AMERIKONIŠKOJI AUKLĖJIMO FILOSOFIJA Spausdinti
Parašė DR. A. ŠERKŠNAS   
l.
Lietuvos mokykla buvo organizuota vokiečių pavyzdžiu. Vokiškoji pedagogika dominavo Europoje. Dėl to lietuviui mokytojui europinėje mokykloje, bent kuriame krašte, nesunku būtų susigaudyti. Kas kita Amerikoje. Tarp vokiškos ir amerikietiškos mokyklos yra labai daug skirtumų. Tie skirtumai randami ne tik terminologijoje ir mokyklinėje organizacijoje, bet ir auklėjimo tiksluose ir metoduose, kas jau yra auklėjimo filosofuos dalykai.

Mes Lietuvoje auklėjimo teoriją vadindavome pedagogika. Tai vokiečių per ilgą laiką išpopuliarintas graikiškas žodis, labai giliai prigijęs visuose Europos kraštuose. Anglų kalboje, ypač amerikiečių, šis terminas nėra vartojamas. Vietoje graikiško, jie vartoja lotynišką žodį educa-tion (iš lotyniško veiksmažodžio educare, ne iš veiksmažodžio educere). Education jiems reiškia lygiai tą patį, ką mums auklėjimas. Tai, ką mes lietuviškoje mokytojų seminarijoje ar universitete supratome pedagogikos vardu, amerikietiš-koje mokykloje vadinama auklėjimo filosofija (philosophy of education).

Iš jų auklėjimo filosofijos (kaip mokomojo dalyko) yra aiškiai išjungta didaktika, kas neįprasta būtų lietuviui mokytojui. Didaktikos termino jie visai nevartoja. Bendrieji mokymo metodai (general methods of teaching) jiems reiškia tai, ką europiečiui reikšdavo didaktika. Tai nereiškia, kad amerikiečiai šitų terminų—pedagogika, didaktika — nepažįsta. Prieš vadinamuosius eksperimentalizmo laikus amerikietiškame auklėjime šie terminai buvo vartojami. Nacionalinės terminologijos tendencijos, kaip ir visose tautose, jų tarpe ir mūsų pačių, padarė šituos skirtumus.

Tinkamai nesusipažinę su amerikietiška mokykla europiečiai linksta daryti šias išvadas: 1. amerikietiškoji mokykla yra Europos mokyklinių sistemų kompiliacija; 2. amerikietiškoji mokykla neturi filosofinių pagrindų, kaip kad, sakysime, vokiškoji mokykla; 3. amerikietiškoji mokykla nepajėgia pakankamai išlavinti žmogų, kaip kad išlavina europietiškoji mokykla.

Nei viena iš šitų išvadų neturi nieko bendro su tikrenybe. Amerikietiškoji mokykla yra perdaug originali, filosofiniai jos pagrindai yra tiek stipriai sucementuoti, kad giliai galvojantieji Amerikos pedagogai, matydami jog tie pagrindai yra klaidingi, yra labai susirūpinę dėl jų stiprumo. Amerikietiškoji mokykla žmogų išlavina nei kiek neprasčiau už europietiška mokyklą, tik ji išlavina amerikietiškai.   Šitoji filosofija ir šitas amerikietiškasis žmogaus išlavinimas kaip tik ir yra šio straipsnio tikslas.

Didelių skirtumų tarp privatinės ir valstybinės amerikietiškos mokyklos nėra. Konfesinė mokykla, ypač katalikų, moko tikėjimo tiesų ir stengiasi tų tiesų šviesoje formuoti žmogų. Kitas klausimas, kiek jiems tai pasiseka. Eksperimentalizmo teorijos čia yra tiek efektyvios, ypač kai demokratija, industrializmas ir augšti gyvenimo standartai yra šių teorijų kertiniai akmens, kad privatinei mokyklai, jeigu ji ir norėtų, neįmanoma išlaikyti savitą veidą. Katalikų įtaka Amerikos švietime yra tiesiog kolosalinė, bet ir jai nėra įmanoma nuveikti sekularistinių jėgų ir auklėti savąjį jaunimą grynoje katalikiškoje aplinkoje ir dvasioje.

