IŠ VYDŪNO VAIKYSTĖS IR JAUNYSTĖS Spausdinti
Parašė A. MERKELIS   
Vydūnas   jaunystėje
Vydūnas senatvėje




Wer den Dichter will verstehen, Muss ins Dichters Lande gehen.
Fr. Schiller

Per 60 metų Vydūnas visokeriopa savo veikla ir kūryba plačiai bei turiningai reiškėsi mūsų kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Jis buvo lietuviškos dainos gaivintojas, ugdytojas ir kūrėjas, dramaturgas, filosofas, laikraštininkas, jaunimo auklėtojas, skelbęs savo idėjas gyvu žodžiu ir raštu.

Vydūnas buvo vienas iš nedaugelio tų, kurio gyvenimas ir kūryba buvo neatskiriamai tarp savęs susiję. Jis skelbė tai, kuo pats šventai tikėjo ir gyvenime vykdė.

"Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą -— rašo prof V. Mykolaitis, — kuri imponuoja savo suderinimo galia ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška" 1).

Tad Vydūno kūrybai ir idėjoms suprasti, būtina pažinti jo gyvenimas, ypač jo vaikystė bei jaunystė, kurios formavo ir brandino jo asmenybę.
Vydūnas, Vilius Storosta, gimė 1868 metais kovo 22 d. Klaipėdos krašte, Šilutės apskrity, Jonaičių kaime, gražiame namelyje sode, ant Šyšos upės kranto. Gimė sekmadienio rytą, gaudžiant Verdainės Šventnamio varpams.

Storostų šeimos pavardę pirmą kart užtinkama 1642 metų dokumente, pasirašytame Brandenburgo kurfiuristo Fridricho-Vilhelmo. "Apie mano šeimos vardą — rašė man laiške 1931 m. Vydūnas, — patyriau seniau iš žmogaus, kuris senus dokumentus tyrė, kad tai nebuvęs vardas, o valdininko pažymėjimas, kuris pasilikęs tada kaipo pavardė. Kokia tikroji buvusi, iš padavimų atsekiau: ji galėjo būti Vydas ar Vydius. Pagal tai vadinausi, kaip dabar žinoma. Ką ji reiškia, rodos aišku. Skiemuo vyd randasi žodyje nevy-donas — priešas, todėl vyd reikštų prielankumą, draugiškumą".
---------
1) Židinys, 1928 m. N. 4, 285 psl.

Vydūnas gimė Mažojoje Lietuvoje, tame krašte, kurį, anot prof. V. Mykolaičio, "naikino ir spaudė kryžiuočių ordinas, teriojo totoriai, naikino marai, pagaliau grobė tautos sielą vokiškai metodiška nutautinimo politika. To krašto žemėje kraujo ir kapų daugiau, negu kur nors kitur Lietuvoje, ir didesnė ten bedugnė tarp praeities ir dabarties. Tame krašte ir "pasiilgimas veldėtojo" turėjo būti didesnis, ir "probočių šesėliai" regimesni, ir noras pažadinti "sau-žmo-nes" karštesnis. To krašto dvasia ir tegalėjo prabilti nykiais simboliais, alegorijomis, pasakomis, liepsnų giesmėmis ir jūrų varpais. Ir iš to krašto kėlęsis tautinės sąmonės ir išminties balsas — tai geriausias įrodymas, kad lietuvių tautos atbudimas siekia labai gilias tautos gyvybės šaknis"2).

Vydūno tėvas Anskis Storosta buvo gimęs 1837 m. liepos 20 dieną Pagriniuose, Šilutės aps., ūkininko Dovydo Storostos ir jo žmonos Marės Miklovaitės ketvirtas ar penktas sūnus. Iš pat mažens jį traukė dvasininko pašaukimas: norėjo tapti misijonierium. Sužinojęs, kad misijonie-riui reikia mokėti ir keli amatai, jis kurį laiką dirbo prie staliaus ir siuvėjo, tuo pat metu ir mokydamasis pas Verdainės kunigą. Išmokęs reikalingų dalykų, buvo priimtas į Berlyno misijo-nierių seminariją. Po kelerių metų ją baigęs, buvo paskirtas misijonieriumi į Pietų Afriką. Tačiau, prieš išvykdamas, susirgo plaučių kraujavimu, turėjo gydyts ir pasilikti tėviškėje.

Pasilikęs tėviškėje, rinko aukas misijoms ir, kiek pasveikęs, ėjo kunigo pareigas Lietuvoje, berods, Naumiesty. Laukupiuose prie Mintuvos, netoli Priekulės, susipažinęs su Mare Ašmontai-te ją vedė. Jai nenorint keltis į Didžiąją Lietuvą, kur rusų valdžia smarkiau persekiojo lietuvius, jie įsikūrė pasienyje, Šilmežiuose, o vėliau persikėlė į Jonaičius, Šilutės apskrityje.

Išlaikęs tam tikrus egzaminus, Anskis 1869 m. buvo paskirtas mokytoju ir kunigu Naukie-myje, Pilkalnio apskrityje. Gyveno gražiame kukliame namelyje. Prie jo buvo gražus sodas, aplink — pievos ir dirvos. Pagiry kapinaitės. 1875 m. persikėlė į naujai pastatytas trobas ir čia išgyveno ligi 1899 m. Atostogų metu misijų reikalais Anskis keliaudavo po visą Prūsų Lietuvą. Dėl silpnos sveikatos Anskis pasitraukęs iš pareigų, gavo pensiją ir trumpą laiką gyveno Užpjaunuose, netoli Pilkalnio, o iš čia nusikėlė į pačią Pilkalnį, kur 1903 m. rugsėjo 29 d. ir mirė.

Prisiminęs savo tėvą, Vydūnas jį mato stovintį prie knygų spintelės ir beskaitantį. Jis buvo tylus, mažakalbis. Tik evangelikų kunigams atsilankius, Vydūnas išgirsdavęs savo tėvelį gyviau kalbant apie dvasinius, o ypač tikybinius klausimus. Vydūno tėvo nuomonės tikybiniais klausimais evangelikams kunigams būdavusios svarbios ir visuomet atidžiai išklausomos.

Anskis Storosta buvo ūmaus, karšto būdo žmogus. Staiga supykdavo, bet ir vėl greit atsileisdavo, tapdamas ramus ir tylus. Savo vaikus
 -------------
2) Ibid. 282 psl.
 
auklėjo pavyzdingai, mokė juos mylėti gamtą ir visus Dievo padarus. Ragino mylėti visus gyvulėlius, jų neskriausti ir nieko nenaikinti, kas yra gyva. Šiuo atžvilgiu jis turėjo daug įtakos Vydūnui. Vaikams neklausant, ar ką negero darant, Anskis buvo griežtas, smarkiai juos drausdavo ir net plakdavo. Dažniausiai tos pylos gaudavęs mažasis Vilius, kuris buvo karštuolis ir taip pat ūmaus būdo. Tėvams jį bausti buvo skaudu, nes jis buvo labiausiai jų mylimas vaikas.

