ŽIURKIŲ KAMERA Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA

III

VESTUVĖS   PAGAL   ĮSAKYMĄ
 
Tas pats tardytojų kambarys, kaip ankstybesniuo-se veiksmuose. Prie centrinio stalo sėdi Kamniovas ir pasirėmęs rūko cigaretę. Bobrovas vaikšto po kambarį.

1.
BOBROVAS (sustojęs). Tai kokios linijos dabar laikysimės?
KAMNIOVAS. Man atrodo, kad Morkaus nustatytas diagnozas — geras. Taip pat nebloga jo pasirinktoji kryptis. Žinoma, išskyrus tuos svyravimus ir sąmoningus iškrypimus. Bet svarbiausia, kaip su pačiu Morkum?
BOBROVAS. A! Jausmai žmogų dažniausiai suklaidina. (Pamatęs iš kairės įeinančią Varą). O! Pagaliau ir Varvara Ivanovna ...
VARA( peržvelgusi Kamniovą ir Bobrovą). Ar Morkų jau tardėte?
BOBROVAS. Tavęs laukėme. O tu vakar į darbą neatėjai.
VARA. Aš telefonu pranešiau, kad neateisiu.
KAMNIOVAS. Bet kur tu buvai dingusi?
VARA. Po tos nakties su Morkum aš buvau perdaug pritrenkta. Bjauriau, kaip per pakasynas. (Ji nuošaly sėda ir tarp rankų paslepia veidą).
BOBROVAS.  Atleisk, Varvara Ivanovna, bet mums Įdomu...  (Nesulaukęs Varos atsakymo). Svarbiausia, kokios tavo išvados dėl Morkaus?
VARA ((pakildama). Raupsuotas išdavikas, kaip ir visi lietuviai.
KAMNIOVAS. Kaip visi?
VARA. Taip. Jie visi, — kaip gyvatės su dviem galvom. Su vienu liežuviu tau laižo rankas, o su kitu gelia į nugarą. (Jieškodama kišenėse). Draugas Kam-niovai, duok man cigaretę. Pamiršau ...
KAMNIOVAS (duoda cigaretę ir uždega).

BOBROVAS. Kai klausiaus tardymo per mikrofoną, man dar nevisai buvo aišku, ar Morkus švelnytei veidmainiavo, ar jis?...
VARA. Kaip?... Juk dėl tų svyravimų tu pats buvai norėjęs jį areštuoti aną vakarą. O dabar aš tau aiškiai sakau: raupsuotas išdavikas. Raupsuotas pačioj širdy. (Trumpa tyla). Jis net per sapnus ištarė tos nusikaltėlės vardą.
BOBROVAS. Iš tavo ūpo, Varvara Ivanovna, atrodo, kad tavo draugystės instinktas Morkui buvo nuoširdus. Tik aš nesuprantu ...
VARA. A, Bobrovai! ... Ir aš pati nebežinau. Norėjau nugalėti savo vienatvę, rasti artimą. Bet jis pasirodė viduj supuvęs, kaip obuolys. (Sėda). Net šlykštu ir pikta!
BOBROVAS. Svarbiausia, Varvara Ivanovna, kad šitaip tu išaiškinai jo išdavikišką veidmainystę.   Tai jau didelis nuopelnas ir partijai ir valstybei.
VARA (nepatenkinta), žinau, žinau...
KAMNIOVAS (stoja). Kaip kvaila!... Kai tik pamačiau tą banditų mergą, aš tuoj pajutau pavojų Morkui. Patariau trenkti į snukį, bet jis nepaklausė...
VARA (stodama). Užteks tų kalbų... Bobrovai, duok man ką nors tardyti.
BOBROVAS. Gal nori Morkaus meilužę? Ją čia tuoj atves.
VARA. Geriau duok man vyriškį. Tik lietuvį... kad galėčiau sukruvinti snukį. (Sargybinis iš kairės įveda Joaną, kuri vos bepastovi ant kojų).

2.
KAMNIOVAS. Draugas Smirnovai, gali eiti. (Sargybinis išeina, o jis vėl sėda prie centrinio stalo ir užspaudžia cigaretę).
VARA (stebėjusi Joaną). Tai kaip dabar bus, karžyge? Norėjai kovoti prieš komunizmą, o sukiužai, kaip vištos kiaušinis.