Mokytojus ruošiančiose institucijose standartai yra labai rimti. Studentų studijos apima dvi dalykų grupes: specialybės dalykus, kuriuos jis ruošiasi dėstyti, ir pedagoginius - psichologinius - metodinius dalykus. Iš visų būsimų mokytojų — pradžios ir vidurinės mokyklos — reikalaujama auklėjimo filosofija, bendrieji mokymo metodai, specialybių metodika, bendroji psichologija, vaiko psichologija, jaunuolio psichologija, auklėjimo psichologija, eksperimentinė psichologija, pedagogikos istorija. Kiti psichologiniai, pedagoginiai, metodiniai ir filosofiniai dalykai vienų valstijų reikalaujami vieni, kitų — kiti, net atskiros mokyklos įvairuoja šiuo atžvilgiu. Kursas — keturių metų. Iš studentų reikalaujama apie 180 valandų praktikos. Kadangi mokytojų algos, palyginti su industrijos darbininkų atlyginimais, yra labai menkos, tai didelis trūkumas rimtai paruoštų mokytojų.

2.
Nustatyti auklėjimo tikslą reiškia tą patį, ką nustatyti žmogaus gyvenimo tikslą. Žmogaus gyvenimo tikslas apsprendžia bendruomenės gyvenimo tikslus. Vadinasi, auklėjimo tikslai apsprendžia ne tik individo gyvenimo tikslus, bet ir visos tautos. Štai dėl ko mokyklinio auklėjimo tikslai visada buvo ir yra politinių grumtynių objektas.

Auklėjimo tikslo supratimas reiškia žmogaus prigimties supratimą. Suprantama, tas, kurs nepripažįsta jokio gyvenimo po mirties, nepripažįsta ir žmogaus sielos. Arba vėl, tas, kurs nepripažįsta visiems žmonėms lygių teisių, tuG pačiu netiki, kad visi žmonės objektyviai yra lygūs. O tai jau doktrinaliniai klausimai. Dėl to auklėjimo tikslai yra ir doktrinistų kovos objektas.

Auklėjimo tikslai nebuvo tokie jautrūs dalykai anais laikais, kada vaiko mokymas ir auklėjimas buvo tik tėvų privačių pastangų reikalas, kiek jautrūs jie yra dabar, kada yra visiems privalomas mokymas ir kada bendruomenės, pagal priimtus auklėjimo tikslus, suformuojamos tokios, kokių vadovaują toms bendruomenėms asmens nori. Pasaulėžiūra ekonominėje, socialinėje ar politinėje doktrinoje yra tik grūdas, kuris sudžius ir nunyks, jeigu jo nepasėsi į tinkamą dirvą. Jaunimo siela yra dirva šitiems grūdams. Kadangi jaunimas šiandieną yra privalomai sukoncentruotas mokykloje, tai mokykla savaime pasidarė doktrinalinių kovų objektas. Rousseau, Spencer ir Dewey buvo tie, kurie efektyviausiai nukreipė savo doktrinas j mokyklą ir dėl to daugiausia laimėjo.

Kova dėl viešojo mokyklinio auklėjimo tikslų Amerikoje buvo atkakli ir tęsėsi ilgai. Scholastiniai tikslai buvo atstovaujami ir ginami ne tik katalikų, bet ir kitų krikščioniškų bažnyčių. Senoji humanizmo dvasia čia taip pat pradėjo rasti sau pasekėjų. Tačiau prieš natūralizmą niekas nepajėgė atsilaikyti. Rousseau idėjos, turėjusios milžiniškos įtakos nepriklausomybes deklaracijai ir konstitucijai, pavergė amerikietiškąją mokyklą ir viešpatavo joje iki šio šimtmečio pradžios. Rousseau formuluotieji auklėjimo tikslai buvo: 1. auklėjimas turi išlaikyti natūralinį žmogaus gerumą; 2. auklėjimas turi vykti pagal žmogaus prigimtį; 3. auklėjimas turi suformuoti bendruomenę, pagrįstą žmogaus prigimtimi ir individualinėmis jo teisėmis; 4. mokykla religiniu auklėjimu neprivalo rūpintis, religiniu atžvilgiu individas apsispręs užaugęs. Šitie dalykai ameri-kietiškoje mokykloje tapo nepajudinamomis vertybėmis.