Vydūno tėvas buvo ir lietuviškų laikraščių bendradarbis, rašydavo jiems daugiausia tikybiniais klausimais. Dažniausiai jis rašydavo "Naujajam Lietuvių Keleiviui", kurio redaktorium buvo klaipėdiškis Eynaras. Vydūno tėvas buvo parašęs ir didesnių veikalų, iš kurių Vydūnas beprisimenąs tik "Ak, pabusk!" Tėvo pasakojimai ir samprotavimai apie žmogaus gyvenimą šioje žemėje, apie jo paskirtį ir tikslus bus turėję nemažos įtakos ir Vydūno kūrybai. Vydūnas pasakojo, kad rašydamas savo veikalą apie sąmonę, jis vis manęs lyg turįs savo tėvo kūrinį ir tik jį papildas.

Vydūno motina buvo gimusi 1836 m. kovo 25 d. Jos tėvas ūkininkas Kristupas Ašmonts ir motina Marinkė Ašmontaitė buvo maldingi žmonės. Motinos dėdė Ašmonts buvo pagarsėjęs sakytojas ir kūrė giesmes, kurios buvo spausdintos giesmių knygose, Psalmėse. Motina buvo labai darbšti. Laikėsi senovės papročių ir mokėjo daug senų padavimų. Vydūnas atsiminė, kaip ji sušuko kažką prie židinio darančiai tarnaitei:
— Nespjauk į ugnį! Ugnis šventa!
Savo atsiminimuose atkurdamas jos paveikslą, Vydūnas matė ją verpenčią ar sėdinčią su kokiu rankdarbiu rankose. Verpdama ar kurį kitą darbą dirbdama, ji tyliai giedodavo, o kartais ir dainuodavo. Tik Vydūnui ar kuriam kitam iš jos vaikų įeinant į jos kambarį, ji staiga nutraukdavo savo giesmę ar niūniuojamą dainą. Vydūnas labai dažnai ją matydavo ir besėdinčią su knygomis rankose. Tai buvo tikybiniai raštai, evangelija, o kartais ir Fridriko Kuršaičio leistasis "Keleivis". Vydūnui subrendus, motina pasakojo, kad jo belaukdama užgimstant, giedodavus nuo rytmečio ligi vakaro.

Nors ir motinai kartais pasitaikydavo supykti, bet šiaipjau ji buvo rami, tyli. Savo vaikučius vis ragindavo susivaldyti, neišdykauti. Ji mirė 1907 m. kovo 18 d.

Storostų gausi šeima: šeši berniukai ir dvi mergaitės. Du berniukai gana anksti mirė. Likusieji šeši vaikai gražiai augo, buvo darbštūs ir gabūs.
Vyriausias Vydūno brolis, jau penktuosius metus eidamas, greit išmoko skaityti ir labai buvo pamėgęs knygas, ypač ką nors pasakojančias. Buvo tylus, santūrus ir klusnus. Liepiamas, kur eiti ar ką daryti, tuojau, daug negalvodamas, klausydavo. Kiek kitoks buvo Vydūnas. Jis, liepiamas ką daryti, dar pamąstydavo, ar tai būtina, ir tik tuomet darydavo. "Vyresnysis Vydūno brolis mirė 1945 m. liepos 18 d., sulaukęs 78 metų.

Antrasis Vydūno brolis buvo silpnos sveikatos. Dar mažas buvo įkritęs į tvenkinį, tėvo išgelbėtas trejus metus sirgo, šiaip taip pasveiko, bet jėgos buvo menkos.

Daugiau kaip vienerius metus už šį brolį jaunesne Vydūno vyresnioji sesuo. Ji pradėjo vaikščioti dar nesukakus metų, o antraisiais metais jau aiškiai kalbėjo. Labai gabi visokiems rankdarbiams, ir juos visą gyvenimą mėgo dirbti. Anksti pasižymėjo gražiu balsu ir dažnai dainuodavo bei giedodavo. Dainavo Pilkalnio, Įsručio ir nuo 1907 metų Berlyno choruose, visur vertinama kaip viena iš žymiausių choro dainininkių.

Trečiasis brolis, pusantrų metų jaunesnis už vyresniąją seserį, gimė draug su kitu broliuku, kuris greit mirė. Su šiuo savo broliu Vydūnas iš mažens kuo geriausiai sugyveno. Jis mėgo mokslą, daug skaitė ir turėjo gerą atmintį. Nors ir ne stiprios sveikatos, bet darbštus, ir viską dirbdavo kairiąja ranka. Mokslui ir knygai buvo ištikimas ligi pat savo mirties 1937 metais lapkričio 14 d.

Už jį metais buvo jaunesne antroji Vydūno sesuo, karštuolė, labai vikri, darbšti, visiems maloni. Motinai visuomet mielai padėdavo, kur tik jos pagalba buvo reikalinga. Ji dar maža, gal kokių trejų metų, išgėrusi smarkiai širdį veikiančių vaistų, ją sugadino. Širdimi ji negalavo visą amžių, bet stipri dvasia bei giedri nuotaika padėjo nugalėti sunkią ligą ir sulaukti ilgo amžiaus. Ji taip pat buvo puiki giedotoja bei dainininkė ir su vyresnąja sesute dalyvavo geriausiame Berlyno chore: ji dainavo altu, o vyresnioji sesuo sopranu.
Abi Vydūno sesutės paūgėjusios kreipė į save jaunuolių akį, ypač protestantų kunigų ir gydytojų. Jos buvo laikomos Pilkalnio apylinkėje gražiausioms mergaitėmis. Rankos prašančių netrūko. Tačiau jos vis atsisakydavo. Nekartą jau atrodė, kad jos pasižada tekėti, bet staiga vėl atsitraukdavo, lyg tarsi kažką negero ar negarbingo nujausdamos. Ir taip juodvi liko netekėjusios.

Už antrąją sesutę jaunesnis brolis buvo stiprus ir mėgo gimnastiką. Tad baigęs mokytojo mokslus dar studijavo ir baigė fizinio lavinimosi mokslus ir vienoje Berlyno gimnazijoje buvo gimnastikos mokytoju. Buvo geras plaukikas. Mėgo mokslą ir daug studijavo. Anglų kalbos patobulinti kurį laiką buvo išvykęs į Angliją. Jis žuvo didžiajame kare 1916 m. vasario 10 d. Belgijoje.