BOBROVAS. Varvara Ivanovna, eiva. Aš tau duosiu išmėginti tavo metodus. (Jis išeina su Vara į dešinę).
KAMNIOVAS. Piliete švelnyte, ateik čia arčiau ir sėsk.  Kai Joana prieina ir beveik griūdama atsisėda). Per pasikalbėjimus su tardytoju Morkum tu laikeis perdaug išdidžiai. Gal šiandien būsi nuolankesnė ir pasakysi teisybę?
JOANA. Aš — be galo pavargusi. Jei man duotumėt
vandens.. .
KAMNIOVAS (prie šoninio stalo pripila puoduką ir paduoda Joanai).
JOANA (atsigėrusi, giliai atsidūsta). Dėkui.
KAMNIOVAS (padėjęs puoduką, grįžta Į savo vietai. Piliete Švelnyte, ar šitoj  Skaudės byloj prisipažįsti kalta?
JOANA. Taip. Jūsų akyse aš labai kalta.
KAMNIOVAS. Išdėstyk savo kaltę smulkiau.
JOANA. Pribaikite mane verčiau. Bet nebekankinkite.
KAMNIOVAS. Su tavim, rodos, kalbu paprastai, o ne kankinu.
JOANA (atgijusi, išgąstingai). O žiurkių kamera? Ta žiurkių kamera ...
KAMNIOVAS. Aš tavo bylą perėmiau tik šiandien ir nieko daugiau nežinau.
JOANA   (nusipurtydama).   O,   kaip   baisu!...   Toj žiurkių duobėj aš vos gyva beišlikau.
KAMNIOVAS. Ar jos tave puolė?
JOANA. Kai sargas man davė truputį duonos, tos išbadėjusios bestijos visu būriu šoko prie manęs. Kar-damosios per drabužius, jos pjovęs ir kandžiojo. Neįsivaizduojamas smarvės ir šlykštumo siaubas!
KAMNIOVAS. Kodėl tu nešaukei pagelbos? Ar dėl savo atkaklumo?
JOANA (stoja). Pagelbos?... Aš šaukiau, kaip beprotė. Trankiau duobės duris, bet niekas neatsiliepė ir neatidarė. O tos alkanos žiurkės pjovėsi tamsoj ir vėl mane puldavo būriais. (Ji vėl suslinksta į kėdę. Tuo tarpu grįžta Bobrovas).
KAMNIOVAS. Manau, kad tardytojas Morkus  tave nubaudė už atkaklumą. Jei šiandien taip pat laikysies, susilauksi tos pačios bausmės.
JOANA (išgąstingai). Ne, ne! žiurkių duobėj aš mirti nenoriu. Aš jums pasakysiu viską... visą teisybę.
KAMNIOVAS. Tai papasakok man apie savo santykius su Morkum. Kai tu įtūžusi puolei rusų komunistus dėl jų elgesio Lietuvoj, ar Morkus tau trenkė j žandą.
JOANA. Ne.
KAMNIOVAS. Ar jis, Morkus, nepareiškė noro pasiekti vyriausios valdžios ir įvesti Lietuvoj geresnę santvarką?
JOANA. Taip. Jis man daug kalbėjo apie žydintį sodą.
BOBROVAS (sėsdamas prie šoninio stalo). Apie kokį sodą? Ar apie tą, kur judu myluodavotės?
JOANA. Ne. To nebuvo.
KAMNIOVAS. Pasakyk man, kodėl Morkus per tardymą taip dažnai išjungdavo šitą mikrofoną? Gal šitokiu būdu jis tau rodė savo palankumą.
JOANA. Gal būt. Tik aš nežinau, ar tai buvo senojo draugiškumo prisiminimas, ar apgalvota veidmainystė.
KAMNIOVAS. Interpretaciją palik mums. O dabar atsakyk trumpai: ar jis tau rodė savo palankumą, ar ne?
JOANA. Taip ... kol nubaudė žiurkių kamera.
BOBROVAS (atsistojęs, eina artyn prie jos). Už ką Morkus tau tą ypatingą palankumą reiškė? Ar dėl to, kad buvai jo meilužė?
JOANA. Ne.
BOBROVAS. Ne?
JOANA. Niekada.
BOBROVAS. Tai už ką tau Morkus atsilygino tuo palankumu? (Tyla). Kodėl neatsakai?
