Atsisveikinimas, Piliečio rauda (eil.) |
Parašė Czeslavv Milosz |
ATSISVEIKINIMAS Kalbu tau po daugelio tylėjimo metų. Mano sūnau. Nebėr Veronos. Pirštuose sutryniau plytos dulkę. Štai kas mums belieka, Iš didelės gimtųjų miestų meilės. Sode girdžiu tavo juoką. Ir kvapas svaigstančio pavasario Šlapiom šakutėm artinasi prie manęs, Manęs, kurs netiki į jokią laimės jėgą, Kurs pergyveno jau kitus ir pats save. O, kad žinotum tu, kaip būna kartais naktį, Kai kas nors bunda staigiai ir paklausia Plakančios širdies: Ko tu dar nori, Nepasotintoji? Pavasaris, lakštingala dainuoja. Sode vaikų juokas. Pirmoji tyra žvaigždė Atsiveria ties nepražydusių kalnų miglom Ir vėl lengva daina ant mano lūpų krenta, Ir vėl esu aš jaunas, kaip tuomet, Veronoj. Atmest, atmesti viską. Juk ne to man reikia. Nenoriu nieko prisimint, nei grįžt atgal. Miegokite, Romeo ir Julieta, guoly sutaršytų plunksnų, Aš jūsų rankų sujungtų iš pelenų nekelsiu. Tuščias katedras tegu lanko katinas Ir akim šviečia ant altorių. Lai apuokas Ties negyvu, aštriu skliautu sau lizdą suka. Kaitrų, baltą vidudienį žaltys griuvėsiuos Tegu sau šildosi tarp pelenų ir tyloje Tegu apjuosia blizgančiu lanku beprasmį auksą. Aš negrįšiu. Aš noriu žinoti — kas mums lieka, Pavasarį atmetus ir jaunystę Ir trapumą lūpų, Iš kurių karšta banga Aistringą naktį plaukia. Dainas atmetus, vyno kvapas; Skundus ir priesaikas ir naktį deimantinę Ir žuvėdrų klyksmą, kurį seka juodos saulės Spinduliai. Koks grūdas liks Iš obuolio ir iš gyvenimo, kurį mums perpjovė Ugninis peilis? Tikėki man, sūnau, nelieka nieko. Tik brandaus amžiaus vargas, Delne likimo ruožai, Tik vargas, Daugiau nieko. PILIEČIO RAUDA Dugno akmuo, kuris matė jūras senkant Ir žuvų baltų milijoną, šokantį kančioj — Aš, vargšas žmogus, stebiu baltą skruzdėlyną apnuogintų tautų, Be laisvės. Stebiu krabą, mintantį jų kūnu. Mačiau valstybes griūvančias ir žūvančias tautas, Karalius bėgančius ir imperatorius, tironų galią. Dabar, šią valandą, galiu jum pasakyti, Jog aš esu — nors viskas žūna, Geresnis gyvas šuo nei dvėsęs liūtas, Kaip skelbia Raštas- Aš, vargšas žmogus, sėdėdamas ant šalto akmenio ir suspaustom akim, Dūsauju, mąstydamas apie žvaigždėtą dangų, Apie neeuklidinę erdvę ir išsiskleidusią amebą Ir apie augštus termitų pylimus. Sapnuoju vaikščiodamas, kai užmiegu — gyvenu tikrove, Bėgu vejamas ir apsišlakstęs prakaitu. Ant ryškių aušros rankų, miestų aikštėse, Po išsprogdintų vartų marmuro likučiais, Prekiauju degtine ir auksu. O juk dažnai taip būdavau arti, Bepasiekiąs metalo širdį ir ugnies ir vandenio, Nežinomybė man parodydavo savo veidą Taip, kaip upėj skendinti tamsi naktis. Ir sveikino mane skaidrieji varialapiai sodai, Kurie užgęsta gaudomi. Čia pat, už lango, pasaulių oranžerija žėrėjo, Kur mažas vabalas ir voras yra planetai lygūs, Kur keliaujantis atomas nelyginant Saturnas dega Ir šalia visa to prie lūpų vasaros kaitroj šienpjūviai kelia Ąsotį šaltą. Tik to norėjau, daugiau nieko. Senatvėje, Kaip žilas Goethė, atsistoti prieš pasaulio veidą, Ir pažinti jį, ir palyginti Su kūriniu, kurs stovi lyg tvirtovė miško, Ties kintančia šviesų, trapių šešėlių upėm. Tik to norėjau, daugiau nieko. Kas Kaltas? Kas parėdė man atimti Jaunystę ir brendimo amžių ir siaubu paženklino Geriausius metus mano? Kas Kaltas, kas gi kaltas, Dieve? Galiu galvoti tik apie žvaigždėtą dangų, Apie augštus termitų pylimus. Išvertė J. Kėkštas |