Pats jauniausias brolis, gabus muzikai, labiausiai mylėjo Vydūną. Sulaukęs ketverių metų, mokės pianinu skambinti. Vydūnas ir tėvai padėjo jam studijuoti muziką Berlyno muzikos akademijoje. Čia jis buvo laikomas vienu gabiausiu mokinių. Berlyno laikraštyje "Illustrierte Zeitung" buvo įdėtas jo profesoriaus ir jo atvaizdas su parašte: "Professor Martin Radecke und sein bester Schüler". Jis mirė 1905 m. vasario 15 d. plaučių džiova.

Vyriausiojo brolio šeima buvo didelė: penkios dukterys ir du sūnūs. Jie visi gyvi. Dukterys ištekėjusios, o sūnūs vedę. Antrojo brolio gyvena vienas sūnus ir dukra. Abu turi sukūrę šeimas; dukros vyras dingęs Rusijoje. Jaunesnio brolio Jurgio našlė ir du vedusiu sūnu per karą išliko gyvi. Jauniausias yra Halles a. S. universitete romaniškų kalbų profesorius, o vyresnysis gimnazijos mokytojas.

Vydūnas iš prigimties buvo nestiprios sveikatos, švelnus, jautrus ir trapus. Kiek susižeidęs ar mėsos pavalgęs alpdavo. Eidamas penktuosius metus, susirgo raupais ir lovoje išgulėjo apie du mėnesius. Tėvas Berlyno misijonierių seminarijoje buvo mokęsis medicinos ir savo sūnelį pats gydė homeopatiškai. Motina, jo labai gailėjo, rūpestingai slaugė, net šalia jo gulėdavo, nebijodama apsikrėsti. Maitino daugiausia žaliais vaisiais. Tėvo artimas bičiulis Saina, didelio ūkio ir sodo savininkas, atveždavo skanių obuolių, kuriuos ligonis labai mėgo. Pamažu sveiko ir liga kūne nepaliko jokių randų.

Bet ir vėliau Vydūną lankydavo ligos. Pasiekus tryliktųjų metų, po skiepų patino kaklo limfinės liaukos ir atsirado pūlių. Jos buvo gydomos incizijomis. Sulaukus keturiolikos metų, akis pradėjo varginti granulioza. Be to, buvo silpnų plaučių, sirgo tuberkulioze, prieš brendimo laikotarpį pasireiškė sropuliozė, o vėliau kraujoplūdžiai iš plaučių.

Silpnasveikatis Vydūnas betgi buvo žvalus, guvus, nepaprastai darbštus, greitos orientacijos, linkęs vadovauti ir savo broliukams ir sesutėms visokių pramogų pramanyti. Vieną karštą vasaros dieną Vydūnas su savo vyresniuoju broliuku, tik vienais marškiniukais apvilkti, žaidė pievelėje prie griovio. Broliukas įsigeidė iš vandens pasiskinti geltonų gėlių. Jų besiekdamas, įkrito į vandenį. Antruosius metus einąs Vydūnas tuojau stvėrė broliuką už marškinėlių ir, jį laikydamas, šaukė motiną. Šiai be kvapo atskubėjus, broliukas jau buvo iš vandens išropojęs. Motina pagyrė sūnelį, ir jis džiaugės, jausdamas didį žygį atlikęs.

Pasitaikydavo ir liūdniau. Jau penkerių metų Vydūnas, suaugusius matęs šulinius kasant, ir pats sumanė su jaunesniuoju broliuku pievoje šulinį išsikasti. Iškasė duobelę, išklojo jos šonus plonomis lentelėmis, bereikėjo tik vandens — ir šulinys bus baigtas. Broliukas iš tvenkinio su skardinėle nešė vandenį: atnešęs išpila ir vėl eina. O Vydūnas vis šulinį taisė, tvirtindamas lenteles, kurios, vandenį pilant, pakrypdavo. Staiga jis išgirdo kažką pliūkšteliant, lyg sunkų daiktą į vandenį įmetus. Apsigrįžta — broliuko nebematyti. Bėga prie tvenkinio. O Dieve tu brangus, brolelis skęsta. Tvenkinys platus ir gilus: į jį šokti nedrįsta. Kiek išrėkdamas, šaukia pagalbos. Per sodą taku atbėga persigandęs tėvas ir nusimetęs švarką šoka į vandenį. Broliuko jau nebematyt: jis panėrė. Jam vėl iškilus, tėvas jį griebia ir išlipęs iš vandens skuba į kambarį. Skenduolį pasisekė atgaivinti. Vydūnas labai persigando, ir jautės dėl tos nelaimės kaltas. Broliukas trejus metus sirgo.

Vydūnas buvo vietoje nerimstąs vaikelis. Viską stebėjo, viskuo domėjosi. Matydamas ką suaugusius darant, ir pats tuoj bandė. Pastebėjęs tarnaitę tėvo batus valant, ir pats savuosius išblizgino. Tėvas pagyrė ir net pinigą davė.

Gražu būdavo matant vyrus ant žirgų jojant. Storostos turėjo mažą arkliuką. Tarnaitė jį išvesdavo į pievą paganyti. Vydūnas prašos jos ant arkliuko pasodinamas. Tarnaitė, paėmus jį už pažastų, užkelia, bet išdykaudama stumteli, ir būsimasis raitelis keberiokšt nuo ramiai stovinčio žirgelio. Kitą dieną jau pats arkliuką išsiveda į ganyklą. Arkliukas mažas, bet raitelis dar mažesnis, ir ant jo užsėsti negali. Guvi mintis šauna galvon: jis arkliuką įsiveda griovin, ir dabar nuo griovio krašto lengvai užsirita ant jo nugaros. Jis raitelis. Bereikia tik šaudyklės .. .

Matydamas kitus vaikus šaudant, prašė tėvo ir jam šaudyklę padaryti. Tėvas padirbo. Vaikas su didžiu pamėgimu pratinos šaudyti į taikinį. Taikliai išmoko šaudyti.

—    O kad taip pamėginus į judantį taikinį? — kilo mintis, pamačius skrendant žvirblį.
Napajuto, kaip šovė į žvirblelį. Pataikė. Jis nukrito ir, skaudžiai blaškydamasis, žuvo. Skausmas sukrėtė taiklųjį šaulį. Juk jis nesitikėjo pataikyti ir nenorėjo jo žudyti. Lyg kokia nematoma jėga jį pastūmėjo prie šio baisaus darbo, ir jis nesipriešino . . .

Mažasis Vydūnas, pamėgdžiodamas suaugusius, griebdavos visokių ūkio darbų, ir tėvas, mylėdamas savo sūnų, stengės tenkinti jo norus. Panorus malkas skaldyti, tėvas jam nupirko mažą kirvuką. Pasidėjęs ant kaladėlės trumpai supjautus pagalėlius, juos skaldė. Smarkiai kirvuką leisdavo į medį, ir kartą, užuot pataikęs į pagaliuką, drožė kirvuku sau į koją. Iš skausmo riktelėjo. Išbėgusi motina griebė rėkiantį sūnelį, kuris jos glėbyje apalpo.