JOANA. Jei galima ... aš dar norėčiau truputį vandens.
BOBROVAS (prie šoninio stalo pripila puoduką ir paduoda Joanai).
JOANA (atsigėrusi, atiduoda puoduką). Dėkui.
BOBROVAS (stačias prieš Joaną). Tu sakai, banditų Antigona, kad Morkaus meiluže nebuvai. Tai paaiškink pati, kuo ir kaip tie jūsų erotiniai santykiai reiškėsi. (Tyla). Ko tyli? Aiškink.
JOANA (stodama ir nusikreipdama nuo Bobrovo). To jums paaiškinti aš nemoku.
BOBROVAS. Nemoki ar nenori?
KAMNIOVAS (sustojęs rašyti ir pakėlęs galvą). O kaip su Ginkum? Ar tu dažnai su juo dalindavais savo lova? (Tyla). Ar tu girdėjai, ko aš tavęs klausiau?
JOANA, šitokia nuodėme aš nenusidėjau.
BOBROVAS. Ir Ginkus tavęs neglamonėdavo? Neliepdavo nusirengti?
JOANA (užsidengia veidą ir sėda). Ne. Aš negaliu...
BOBROVAS. Ko negali? (Tyla). Aš klausiu: ko tu negali?
JOANA (nepakeldama galvos). Man gėda to jūsų gašlumo.
BOBROVAS (juokiasi). Gėda! Jei tu būtum kuprota ir bergždžia, tada gėda. O dabar tu jauna, Ginkus — tavo meilužis, ir tai visai natūralu ...
JOANA (pakėlusi galvą, griežtai). Ne, mano kankintojai! Tai šmeižtas ir provokacija.
KAMNIOVAS. Tai ko Ginkus pas tave vakarais lankydavosi? Gal antirevoliucinei veiklai organizuoti? (Trumpa tyla).
BOBROVAS. Jei tu nebuvai nei Morkaus, nei Ginkaus merga, tai kas jus nuvedė iki nusikaltimo ir žmogžudystės?
JOANA (atsistodama) Tai netiesa. Aš nesu nei paleistuvė, nei kriminaliste! (Silpniau). Ir aš nemoku šitų žemų įtarimų jums išaiškinti. O dėl laidotuvių aš viena tekalta. Aš viena susisiekiau su laisvės kovotojais, aš viena susitariau su Sakalu. Daugiau man niekas nepadėjo.
KAMNIOVAS. Ar Morkus tau nepadėjo? Ar jis nesakė per tardymą, kad, gelbėdama save, tu išgelbėsi jį?
JOANA. Taip. Sakė. Bet aš manau, kad jis veidmainiavo.
EOBROVAS. O kur tu susitikai su banditais, kurių
pagelbos prašei?
JOANA. Kazlų girios pakrašty.
BOBROVAS. Toliau. Kur ir kada tu mateis su tuo išdaviku Sakalu?
JOANA. Kai grįžau iš pasimatymo su laisvės kovotojais, aš nuėjau pas Sakalą, į jo kambarį. Tai buvo apie trečią valandą ryto.
BOBROVAS. Ar jis tavęs laukė, ar miegojo?
JOANA. Miegojo.
EOBROVAS. Paskui, kaip ir kuo tu prikalbėjai tą parsidavėlį į tokį šlykštų darbą — nužudyti pareigas einantį žmogų?
JOANA. Nužudyti aš jo visai neprikalbinėjau. Aš tik paprašiau, kad jis sudarytų aplinkybes paimti lavonams.
BOBROVAS. Bet kodėl jis tavęs paklausė? Ar dėl to, kad buvai jo gulovė?
JOANA. Ir vėl, ir vėl jūs su savo gašliomis mintimis?. ..
EOBROVAS. Nelaikyk manęs kvailiu, pasileidėle! Aš gerai suprantu, ką reiškia moterų naktiniai vizitai, ir niekada nepatikėsiu, kad dėl tavo saldžių žodžių Sakalas būtų nužudęs ir pabėgęs.
JOANA. Bet jis buvo slaptas laisvės kovotojų draugas. Jis taip pat šlykštėjosi mūsų brolių išniekinimu ir jūsų žiaurybėmis ...
KAMNIOVAS   (pakildamas).  Meluoji,  bandite!   Jau kelintą kartą neatsakai ir vis meluoji.