Tarp žmogaus ir gyvulio natūralizmas skirtumo nedaro rūšies atžvilgiu. Skirtingi jie natūralistui yra tik išsivystymo laipsnyje. Vadinasi, apie žmogaus sielą ir jos auklėjimą jų auklėjimo filosofijoje nėra vietos. Protą ir valią jie laiko kūno turtu, ne sielos, kurios, nemirtingos ir amžinos, jie nebepripažįsta. Proto veiksmus jie stengiasi išaiškinti fiziologiniais dėsniais. Natūralizmo įtaka šio šimtmečio pradžoje buvo tokia stipri visur, kad 1907 m. William James rašė: "Per paskutinių pusantro šimto metų mokslas praplėtė gamtos ribas ir sumažino žmogaus reikšmę gamtoje. Tai natūralizmo ir pozityvizmo pastangų rezultatas. Žmogus pagaliau nėra įstatymų davėjas prigimčiai, bet tik paprastas absorbuoto j as . . . Romantiškos svajones apie žmogaus paskirtį praėjo, liko grynas materialistiškas vaizdas. Net idealai yra fiziologiniai produktai". (Pragmatizm), 1617 p., New York 1907. "Pagal natūralistus, prigimties dėsniai kontroliuoja žmogaus gyvenimą, jo atsiradimą, jo išsivystymą ir visą socialinę organizaciją, kurią žmogus susikuria ' (F. De Hovre and E. Jordan, Philosophy and Education, 3 p., New York 1931).

Amerikietiško j e mokykloje prigijo ne tik Darvino biologinis natūralizmas, bet taip pat
Herbarto psichologinis natūralizmas, kurį jau amerikietis W. James, o vėliau ir J. B. Watson, modifikavo ir išvedė tai, kas šiandieną psichologijoje vadinama behaviorismu. Amerikietiškoje mokykloje rado sau puikią dirvą ir kitos natūralistinės psichologijos srovės, kaip Titchenerio struktūralizmas, McDougall purposivizmas, Dewey funkcijonalizmas ir Freudo psichoanalizė. Visos šitos psichologinės teorijos yra grynai materialistinės, su pilnutine asmenybe nieko bendro neturinčios. Ypatingai dramatiškas kelias į Ameriką buvo Freudo psichoanalizės teorijų. Šiandieną jo raštai yra išversti čia iki paskutinės eilutės ir išleisti milžiniškais tiražais.

3.
Europinis natūralizmas tačiau buvo tik tam tikra įžanga Į originalią ir nepaprastai efektyvią, grynai amerikietišką, auklėjimo filosofiją. Ame-rikietiškoji auklėjimo filosofija yra žinoma eks-perimentalizmo vardu. Jos autorius yra John Dewey, kuris pernai mirė, sulaukęs 93 metų. J. Dewey rašė ir mokė ištisus septynis dešimtmečius. Jis mokė ir vadovavo tokiuose universitetuose, kaip Chicago ir Columbia. Jis bus bene pirmutinis filosofas, kurs pats matė ir pergyveno tokius efektyvius savo darbo vaisius. Ne tik šiandieninė amerikietiškoji mokykla, bet ir jos produktas, amerikietiško j i visuomenė, yra lygiai tokia, kokios Dewey prieš pusę šimto metų norėjo ir suprojektavo.

