabar daug kas pakrypo gerojon pusėn. Neseniai atvykę tremtiniai jau šiek tiek ekonomiškai prasimušė, apsiprato su Amerikos suvotiškomis gyvenimo aplinkybėmis. Seniau atvažiavusieji gi, jei kurie manė, kad šalpos reikalus perims tremtiniai, šiandien greičiausiai tokią klaidingą nuomonę jau pakeitė. Visi lietuviai sudaro vieną didelę šeimą ir tik bendromis jėgomis įmanoma atlikti didelius darbus. Ne vienoje vietoje jau iš pat pradžios visa šalpos iniciatyva perėjo į naujai atvykusių tremtinių rankas, tuo džiaugiantis seniesiems. Tenka tik tą solidarumo dvasią ugdyti, kad sujungtomis galiomis būtų įgyvendyti Balfo seime nustatyti darbo planai.
Tėv. L. Andriekus, O. F. M.