LIETUVA TARPTAUTINIUOSE JUNGINIUOSE Spausdinti
Parašė GEDIMINAS GALVA   

1.   Klausimo aptartis.

Politinė lietuvių spauda pakartotinai kelia klausimą: kaip išvengti didžiųjų imperializmo ir mažųjų tautų pavergimo? Deja, to klausimo ap-tarejai nepateikia nė vieno sprendimo, kuriuo galėtų pasinaudoti mažosios valstybės. Vienas teoretinis jų patarimas — apkarpyti "absoliutų" mažųjų valstybių suverenumą. Betgi reikia pastebėti, kad ne vien mažosios valstybės, bet ir didžiosios neturi absoliutaus suverenumo. Jei siekiama apkarpyti mažųjų valstybių suverenumą — kaipgi su didžiosiomis? Ar mažųjų valstybių suverenumo aprėžimas ir jų susitelkimas į politinius junginius jau užtikrina jų saugumą? Kas tuo atveju darytina su didžiosiomis galybėmis, kurios, turėdamos visai kitus, nacionalistinius tikslus, jų siektų, nors ir priklausytų Europos sąjungai? Ar tų didžiųjų valstybių priklausymas kuriai sąjungai jau jas paverstų taikingomis? Kaip paveiktina, pvz., Didžioji Britanija — svyruojanti tarp Commonwealth ir Europos, tačiau labiau linkstanti į imperijos likučių išlaikymą? Šie klausimai galėtų būti pamiršti, jei, pvz., Benelux muitų sąjungos paskelbimas 1944 metais nebūtų likęs neįgyvendintas iki dabar. Jie galėtų būti nutylėti, jei Schumano anglies ir geležies planas nebraškėtų pačioje pradžioje.

Tačiau blogiausia, kai kiek priartėjame prie mūsojo įsijungimo į tarptautinius sambūrius. Lietuva yra pašonėje trijų didelių valstybių, kurios protarpiais rodo savo aštrius imperialistinius dantis ir siekia ją sunaikinti. Šio pavojaus Lietuva negali išvengti, sukurdama ir veikliai dalyvaudama siauro masto tarptautinėse sąjungose. Pabaltijo santarvė tebuvo miražas. Jei prie jos būtų pridėta Gudija, Suomija ir net visa Skandinavija, tai ir tokia sąjunga negali atnešti politinio saugumo ir net plataus ūkinio bendravimo. Ten mes užtinkame eilę jėgų, kurios turi apsčiai individualizmo ir sunkiai duotųsi įjungiamos į vieną frontą.

Šie samprotavimai verčia mus stabtelti ties eile teoretinių ir praktinių klausimų, kad pajėgtume susidaryti aiškų akiratį.

2.   Europą vienijančios mintys.

Kai nūdien pairęs pasaulis šaukiasi vienybės, kai Marso spaudžiami vaikai j ieško taikos, kai bolševizmo įbaiminti žmonės tekalba apie sutarimą valdyti ginklus, bibliotekose ramiai guli dokumentai, kurie savo metu taip pat šaukė pasaulį vienybėn. Jie kvietė Europos tautas tarpusavyje sugyventi, liautis kariavus ir atsidėti kūrybiniam darbui. Keista, kad šiandien triukšmingi balsai susivienyti yra nemažiau atitrūkę nuo tikrovės, kaip ir tie, kurie dusliai ataidi iš praeities užvožto kapo.
Stabtelkime nors ties svarbiausiais.

Vienas iš pirmutinių "žmonijos bendruomenės" kūrėjų buvo šv. Izidorius iš Sevilijos (560-636), gyvenęs neramiais laikais.

Retai kur randamas, jau visai pamirštas, yra vyskupas Gui iš Anjou. Jis 9 amžiuje skelbė Dievo paliaubas, siūlydamas sumažinti pasauylje apsiginklavimą. Poitiers suvažiavime to meto valdovai buvo įpareigoti sugyventi taikoje. Arkivyskupas Aimon iš Bourges buvo sudaręs net baudžiamąją ekspediciją "pamokyti" įvairiems sukilėliams.

Dantė (1265-1321), "Dieviškosios Komedijos" kūrėjas, pirmas aptarė pasaulio valstybes. Jo veikale "De monarchia" puoselėjamos mintys vėl atkurti Romos imperiją, kuriai "būtų

Dievo pavesta saugoti žmonijos taiką" ir atgaivinti senuosius romėnų įstatymus. Dante nepalankia akimi žiūrėjo į tuometines bręstančias valstybes, nes jos nešančios ne taiką, o karą. "Kai vienas nepripažįsta kito valdžios, esti būtinas tretysis, kurio valdžiai abu pirmesnieji paklustų".

Pierre Dubois 1306 m. parašytame veikale "De recuperatione terrae sanctae" ("Šventosios žemės atkūrimas''! siūlė organizaciją, kuri primena Tautų Sąjungą. Jo tikslas buvo išlaisvinti Šventąją Žemę. Šiam tikslui visos valstybes turėtų tarpusavyje sutarti, sudaryti tarybą, kurios ginčytinus klausimus galutinai išspręstų popiežius. Jei kas tokiom sprendimui pasipriešintų — visi kiti tarpusavyje sutelktų karines ir ūkines priemones, priversdami tokį neklaužadą paklusti. Kitais žodžiais tarus, autorius numatė ne vien karines, bet ir ūkines sankcijas. Anuometiniai valdovai tokiam planui nepritarė.

Trims amžiams praslinkus, kai Europa buvo tiek nualinta trisdešimties metų karo, Emeric Crucé 1623 m. paskelbė veikalą "Le Nouveau Cynée", kuriame siūlė skatinti prekybinius santykius, mokslą, meną, tautų tarpusavį pakantrumą ir jų brolišką sugyvenimą. Tačiau jis nesitenkino vien tik gražiais teoretiniais pradais. Tiems tikslams įgyvendinti jis siūlė sukviesti anuometinių galybių ambasadorius Vienoje. Ambasadoriai turį visais klausimais sutarti vienu balsu. Jei kas siūlymui prieštarautų, mūsiškai tarus, pareikštų veto, toks būtų visų kitų sutartinai pasmerktas. Pirmieji kuriantys tokią sąjungą, turėtų būti patenkinti savo valdomais žmonėmis. Jei jie tokios sąjungos nesudarytų, gali prarasti net tai, ką jie šiandien turi.

