EILĖRAŠČIAI |
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS |
ROŽĖ Rože, Mąstanti save Varsų įvairumą, Mintijanti Lapelių susiklostymu, Kaip mokslininko Sakiniais. Tavi krašteliai Švelnūs, tartum bičių Papilvės, tačiau Kokia opi tavoji Švelnumą gilyn, Nelyg naujagimio Paausė šalia senio Plaštakos, Atsiskleidžianti Vien tik žinančiajam. (Basa pėda panirus Vandeny, iškyla Mylinčiajam.) Kas yra stipresnio Užu tavąjį gležnumą? Tu paslepi atskleisdama Ir atskleidi paslėpdama, Bet paslapčiausioji, Kada balčiausioji; Viena su snaigėm Klystančiom pieno ąsotin Pro pūgos siaučiamą Skarą. Ar tavo žalvarį menąs Žvilgėjimas yra žinąs Žvelgimas visaton, O visata, sujungianti Savy ledinį raštą Su krauju? Vidurvasario Vakarų varteliuos Vakarojančių merginų Tolimi balsai yra tavy, Avies suskirdusios nagos Sutrėškiama šermukšnio kekė. Žarija, ugniakure, _ Merginų kojų nerimas Prieš patį šokį, Rudenio rusvam vėlyvume; Sutingęs šoki, Išbaigtas ir niekados Nesibaigiąs; Žemės goda Dar sujungta Virkštim su Gimdytoja; Saulės neriamu Gyslelių nėriniu, (Visi mes tos Pat medžiagos), O rože, siekianti taikos, Ir lygsvaros, (Visi mes, Visi), Kaip išsakyt Tave, kuri Esi? RANKOS Tarp mano rankos Ir tavosios Tėra atodūsis Dvejojimo. Žinok, žinok, o Būsimoji mylimoji: Rankos, sunkios, Kaip esa, apsunkina Rankas lytėjimu, Mylėjimu. Klausyk Javų bangos drebėjimo Ant lauko mylinčios krūtinės. Dienų dienomis vienas Kitame. Niekad, O, niekad: Viena. Žiūrėki, Saulės sužydėjime Ir sodų svaigulyje Glūdi vakaro artėjimas Ir medžio sutrūnijimas. Tu neklausai, šypsodamosi Pajudi. O, džiaugsme, Mano rankos Ir tavosios Jau nebeskiria dvejojimas. Priglusk, arčiau priglusk, O, mylimoji. Sunertom rankom Mes žiūrėsime Į sodus, saulę, javus Ir gęstančią Vėsumą. |