Septynerius metus eidamas, įsigeidė artoju būti. Sunki artojo duona, ir ne iš karto įstengė neįgudusios rankos suvaldyti žagrę. Bet užsispyrimas ir čia padėjo: netrukus vienkinke žagre galėjo išvaryti vagą. Vyrai stebėjo mažąjį artoją, o šis, jausdamas jų žvilgsnius, buvo patenkintas. Dar po vienų kitų metų jau su vyrais pjovė šieną ir spragilu kūlė javus. Vydūno ypač buvo stiprios rankos. Motina jam, dar vaikui tebesant, sakydavo, kad jis rankomis tveriąs, kaip kokiomis replėmis.

Vydūnas iš mažens buvo gražus ir įdomus berniukas. Dailūs buvo veido bruožai. Turėjo gražius, geltonus plaukus. Tėvai juos tik retkarčiais apkirpdavo, ir jie auksinėmis garbanomis krisdavo ant jo pečių. Motina, glausdama savo mažąjį sūnelį prie krūtinės, glostydavo jo geltonas garbanas:
—    Tu mano Samsonas, mano mielas Samso-nėlis...
Kartą tėvas, važiuodamas ilgesniam laikui į Šilutę, pasiėmė ir Vydūną. Jį paliko viešėti Didlapiuos, prie Tilžės. Čia jis, kol tėvas iš Šilutės grįžo, išbuvo kelias savaites. Sugrįžus namo, motina vos begalėjo savo sūnelį atpažinti.
—    Kas gi dabar čia: ar ne laumės bus mano vaikelį išmainiusios. Manasis buvo šviesiaplaukis, o čia toks rudis, — juokavo motina, stebėdama savo sūnų, kurio auksiniai plaukai virto variniais.
—    Mamyt, aš tavo vaikas, aš apie laumes tik pasakojant girdėjau, o pats jų nė matyt nemačiau, — motinos žodžių nustebintas, glaudės prie jos sūnelis, norėdamas, kad motutė jį laikytų savu vaiku. Jis ir šiaip jausdavo, kad motina labiau myli jo vyresnįjį brolį, o ne jį.

Vydūnui baigus septintuosius metus, tėvai persikėlė į kitus namus, neseniai statytus, medinius, su raudonomis čerpėmis dengtu stogu. Kambarių langai ir durys buvo gražiai išdažyti. Mokyklai buvo skirtas didelis kambarys, į kurį šventadieniais galėjo susirinkti daug žmonių. Vaikams naujieji namai patiko. Aplink namus daug erdvės. Didelis šulinys. Lyg šieno kupeta, mūrinis rūsys, apipiltas storu žemės sluogs-niu. Ant jo užsikorę, pritūpdami vaikai čiuoždavo žemyn. Buvo smagu.

Aplink namus tėvas įveisė didoką sodą. Aplinkiniai ūkininkai padovanojo vaisinių medelių ir krūmų. Vaikai su tėvu, lyg darbščiosios skruzdėlės, juos vilko į savo sodą, čia juos sodino ir laistė, kad vešlūs augtų.
Prie gyvenamųjų namų buvo ir kitokių trobesių. Didelis tvartas arkliui, karvėms ir avims. Čia buvo priglaustos ir vištos. Kiek toliau -— daržinė javams ir šienui. Joje stovėjo vežimas ir buvo sukrautos malkos. Laukus kunigui Storos-tai dirbdavo aplinkiniai kaimo ūkininkai ir du dvarai.

Tėvas namams nupirko kiek naujų baldų ir pianiną. Buvo knygų ir paveikslų. Vaikai turėjo daug laisvės žaisti. Storostos savo vaikus mylėjo ir daug dėmesio ir jėgų skirdavo jų auklėjimui ir mokymui.
Storosta buvo ne tik kunigas, bet ir mokytojas. Jo gyvenamuose namuose buvo mokykla, ir Vydūnas nuo pat kūdikystės buvo suaugęs su mokykline aplinka ir gyvai domėjos, kas mokykloje daroma. Kartą mergaitės puošė mokyklą. Jos įsivedė ir Vydūną, jau trejus metus baigusį. Vedžiojo po mokyklą, jį džiugino ir jam rūpimus kausimus aiškino.

—    Kam jūs čia taip puošiat? — klausė susidomėjęs Vydūnas.
—    Tavo gimtadieniui, — lyg susitarusios, tvirtino mergaitės.
Toks atsakymas buvo malonus, ir vaikas jautės patenkintas: jei jo gimtadieniui mokykla taip puošiama — jis svarbus vaikelis.
Ryt dieną su tėvais nuėjęs į mokyklą, ją rado jau pilną vaikų ir suaugusių. Buvo sakomos kalbos ir giedamos giesmės. Daug ko jis nesuvokė, bet tiek jau suprato, kad švenčiama kaizerio gimimo diena. Nei tėvai nei kiti jam apie tai nieko nesakė, ir dabar jis buvo skaudžiai apviltas.

Anksti Vydūnas susidomėjo skaitymu ir rašymu. Matydamas vyresnįjį brolį skaitant, pats to pramoko. Storostos namų kalba buvo lietuvių. Tačiau vaikai, girdėdami savo aplinkoje dažnai ir vokiškai kalbant, greit išmoko ir jos. Tėvas juos supažindė su vokiečių kalbos gramatika, kad jie vartotų ne tik tarmišką, bet ir bendrinę, arba literatūrinę, vokiečių kalbą. Pramokė kiek ir lotynų bei graikų kalbų. Vydūnas kalboms buvo gabus ir greit jų pramokdavo.

Auklėdamas ir mokydamas savo vaikus, Storosta daug dėmesio kreipė religijai. Nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro kuone kiekvienas žingsnis buvo lydimas malda. Rytmetį iš lovelių išsiritę, vaikai suklaupę melsdamies pradėdavo dieną. Kiekvienas valgis buvo pradedamas ir baigiamas malda. Tėvas ragindavo vyresniuosius vaikus, kad jie, Dievui dėkodami ar ko nors jo prašydami, patys sudėtų trumpas maldeles.
Šventasis Raštas beveik kiekvieno protestanto namų knyga, dažniausiai skaitoma. Iš jos semiamosi gyvenimo išminties, varguose ir nesėkmėse j ieškoma suraminimo ir paguodos.

