GINTARO KELIAI PRIEŠISTORINIAIS LAIKAIS Spausdinti
Parašė DR. MARIJA GIMBUTIENE   

Gintaro prekybos keliai priešistoriniais laikais žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje (tarp 1600 ir 400 m. pr. Kr.)



Gintaras Baltijos jūrai nešė garsą tūkstančiais metų, suvaidindamas Pabaltijo žmogaus istorijoj didžiulį vaidmenį. Jis buvo vertinamas taip kaip taurusis metalas, o tarptautiniams ryšiams užmegzti buvo tikra magnetinė jėga, įtraukusi vakarinę ir pietų rytinę Baltijos sritį į gyvą prekybą su vidurine Europa, Viduržemio jūros sritimi ir net Azija.

Baltijos gintariniai karoliai bei figūrėlės archeologui yra daug sakantis objektas, nes yra žinoma, kad toks gintaras, koks randamas Baltijos pakrantėje ("Succinitu" vadinamas), kitose jūrose neaptinkamas, o gintariniai karoliai ir kitokie dirbiniai randami visoje Europoje tarp Viduržemio ir Baltosios jūros, tarp Egipto, Kretos, Graikijos, Mažosios Azijos ir Kaukazo. To gintaro šaltinis per tūkstančius metų yra buvęs Baltijos pajūris tarp Danijos ir Latvijos. Rytprūsiai ir Lietuva buvo neišsemiama to šaltinio versmė.

Kaip sena yra žmogaus rankos paliesto gintaro istorija? Iš kurių laikų turime pačius seniausius gintaro dirbinius?

Fig. 1 a. pavaizduota arklio figūrėlė greičiausiai priklauso mezolitui (apytikriai: tarp 8-to ir 3-čio tūkstantmečio pr. Kr), borealinio klimato perijodui, kada Baltijos jūra buvo Ancyliniu ežeru ir žvejų-medžiotojų kultūra Pabaltijy buvo gražiai suklestėjusi. Tarp Danijos ir Estijos iš to laikotarpio rasta ne tik gyvulių figūrėlių, bet taip pat ir įvairių pakabėlių, gražiai taškelių ar duobučių eilėmis bei brūkšneliais ornamentuotų. Kaikurie jų rasti gyvenamose sodybose ir stratigrafiniu bei geomorfologiniu būdu yra gerai datuoti. Įrankių bei meno objektų panašumas ištisoje Baltijos pajūrio juostoje bei turėjimas tokių susisiekimo priemonių, kaip rogės, šunys ir laivai, rodo, kad jau ir anais laikais žmonės mokėdavo susisiekti dideliais atstumais.

Laukinio arklio bei meškos, elnio, šerno skulptūrėlės yra tipingos šiaurinės Europos medžiotojų kultūros menui. Greta paleolitinio meno, gerai žinomo iš Prancūzijos ir Ispanijos uolų piešinių, šiaurinėj Europoj pirmieji meno paminklai pasirodo, kai tik pasitraukia ledynas. Meniniai medžiotojo palinkimai ypač reiškėsi natūralistiškai bei statiškai vaizduojamų gyvulių figūromis, užsilikusiomis iki šių dienų įrėžtų uolose ar išskaptuotų iš akmens ar gintaro. (Fig. 1). Skandinavijoj yra atrastos ištisos serijos gyvulių figūrų, ypač elnių, įrėžtų uolose- Rytprūsiuose irgi rasta pora to pat stiliaus įraižų ant akmens.

Šiaurės rytų Europoje, kur žemdirbystė įsigalėjo kiek vėliau nei srityse į pietų vakarus, ilgiau tęsėsi natūralistinis gyvulių vaizdavimas. Iš gintaro, akmens, titnago ir medžio naujojo akmens amžiaus žmonės mokėjo padaryti ir žmonių figūrėles, kurios tačiau buvo labai schematinės. Vienos iš geriausiai pavykusių žmonių skulptūrėlių iš visos šiaurės rytų Europos buvo atrastos Juodkrantėje, Kuršių Neringoje. (Fig. 2.)
Fig. 1. a. Gintarinė laukinio arklio figūrėlė, rasta Woldenburge, Brandenburge, kuri greičiausia priklauso mezolitui (viduriniam akmens amžiui).    Pagal H. Kuehn, 1935