17 amžiaus pradžioje prancūzų ministeris Sully veikale "Grand Dessein" aptarė praėjusio šimtmečio nelaimes — religinius karus. Ateityje tokių nelaimių išvengti jis siūlė sudaryti penkiolikos valstybių sąjungą, išskyrus Rusiją ir Turkiją. Jos būtų apjungiamos federatyviniais saitais. Federalinis senatas nustatytų apsiginklavimo pajėgumą ir spręstų sienų reikalus: ". . . jis sprendžia kiekvieną reikalą, kuris jam pateikiamas, kad pašalinus teritorinius, politinius, civilinius ar tikybinius ginčus". Tam tikslui sudaromos šešios tarybos, kurių nuomones galutinai išlygina senatas. Si organizacija daug kuo primena Tautų Sąjungos ar Jungtinių Tautų organizacinius pradus.

William Pen n. atidžiai stebėjęs neramumus Europoje ir kolonislines kovas, 1693 m. paskelbė "Essay toward the Present and Future Peace of Europe". Ten jis kalba apie reikalą sudaryti "Europos seimą", kuris spręstų visus ginčytinus klausimus, o ypač teritorinius.

Abatas de Saint - Pierre, pasirėmęs Utrechto susitarimu, išsiuntinėjo valdovams savo projektą: "Le projet de paix perpétuelle". ("Amžinosios taikos projektas").
Rousseau šokosi populiarinti minėtą projektą. Jo darbe, kuris buvo paskelbtas 1761 m., randame jau nuodugnesnę tarptautinio bendravimo aptartį.

Jeremy Bentham 1793 m. paskelbė žinomąjį veikalą "Principles of International Law". Viename jo skirsnyje kalbama apie visuotinę ir amžiną taiką. Čia paskelbtas nedalomas taikos pradas, kuris buvo net Sovietų pasisavintas. Bentham žodžiais, pasaulis negali būti tvirtas, jei pusė pasaulio pažymėta vergijos ženklu, o kita — laisvoji jo dalis — kovoja dėl taikos. Jis taip pat ganėtinai tikslus, kai teigia, kad pasaulis nesusilauks taikos, jei tarptautiniai reikalai bus patvarkomi, siekiant patenkinti tautines užgaidas. Tačiau tas pradas jo taikomas visuotinai — didelėms ir mažoms valstybėms.

Kas nežino Emanuelio Kanto "Zum ewigen Frieden". Jisai, siekdamas "amžinosios", taikos, siūlė nesikišti į valstybės vidaus reikalus ir prieš-ginavo tarptautinėms paskoloms, nes jomis įsi-briaunama į kitos valstybės ūkį. Jis nepasišovė sukurti pasaulio valstybės, o tekalbėjo apie federaciją. Tautų federacijos uždavinys—amžiams panaikinti karą. Tautų federacija, Kanto nuomone, turi būti sukurta palaipsniui, o ne paskubomis, nes gali būti padaryta klaidų, kurios vėliau pakenktų tautoms bendrauti.

Trumpai palietę istorinius projektus tarptautinei taikai ir taikingai tautų bendruomenei sukurti, turime stabtelti ties svarbiausiomis mintimis, kurios buvo autorių išreikštos. Jų paminėtinos: tarptautinė sąjunga, sukūrimas tarybos, kurioje atskiros tautos būtų atstovaujamos, vienbalsis nutarimas, tautų arbitražas, ūkinės ir karinės sankcijos, nukreiptos prieš neklaužadą, karinės pajėgos ir tarptautinių išlaidų paskirstymas pagal ūkinį krašto pajėgumą, ūkinio ir kultūrinio bendradarbiavimo rėmimas, j ieškojimas santarvės Europoje, o ne kituose žemynuose, nes pačioje Europoje buvo pati didžiausia nesantarvė.
Nuo kantiškos amžinosios taikos daug veikalų išleista, tarptautinių konvencijų pasirašyta, eilė techninių klausimų išspręsta tarptautinėje plotmėje, apsčiai projektų padaryta tarptautiniam bendradarbiavimui skatinti ir jau nukaršinta viena tarptautinė organizacija — Tautų Sąjunga, kuri nepajėgė ne tik antrojo pasaulinio gaisro užgniaužti, bet ir išspręsti eilės klausimų, kurie vis labiau slėgė jos sąžinę.

Kudenhove-Kalergi, Pan Europos kūrėjas, šiandien jau pamirštas. Jo Europos Sąjunga, be D. Britanijos ir Sovietų Sąjungos, net nesulaukė aiškių apibrėžų. Nobelio taikos premijos laureatas Briand, Europos sąjungos sumanytojas, šiandien net pakaltinamas paskubinęs antrąjį pasaulini karą, nes pravėręs duris vokiečiams anksčiau atsikratyti varžtais ir pradėti apsiginklavimą.

Šiandien Jungtinės Tautos, pasaulinė prabangos organizacija, kai žemė skęsta skurde, nesantarvėje ir nuolatinėje baimėje, eina gana kreivais keliais. Ji pasirodo esanti silpna ne vien
 
ADOMAS   GALDIKAS   PEISAŽAS (tempera) V.  Maželio  nuotrauka
 
svarbiausiems šio meto socialiniams, ūkiniams ar kultūriniams klausimams išspręsti. Ji pasirodo dar silpnesne pašalinti akmenims nuo kelio, vedančio j pasaulinę taiką. O už visa tai atsakinga ne mažųjų, bet didžiųjų valstybių politika: pasaulio padalymas i pasmerktus vergijai ir beati possedentes, nors netikra taika.

Tame priešginybių laikotarpyje buvęs Čikagos universiteto rektorius Robert M. Hutchins 1948 m. paskelbė "Draft of a World Constitution", kur kalbama apie pasaulio tautų santarvę. Visa tai yra per ankstyva, kai dar neturime atskiruos žemynuos valstybių sąjungų.

3.   Tarptautinis bendravimas.

Ispanijos karai 18 amžiuje kitus vertė jieško-ti taikos. Walpole, Fleury ir Karolis VI skynė kelią idėjoms, kurios savotiškai buvo bandytos įgyvendinti Metternicho ar Briando. Ir tame amžiuje užtinkame nemaža konferencijų, kuriose norėta išspręsti sienų klausimus tarp Austrijos, Britanijos ir Olandijos. Gausios konferencijos po Westfalijos taikos tebandė nustumti degančius klausimus, tačiau tada nepavyko surasti budo jiems išspręsti.