Minint Dewey 80 metų amžiaus sukaktį, 1939 m., Columbijos universitetas specialiu leidiniu išleido jo raštų bibliografiją. Leidinyje 158 puslapiai užimta tik jo knygų ir straipsnių vardams. Likusieji 60 puslapių apima išvardintus komentarus, daugiausia daktaratų tezes, apie jo filosofiją (M. H. Thomas and H. W. Schneider, Bibliography of John Dewey, Columbia University Press, 1939). "Visi šiandieną sutinka, kad joks filosofas moderniškais laikais, žinoma, joks amerikietis nėra padaręs gilesnės ir efektingesnės įtakos Jungtinių Valstybių mokyklinei teorijai ir praktikai, kaip John Dewey". (Rev. J. A. Hardon, S. J., The Catholic Educational Review, 433 p., September, 1952.). Pasauliečiai, ypač jo pasekėjai, eina toliau, Dewey reikšmę aptardami. "John Dewey yra iš karto didžiausias filosofas Amerikos istorijoje, didžiausias mintyto-jas auklėjime ir garbingiausias pilietis. Jo įtaka auklėjime yra nepalyginama tiek apimties, tiek ir gilumo atžvilgiu. Kiekvienas mūsų krašto pradžios mokyklos vaikas Dewey dėka gyvena laimingesnį ir geresnį gyvenimą, net ir tie vaikai, kurie mokosi ne viešose mokyklose. Ir ne tik šiame krašte, daugelyje kitų pasaulio kraštų jaučiama jo įtaka". (W. H. Kilpatrick, Saturday Review of Literature, October 22, 1949).

Kad daugelyje pasaulio kraštų Dewey įtaka yra jaučiama, pasakymas nėra perdėtas. Pedagoginės garsenybės, kaip prof. Findlay Anglijoje, Kerschensteineris Vokietijoje, buvo taip "apvaisinti" Dewey mokslo, kad kaip lyginamosios studijos rodo, jie buvo tik Dewey idėjų kompiliatoriai. Garsioji Kershensteinerio Arbeits Schule esanti tik kopija amerikietiškosios progressive education. Tik pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, Dewey buvo pakviestas duoti eilę pedagoginių paskaitų Tokyo Imperatoriškame Universitete. Po to jis praleido dvejus metus Pekino ir Nankingo universitetuose Kinijoje. Iš čia jis buvo pakviestas Turkijos vyriausybės, o po to — Meksikos, kur jis davė specialų ciklą paskaitų apie demokratinį auklėjimą. Tarp kitko, garsusis sovietų Lunačarskis buvo labai didelis Dewey garbintojas, o priešstalininio siautėjimo laikais Dewey buvo stipriai prisidėjęs prie sovietų auklėjimo sistemos organizavimo.

4.

Dewey filosofijos sistemą suimti į žurnalo vieno straipsnio rėmus nėra įmanoma. Dėl to pasistengsime padaryti tik schemą, kurioje būtų matyti tos sistemos esmė. Pirmiausia tačiau atkreipiame skaitytojo dėmesį, kad Dewey filosofija yra kurta ne tik mokyklai, kas būtų, žiūrint į filosofijos suskirstymą, tik pritaikomoji filosofija, bet pirmiausia gyvenimui, kas jau apima visą filosofijos sistemą.

Dewey filosofijos pirmoji pr'elaida buvo: istorijos revoliucija. Istoriia. kaip praeitim, jis nesirūpina, jam rūpi tik dabartis ir ateitis. Istorijoje jis ima tik tris sektorius: kultūrinį, ekonominį ir socialinį, kuriuos atitinka mokslas, industrija ir demokratija. Dewey ir sako: pakelk mokslą, industriją ir demokratiją iki augšto laipsnio ir padaryk juos praktiškai prieinamus ir panaudojamus masėms, ir gausi krašto gyvenime tikrą revoliuciją, be armijų, be ginklų, be kraujo praliejimo.