Vydūno motina norėjo, kad ir jos sūnelis pamiltų Šventąjį Raštą. Juk ir Kristus skelbia: "Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems eiti pas mane, nes tokių dangaus karalystė". (Mato, 19, 14).
Eidamas dešimtuosius metus, Vydūnas šį tą jau buvo skaitęs iš Šventojo Rašto, mėgdavo savo žiniomis išdidžiai pasigirti ir pasakotis, kas būsiąs, kai užaugsiąs. Tikėjo jam skirtu dideliu gyvenimo uždaviniu. Motina, kartą išgirdus jį taip kalbant, sako:
— Sūneli, Woltersdorfas1), baigęs tik aštuntus metus, jau du kartus buvo Bibliją perskaitęs, o tu jau dešimties metų dar nė karto neperskaitei, nors kalbi apie savo didį gyvenimo uždavinį.
Ir Vydūnas tuojau sėdos Šventojo Rašto skaityti. Motina tuo džiaugėsi ir rūpinosi, kad niekas jam netrukdytų. Ir juo toliau skaitė, juo Biblija jam darės įdomesnė ir patrauklesnė. Prieš jo akis atsivėrė naujas pasaulis, kuris, nors ir ne viskas jam buvo suprantama ir aišku, darė didelį Įspūdį. Kai kurios Šventojo Rašto vietos jam taip patiko, jog išmoko atmintinai.

Senasis Testamentas kūrybiškai stipriais pasakojimais, didingais vaizdais, savo dramatiškumu bei ryškiomis asmenybėmis dešimties metų vaiką žavėjo, bet taip pat ir kėlė įvairių klausimų, į kuriuos rasti atsakymą jis tuomet buvo bejėgis. Ypač jam gilų įspūdį padarė Jobo likimas. Naujojo Testamento tiesos jam buvo daug aiškesnės ir suprantamesnės. Daugiausia gi jį traukė Švento Jono evangelija, kurios pradžią mokėjo net graikiškai.
--------------
1) Vokietijoje tuomet žinomas savo maldingumu.

Šventasis Raštas buvo vienas iš kertinių akmenų Vydūno žmogaus ir kūrėjo asmenybei formuotis. Iš jo aiškėjo žmogaus gyvenimo tikslas, iš jo rinkos jis sau gyvenimo uždavinį. Žmogus turi būti Dievo Žodžio vykdytojas ir savo gyvenimu ir darbais šviesti, kitiems tamsybėje rodyti kelią.

Šventajame Rašte ir gyvenime Vydūnui buvo daug kas ir neaišku, ir jis stengė išsiaiškinti. Su jį kankinančiais klausimais pirmiausia kreipdavosi į tėvą. Tačiau ir jis nevisuomet padėdavo išsiaiškinti.
Storostų namuose mėgdavo svečiuotis kunigai, dažniausiai iš Pilkalnio, kartais iš Lazdėnų ar dar iš toliau. Kartais atsilankydavo ir senukas kunigas Pridrikis Kelkis (1801. VI. II - 1877. II. 19), pirmojo lietuvių kalba laikraščio "Nusidavimai apie Ewangelijos Praplatinimą tarp Žydų ir Pagonų" (1832-1875) redaktorius, lietuviškų giesmių kūrėjas ir daugelio lietuviškų protestantiškų knygelių leidėjas. Vydūnas atsimindavo, kaip kartą atsilankęs baltagalvis senelis, ant jo galvutės uždėjęs rankas, kalbėjo šventus palaiminimo žodžius.
Storostų namuose besisvečiuoją kunigai daugiausia kalbėdavos tikybiniais klausimais, Vydūnas mėgdavo tų pasikalbėjimų klausytis: jie buvo įdomūs, nors kartais ir neviską suprasdavo.

Jam atrodė, kad visi Dievo tvariniai turėtų būti tobuli. Juk ir Kristus savo mokytiniams skelbė: "Būkite tat tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis tėvas tobulas". (Mato, 5, 48). Tačiau gyvenime Vydūnas matė daug blogybių, surasdavo jų ir savyje.

Iš žmonėse pastebimų blogybių ypač jam į akį krito girtavimas, kartais žmones paverčiąs į būtybes, žemesnes už paprasčiausius gyvulius. Girtas praranda protą ir savo žmogiškos garbės pajautimą. Vydūno tėvai svaigalų negerdavo. Tėvas pasakodavęs, kad jo tėvai ir net tėvų tėvai negirtaudavę.

Žmogaus prigimtį žeminančiu veiksmu Vydūnui atrodė ir rūkymas. Nei jo tėvai nei seneliai nerūkė. Matydavo jis rūkančius kaimynus. Vienas augštas senelis rūkydavo ilgą pypkę. Vydūnui jis buvo mielas malonus. Mėgdavo su juo kalbėti, jis Vydūnui visokių pasakų ir padavimų paporindavo. Vydūnas stebėdavo, kaip senelis su pasigardžiavimu papsėdavo savo ilgu kandikliu Pypkę.
—    Vaikaiti, gal nori durnelį patraukti? — kartą pakalbino jį senelis.
—    Oi, ne, ne! — kratės Vydūnas.
—    Na, pamėgink, pamatysi, koks gardumėlis.
Viskuo besidomįs vaikas paklausė raginimo: o gal ir gardu? Truktelėjęs vieną kartą dūmą, pasijuto besvaigstąs. Veidelis išbalo, galva sukosi, rankos pradėjo drebėti. Juokais leipdamas senelis dar kartą siūlė traukti dūmą, bet Vydūnas, lyg per miglas bematydamas, ranka stumtelėjo pypkę ir kaupė visas jėgas, kad svaigulys nepertrenktų ant žemės. Tai buvo vienintelė jo rūkymo pamoka, ir jis visą gyvenimą ne-
rūkė.   

 Žaidimuose gyvas, vikrus, ūmus, likęs vienas .Vydūnas būdavo susimąstęs. Iš mažens jau jis skyrėsi iš savo amžininkų ir išvaizda, ir elgesiu, ir galvosena. Jo savotiškumas ne visuomet jo vienmečių būdavo pagarbiai sutinkamas. Kartais jis sukeldavo kituose ir paniekos, net įžeidimų. Prisimindavo jis, kai dar vaikas susisvajojęs stovėdavo Pilkalnyje ar Tilžėje kur tarpvartėje ar tarpduryje, laukdamas grįžtančio tėvo. Praeiną vaikigaliai jį paniekinamai apšaukia, kartais meta į jį pagalį ar akmenį, ar net pribėgę drožia jam į veidą ir lekia tolyn. Greitakojis Vydūnas tuoj pat mušeiką pasivytų, ir jo plieninės rankos bematant jį priremtų prie gatvės grindinio. Bet ar Mokytojo nepasakyta: "Jei kas tave ištiko per dešinį skruostą, atsuk jam ir antrą" (Mato 9, 30). Pajautus smūgį, ne tiek kūnas, kiek širdis susopdavo: kodėl taip elgiamasi, juk niekam jis blogo nepadarė, rodos, su jo broliais taip nepasitaiko? Ar tik jis nėra siaučiamas kažkokio nelabumo.