Ne kas naujo buvo įnešta Westfalijos sutartyje paskelbus atskirų valstybių teisinę galią tarptautiniame bendravime. Tikrovėje valstybės siekė kitas praryti ar pajėgesnes prisiglaudinti, kad išlaikius jėgų pusiausvyrą. Ankstesnis tiesioginis jėgos panaudojimas buvo pakeistas jėgų pusiausvyra. Tame laikotarpyje pradėtos įvairios painiavos, vadinamoji klastingoji politika, žinoma, prisidengiant gražiausiomis idėjomis, kad atsispyrus galingesniajam. Tą klastingą šokį šoko Ispanijos Pilypas, Liudvikas XIV ar net Napoleonas Bonaparte, kuris nesiskubino pagarsinti tautų apsisprendimo, ligi prarado viltį laimėti. Jis jau buvo apsisprendęs tą jėgos persvaros pradą pakeisti vienos tautos vyravimu, kuris yra žinomas iš žilos senovės.

Šventoji Santarvė, kuri buvo pradėta Vienoje 1815 m., valso muzikai skambant, savo pirmame straipsnyje atžymėjo: "Turint galvoje, kad Šventasis Raštas sako žmones esant broliais, trys monarchai yra susieti broliškais ir nenutraukiamais saitais .. ." Tos santarvės pavėsyje skurdo pavergtos tautos, grandinėmis sukaustytos tautos, kurioms nebuvo leista net garsiau aiktelti. Ji tepatarnavo ano meto galybėms.

Dar eilei konferencijų tebevykstant, prasidėjo pavergtųjų revoliucijos. Didžiųjų valstybių nuomonės ėmė skirtis, nes Rusija pasirinko skirtingą kelią, ne vien nepalankiai pasisakydama dėl Graikijos nepriklausomybės, bet ir dėl skerdynių Armėnijoje. Buvę priešai — britai ir prancūzai — neretai sutarė, savo reikalus begindami Europoje ar kituose kontinentuose.

Vokiečiai, pradėję apsijungimą muitų unija, netrukus tai ėmė vykdyti ir tarptautinės politikos lauke. Jų ūkinis tvirtėjimas vertė juos j ieškotis naujų rinkų, veikliai kovoti dėl vokiškos kolonialinės imperijos ir įsimaišyti į tarptautinį rungtyniavimą. "Amžinoji" santarvė pasirodė esanti silpnesnė, kaip anuo metu manyta. Britų, prancūzų, Rusijos ar Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos keliai buvo visiškai skirtingi.

Vokiečiai, besiruošdami nutiesti geležinkelį į Artimuosius Rytus, jau įsimaišė į sudėtingus Balkanų reikalus. Tas grynai ūkinis dalykas pavirto politiniu. Austrijai-Vengri j ai prijungus Bosniją ir Hercogoviną, vokiečių spindintis durtuvas rėmė Vieną. Anuomet paaiškėjo, kad minėtoji santarvė jau buvo seniai mirusi. Balkanų painiavose, 1912 m. kare ar net naujos valstybės, Albanijos, sukūrime tebuvo rastas bėdos susitarimas, kai kiekviena galybė siekė savų tikslų, o mažosios valstybės tebuvo derybų objektas, nelyginant derybos Maskvoje 1939 metais. Eilė sutarimų, pvz., dėl Egipto, Turkijos, Kinijos ar Špicbergeno, tebuvo "geros valios" rodymas antraeiliuose dalykuose, kad pasilikus atvirą lauką esminiams. Tie esminiai reikalai ir nuvedė į pirmąjį pasaulinį karą, kuriame buvo palaidota ne vien dešitnt milijonų žmonių aukų, bet Europos politinis, ūkinis ir karinis pirmavimas.

Tautų Sąjunga sukūrė daugelį tarptautinių techniškų organizacijų, bet galybių jėgos polinkis nuvedė kreivu keliu, sprendžiant Vilniaus, Mandžūrijos, Abisinijos ir kitus klausimus. Briando planas jungtinės Europos valstybes pajungti Tautų Sąjungai liko neįgyvendinta svajone, nes naujos galybės šaukė — Gleichberechtigung.

4.   Sąjungos esmė.

Valstybių sąjungos atstovai pasirodo ne vien paviršutiniški, bet netgi ir neatsakingi. Jie viso blogio šaknis temato tik valstybės suverenume. Pasaulio ar jo dalies gerovė ar skurdas, taika ar karas, bendradarbiavimas ar užsiskleidi-mas jiems priklauso nuo tos vienintelės priežasties. Toki paviršutiniški politiniai dogmatikai te-jieško pravesti demarkacijos liniją tarp gėrio ir blogio kažkur stratosferoje. Tautinis suverenumas nėra savaime gėris ar blogis. Galima tvirtinti, kad tautinis suverenumas yra t'k paveldėtoji sąvoka iš monarchijos žydėjimo tarpsnio ir perkelta į demokratinę santvarką. Jean Bodin 1576 m. suverenumo aptartis ("respublikos visuotinė ir amžinoji galia") šiandieną yra nuo gyvenimo atšlietas dalykas. Imperatorių galios kil-dinimas iš Dievo demokratiniame tarpsnyje buvo perkeltas į tautą. Aš savo laiku atsakiau neigiamai į klausimą "ar egzistuoja tautos suverenumas" ne todėl, kad laikiau Bodin ar pačių moderniųjų teisininkų aptartį netikslią, bet rasdamas tautos suverenumą teesant teisine išraiška, kurios turinys priklauso nuo tautos interesų. Pagaliau tie interesai kinta, priklauso nuo pačios tautos pajėgumo.

Netikslus tvirtinimas, kurį daro Dr. A. Trimakas straipsnyje — "Vienybės Keliu" ("Draugas", 1953. 1. 8), vertas paaiškinimo: "Šioji aplinkybė verčia mažąsias valstybes reformuoti savo užsienio politiką ir atmesti pasenusį, grynai nacionalistinį, absoliutaus suverenumo supratimą. Susiskaldžiusios ir pavieniai veikdamos, jos lengvai pavergiamos. Tik suderinta ir apvieny-ta jų laikysena įgalintų jas lengviau atsispirti išorės pavojams. Jų vienybė atneštų joms dargi apčiuopiamos ūkinės naudos".

Daroma klaida, kai valstybių užsienio politika suplakama su suverenumu — valstybės galia, kuri yra kintanti. Antra, mažųjų valstybių užsienio politika yra visuomet defensyvinė ir tepriklauso nuo didžiųjų ofensyvos ar kuriam metui sudarytos jėgų pusiausvyros. Todėl pirmiausia reikia apkarpyti didžiųjų valstybių tautinius interesus.