Kai trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. gale žemdirbystė vis palaipsniui stūmėsi į šiaurinę Europą — į Pabaltijį, gintaro vaidmuo dar labiau išaugo. Jis tapo plačios prekybos objektu. Iš gintaro buvo pradėti gaminti apskriti karoliai, kurie randami kapuose ir sodybose nebe tik palei Baltijos jūrą, bet ir vidurinėj Europoj. Gintaras buvo mainomas į pirmąjį metalą, ką rodo vario dirbiniai, rasti palei Elbę, Oderį, Vyslą, Nemuną, ir gal į druską ir kitus dalykus, kurių mums žemė neužkonservavo.

Apie 2000 m. pr. Kr. gintaro prekyba vis intensyvėjo. Pailgi cilindriniai karoliai bei gintariniai miniatiūriniai kirveliai (Fig. 3), dažnai taškučių eilėmis ornamentuoti, buvo būdingi tai žemdirbių kultūrai, kuri buvo paplitusi tarp Elbės, Bohemijos-Moravijos-Ukrainos ir Rytprūsių. Toji kultūra antrojo tūkstantmečio pradžioje slinko šiaurės ir šiaurės rytų kryptimi į Pabaltijį ir Rusijos plotus. Iš jos greičiausia yra išsivysčiusios šiaurinės indoeuropiečių tautos, tarp jų ir mūsų tiesioginiai protėviai baltai (aisčiai).

Pačiame akmens amžiaus gale (antrojo tūkstantmečio pradžioje — apie 1800-1700 m. pr. Kr.), mūsų pajūrio gyventojai gyvai prekiavo su Vakarų Europos, Ispanijos kilmės, pirkliais, kurie keliavo per Vakarų ir Vidurio Europą ir net siekė šiaurinę Europą, prekiaudami gintaru, vario, aukso, elektrono, kaulo dirbiniais bei labai gražiai ornamentuotais ir gerai pagamintais varpo formos puodais. Kuršių Neringoje ir kitur Rytprūsių, Lietuvos ir Latvijos pajūryje yra rasta daug gintarinių sagų konuso pavidalo su V fo rr>a išgręžtomis skylutėmis, kurios yra charakteringos tų Vakarų Europos pirklių sagų stiliui. (Fig. 3) Tokias konuso pavidalo sagas jie gaminosi iš kaulo, bet, matyt, pajutę galimybę panašias sagas pasigaminti iš gintaro, stengėsi jo gauti iš pietų rytų Pabaltijo. Šių pirklių dėka gintaras pakliuvo į Vidurio bei Vakarų Europą, net Ispaniją, o Pabaltijis buvo paveiktas nauju impulsų bangos. Pasikeitė keramikos ir gintaro dirbinių formos, o pagal iš pirklių įsigytus varinius ginklus buvo bandoma panašius pasigaminti iš titnago.

Su žalvario pasirodymu Europoj apie 1900-1700 m. pr. Kr. gintaro prekybai atsivėrė nauji keliai. Savo pėdsakus pabėręs palei Elbę, Oderį, Vyslą, per centralinę Europą gintaras nuklydo į Mikėnų, Kretos bei Egipto kultūras. Apskrito lęšio pavidalo gintariniai karoliai rasti su pirmaisiais ankstyvojo žalvario amžiaus dirbiniais Pabaltijy ir tokios pat formos karoliai rasti ne tik Vidurio Europoje — Bohemijoj, Moravijoj, Silezijoj, Vengrijoj, bet ir Kretos saloje, pradedant nuo Kretos kultūros Vidurinio Minoinio perijodo, ir Graikijoje tame laikotarpyje, kuris garsus   Mikėnų  kapais   (angliškai   vadinamais "Shaft Graves of Mycenae", vokiškai "Schacht-graber") iš 16 a. pr. Kr., ir Italijoje Terramare kultūros kapuose ir sodybose iš 16-15 amžiaus pr. Kr. (Fig. 4)