Paūgėjęs Vydūnas su savo amžininkais pakalbėdavo ir apie mergaites. Ir tos kalbos jam teikdavo daugiau skausmo, negu paguodos. Jis motery jau iš mažens mato kažką švento, žmogaus dvasią keliančio. Jo gi draugai nešvankiai kalbėdavo apie savo santykius su mergaitėmis. Vydūnui toks jų elgesys buvo nesuprantamas ir jame matė kažką nešvaraus, žmogų niekinančio.

Didėjanti gyvenimo patirtis aštrino sunkiai sprendžiamą klausimą: iš kur ir kodėl tobulo Dievo tvariniuose tiek daug blogio?
—    Ar tik šalia Dievo-Kūrėjo nėra kitos griaunančios jėgos. Ar tai nėra darbas velnio, apie kurį jam kalba ir tėvai. Kodėl Visagalis Dievas leidžia savo tvariniuose tarpti blogiui?

Kad tai piktosios dvasios, velnio, darbas, ir Kristus savo prilyginimuose apie Mesijo karalystę skelbė mokiniams.

Bręsdamas ir daugiau patirties įgydamas, Vydūnas žmonėse labiau pastebėdavo ir blogio bei visokių ydų, nesiderinančių su kilniu žmogaus pašaukimu. Kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau yra kitų veikiamas, o ir jis taip pat kitus veikia. Vieni veikia kitus, jų sąmonę šviesindami, kiti gi — ją temdindami, stumdami žmogų prie blogio. Vydūnas jautė pašaukimą kitus veikti šviesinančiai ir šalinos to, kas jį galėtų veikti tamsinančiai.

—    Būdamas mažas vaikas — rašė Vydūnas, — jaučiausi ypatingai laimingas, kad galėjau kitus pradžiuginti, jiems ką gero padarydamas. Ir stengiaus vis tvirtinti sutikimą ir gerus santykius tarp artimųjų. Tiesiog nusigąsdavau, kad savo staigumu juos kartais pats suardžiau. Taip labai to nenorėjau, o pasitaikydavo, tarsi kokia slėpininga galia mane norėtų pažeminti. Kitų gerovė, jų džiaugsmas ir laimė man vis rodosi pagrindu viso ir mano gyvenimo nušvitimo.  O subrendęs išmaniau, kad tai ir tik yra, kas pridera kilniam žmogui 3).

Nei vienas žmogus šventuoju negimsta. Negimė juo nė Vydūnas.
 — Kai dar mažas vaikas buvau, — pasakojo Vydūnas, — labai greit manyje suliepsnodavo papykis, lengvai ir susijaudindavau, būdamas labai užgaulus, bet stengiausi neverkti kitų akivaizdoje. Nemanydamas, kad man nepridera tokie menkumai, anksti pradėjau tvirtinties ramume, malonume, skaidrioje nuotaikoje. Bet su metais daugėjo visokios būsenos, sukilo visokie gei-davimai ir net geiduliai, stiprėjo aistringumas. Tada dažnai nenuvokiau, kaip iš viso to galėčiau iškopti. Jau vaiko metais sapnavęs apie kilnumą, jaunuolis norėjo būti kuo tauresnis ir didingesnis 4).
--------------
3) Kalėjimas Laisvėjimas, 64 psl.
4) Ibid., 63 psl.

Dievas žmogui apsireiškia ne tik savo žodžiu, išreikštu Šventajame Rašte, bet ir savo tvariniais. Gamta — milžiniška Dievo kūrybos knygą, kurią žmogus turi taip pat mokėti skaityti, suprasti ir iš jos išminties semtis. Gamta Vydūnas labai anksti susidomėjo, ir ji Vydūno asmenybės ir kūrybos brendime buvo antrasis kertinis akmuo.

Draug su kūno brendimu skleidėsi jo dvasinis gyvenimas, ryškėjo ir platėjo jį supąs pasaulis. Viskas jam, kelerių metų vaikui, buvo nuostabu, viskuo jis domėjos. Namai, sodas, tvenkinys su savo augmenimis ir varlėmis, pievos, kaimo kapinaitės pagiryje ir šniokščianti giria su savo augštumomis bei kalneliais ir didžiuliais ąžuolais bei skarotomis eglėmis jam buvo kupini viliojančio grožio ir paslapčių, kurias jis norėjo atskleisti. Dar nuostabesnis ir įdomesnis buvo gyvijos — žvėrių ir paukščių pasaulis. Grakščiomis stirnomis, bailiaisiais kiškiais, vikruolėmis lapėmis ir visokiais paukščiais paukšteliais jis negalėjo atsižiūrėti ir atsigrožėti. Žiemos metu naktį jį tėvas pažadinęs vesdavo prie lango, kad jis pažvelgtų į sniegu apklotą rugių lauką, kurį rausinėjo stirnos ir kiškiai, o tarp jų bėginėjo garsiai lodamas jų didysis šuva. Žvėreliai jo nebijojo, nes jis tik lojo, bet jų nepuolė. Namų gyvulius ir gyvulėlius, ir miškų žvėris ir žvėrelius Vydūnas mėgo, jie buvo jo draugai.

Ką stebėjo, ką patyrė savo juslėmis, klausinėjo tėvų ir suaugusiųjų, norėdamas daugiau sužinoti. Vaiko klausimai buvo neįprasti, suaugusiems keisti, o kartais ir nesuprantami. Mažajam smalsuoliui atrodė, kad už visa to, ką jis mato, girdi, užuodžia, ragauja, apčiuopia, esama kažko paslėpto. Jis ir stengės tą daiktuose esantį slėpinį suvokti, prie jo prieiti. Pats dar neįstengdamas, jieškojo pagalbos tėvuose ir kituose. Bet tie padėti jam buvo bejėgiai. Tik ilgainiui, kūnui augant ir bręstant, o sąmoningumui didėjant, šie klausimai jam darėsi aiškesni ir suprantamesni.
 
V.   K.   Jonynas    Piešinys
 
Gamta ir visa jį supanti aplinka vaikui atrodė gyva, pripildyta slėpinio. Todėl jis viskam buvo jautrus. Be reikalo ir be tikslo nedrįso skinti net žolelės: kas gyva, globojo ir ugdė, bet nenaikino. Matydamas kitus gyvybę naikinant, skaudžiai išgyveno. Skerdžiamos kiaulės žviegimas jame keldavo baisiausią ligi apalpimo siaubą.

Tėvas savo sūnų, dar mažą vaikutį, supažindino su aplinkiniu pasauliu. Vaiko žvilgsnis krypo į augštybes, į begalinę erdvę, kur vakarais užsidega tiek daug mirguojančių žvaigždžių. Kas jos tokios? Apie jas daug pasakojama. Sakoma, kad žvaigždžių takuose esąs įrašytas kiekvieno žmogaus likimas. O jis taip įdomu žinoti. Tėvas penkerių metų sūneliui vakarais duodavo žiūronus žvelgti į žvaigždes ir stebėti jų sambūrius. Žvaigždėtas dangus, per žiūronus padidėjusios žvaigždės, paryškėję jų sambūriai, vaiko galvoje keldavo šimtus įvairiausių klausimų. Erdvės begalybė ir žvaigždėto dangaus ramybė stipriai veikė jaunutę sielą. Žadino ir ugdė begalybės ir amžinybės supratimą, kėlė kažko didingo ilgesį, kurį vėliau jis stengsis išreikšti savo meno kūriniais.