Kuriuo būdu gali mažosios valstybės tai padaryti, jei, sakysime ne didžiųjų valstybių užsienio politika, o karinis ir ūkinis spaudimas užgniaužia mažųjų valstybių būtį? Kaip pasielgti-na, kai Didžioji Britanija, kaip tai pareiškė Edenas, negalės įsijungti Europos sąjungon? Ar didžiųjų valstybių įsijungimas į tarptautinius sambūrius, pvz., Tautų Sąjungą, nenuvairavo pasaulio pavojingu keliu? Pagaliau ko gi turi siekti mažosios valstybės — vien politinio saugumo ar ūkinės ir kultūrinės gerovės? Politinis saugumas priklauso nuo tautų atsparumo, divizijų skaičiaus ir geografinių sąlygų. Ar mažųjų tautų sąjunga, jei ji tėra formalinė, kaip Pabaltijo santarvė, o praktiškai kiekvienas narys savaip sąvokoj a savo saugumą, gali atsispirti bent vieno didžiojo kaimyno užmačiai? Kiekvienam aišku, kad toji santarvė negali tokio tikslo įgyvendinti. Net praplėsta, ji to tikslo negali pasiekti. Todėl daliniai atsakymai negali daug ko išspręsti.

Lietuvai telieka vienintelis kelias — surasti talkininkus, kurių interesai sutampa. Jei vien mažųjų tautų regioninės sąjungos, mūsų geografinėmis sąlygomis, negali pasiekti savo uždavinio, mums telieka įsijungti didesnėn regioninėn sąjungon, kuri galėtų politiškai, kariškai ir ūkiškai atsverti didžiųjų valstybių užmačias. Tokion sąjungon turėtų įeiti Pabaltijys, Gudija ir Ukraina. Šiais žodžiais tik pakartojama istorinė alternatyva, kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo sudariusi politiškai natūralią užtvarą tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų. Tuo keliu eidami, mes turėsime laisvesnes rankas kovoti dėl savų etnografinių žemių, jas atgauti, įstatyti į vėžes politiškai dar nesubrendusius gudus ir atsispirti rytinių - pietvakarinių kaimynų spaudimui. Šis žaidimas tikrovėje bus gana sunkus, tačiau toli ne tiek pavojingas, kaip savas galvas telaikant Baltijos pakrančių smėlyje.

Vėl grįžkime prie valstybių suverenumo. Vokietija šioje srityje vadovaujasi savotišku pradu: jų žinion patekusių tautų suverenumą užgniaužti, o vokiškąjį išplėsti. Tokiam dviveidžiui suverenumo aiškinimui daug patarnavo filosofas Hėgelis, istorikas Treitschke ir teisininkas Jellinek. Toji trijulė plėtojo mintį, kad tik grynai vokiškieji interesai apsprendžia tarptautinių institucijų būseną. Hėgelis buvo šalininkas sui generis tarptautinės organizacijos, kurios esmę aptaria vokiškos valstybės valia. Aišku, vyraujanti valstybė apsprendžia visų kitų būtį. Treitschke nurodo, kad valstybė gali susirišti tarptautinėmis sutartimis, tam tikrais moraliniais įsipareigojimais, kurie gali būti nutraukti kiekvienu metu. Jellinek suverenumą supranta, kaip valstybės vidinę galią, todėl grynai jis priklauso nuo valstybės valios. Valstybė pati apsisprendžia, kada ir kaip tą galią panaudoti. Lasson eina dar toliau, kai dvi santykiaujančias valstybes prilygina dviem fizinėms jėgoms, kurios vidinės traukos būdu susijungia ir išorinės jėgos gali būti suskaldytos į atskiras monadas. Iš šio samprotavimo seka, kad karas yra neišvengiama išdava, blogio ir gėrio apsprendėjas. Kad valstybė apsprendžia galutinius tikslus, čia ir aiškinti nereikalinga. Kitos valstybės, jei jos kuriuo nors požiūriu yra kitų valstybių įtakoje — nelaikomos suvereninėmis. Ar tokiuo neaprėžtu suverenumu gali naudotis mažosios valstybės? Aišku — ne. Taigi jos teturi j ieškoti sambūrio, kuris apsaugotų jas nuo tiesioginio didžiųjų karinio užpuolimo, nuo politinio įjungimo į pavojingus tarptautinius žaidimus ūkinio išnaudojimo ar žalingų kultūrinių įtakų.

Tačiau, stebėdami valstybių raidą nuo West-falijos taikos sutarties, matome, kad nė viena jų nesinaudojo politiniu suverenumu. Visuotinis suverenumas tegali būti panaudotas siekti vienos tautos vyravimo, kuris žinomas tik antikiniais laikais. Tarptautiniam bendravimui bręstant, vienos tautos galia suvaržoma ir pamažu vieton jos stoja valstybių atsakingumas. Valstybių bendruomeniškumas noromis nenoromis pamažu plinta, nors dar labai toli ligi tobulos išraiškos. Iki šio meto sudaryta eilė tarptautinių sutarčių, kurios tvarko vadinamuosius techninius reikalus. Tačiau tarptautiniame politiniame . gyvenime dar nėra surastas tinkamas sprendimas, kuris patikrintų daugumos valstybių saugumą. Absoliutinio savo interesų iškildinimo reikalas nejučiomis prasikiša net šiandieniniuose tarptautiniuose santykiuose, kai demokratiškumo pradas pakeičiamas galybių diktatu. Čia mes užtinkame panašias problemas, kaip ir santykiuose tarp asmens ir valstybės. Tos problemos iki šio meto nėra išspręstos, nes jos nuolat kinta. Atskiros valstybės savaip sprendžia santykius tarp piliečio ir vyriausybės, kuri dažnai peržengia savo kompetenciją. Piliečių sambūriai vis dažniau įsikiša, begindami asmens teises. Tie sambūriai sudaro pavojų, kad, bekovodami už asmens teises, jų neužgniaužtų ir nepasisavintų jiems nepriklausančių teisių.

Panašiai dedasi ir tarptautiniame gyvenime. Atskiros valstybės, žiūrint jų galios, naudojasi skirtingu suverenumu. Taigi suverenumas nėra pastovus, nei visuotinai apsprendžiantis. Tautų suverenumas yra reliatyviškai bekintantis. Todėl kalbėti apie mažųjų valstybių pernelyg didelį nacionalizmą ir suverenumo išplėtimą, stebint tikrovę, yra tik paviršutiniškas ir netikroviškas aptarimas.

Valstybės galios pasireiškimas negali būti sutapdinamas su suverenumu teorijoje ir praktikoje. Teoretiškai tą klausimą svarstydami, mes turėtume valstybės galios konstantą, ko nėra tikrovėje. Tarp tų sąvokų esama nemažo skirtumo, nes silpnėjanti valstybė stengiasi remtis senuoju suverenumu, o tvirtėjanti — teisės sąvoką siekia sutapdinti su galios esme.