Rytinio Viduržemio pajūrio tautų kultūra antrajame tūkstantmetyje klestėte klestėjo ir jų susidomėjimas gintaru ir užmezgimas prekybinių santykių su šiaure buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kuri nulėmė, kad ir šiaurinėje Europoje, ypač plote tarp Danijos ir Lietuvos, išaugo gana turtinga ir įvairi metalo kultūra. Prekyba tais laikais jau buvo pasiekusi tarpkonti-nentalinio charakterio. Ankstyvajame žalvario amžiuje rytų Pabaltijy paplito daugelis žalvario ar aukso ginklų, įrankių, papuošalų, kurie prekybos būdu atkeliavo iš pietinės, centrinės ar net vakarinės Europos, net iš Britų salų. Daugelis tų importuotų dirbinių priklauso laikui apie 1400 m. pr. Kr. Egipto kilmės mėlyno stiklo fajansiniai karoliai rasti Europoje maždaug tose vietose, per kurias ėjo "gintaro kelias": per Vidurio Europą ir Graikiją ir per Juodąją jūrą Rytprūsiuose, Rantau pilkapyje, Fischhausen apskrityje (netoli Karaliaučiaus) prie Baltijos jūros irgi buvo rasti mėlyni fajansiniai karoliukai iš maždaug 12-11 amžiaus pr. Kr.
Su naujais impulsais iš pietuose gyvenančių augštesnės kultūros tautų vidurio ir šiaurės Europos kultūra įgavo gyvai besikeičiantį veidą. Įrankių ir ginklų formos tobulėjo, kaskart stiprindamos vietinę metalo kultūrą. Meno stiliai keitėsi. Žalvario amžiui charakteringas rato ir spiralės motyvas greičiausia atėjo iš Mikėnų kultūros per Dunojaus sritį iki Pabaltijo ir čia buvo įpintas į lokalinį stilių. 13-11 amžiuje pr. Kr. Rytų Pabaltijui, pavyzdžiui, buvo būdingi apsiaustams susegti smeigtukai iš žalvario vielos su didelės spiralės galvute. Koncentrinis ratas vyravo kapų architektūroje. Mūsų protėvių statomi iš žemės ir akmenų pilkapiai (milžinkapiai), kuriuose laidodavo nuo vieno ligi dešimties ar daugiau žmonių, būdavo apvesti keliais akmenų vainikais. Žalvario amžiaus paminklai, išlikę ligi mūsų laikų, rodo didelį skonį.

Mūsų pajūris žalvario amžiuje buvo išvys-tęs ryšius ne tik su pietumis, bet ir su pietų rytais — su Mažąja Azija, su Kaukazu, su rytais — su rytine Rusija, o per ją su vakariniu Sibiru ir net Kinija, ir su šiaure — su Skandinavija bei šiaurine Rusija.

Ties Nemuno žiotimis (Šernuose, Klaipėdos apskrityje) yra rasta Sirijos ar Anatolijos (M. Azijos) kilmės žalvarinė statulėlė, kuri yra, be abejonės, tipinga hetitų dangaus dievo figūrėlė. (Fig. 5). Sirijoje ir Anatolijoje tokios statulėlės yra žinomos iš laikotarpio tarp antrojo tūkstantmečio vidurio ir septintojo amž. pr. Kr. Dar viena neabejotinai Artimųjų Rytų kilmės statulėlė buvo rasta kitoj vietoj Lietuvoje, bet jos tiksli radimo vieta nežinoma. Netoli Nemuno augštu-pio, šiaurės Lenkijoje (Kruhowicze), buvo aptikta šiek tiek kito pavidalo vyriškos lyties dievuko figūrėlė. Jai paralelių yra rasta Rusijoje ir
 
 

Fig. 2. Gintarinės žmonių figūrėlės, rastos Juodkrantėje, Kuršių Neringoje ir Rytprūsiuose, priskiriamos neolito laikotarpiui.
Pagal H. Kuehn, 1935
 
Fig. 3. a. Cilindriniai karoliai, rasti Kuršių Neringoje,
iš pačios antrojo tūkstantmečio pr. Kr. pra-
džios.    Pagal       Klebs, 1882
Fig. 3.
b. Gintarinis miniatiūrinis kirvelis, rastas Len-.  kijoje, Sandomierio aps., priskiriamas antrojo tūkstantmečio pradžiai.
Pagal W. Antoniewicz, 193G
e. Gintarinės sagos, rastos Kuršių Neringoje, priklausančios laikotarpiui apie 1800 pr. Kr., charakteringos Vakarų Europos kilmės pirklių gaminamų sagų formoms.

