EILĖRAŠČIAI |
Parašė Mykolas Vaitkus |
VYDŪNAS MIRĖ Mirė Vydūnas . . . Ne, šviesoj paskendo tykiai mirksėjus žemės naktį žibė, ir mūsų žvilgiai graudžiai pasigenda, kur ta mįslingai deganti būtybė? Atgulė žemėn tas bekūnis kūnas — mirė Vydūnas . . . Tartum liepsnelė jo dvasia blaksnojo, gailiai pastigus Paslapčių Šaltinio, veržės į gelmę Didžio Amžinojo, žemės pakalnėj Augštumų tremtinė, ir į skaistumą tiesė broliams kelią Skaisčio liepsnelė . .. Mirė Vydūnas . . . Kaip sunku tikėti! Rodos, išnyko gimto kaimo bokštas, kur į šventyklą varpo lingiais kvietė, jaukiai berymąs žalio tvano kuokštuos ... Nūn jo nebėra. . . Vai, Tėvynės sūnūs, mirė Vydūnas!. . . VISA - VISA MANO Mano—toji siela, kur tamsoj plasnoja (peteliškė ilgis grožio amžinojo); mano—ta gėlytė, kur pakalnėj glūdi, ir tos girių girios, priešaušry pabudę, mano—debesėlis, kur mėlynėj plaukia, ir motulė saulė, kur jam šypso jaukiai; ir žvaigždė tolioji—mirksi begalybėj — ir tos amžių edrvės, mįslėmis sužibę. Mano—visa, visa. . . O aš pats? Vien niekas, švintąs, žydįs, gęstąs, amžiais dulke liekas, Dievo būti lieptas, Jo minties šešėlis, pasiilgęs grožio, kaip saulutės—gėlės, niekas trokštąs Visko, manąs būtį rasiąs, kai pasieks viršūnes rojaus amžinąsias ir, lašu panėręs Laimės Okeanan, tars, nušvitęs amžiams: "Visa, visa mano!" PO TIEK DAUG METŲ Po tiek daug metų vėl išvysti juodu, po tiek daug metų, kur, kas jauna, žudo, išvysti judu buvo man paguoda, kokią Augščiausias paragauti duoda betemstant amžiui, kaip malonę retą, po tiek daug metų . . . Po tiek daug metų. . . Rodos, tyrą rytą žengei į aušrą, kažkada matytą, nutilęs, giedras, skaistumos pagautas, kur tvįsta, švyti, kaip krikštolo sriautas, ir vėl jaunystė sveikina poetą po tiek daug metų . .. Po tiek daug metų vėl išvysti judu! . . . Atsiminimai kaip aidai pabudo; svajonės gožia Dievo žemę plačią; į dangų kyla saulių giesme ačiū už laimę tyrą, už malonę retą . . . po tiek daug metų!... GROŽIO DYKUMOJ AIDAS Kaip pasakų skliausmas, kaip himno kilimas, daugus išsiskliautęs gaiviai žydriamelis, ir žemė—kaip sodas, svajingai berymąs, ir vandens dainuoja, ir klausosi gėlės ... Tyla ir ramybė kaip kvapas sklendena per grožio pakalnes į amžinas jūres, ir mirksniai kits kitą žaibuodami gena, ir metai—kaip valtys, ir svajos—kaip burės .. Tyla ir ramybė ... Ir grožis ... Ir burtai... Lyg brėkšta Kūrėjo neregimas veidas. . . ir mįslėmis aušta bedugniai Jo turtai, ir suokia gilybėse dyvinas aidas . .. Ach, stinga vien dvasios, kaip dieviškos lyros kurią jis paliestų užkerimais pirštais,— ir gimtų joj himnas, visatoj betvyrąs, ir žody sušvistų, didus ir nemirštąs ... TA PAT MELODIJA Ir vėl ta melodija sieloj vibruoja, kur ilgesiu tvino krūtinėj kadaise, kai žengė aušron neprityrusi koja jieškoti, kur laimės užburtieji vaisiai, ir paslaptys šviesios tolybėj rymojo, ir tiesė vaivorykštė kelią į rojų . .. Ir vėl ji vibruoja širdy, kaip kadaise,— ir džiaugias nustebusi siela, ir rauda, nes primena jai tie aidai toliagarsiai kažką negrąžinamą, mielą ir graudų; ir aušta, ir tvįsta krūtinėj su jaisiais skaistus ilgesys, kaip tenai, kaip kadaise ... Melodija šviesiai ir graudžiai vibruoja, ir širdį taip tyliai, taip tyliai man skauda, nes jau nebežengsiu į jauną rytojų, kai dangūs saulėlydžio jūroj paraudo, ir siela atbudusį aidą begaudo — kažką negrąžinamą, mielą ir graudų . . . |