Turime atmesti du kraštutinumus — visuotinį suverenumą, kurio tikrovėje nėra, ir visišką valstybės galios nuslopinimą, nežiūrint, kuriais vardais ji būtų pavadinta. Turime jieškoti tarptautinio sugyvenimo, kuris išaugtų organiškai ir būtų paremtas interesų sutapimu tarptautinėje bendruomenėje. Toks ugdymas gali būti pradėtas nuo regioninių bendruomenių, atsargiai einant į kontinentines.

Jei didelių tautų nacionalizmas yra susietas su tarptautinėmis suirutėmis, mažųjų tautų neatsparumas ir individualizmas palieka atvirus viliojančius vartus. Deja, tik veržlios pavienės tautos senaisiais laikais apjungė ištisus kontinentus. Romos imperija pirmutinė aptarė asmens santykius su valstybe. Šventoji Romos imperija tęsėsi per du tūkstančius metų, nes ji formaliai tebuvo likviduota 1804 m., abdikavus Pranciškui II. Romos imperija daugeliui tapo idealu, kurį šv. Povilas trumpai aptarė Pax Romaną. Praeitame šimtmetyje Napoleonas Bonaparte bandė ją atkurti prancūzų vadovybėje. Dvidešimtame amžiuje tokių bandymų mes užtinkame kelis. Trečiasis Reichas bandė apjungti Europą vokiečių tikslams. Rusai, pasikinkę bolševizmą, jau nesitenkina vien Europa, bet kovoja dėl revoliucijos įgyvendinimo pasaulyje.

Čia tik prabėgomis paminėsiu mongolų ar. turkų užmačias apjungti pasaulį.
Visos tos užmačios buvo paremtos vienos tautos vyravimu ir jos pirmavimu/ Kiekvienam aišku, kad toks pirmavimas negali būti priimtinas kitoms tautoms, kurios siekia laisvo apsisprendimo. Ar tas nacionalinis pasipriešinimas prieš kitos tautos hegemoniją yra pasmerktįnas
 
ANTANAS MACEINA, šiemet laimėjęs "Aidų" mokslo premiją už veikalą "Saulės Giesmė".
 
todėl, kad siekia išlaikyti savos asmenybės bruožus? To niekas negali smerkti, kaip ir asmens kovos dėl savo būties. Tų tautų apsijungimas yra tik kovos būdas, bet ne galutinis tikslas. Tokio apsijungimo neatlikus, galima tautas pakaltinti, kad nepanaudoja tikslių metodų ir būdų savo teisėms ginti. Tačiau tų sąjungų buvimas yra paremtas ne pačiu principu, bet tik interesu. Niekas negali lietuvių priversti likti istorinėje sąjungoje su lenkais. Taip pat būtų dirbtinė sąjunga, privertus norvegus atkurti sąjungą su švedais, belgus su olandais ir t.t. Bet taip pat sunkiai duotųsi išardoma Šveicarijos tautų bendruomenė, nežiūrint, kad ten užtinkame skirtingas rases, tautas, kalbas ir kultūras.

Šiandienykštis šūkis Europai apsijungti yra paremtas skirtingais samprotavimais. Pirmasis — Europos visuotinis nusilpimas, antras — nūdienis bolševizmo pavojus, trečias — galimas vienos galybės laikinas įsivyravimas. Atskiros valstybės, kurios anksčiau siekė balanso, nuo pasaulio svarstyklių yra pašalintos. Joms telieka prisišliedinti prie vienos ar kitos galybės. Atskiros kontinentinės sąjungos tegali palengvinti savus interesus ginti, bet tuo pat metu iškelia pavojų, kad galingieji tose sąjungose visai nenustelbtų mažesniųjų intereso.

Kaip tik šiuo metu JAV viešai kyla klausimas: kaip suderinti tarptautinius pasižadėjimus su savais interesais? Neal Stanford (The Chris-tian Science Monitor, 1953. 1. 26, studijoje: Is there a Trojan Horse?) daro tokias išvadas: JAV konstitucija nusveria bet kurių tarptautinių sutarčių svarbą, taigi apsprendžianti jas sudarant. Jokia sutartis negali būti įgyvendinta, jei ji siekia JAV įsprausti į sritinės ar pasaulio valstybių sąjungas. Tos sutartys negali būti vykdomos ta pačia tvarka, kaip įstatymai, kuriais tvarkosi kraštas. Jei tokios sutartys būtų sudarytos, kaip neišvengiama būtinybė, jos tegali būti įgyvendintos, kai bus patvirtintos įstatimdavystės organų.

Niekas negalėtų paneigti, kad čia yra nauji pagrindai supernacionalinës valstybes, kuri yra pasišovusi tvarkyti pasaulį.

Čia ir staptelsiu, aptaręs pradus ir visai palikęs atvirą valstybių apjungimo formos klausimą: unija, federacija ar tik atskirų sričių derinimas. Organizacijos formų aptartis mažai ką tesako, nes jos turinys priklauso ne tiek nuo sutarčių formulavimo, kiek nuo dalyvių noro sutartis tesėti.

5.  Vakarų Europos apjungimas.

Ikišiolinį Europos apjungimą puikiai aptarė Yves Mancel "L'Union Douanière ou le Mariage des Nations", 18 pusl., Paris 1949 m.): "Europos muitų unija yra žingsnis į žvaigždes. Idealas yra tolimas ir nepasiekiamas, kaip žvaigždes. Bet jis yra tiek šviesus, kad pajėgia Europai parodyti tikrąjį kelią išvengti suirutes".
Nelaimei, tie žodžiai aptaria dabartines sutemas Europos padangėje. Po antro pasaulinio karo ilgas pasiruošimas Europą ūkiškai apjungti nuėjo vėjais. Visi projektai įgyvendinti tą apjungimą atsimušė į atskirų valstybių skirtingus interesus, lyg į akmeninę sieną. Daugelis ūkinių sąjungų yra negyvos raides. Schumano planas sutinka daugel kliuvinių pačiuose pirmuose žingsniuose. Visur daug kalbama apie viltis: palaipsniui ūkiškai, politiškai susijungti, kariškai tapti tvirtais Sovietams atsispirti. Tačiau tos viltys yra atokiai nuo gyvenimiškos tikrovės. Todėl Europos ateities likimas saistomas su milžiniškais pavojais.
Šauksmas vienybės keliu buvo palydėtas Benelux braškėjimo, nesutarimo ir nuolatinio atidėliojimo. Iki šio meto Benelux parodė tikrovės atšiaurumą tiems, kurie tarėsi ruošią kelią į ūkinį bendravimą. Ar kas norėjo tų pasėkų, kai bandyta suderinti Belgijos ir Olandijos ūkio politiką, pašalinti tarpusavio muitus ir suglaudinti finansines, prekybines gaires bendraujant su kitomis valstybėmis?
Benelux sutartis buvo pasirašyta 1944. IX. 5 Londone, tremtyje veikusių vyriausybių.