JOANA. Aš jums pasakiau, kaip buvo.
KAMNIOVAS. O kas prisipažino Morkui, kad Sakalą sukurstei visu tuo, ką tavo amžiaus moteris turi viliojančio?
JOANA. Tai jūs visai nesuprantate pašaipos ...
BOBROVAS. Tu sakai, kad mes — žiaurūs, kovodami su banditais, ir kad tu nesi nusikaltėle. Bet kaip tą savo nekaltybę su suderini su ta žmogžudyste, kurios pareikalavo tos laidotuvės?
JOANA. Aš jau tardytojui Kamniovui sakiau, kad žmogus yra Dievo paveikslas. Todėl jokia pasaulio valdžia neturi teisės ne tik į žmogaus sielą bei sąžinę, bet taip pat į jo kūną.
BOBROVAS. Tačiau Skaudės aikštėje buvo pamesti ne žmonės, o lavonai.
JOANA. Man rodos, lavonas yra to paties Dievo paveikslo rėmai. Joks žmogus neturi teisės nė jo išniekinti. O aš, protestuodama prieš tai, jaučiau pareigą juos palaidoti.
KAMNIOVAS (prieidamas). Ir vis dėlto mėšlinus lavonus tu pastatei augščiau už savo Dievo paveikslą?
JOANA. Nieko panašaus aš nepadariau.
KAMNIOVAS. Tai dėl ko žuvo Šimkovas? O gal jis nebuvo tavo Dievo paveikslu dėl to, kad buvo komunistas? (Tyla). Atsakyk...
JOANA. Milicininkas Šimkovas dalyvavo lavonų išniekinime. Jis su ginklu tą išniekinimą gynė toliau...
KAMNIOVAS. Tu negudrauk, mergše, bet atsakyk aiškiai. Ar šimkovas buvo Dievo paveikslu pagal tave, ar ne?
JOANA. Taip. Jis taip pat buvo žmogus.
KAMNIOVAS. Dabar matai. (Nueina ir atsisėda prie centrinio stalo).
JOANA. Tai skaudi nelaimė. Bet aš to nenorėjau.
BOBROVAS. Nenorėjai... Argi tu, išmintingoji, nė tiek nenumatei, kad lavonų iš aikštės nebus galima kitaip paimti, kaip tik nužudžius sargybinį?
JOANA. Aš galvojau, kad Sakalas šimkovą arba nugirdys degtine, arba kur nors jį pasiųs.
BOBROVAS. O vis dėlto tavo gašlumo sukurstytas jis nužudė. Nužudė šlykščiai ir bailiai — su peiliu po gerkle ir į nugarą.
JOANA (užsidengdama veidą). Gana! Nebepasakokit...
BOBROVAS. Negana, nusikaltėle! Aš kaip tik noriu parodyti tavo bjaurų darbą. Dėl dvokiančių lavonų žuvo žmogus, ištikimas pareigūnas ir geras komunistas.
JOANA (atsigręždama). Gal už tą paklusnumą neteisingiems įsakymams jį Dievas ir nubaudė. Prievarta pašalino prievartą.
BOBROVAS (trinktelėjęs krumpliais į stalą). Ne, bandite! Nei tavo Dievas, nei tavo meilužis neturėjo teisės bausti ir žudyti gerą žmogų. (Tyla). Ir kuo pagaliau nusikalto šimkovo vaikai ir žmona? Jie liko našlaičiai, o pati dėl sielvarto eina iš proto.
JOANA. Dėl to aš labiausia ir griaužiuosi. (Ji sėda).
BOBROVAS. Deja, čia griaužtis neužtenka. Nusikaltimą reikia išpirkti.
JOANA. Bet kaip išpirkti? Jei būčiau laisva, aš nors dalį savo algos galėčiau atiduoti našlaičiams.
KAMNIOVAS. O dabar, jei tavo gailestis nuoširdus, padėk bent išaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes. Pasakyk, kaip ir kuo prie to prisidėjo kunigas Gin-kus? (Bobrovas sėda nuošaly).
JOANA. Niekuo.
KAMNIOVAS. Kaip — niekuo? Juk tu, skaistybės paveiksle, buvai Ginkaus gulove. Tame nusikaltimų rate jis negalėjo likti pasyvus.
JOANA. Tik jūsų provokacijų išmislas!