Koks instrumentas turėtų būti panaudotas šitai istorijos revoliucijai įvykdyti? Filosoįija, — Dewey atsako. Tai yra antroji jo prielaida. Filosofijos šviesoje jis ima visus tris vykstančios istorijos sektorius — mokslą, industriją ir demokratiją. Mokslas tarnauja tiesai. Bet tiesa yra prieinama tik patirtimi. Intelektualinė spekuliacija tiesos nepateikia. Supra-organinės žmogaus jėgos neegzistuoja, antgamtinės sąmonės nėra, viskas išaiškinama gamtos dėsniais. Eksperimentas yra vienintel's kelias tiesai patirti. Iš čia kilo ir pats eksperimentalizmo vardas.

Industrija tarnauja žmogaus ir bendruomenės gerbūviui kelti. Industrija suprantama kaip visų gyvenimo sričių supramonini mas, pradedant susisiekimu ir baigiant žemės ūkiu. Kolektyvizacija bendradarbiavimo ir rivalizacijos principais, laisvo žmogaus apsisprendimo pagrindu. Žmogaus uždavinys čia yra suorganizuoti jėgas taip, kad lengviausiu būdu, trumpiausiu laiku būtų pagaminama daugiausia ir geriausios kokybės produktų. Industrinis procesas yra vienintelis konkrečiai ir praktiškai naudingas žmogui. Žmogaus parengimas suprasti ir praktiškai pasinaudoti šita nauda yra pagrindinis mokyklos tikslas. Siekti tik to, kas naudinga. Iš čia kilo pragmatizmo vardas.

Demokratija tarnauja žmogaus laisves aiškinti, tobulinti ir jas saugoti. Dewey nuomone, laisvės neišaiškinsi, nepatobulinsi ir neapsaugosi tuščiomis frazėmis, net stipriais reikalavimais. Laisvė turi būti išplėsta pačiame žmoguje. Žmogus turi jausti savo ir kito laisvę ir pajėgti jas derinti. Šitai galima pasiekti tik per socializaci-ją žmogaus veiksmų, pradedant vaiko veiksmus. Iš čia kilęs ir Dewey socializmo vardas, kuris, žinoma, maža bendro turi su tradiciniu socializmu.

Į ką šitas filosofinis instrumentas turi būti nukreiptas, kad galima būtų praktiškai realizuoti istorijos revoliuciją: kultūroje per ekspenmen-talizmą, ekonomijoje per pragmatizmą ir socialiniame gyvenime per socializmą? Į auklėjimą,— atsako Dewey. Štai kodėl jis yra žinomas daugiau kaip auklėjimo, ne kaip gyvenimo filosofas, nors jo filosofinė sistema yra pati gyveni-miškiausia. Mokykloje Dewey pagavo taip pat tris sektorius: mokomuosius dalykus, mokymo metodus ir mokinių gyvenimą.

Eksperimentalizmo objektas yra mokykliniai metodai. Eksperimentalistai nepripažįsta jokio teoretizavimo klasėje. Mokinys turi patirti, pergyventi, tada jis savaime supras kiekvieną dalyką. Eksperimentalistai savo metodą vadina moksliniu metodu. Tai senas Spencerio vartotas terminas, kuriuo siekiama pabrėžti, kad visi kiti keliai pasiekti tiesai yra nemoksliški. Eksperi-mentalizmas pripažįsta tik induktyvinę proto eigą, o dedukciją jie visai atmeta, kaip neturinčią atramos patirtyje. Auklėjimas yra maitinimasis mokomąja medžiaga. Mokomoji medžiaga pasisavinama tik pergyvenimu. Dėl to "auklėjimas galutinam rezultate yra vystymasis pergyvenime, pergyvenimu ir pačiam pergyvenimui". (John Dewey. Experience and Education, 17 p., New York 1938).