Jos buvo padrąsintos Belgijos ir Olandijos buvusios vienutes 1846 m. prekybinio santykiavimo ir pagaliau 1863 m. prekybos sutarties, kuri tvėrė iki 1940 m. Liuksemburgas, ankstesnioji Vokietijos teritorijos dalis, 1921 m. buvo įjungta ūkinėn sąjungon su Belgija. 1923 m. Belgija ir Olandija pasirašė sutartį, kuri siekė palaipsniui muitus sumažinti. Ir kai tremties vyriausybės atsidūrė Londone, jos stvėrėsi darbo apsvarstyti ūkinių santykių apibendrinimą ir pagaliau paruošti sutartį, kuria būtų sudaryta muito unija — ūkinė vienute.

1947 m. sudarytoji tų valstybių Taryba Ūkiniam Bendravimui, ištyrus 1944 m. sutartį, priėjo išvados, kad ji siekia sukurti ūkinę vienutę. Belgijos teisininkai sprendė, kad tokia ūkinė sąjunga, tautoms atsikuriant iš karo griuvėsių, lengviau įgyvendinama, kaip normalioje eigoje.

Tačiau ir šis samprotavimas pasirodė buvęs klaidingas. Olandija pajėgė išsilaisvinti tik 8 mėnesiams praslinkus nuo Belgijos atsikūrimo pradžios. Tuodu kraštu atsidūrė visai skirtingose sąlygose. Belgija prarado 4% tautos turto, kai Olandija, belgo ekonomisto Van der Mensbrųgghe tvirtinimu, (Les Unions Economiques, 38-40 pusl.) nustojo 33% viso tautos turto. Kai olandai kovojo dėl savo laisves, belgai jau savo ūkį įjungė santarvininkams talkininkauti. Olandijos finansai pateko sunkion padėtin, kai Belgija jau buvo įvykdžiusi piniginę reformą. Olandijos žemės ūkio plotai vėl atsidūrė jūros dugne, o jos vienas svarbiausių uostų — Roterdamas — buvo užgriozdintas paskandintais laivais, kai belgų Antverpeno uostas tarnavo anglosaksams. Šis pradinis skirtumas, belgų ekonomisto žodžiais, lėmė tuos kraštus pasirinkti skirtingą ūkio politiką. Netrukus Belgija buvo pigaus pragyvenimo kraštas, nes gerybių perteklius buvo ganėtinas, kai Olandija liko brangaus pragyvenimo šalimi — trūko gerybių, o vyriausybe dėjo visas pastangas sukurti naujoms pramones šakoms, kurios vėliau pradėtų konkuruoti esančią belgų pramonę. Belgija pasirinko laisvo ūkio politikos linkmę, Olandija ir toliau rėmėsi tvarkomuoju ūkiu, vadinasi, su įvairiais varžymais. Olandai viso-nrs priemonėmis stengėsi kuo daugiau svetur išvežti gerybių, kapitalo gauti, nors savoji rinka buvo dar nepasotinta. Pačioje pradžioje, panaikinus muito varžymus, belgų pramonines prekes būtų užplūdusios Olandijos rinką, o atsikuria olandai būtų išmetę belgų rinkon žemės ūkio gaminių perteklių, paliesdami belgų žemės ūkio interesus. Tose sąlygose abi vyriausybes atsidūrė prieš dilemą: tuojau sudaryti muitų sąjungą ar palaukti, iki abiejų kraštų ūkio politika "suar-tės"? Abu kraštai pasirinko antrąjį kelią. O šis kelias vedė į nutolimą, nes belgus ypač erzino naujų pramones įmonių kūrimas ir nuolatinis žemes ūkio gaminių išvežimo didėjimas. Tolimesnę ūkinio bendravimo raidą lėmė: nenoras tarpusavyje ūkiškai prisitaikyti, belgų žemės ūkio apsauga ir skirtinga pinigine politika.
Ši Benelux nesėkme nėra kuris nors socialinis laboratorinis bandymas, kurio išdavos būtų pritaikomos plačiu mastu. Tačiau įsidėmėtina, kad kiekviena idėja, kaip ji bebūtų graži, gali būti atitrūkusi nuo tikrovės, kuri ją paverčia niekučiu.

Staptelkime ties antruoju pavyzdžiu. Skandinavijos valstybes teatsiskyrė 1905 m. Praėjusiame šimtmetyje tie kraštai buvo valdomi beveik tų pačių karalių. Prieš tai Danijos karaliai valdė Norvegiją ištisus keturis amžius. 1870 m. tie kraštai sudaro piniginę vienutę, o 1880 m. gerokai suderino ūkio politiką. 1930 m. stengėsi sumažinti muitus ir panaikinti tarpusavio kvotas. Norvegija ir Švedija, 1874-1897 m. laipotarpyje, buvo beįgyvendinančios "Šiaurės klauzulę", t. y muitų unijos užuomazgą.
Turint galvoje tą bendrą patirtį ir sugyvenimą, spraudėsi irutis, kad Skandinavijos valstybes turi siekti sukurti ne vien politinę, bet ir ūkinę sąjungą. Danijos Banko direktorius C. V. Bramsnaes dėjo pastangas pradėti tartis dėl ūkio sąjungos sukūrimo. Tokia konferencija buvo sukviesta 1947 m. Nuo tada kasmet buvo šaukiamos kelios konferencijos iki 1950 m., kai Bendroji Ūkio Komisija paskelbė esant per dideles kliūtis sudaryti bendrai ūkio sąjungai. Tų kliūčių tarpe mes neužtinkame augštų muitų tarifų, nors Norvegijos įvežamieji muitai yra patys augščiausi. Didžiausiu kliuviniu yra vadinamosios įvežimo kvotos, kuriomis siekiama apsaugoti savo krašto gamyba. Tokiu kliuviniu yra baimė, kad Danijos žemės ūkio gaminiai darys konkurenciją Norvegijoje ir Švedijoje, pakenkdami vietinei žemės ūkio gamybai. Tačiau ne dėl šios priežasties nutrūko pasitarimai ūkiniam bendravimui skatinti. Esminę priežastį paaiškina Norvegijos užsienio reikalų ministras Lange (Euro-pean Union, Foreign Affairs, April, 1950, 446 pusi.): "Skandinavijos ūkio sąjungoje Norvegijos pramonė negalės rungtyniauti su Danijos ir Švedijos gerai organizuota pramone. Jei norvegai būtų priversti uždaryti dar bebręstančios pramonės įmones, kraštas būtų paliestas ūkinės negerovės, nes daugelis darbo rankų liktų be darbo. Norvegija, lyginant su kitais kaimynais, skurdžiausia savo ištekliais". Todėl norvegai mieliau tenkinasi dabartine padėtimi, kai jie gali išgabenti savo krašto pusiau apdirbtus gaminius į kaimyninius kraštus, nes ten įvežamieji muitai nėra per augšti, negu sunaikinant naujas pramonės šakas, kurios gal tik po 50 metų sugebės rungtyniauti su kitų Skandinavijos kraštų pramone.