Jis stebėjo ne tik ramų saulėtą ar žvaigždėtą, bet ir audringą dangų, pilną tamsių besigrumiančių debesų, kurie svaido žaibus ir dunda perkūnais. Kilus audrai, jis bėgdavo iš trobos į lauką, kad galėtų pasižvalgyti į visas puses, kaip ugniniais žalčiais tviska žaibai ir rūsčiai trankosi perkūnas. Vaiko sąmonėje palaipsniui ryškėjo visatos ir jos kilmės vaizdas. Jis nusivokdavo esąs ne šalia gamtos, bet įterptas į visą gamtą ir visus jos vyksmus. Jo dėmesys krypo ne į paskirus daiktus ir reiškinius, bet stengės, kiek galėdamas, viską plačiau aprėpti ir giliau Įžvelgti.

Vydūnas iš mažens domėjos savo kūnu. Norėjo didelis užaugti. Stebėjo savo kūno augimą, dažnai jį matuodamas. Draug su broliais ir seserimis matuodavos prie durų staktos ir buvo nepatenkintas,   kad   vyresnysis   brolis   labiau augštėjo, negu jis. Vydūnui dideliam užaugti nebuvo lemta.

Taip pat ir silpna sveikata skatino Vydūną rūpintis savo kūnu. Savo trapų ir jautrų kūną jis gaivino ir stiprino natūraliomis priemonėmis: grynu oru, sveiku augaliniu maistu, kasdienine mankšta ir fiziniu darbu. Kasdien darydavo kvėpavimo pratimus, gimnastikuodavo, vasaromis maudydavos, žiūrėdavo kūno švaros, kad oda, kaip pagalbinis kvėpavimo organas, gerai veiktų. Jau nuo penktų metų amžiaus pradėjo čiuožti ir šį gražų bei sveiką sportą praktikavo ligi 1945 metų sausio 26 d., t. y. tol, kol neteko savo pačiūžų. Taip pat gana anksti pradėjo važinėti ir dviračiu, vėliau juo dažniau ir tolimas keliones darydamas; ir dviračiu važinėjo ligi pat 1944 metų.

Bendraudamas su gamta, Vydūnas jautė jos grožį ir visur plazdančią gyvybę, girdėjo jos įstabiuosius garsus, kurie aidi ir vėjelio dvelkime, ir lapų šlamėjime, ir paukščių čiulbesy, ir upelio čiurlenime, ir jūros ošime. . . Todėl jis anksti susidomėjo muzika ir ją pamilo.

Visa Storostų šeima buvo muzikali, ir muzikos garsai dažnai skambėdavo jų namuose. Tėvas — muzikas mėgėjas. Čia jis smuiku griežia, čia pianinu skambina, čia fleitą pučia. Turėjo du pianinu ir keletą smuikų. Iš jų vienas — mažas. Jis kaip tik mažajam Vydūnui, ir jis, dar nė dešimties metų nesulaukęs, tėvo pamokomas, pradėjo smuikuoti. Tėvas turėjo ir dvi fleitas. Ir sūnelis bandė fleita tėvui pritarti. Tačiau jo jaunučiams ir iš prigimties silpniems plaučiams — tai per sunku.

Vydūną labiausiai traukė ne smuikas ir ne fleita, bet arfa. Turėti arfą ir ja skambinti — didžiausia svajonė. Ji buvo lyg ir beįvykstanti. Lietuvis kaimynas jam padirbo senoviškas kankles, o tėvo bičiulio žmona žadėjo ir laukiamąją arfą. Viešėdamas su tėvu pas tą bičiulį, džiaugės skambindamas arfa. Bet toji laimė ir džiaugsmas buvo tik laikinas. Tėvo bičiulio žmona žadėtosios arfos nedavė. Tada tėvas sūneliui norėjo pats padirbti arfą. Tik šis darbas jam nesisekė. Taip ir liko arfa ir ja skambinimas svajone, kuri tikrenybe virto daug vėliau.

Ypač mėgdavo giedoti motina, kuria anksti pasekė ir visi vaikai. Storostų šeimoje susidarė gražus giedotojų būrelis. Iš pradžių buvo giedama ir dainuojama vienu balsu, vėliau dviems, trimis ir pagaliau keturiais. Žiemą, vakaro prieblandoje, Storostų sūnūs ir dukterys praleisdavo ištisas valandas, giedodami ar dainuodami. Tos gražiosios pramogos, to mažojo brolių ir seserų choro vedėjas buvo Vydūnas.
Graži patinkama muzikos gaida dešimtametį Vydūną skatino jai žodžius sugalvoti. Ir jis bandė lietuviškai ir vokiškai eiliuoti. Geriau sekės vokiečių kalba, ir jis iš pradžių ja rašė. Vakarais, baigus mažojo choro giesmes ir dainas, Vydūnas savo brolių ir seserų buvo prašomas papasakoti savo sugalvotas pasakas. Ir mažasis muzikas virsdavo klausytojus užburiančiu pasakotoju, kurio susižavėję, rankutėmis smakriukus parėmę, klausės broliukai ir sesutės. Taip būdavo kuone kas vakaras. Augo ir brendo būsimasis rašytojas ir mąstytojas.

Anksti pasireiškė ir Vydūno linkimas piešti bei tapyti. Iš jo vaikiškų piešinių tėvų pažįstami, nusimaną apie dailę, pranašavo, kad jų vaikas tapsiąs didžiu dailininku. Tačiau jis juo netapo. Baigęs septintuosius metus, jis savo mintis, jausmus ir jį supantį pasaulį labiau linko vaizduoti ne piešiniais, bet žodžiais, pasakojimais. Jo talentas glūdėjo žodžio mene.

Pradžios mokslą Vydūnui davė pats tėvas, ir jį išmokė daug daugiau, negu jis būtų išmokęs, lankydamas pradžios mokyklą. Vydūno tėvas, mokydamas savo sūnų, daug dėmesio kreipė tikybos mokslui. Jis buvo gerai supažindintas ne tik su Šventuoju Raštu, bet ir su įvairių tautų tikybiniais padavimais, ypač su persų Zaratus-tros Avesta.