Pragmatizmo objektas yra mokomieji dalykai. Programų srity pragmatistai reikalauja trijų dalykų: industrinių mokomųjų dalykų (industrial subjects), mokymosi per veikimą (learning by doing) ir mokyklos aktyvumo (active school). Šitame punkte Dewey sugestijonuoja lyginti primityvų neišsivysčiusios industrijos charakterį vadinamosios "dvasinės" kultūros praeityje su milžiniška pažanga materialinės kultūros moderniškais laikais ir mestis nuo "senovės ir viduramžių" augštesniųjų dalykų, kurie yra grynai intelektualinės ir "dvasinės" prigimties, prie paprastų "praktiškų" ir "materialinės prigimties dalykų". (John Dewey, Challenge to Liberal Thought, Fortune 184 p., 1944). Tik šituo keliu galime t'kėtis pakilti iš "stagnacijos į naudingą karjerą ir tęsti progresą". (Ibid., 184 p.). Mokykla yra atsakinga už šitą kiekvieno bendruomenės nario "naudingą karjerą".

Ir pagaliau socializmo objektas yra mokyklinės bendruomenės gyvenimas. Mokyklinės organizacijos socializavimas yra pirmas Dewey sie-


ROMAS VIESULAS      MOTINA IR VAIKAS
(litografija) V. Maželio nuotr.
 
kimas. Jis sako, kad žodyje "socializacija" yra randamos visos pagrindinės mokymo ir auklėjimo sąvokos. "Mokykla ir tie, kurie ją veda, atsakingi yra tik prieš bendruomenę". (John Dewey, Moral Principles and Education, 7 p., Boston, 1909). Dėl to mokykla ir jos organizacija, įskaitant programas, metodus, discipliną ir idealus, turi būti socializuota. "Socialiniai interesai, socialinė inteligencija ir socialinis pajėgumas turi būti tiesioginis mokyklos tikslas". (Ibid., 43 p.). Socialinį formavimą Dewey laiko morale. "Išskyrus dalyvavimą socialiniame gyvenime, mokykla neturi jokio kito tikslo". (Moral Principles and Education, op. cit. 11 p.). Suprantama, Dewey turi galvoje dalyvavimą socialiniame demokratinės bendruomenės gyvenime, kuri reikalauja socializuoti ir mokvkios gyvenimą.

Dewey, padėjęs šituos filosofinius pagrindus, kuriuos cementuoti padėjo tokie milžinai, kaip Thorndike, Woodworth, Kilpatrick, Peirce, Childs, Briggs ir net William James, pradėjo atkaklią kovą laimėti patį vaiką mokykloje ir per jį realizuoti savąsias idėjas ateities visuomenėje. Išėjęs į sceną, jis rado Amerikoje dėl mokyklos ir vaiko besirungiančias dvi europietiškas doktrinas: pedagoginį autoritarianizmą ir pedagoginį laissez faire. Pirmoji iš šių dviejų doktrinų, dažnai vadinama pedagoginiu tradicionalizmu, yra sena kaip žmonija. Tai klasiškoji auklėjimo pažiūra. Jos atstovai pirmiausia suinteresuoti mokykloje ir vaikų akyse bei sielose išlaikyti tvarką ir autoritetą. Nuo šio paskutinio žodžio ir pati doktrina gavo pedagoginio autoritarianizmo var-dą.

Pedagoginis laissez faire yra pozityvizmo padaras. Net patys terminai paimti iš pozityvistų ekonominių teorijų. Šios doktrinos atstovai ignoruoja autoritetą ir "perdėtos tvarkos varžtus", o yra suinteresuoti tik individo laisvės išlaikymu ir plėtimu. Tai pats charakteringiausias visų materializmo šakų bruožas, tiek ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tiek ir auklėjime. Tai kertinis akmuo viso Rousseau pastato. Šitomis idėjomis žavėjosi ir gyveno "visi pažangieji" beveik du šimtmečiu. Jų poveikyje savo pedagogines idėjas formavo ne tik Herbart, Spencer, bet ir Pestalozzi, Frocbel, Decroly, Mon-tessori.