Kitų kraštų nelemtos ūkinės santarvės pavyzdžiai gal tolimesni nuo Lietuvos sąlygų. Štai 1949. III. 26 d. grafas Sforza, kuris atliko labai skaudų patarnavimą lietuviams, Vilniaus klausimą sprendžiant po pirmo pasaulinio karo, ir Schumanas pasirašė muitų sąjungos sutartį tarp Italijos ir Prancūzijos. Toji sąjunga turėjo būti tuojau pradėta palaipsniui įgyvendinti. Tačiau sąjungos įgyvendinimas iki šio meto vis atidėliojamas, o pati sutartis neratifikuota. Įvairios prancūzų ūkinės organizacijos iškėlė ne vien abejones, bet ir realius argumentus tam bendravimui suardyti.

Negeriau nutiko su bandymais sudaryti muitų uniją tarp Graikijos ir Turkijos ar dar neišsilaisvinusios Austrijos ir Italijos.

Gražūs grafo Sforzos žodžiai nuaidėjo, bet tikrovė pasiliko. O toji tikrovė padiktavo kai kurioms valstybėms susiglaudinti politiškai ir kariškai, ūkinius reikalus paliekant nuošalyje.

Pagaliau keliais žodžiais aptartinas Schu-mano planas, kuris techniškai buvo paruoštas žinomo prancūzų ekonomisto Jean Monnet. Šio plano uždavinys yra derinti ne vien anglies ir geležies gamybą, kurios vertė siektų apie 6 milijardus dolerių, apjungti arti du milijonus darbininkų, išspręsti ūkiškai politinius klausimus, pvz., Saaro ir Britanijos nepritarimą tam užsimojimui, bet ir laimėti tam tikro svorio nūdienei Europos sudėčiai, kurioje prancūzai siekia turėti neabejotinos įtakos. Tas planas apima Benelux kraštus, Italiją, Prancūziją ir Vokietiją. Aišku, kad tie kraštai turi visai skirtingus samprotavimus, žengiant į susitarimą.
Tie skirtingumai ganėtinai paaiškėjo, kai valstybės dėstė savo samprotavimus Strasburge įvykusioje pirmoje konferencijoje š. m. sausio pačioje pradžioje. Ten tuojau susidurta su atskirų valstybių ūkiniu protekcionizmu. Prancūzų socialinis apdraudimas esąs 15% augštesnis už vokiečių, todėl tat ir kitus esančius skirtingumus reikalinga išlyginti. Kaikurių valstybių atstovai pradėjo kalbėti, kad anglies ir geležies gamybos, paskirstymo ir kapitalo įdėjimo klausimas galįs skirtingai paliesti ūkinę pavienių kraštų raidą.
Toje konferencijoje siekta susitarti dėl anglies rinkos subendrinimo, pradedant š. m. vasario 10 d., plieno — balandžio 10 d., dėl gamybos išplėtimo ir bendravimo su britais. Daugelis klausimų liko atviri. Administravimo pradai dar nesutarti. Politiniai klausimai sąmoningai nutylėti. Saaro klausimas nekeltas, nes vokiečiai laukia palankesnių sąlygų, o ypač priežiūros panaikinimo Ruhro srityje. Tie ir eilė esminių klausimų iškils visu aštrumu. Todėl, nežiūrint labai ilgo pasiruošimo, negalima daryti išvadų, kad Schumano planas jau yra įspraustas į tinkamus rėmus, kurie žadėtų Europai ilgalaikį ūkinį tarpimą ir sutarimą.
D. Britanija tokį planą šiandien sutiko nepalankiai. Ūkinis tarpusavio rungtyniavimas tuos santykius gali dar labiau įtempti.

To naujojo plano konferencijoje politiniai klausimai buvo sąmoningai nutylėti. Mes gerai nuvokiame, kad tai tereiškia prancūzų norą vokiečius išjungti iš pilnutinio žaidimo naujoje Europos politinėje ir karinėje plotmėje. Šio klausimo neišsprendus, nors ir dalinis ūkinis bendravimas gali būti įspraustas į gatvę be išėjimo. Juk kiekvienas numano, kad anglies ir plieno gamyba yra gyvai susieta ne vien su kariniu pasiruošimu, bet ir su politine kraštų raida.

NATO — grynai karinis klausimas — yra įstrigęs didelėse politinėse painiavose. JAV deda didžiausias pastangas joms pašalinti, siekiant sustiprinti ne tik Europos, bet ir savo gynybą.

6.   Lietuvos įjungimas į tarptautinius sūkurius.

Tas klausimas čia gali būti aptartas tik principinėje plotmėje. Nūdien mes nežinome daugelio veiksnių, kurie leistų daryti tikslesnes ir toliau siekiančias politines išvadas. Mes nežinome, kas nutiks su Sovietais, suradus būdą jiems pažaboti. Visai neaišku, kuriose sienose Lenkija bus įglaudinta ir kurios politinės kryptys pasireikš naujai beatsikuriančioje valstybėje. Mums neaišku, kaip eis Vokietijos sutelkimas ir kiek bus leidžiama jiems plėstis į rytus.

Be šių gravitacinių jėgų nusakymo, neaptariamas mums kylantis pavojus. Tačiau taip pat neaiški tolimesnė centrinės ir pietrytinės Europos raida: kiek liks gyventojų, kurios bus jų teritorinės ambicijos, koks bus jų ūkinis pajėgumas ir kas turės lemiančios įtakos ateities Europos atkūrimui. Šie atviri klausimai neleidžia tiksliai susigaudyti atskirų tautų polinkiuose. Tačiau visai aišku, kad tuomet turėsime pamiršti daugelį veiksnių, kurie praeityje skatino sudaryti Pabaltijo santarvę. Todėl šiandien gliaudyti praeities veiksnius ir užsispirti juos ateičiai priskirti — tegali būt labai pavojingas kelias. Net ir visuotinės Pabaltijo sąlygos gali būti žymiai skirtingesnės ir todėl neleidžiančios daryti ganėtinai tikslių išvadų. Toks atsiribojimas yra būtinas, pradedant aptarti Lietuvos tikslingą įjungimą į tarptautinius sambūrius.