Keturiolikos metų Vydūnas tėvo buvo priruoštas augštesnei gimnazijos klasei. Tačiau, tėvui netekus motinos įnešto turto, jis dėl lėšų stokos sūnaus nebegalėjo leisti į gimnaziją, ir reikėjo jieškoti pigesnės mokyklos. 1883 m. Vydūnas įstojo į Pilkalnio mokytojų paruošiamąją mokyklą (Preferanda). Tos mokyklos mokiniams, mokantiems lietuviškai ir gabiems, valdžios pagal jų gabumus buvo skiriamos stipendijos. Tokią stipendiją, ir dargi nemažą, gavo ir Vydūnas.

Dėl akių ligos jis kurį laiką negalėjo pamokų lankyti, gydėsi, ir dėl to jo mokslas kiek sutruko. Pirmajame mokslo metų ketvirtyje iš tikybos, vokiečių kalbos ir gamtos mokslų gavo nepatenkinamus pažymius. Antrajame mokslų metų ketvirtyje jau iš visų mokslo dalykų gavo patenkinamus, trečiajame — gerus, o kituose labai gerus pažymius. Vydūnas buvo gabus ir stropus mokinys.

Pabaigęs Pilkalnio mokytojų paruošiamąją mokyklą, Vydūnas toliau savo mokslą tęsė Ragainės mokytojų seminarijoje. Čia tarp kitų mokinių greit iškilo savo gabumais. Ir mokytojų ir mokinių dėmesį kreipė savo literatūros rašomaisiais darbais, kurie buvo vertinami labai gerai. Rašinėjo eilėraščius, ir savo mokslo draugų buvo vadinamas poetu. Po metų direktoriaus buvo paskirtas savo klasės pirmūnu. Vydūnas ne tik dailiai rašė, bet taip pat gražiai ir patraukliai kalbėjo. Tad po metų Ragainėje mokiniams ir seminarijos mokytojams įvairiomis progomis ir įvairiais klausimais sakė kalbas.

Vasaros atostogas praleisdavo tėvų namuose. Mėgo vienas ir su vyresniaisiais broliais daug keliauti po apylinkę. 1886 m. aplankė Jonaičiuose gimtąjį namelį, iš kurio kitur gyventi išsikėlė, turėdamas kiek daugiau kaip vienerius metus. Vydūno atminime ligi paskutinių dienų išliko paupy gimtasis namelis su suoleliu prie sienos sode, šalia prieangio. To namelio savininkas,
 
tėvo giminaitis ūkininkas Palkys, su savo žmona gyveno didžiajame name, prie sodo. Vydūnas ir juos aplankė, ir tas lankymasis jam palikęs didelį įspūdį. Palkienė buvus tokiomis ilgomis kasomis, kurios palaidos, jai atsistojus, siekusios žemę, apgaubdamos ją, lyg koks apsiaustas.

Atostogų metu skersai ir išilgai išvaikštinė-jo visą apylinkę, nuo Šyšos ligi Įsros, ir nuo Gumbinės ligi Klaipėdos. Dažnai lankėsi prie Kuršių Marių ir kopose.

Mokytojo egzaminus 1888 m. Vydūnas išlaikė gerai. Iš visų mokslo dalykų gavo labai gerus pažymius, tik iš kūno kultūros ir giedojimo — patenkinamus. Tuo metu sirgo plaučių kraujavimu, tad nei gerai gimnastikuoti, nei dainuoti bei giedoti negalėjo.

Tais pat metais buvo paskirtas Kintų bažnytkaimio triklasės mokyklos mokytoju. Kintai, prie Kuršių Marių ir smėlingo pušynėlio, buvo sveika vieta gydytis plaučius. Kintų mokykloje Vydūnas žemesnėse klasėse mokė vokiečių ir lietuvių kalbų, o vyresniojoje klasėje — geografijos, istorijos ir kūno kultūros.
Laisvu nuo mokyklos darbo metu vaikščiodavo po gražią giraitę, giliai į savo nesveikus plaučius traukdamas pušų sakais kvepiantį orą. Giraitėje jį beveik kiekvieną kartą pasitikdavo stirnos ir stirnaitės. Pirmą sykį jas išvydo, kai jos rovėsi žolės pasisotinti. Vydūnui priartėjus, jos pakėlė savo galvas ir žiūrėjo į jį kiek nustebusios. Jam einant tolyn, ir jos ėjo drauge, lyg žvelgdamos į jį. Vydūnui iš giraitės išėjus, jos pasiliko bestovinčios pakraštyje. Jis atsigręžė atgal ir vis dar matė jas bestovinčias ir į jį bežiūrinčias.

—    Ar jos linki man sveikatos ar iš manęs ko laukia, — galvojo Vydūnas, bemąstydamas apie pagiryje likusias stirnas.
Kartais Vydūnas po giraitę vaikščiodavo ir kitų žmonių lydimas. Ir tuo kart sutiktos stirnos žiūrėdavo į juos, bet jo palydovams garsiai kalbant, stirnos giliau traukėsi į mišką ir iš čia stebėdavo keleivius. Vienam kitam iš jų šūktelėjus, jos šiepdavos miško gilumoje. Vydūnui tai ne kartą matant, kilo klausimas:
—    Ko gyvuliai laukia iš žmogaus? Juk ir kiti gyvuliai, lyg ko norėdami paklausti, žiūri į žmogų.
Šį klausimą besvarstydamas, priėjo išvados, kad gyvuliai laukia iš žmogaus gero ir nusivilia, sulaukę pikto.. Štai, nuvargintas, o gal ir kankintas žirgas, nusiminęs, primerkęs akis žiūri žemyn, lyg nieko gero nebesitikėdamas ir nebelaukdamas iš savo šeimininko žmogaus . . .

Gamtos mėgėjas Vydūnas, gyvendamas Kintuose, dažnai čia pėsčias, čia dviračiu keliauda-
 
J. K. JONYNAS — Kalėdų naktis (Medžio raižinys)


vo ir po tolimesnes apylinkes, iki Rusnės ir Priekulės. Jis mėgo lankyti tas vietas, kurios pasižymėjo savo gamtiniu grožiu ir įvairumu.

Gimtinės gamta Vydūną viliojo ir traukė. Jis jautė jos visur plasdančią gyvybę. Kalneliai, upeliai, daubos, girelės, saulės spindulių nužertos ir miglose skendančios, alsavo gyvumu, žėrėjo savo nuostabiu grožiu, šnekėjo sava kalba, kurios buvo malonu klausyti. Vydūnui atrodė, kad gamta — lyg kokia geradarė, kurią reikia mylėti, iš kurios galima daug tikėtis, kuri jam palengva apreikš savo slėpinius. Jis gamtoj jautės, lyg šventykloj, visuomet maldingai nusiteikęs. Tik atsidėjus mokslinėms studijoms, labiau suartėjus su bibliotekomis, muziejais, archyvais, gamtinė aplinka nebeteko pirmykščio savo slėpiningumo: ji atrodė lyg sustingtų ar tuštėtų.
Great Neck, 1953. II. 26.