Dewey buvo pirmas iš materialistinių socialistų, kurs atmetė pedagoginio laissez faire principus auklėjime. Prieš pedagoginį autoritarianiz-mą jis taip pat griežtai pasisakė. Greit jis pasisakė nejieškosiąs net vidurio ir jokio kompromiso tarp šių dviejų doktrinų. Jis nėra suinteresuotas nei autoritetu mokykloje, nei formalinės tvarkos (mokyklinės disciplinos) dėsniais, nei individo laisve, atitrūkusią nuo individo pergyvenimų. Jis suinteresuotas tik pačiu pergyvenimu (in experience itself). Kadangi šita pažiūra mokyklinėje praktikoje yra paremta eksperimentalizmo teorija, tai ir pati pedagoginė doktrina liko pavadinta pedagoginiu eksperimentalizmu.

Neišgyventa mokomoji vertybė nepaliečia pakankamai auklėtinio iš vidaus ir nepalieka jame reikiamo įspūdžio. Vadinamasis protinis susilietimas su mokomosiomis vertybėmis yra nepakankamas auklėjime. Mokomųjų vertybių pasisavinime turi dalyvauti visa asmenybė, intelektualinė ir sensualinė. Iki čia visos trys minėtos mokyklinės doktrinos eina dar tuo pačiu keliu. Nuo šio taško visos radikaliai išsiskiria. Pedagoginio laissez faire atstovai sako, kad mokiniai patys turi apsispręsti, kokias vertybes jie pasirenka savo lavinimuisi ir kokiais metodais tas vertybes pasisavina. Šituo keliu prieita prie vadinamosios darbo mokyklos, kurios idėjomis mokytojai sirgo visą trečiąjį šio amžiaus dešimtmetį. Amerikoje ji buvo žinoma progressive edu-cation vardu. Tiek vokiškoji Arbeits Schule, tiek amerikietiškasis progressive education mokyklinėje praktikoje tiesiog susibankrūtavo. Ir vienur ir kitur visuomenė pasidarė skeptiška šios mokyklos atžvilgiu, o vyriausybės kai kur, pavyzdžiui, Austrijoje, padarė tiesioginių intervencijų, pareikalaudamos grįžti prie "rimtų" metodų, o kitos, kaip Amerikos kaikurių valstijų, davė suprasti, kad šie kraštutinumai viešame auklėjime nepageidaujami.

Pedagoginis eksperimentalizmas šito nepasisekimo nebuvo perdaug diskredituotas, nors jis labai daug prisidėjo prie amerikietiško progressive education. Dewey pakreipė savąją doktriną vadinamosios socialized education kryptimi. Auklėtinio pergyvenimus eksperimentalistai suskirstė į šešias kategorijas: priklausomumo, socialumo, motyvavimo, kuriamuosius, atrenkamuosius ir vieningumo pergyvenimus. Šitą pergyvenimų gradaciją jie nustatė taip: pirmiausia sprendžiamas klausimas — individas priklauso nuo aplinkos, ar aplinka nuo jo? Atsakymas — individas priklauso nuo aplinkos. Vadinasi, individas turi išgyventi savąją aplinką. Mokykla yra tik tos aplinkos organizatore ir išgyvenimų reguliuotoja. Antras klausimas: individas savąją aplinką pergyvena moraliai, ekonomiškai ar socialiai? Atsakymas: savąją aplinką jis pergyvena socialiai. Tokiu pat keliu eksperimentalizmas atsako, kad individas socialiai savąją aplinką pergyvena motyvuotai (žinodamas kodėl), kūrybiškai (progresuodamas), selektyviai (pasirenkant svarbesnius dalykus) ir vieningai (žmogiškųjų jėgų ir pergyvenamos aplinkos atžvilgiu). Šitoje schemoje mokytojui nėra sunku organizuoti mokinių pergyvenimus. Šių dienų Amerikos viešoji mokykla yra tik mokinių pergyvenimų šia tvarka organizatore. Laboratorija, biblioteka ir vadinamieji community resources yra pastatyti tradicines mokyklos mokytojo vietoje, o mokytojas yra tik vadovas per visus tuos dalykus.

6.