Mano išmone, esminis klausimas yra grynai teleologinis — politinio tikslingumo aptarimas. Mes žinome, kad trys dideli Lietuvos kaimynai praeityje turėjo tam tikrus polinkius, kurie vargu bus dingę, beatsikuriant Lietuvai. Mes žinome rusišką imperializmą, kuris šimtmečiais slinko į vakarinę Europą ir be didesnio pasipriešinimo veržėsi į Sibirą Azijoje.

Šiame šimtmetyje rusų. tauta, pasiekusi apie 100 milijonų gyventojų, bus užtektinai svarbi daryti spaudimui į mažesnes tautas. Toks spaudimas juo labiau neišvengiamas, kai rusų pavergtų tautų apsisprendimas bus įgyvendintas, o šiaurės rytinėje Europoje, ūkiškai gana skurdžioje dalyje liks įsprausti rusai.

Rusai bus priversti pasirinkti du kelius — vėl pavergti ūkiškai turtingą Ukrainą, o vėliau kitus kraštus, ar dalį gyventojų perkelti į Azijos Sibirą.

Ukrainos veiksnys yra nepaprastos reikšmes ne vien ūkiniais, bet ir geopolitiniais samprotavimais. Todėl rusai, padarę Durchstossung — įsiveržimą Ukrainon, netrukus darys Flankenstoss— kitų tautų pavergimą, kad atlikus Umfassung kraštų tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų.

Tokiam rusų žygiui pasipriešinti Lietuva turi padaryti kelis žygius. Pirmutinis — unija su broliška latvių tauta. Toji politinė, ūkinė ir kultūrinė unija tebūtų atitaisymas to sužalojimo, kurį istorija mums yra padariusi. Tuodu kraštu, susijungę, taptų žymiai,; galingesni ne vien politiškai, ūkiškai, bet ir savo rankose turėtų esminius uostus, kurie galėtų- visam užnugariui patarnauti. Sunku pasakyti; ar ton unijin įeis ėstai, labiau gravituoją į Suomiją. Tolimesnis Lietuvos-Latvijos tikslas — siekti plačios sąjungos, pradedant Suomija, Estija, apimant Gudiją ir Ukrainą.

Toji sąjunga  turėtų eilę sunkumų sudaryti glaudžiai politinei ūkinei ir karinei santarvei. Kitokios istorinės sąlygos ir netolydį kultūrinė raida neretai parodytų skirtingumus. Tačiau Lietuvai neliktų kito kelio savo saugumui užtikrinti, kaip toji sąjunga. Visa eilė veiksnių mus labiau jungia, o mažesnis jų skaičius — skiria. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos plotai maždaug patektų į šios sąjungos sienas. Istoriškai imant, politinė tradicija būtų atkurta pasipriešinti naujam imperializmui. Toji sąjunga galėtų pasipriešinti ne vien rusiškai veržlai, bet pažaboti ir lenkiškąjį imperializmą, jei toks vėl ateityje pasirodytų. Tokią sąjungą sukūrus, lenkai liktų sukalbamesni ir atsisakytų nuo daugelio istorinių klaidų, kurios juos pačius nustumtų į vergovę.
Vokietijos "Drang nach Osten" politikai sužlugdyti neužtektų vien Pabaltijo-Ukrainos užtvaros. Šis reikalas apimtų beveik visos Europos politinių jėgų talkininkavimą, kuris neabejotinai būtų svaresnis, turint apjungtas valstybes tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų.

Čia sąmoningai praleisiu eilę klausimų, kurie mums nepaprastai svarbūs: tai — etnografinių žemių atgavimo politika, ūkinis bendravimas, Ukrainos ir Gudijos gėrybių tranzitas per Lietuvą, kaikurių naujų žaliavų perdirbimas Lietuvos suorganizuotoj pramonėj, politinis Gudijos nesubrendimas ar Pabaltijo dispersija. Tie klausimai reikalingi atskirų studijų, kuriose galėtų būti aptariami nors esminiai pradai.
Numanu, kad toji sąjunga tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų negali būti statiška. Tas branduolys turėtų būti skirtas daryti platesnėms sąjungoms, jei gyvenimiškoji tikrovė pareikalautų.

Politinis saugumas yra svarbus veiksnys. Tokiame tarptautiniame bendravime negalime pamiršti eilės kitų veiksnių — ūkinių, socialinių, kultūrinių. Ir jiems reikia surasti tinkamą vietą tarptautinėje bendruomenėje.

Nūdieniai mūsų uždaviniai įpareigoja ne vien kovoti dėl lietuvių tautos laisvės, bet ir tirti sąlygas, kuriose Lietuvos saugumas ir tarpimas būtų didžiausias. Kaip tik čia mes atsiduriame ganėtinai didelių pagundų kelyje kai, patys neapsisprendę, pasiduodame svetimoms įtaigoms: federatyviniai sąjūdžiai, inermariumai ar polėkis nuo Baltijos ligi Adrijos. Šie ir eilė kitų sąjūdžių tegali dalimi, patarnauti išlaisvinimo kovai vesti, bet tik jau ne ateities Lietuvos saugumui. Čia mes ir turime peržiūrėti ikišiolinę blaškymosi "politiką" ir surasti sveikus pradus, kurie sutelktų mūsų jėgas suderintai prie tikslo eiti.

Savaime aišku, kad visa tai reikia pradėti nuo vidinio susitvarkymo, aiškios aptarties, o jau vėliau panaudojant eilę tautinių ar tarptautinių telkinių. Jie yra ne tikslas, bet tik priemonė dabar Lietuvos bylai, rytoj — pačiai Lietuvai sustiprinti. Visi įvairių federacijų ar unijų šalininkai negali pamiršti, kąd pirmiausia reikia sklypo ir žaliavos, o vėliau., tegali sekti rūmo statyba. Tokių sąjūdžių dalyviai tenesideda autokratais lietuvių tautą, be jos valios pareiškimo, jau šiandien įjungti į santarves, pažeidžiant Lietuvos Interesus, jei jie nori išvengti Benelux valstybių a tremties vyriausybių tuščiažodžiavimo.