Fig. 4
Gintariniai karoliai, rasti Mikėnų kape iš 16 amžiaus. Lygiai tokios pat formos gintariniai karoliai yra žinomi iš ankstyvojo žalvario amžiaus kapų Pabaltijy.      j.
Pagal G. Karo, 1933

Fig. 5. žalvarinė hetitų dangaus dievo skulptūrėlė, Anatolijos arba Sirijos kilmės, galinti priklausyti laikui tarp antrojo tūkstantmečio vidurio ir 700 m. pr. Kr. Rasta Šernuose prie Klaipėdos.    Pagal Wiesner, 1941
 
 
Fig. 6.    Azijos kilmės peiliai su arklių ir avinų figūrų rankenomis, priklausančios Kinijos Anyang kultūros periodui 13-11 amžiui pr. Kr.
Rasti ties Volgos ir Okos santaka, kur jie atsirado greičiausia gintaro prekybos dėka, nes ten pat rasta gintarinių -dirbinių, Pagal Tallgren, 1938


ypač Kaukaze, kur, manoma, yra jų kilmes vieta.
Šitie sporadiniai radiniai iš tolimų pietų rytų, kurie kaip tik subėga į gintaro šaltinio sritį, rodo, kad gintaro kelias ėjo nuo Lietuvos per Dunojų, per Dnieprą ir Juodąją jūrą, kur pakeliui kapuose ir lobiuose surasta gintarinių karolių. Dar kitas kelias ėjo Volgos upe, kuri jungė Kaukazą, centrinę Rusiją ir rytų Pabaltijį. Gintaro rasta ties Volgos ir Okos santaka, kur kartu buvo aptikta Azijos tipo dirbinių, kurių stilius rodo Kinijos An-yang kultūros kilmę, datuojamą pagal istorinius dokumentus 13-11 amžiumi pr. Kr. (Fig. 6) Tiems radiniams, kurie aptikti ties Volgos Okos santaka — lenktiems peiliams su gyvulių skulptūrų rankenomis — labai artimos paralelės yra žinomos Kinijoje (daugiau nei 4000 km atstumas!), bei giminingų žalvarinių peilių buvo surasta ir plote tarp Kinijos ir rytinės Rusijos: Baikalo bei Minusinsko srityje, vadinamoje Karasuko kultūroje. Įdomu, kad gintariniai pailgi pakabučiai su rantytomis sienelėmis, kokie rasti Lietuvoj ir šiaurinėje Rusijoje, labai primena Karasuko kultūros žalvarinių pakabučių formą. Galbūt, tos formos atsiradimas buvo paveiktas kontakto su tolimais rytais- Rytinėje Rusijoje antrojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje susikryžiavo Azijos, Kaukazo ir rytų Pabaltijo prekyba. Tai rodo, kad jau prieš 3000 metų prekybiniai keliai siekė kelis tūkstančius kilometrų ir kad buvo profesionalai keliautojai pirkliai, kurie gabendavo prekes.

Žemėlapis rodo prekybinių kelių distancijas žalvario amžiuje. (Žiūr. žemėlapį)
Gintaras savo vertės nenustojo ir vėlesniais laikais. Kai 11 amžiuje pr. Kr. sunyko Mikėnų kultūros prekybiniai santykiai, su pietų rytais — su Dunojaus sritimi, su Kaukazu ir M. Azija gintaro prekyba tebesitęsė. Palei Juodąją jūrą gyveno kimerai (10-7 amž. pr. Kr.), vėliau skitai ir graikų kolonijos, įsikūrusios šiauriniame jūros pakrašty (7, 6 amž. pr. Kr.), buvo labai aktyvūs prekyboje. Graikų miestai Juodosios jūros pakrantėje buvo lyg Mažosios Azijos miestų avanpostai, jungę Persų imperiją su skitais. Skitai turėjo tiesioginį kontaktą su šiauriniais gyventojais. Tai mes žinome iš pirmojo istoriko Herodoto raštų (5 amžiuje pr. Kr). Importuotų dirbinių iš pietų rytų rasta Rusijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Lenkijoje ir pietų rytų Baltijos pajūryje. Rytprūsiuose, Karaliaučiaus srityje, surasta kaukaziškų papuošalų.