Įkinkę mokinį, mokytoją ir visą mokyklą į šitą "processing machinery", eksperimentalistai pradėjo paskutinį kovos etapą: kurios žmogiškosios galios turi būti tiesiogiai ugdomos mokykloje — sensualinės ar intelektualinės? Ši kova buvo grynai ideologine, kova dėl žmogaus supratimo, nors tikroji ideologine mintis šioje kovoje eksperimentalistų buvo rafinuotai paslėpta. Šitoje kovoje eksperimentalistų nebuvo kalbama apie žmogaus prigimties koncepciją, bet tik apie "mokyklinio lavinimo naudingumą praktiškam gyvenimui, kuriam mokykloje žmogus rengiamas". Katalikai tačiau greit suprato, kad čia reikalas eina apie žmogaus asmenybės integriteto sugriovimą, degraduojant jį iki paprastos sensualinės būtybes. Rivalizacija šioje kovoje Amerikos katalikams padėjo nepaprastai išaugti su savo mokyklomis ir patraukti prie savęs milžiniškas mases jaunimo, nemaža net nekatalikų.

Eksperimentalizmas pasisakė tik už sensua-linių galių ugdymą mokykloje. Jau William James Harvardo universitete pastebėjo, kad treniruojant vieną sensualinių galių grupę, pavyzdžiui, regėjimo galias, progresuoja ir kitos galios (žiūr. jo Principles of Psychology, 666-668 p., vol. I, New York 1890). Po jo sekė Thorndike ir Woodworth, kurie padarė eilę tyrimų su žmogaus perceptyvinėmis galiomis, įrodydami, kad tuo pačiu automatiškai progresavo ir kitos sensualinės galios, nors jos eksperimentų metu tiesiogiai nebuvo liestos (žiūr. jų "The Influence of Improvement in One Mental Function upon Efficiency of Other Functions", Psychological Review, 247-261; 384-395; 553-564, 1901). Po jų sekė Judd, kurs nepaprastai ekspresyviai įtikino mokykloms vadovavusių ir pačių mokytojų mases, kad užtenka treniruoti "tik pačias praktiškiausias" žmogaus galias, o visos kitos galios "paskui treniruojamąsias" savaime išaugs stiprios (žiūr. jo Psychology of High School Subjects, 1915). Žinoma "pačiomis praktiškiausiomis" galiomis buvo priimta sensualines galios. Intelektualinės ir voluntarinės galios paliktos "progresuoti paskui treniruojamas sensualines galias".

Po šito eksperimentalistai pradėjo kovą dėl vadinamųjų "praktiškų" mokomųjų dalykų įvedimo į mokyklą, o "nepraktiškų" — išmetimo iš mokyklos. Kaip "nereikalingiausius" mokyklinėse programose eksperimentalistai rado senovės klasikus, įskaitant graikų ir lotynų kalbas, matematiką, visas metafizikos disciplinas ir visus kitus dalykus, neturinčius praktinės naudos po-mokykliniam gyvenimui. Šitos idėjos padarė nepaprastą įtaką švietimo politikams, mokyklų organizatoriams ir mokytojų masėms. Prasidėjo milžiniškos mokyklinių programų reformos "su-praktinimo" kryptimi. Vadinamoji formalinio ugdymo doktrina, trukusi nuo Platono ir Aristotelio laikų, skolastikų priimta ir ištobulinta, ypatingai garsi viduramžiais, kai vadinamieji tri-vium ir quadrivium sudarė visų mokyklų programas, eksperimentalizmo buvo atmesta ir pakeista praktinio ugdymo doktrina, kuri Amerikoje yra žinoma transfer of training vardu. Bendrasis asmenybės ugdymas šiai doktrinai nesvarbu, ji rūpinasi tik specialiu žmogaus lavinimu. Ne universali asmenybė, bet specialybės technikas svarbu šiai doktrinai. Net ne protu, bet juslėmis ir jauslėmis dalyką žinąs. Tai sutampa su moderniškos industrijos dvasia. Industrijos, kurios pirmutinis reikalavimas yra experience.

T.  Zikaras — kompozicija