DIDŽIOSIOS ATGAILOS Spausdinti
Parašė A. Audrius   
R.   SPALIS,   Didžiosios   Atgailos.
Novelės. Išleido "Tremtis", 1952 m. 352 p.
Didelė rašytojų dalis savo literatūrinius žingsnius yra pradėję eilėraščiais ir trumpais prozos gabalais, kurie dažnai krikštijami patogiu novelės vardu. Tačiau užmirštama, kad takas, vedąs novelėn, turi savotiškų ir neretai tik jam vienam būdingų "eismo" ženklų: staigus bei netikėtas charakterio atidengimas, momentinio įvykio pagavimas, taupus ir tik vietoje vartotinas žodis, visapusiškas kon-densuotumas, pašalinių įvykių bei personažų kuo atsargesnis įvedimas ir mokėjimas atitinkamame taške nutraukti veiksmą taip, kad ir pabaigus skaityti būtų galima apie kūrinį dar kartą pagalvoti. Todėl neturėtų būti perdaug juokingas pasakymas, kad gerą novelę parašyti yra sunkiau, negu apygerį bei apystorį romaną, nes kaip galima tobulesnei novelei reikia ne vien talentingos, bet ir labai patyrusios, kultūringos rašytojo rankos, šia prasme novelei būtinas, be kūrybiškumo, ir nemažas grynai technikinis   novelės   supratimas.   R. Spalio knyga šį teigimą pilnai patvirtina ir paliudija.

"Didžiosios Atgailos" beveik laikytinos debiutu, kadangi feljetonas vis-tik yra daugiau ar mažiau pramoginė, pritaikomoji kūryba, kuriai visuomet gresia pavojus išnykti su dienraštine to laiko aktualija. "Trylika nelaimių" ir lygiai tiek pat didžiųjų atgailų tituliniame knygos puslapyje kuo aiškiausiai įklasifikuotos novelėn.

Pirmoj vietoj eina "Ežeras". Šio kūrinio tematika nėra nei nauja, nei išsiskirianti, tačiau R. Spaliui visai pakenčiamai pavyko "Ežero" puslapiuose išlaikyti pakankamą įtampą, o tai jau yra teigiama autoriaus žymė, nes proza be įtampos, be intry-gos, nors būtų ir neblogai parašyta, nustoja didelės pagrindinių savo savybių dalies. Tačiau jau ir šiame kūriny mes galime pastebėti, kad R. Spalis labai netaupus žodžiui, kad daugelis pastraipų nereikalingos, vietomis net labai nusaldintos, susenti-mentalintos iki prastos lyrikos lygio. Tokie perkrovimai stabdo veiksmą ir visą "Ežerą" skandina į prastesnės  kokybės  vandenį.   Šis  kūrinys yra pirmasis prieštaravimas tituliniam puslapiui, ant kurio nemažomis raidėmis užrašyta: Noveles.

Negeresnis reikalas ir su antruoju vienetu — "Karalaičiu", nors, atsikračius visų lyrinių pasivažinėjimų, liktų bent nebloga medžiaga tikrai, psichologinei novelei. O kad R. Spalis tai padaryti gali, vaizdžiai įrodo kitas neilgas kūrinėlis — "Kainai", ši novelė yra stambus kreditas autoriui, nes jeigu jos knygoje nebūtų, mes turėtume pagrindo suabejoti R. Spalio talento didumu.

Eilės tvarka tektų stabtelti ties "Dalia" ir "Žaislu". Šitiems kūriniams iki novelės irgi nemažai ko trūksta. Abu jie dar kartą parodo R. Spalio galėjimą sumegzti intrygą ir savaime perša mintį, kad rašytOjO sritis greičiausia (bent kol kas) yra ne novelė, bet stambesni prozos gabalai: apysakos, o gal net ir romanas. Pastebėtina, kad autorius beveik be išimčių "Didžiųjų Atgailų" knygoje parodo gerą psichologinį pagrįstumą, ypatingai "Onoje". Minėtas kūrinys, griežtai jam nestatant novelinių reikalavimų, yra vienas geriausių visoje knygoje, su tiksliai ir vietoje nutrauktu veiksmu. Tik pats paskutinis investavo milijonus "Onos" sakinys ir beveik visa paskutinė pastraipa, be jokio nuostolio kūriniui, galėjo būti neįrašyta, nes šio gabalo netikėtumo (Vlado nuėjimas išpažinties) dydis paskutiniąja pastraipa smarkokai numuštas, (šiaipjau pati pabaiga novelei būdinga). Prie geresnių knygos vietų būtų dar galima priskirti "Pasirinkimą" bei "Audrą".

Bene mažiausiai vykę dalykai, be minėto "Karalaičio", yra "Stirnių sukilėlis" ir "Paveikslas". Pirmasis pasižymi, kaip ir didesnė Spalio knygos dalis, nereikalingu ištęsimu ir visai padėties netaisančiais lyriniais intarpais, "Stirnių sukilėlis" - įžangomis. (O, tėviške, po tavo ežerus, upes, akivarus, miškus ir šilus, pro šventadienio sodybas, vakarojant jaunimą — visoj didžioj kelionėj aš gėriau tavo nuodus ir praradau save, nes tavo sielą aš nešioju, tavo akim regiu pasaulį ir atminty tik tu, o miela...). Antrasis dalykas stebina savo sprendimo banalumu ir naivumu. Kaip dažnai pasitaiko įvairiose istorijose apie dailininkų vienokį ar kitokį nepasisekimą, taip ir R. Spalio "dailininkas buvo dingęs", o "ant grindų gulėjo supiaustytas ir sutryptas puikusis paveikslas", šių istorijų išcenzūravimas gal nemažai būtų pakėlęs knygos visumą.
"Didžiosios Atgailos" aiškiai įrodė, kad iš jų autoriaus reikalauti galima.
A. Audrius