Priešromėniškais laikais Apeninų pusiasaly žydėjusios etruskų ir Vilianovos kultūros kapuose randami labai dideli kiekiai gintaro, daugiausia priklausą 7-5 amžiui prieš Kr. Gintaras buvo vartojamas karoliams ir žalvarinių ar sidabrinių papuošalų pagražinimui. Prekybiniai keliai su Italija lengvai nustatomi pagal Italijos kilmės žalvarinių indų, papuošalų, ginklų ir ankstyvų geležies dirbinių paplitimą šiaurinėje Europoje. Jų ypatingai daug rasta palei žemutinę Vyslą, Vartą, Oderį — tą nuolatinį kelią, kuris jungė pietų rytinį Baltijos krantą su pietine Europa.

Išaugus Romos imperijai pirmaisiais amžiais po Kr., domėjimasis gintaru buvo stipriai atgaivintas. Iš pirmųjų šimtmečių prieš Kr- turime maža duomenų, kurie kalbėtų apie gintaro platesnį vaidmenį, bet nuo antrojo amžiaus po Kr. Baltijos pajūrio kultūros, ypač rytiniame Pabaltijy, pasiekia tikrą žydėjimo laipsnį. Romos monetos, romėniški puodai, fibulos, stikliniai ir emaliniai karoliai liudija gyvus prekybinius santykius su Romos imperijos provincijomis. Rytprūsiuose, Lietuvoje ir Latvijoje Romos monetų, daugiausia iš antrojo amžiaus galo ir trečiojo amžiaus pradžios, surasta didelis skaičius (iki 1938 metų Lietuvoje buvo žinomos 56 monetos). Šito gausaus importo priežastis visų pirma buvo gintaras, kurio didelius kiekius randame Romos imperijos teritorijoje, apėmusioje tada beveik pusę Europos ir rytinę Viduržemio jūros sritį. Romėnų rašto šaltiniai mini gintarą ir kaip jis buvo parsigabenamas iš Baltijos pajūrio. Jau pirmajame amžiuje daug gintaro buvo vežama į Pa-dunojo sritį. Caius Plinius Secundus (23-79 m. po Kr.) rašo, jog Nerono laikais gladijatorių rungtynių rengėjai siuntę raitininką pargabenti gintaro, ir jis tiek parvežęs, kad rungtynių dienomis viskas buvo išpuošta gintaru. Didžiausias gintaro gabalas svėręs net 13 svarų. Nuo Dunojaus srities gintaras keliavo pietų kryptimi Adrijos jūros link.

Gintaro kelių kroniką galėtume dar nutęsti ir į vėlyvesnius laikus. Tačiau tie prekybos takai savo atstumais nebeprašoko žalvario amžiaus ir Romos imperijos laikų takų. 1600-400 m- pr. Kr. ir pirmieji amžiai po Kr. — gintaro prekybos žydėjimo laikai. (Žiūr. žemėlapį) Vietiniai Baltijos pajūrio gyventojai, kiek mums rodo kapinynų tyrinėjimai, gintarą papuošalams nenutrūkstamai naudojo iki pat istorinių laikų pradžios ir vėliau. 19 amžiuje Kuršių Neringoje buvusios gintaro kasyklos, kuriose iškasdavo gintaro tiek, jog tekdavo skaičiuoti kilogramais.

Pastaba: Straipsnis rašytas pusiau populiaria forma, kad būtų prieinamesnis ne specialistams. Minimus faktus su dokumentacija autorė duoda savo ruošiamoje studijoje anglų kalba "Rytų Europos Proistorė", kurią numato išleisti Harvardo Universitetas (American School of Prehistoric Research), Cambridge, Mass.