KAMNIOVAS (stodamas). Tu sakai "mūsų provokacijos išmislas"?  (Prieidamas prie Joanos). Stok, ištvirkėle!   (Kai ji atsistoja). O dabar atsakyk man dar kartą: ar buvai Ginkaus gulove, ar ne?
JOANA. Ne.
KAMNIOVAS (trenkdamas jai į žandą). Kekše! (Nueina).
JOANA (susvyruoja, bet viena ranka susigriebia už kėdės nugaros, sėda ir, ant jos sukniubusi, pravirksta).
BOBROVAS (patylėjęs, atsistoja). Draugas Kamnio-vai, atvesk Ramunę Švelnytę.
KAMNIOVAS (nueina ligi kairiųjų durų ir grįžta). Et! Eik tu pats.
BOBROVAS. Kodėl? Kas tau yra, Kamniovai?
KAMNIOVAS. Nenoriu su bobom ...
BOBROVAS (patraukia pečiais ir išeina).
KAMNIOVAS (perėjęs kambarį prisiartina prie Joanos). Klausyk, švelnyte. (Negavęs atsakymo, jis nueina prie šoninio stalo, pripila puoduką vandens ir atneša Joanai).   Piliete Švelnyte, atsigerk.   (Kai ji keletą gurkšnių nugeria ir grąžina puoduką). Klausyk, Švelnyte. Aš — sunervintas — ką tik buvau per griežtas. Bet čia — ne vaikų darželis, o tardymų kamera. Tu turi suprasti. (Nesuradęs kitų žodžių, jis nueina). Et!... tos bobų ašaros... (Padeda puoduką ir sėda prie šoninio stalo. Netrukus Bobrovas įveda Ramunę). 4.
RAMUNĖ (puldama prie Joanos). Sesute! Joana... (Bučiuoja pakilusią seserį).
JOANA (glausdama ją prie savęs). Kaip gera, kad tave pamačiau...
BOBROVAS. Laikytis ramiai! ... Užteks tų veršiuko švelnumų. (Kai Ramunė bailiai atsiskiria). Draugas Kamniovai, gal tęsime?
KAMNIOVAS (stoja eiti). Galime tęsti. Ag pasiruošęs. (Paima popierius nuo centrinio stalo ir sėda prie šoninio).
BOBROVAS. Klausykit, gatvių gražuolės. Judvi abi Morkui prisipažinote, kad kiekviena jūsų be antrosios žinios suorganizavot savo brolio ir kitų banditų laidotuves. Dabar mums reikia išaiškinti, katra judviejų melavote. (Tyla). Ramune švelnyte, ar atsimeni, ką pasakojai Morkui? (Sėda centre).
RAMUNĖ. Atsimenu, kad sakiau teisybę. Ir tardytojas Morkus tuo buvo patenkintas.
BOBROVAS (j Joaną). O tu, šiaudine karžyge, ar savo teigimą palaikai?
JOANA. Palaikau.
BOBROVAS. Kamniovai, duok joms po gabaliuką po-pierio.
KAMNIOVAS (perplėšdamas popierio gabalą). Dabar, melagės... kiekviena turėsit parašyti atskirai, kokios pagrindinės spalvos buvo suknelė ar sijonas tos banditų ryšininkės, kuri jums pranešė apie brolio mirtį. Ar atsimenat?
RAMUNĖ (nerami). Bet kam tai reikalinga? '
KAMNIOVAS (pastumdamas pieštuką ir popierį). Pirmoji rašo Joana Švelnyte. (Kai ši parašo, jis kitą popierėlį pastumia Ramunei). O dabar tu. (Kai Ramunė parašo, jis paima lapelį ir žiūri į abu).
BOBROVAS. Tai kokios spalvos buvo ta suknelė, Ramune?
RAMUNĖ. Pilkos.
KAMNIOVAS (žiūrėdamas į lapelį). O tavo sesuo rašo, kad melsvos.
RAMUNĖ. Tada buvo vakaras, ir aš melsvą galėjau supainioti su pilka.
KAMNIOVAS. Meluoji, banditų šliure, ir dar nesusitarusi.
RAMUNĖ. Kad man taip pasirodė.
JOANA. Ramunėle, neprisiimk svetimos kaltės.  Juk tą visą laidotuvių istoriją tu žinai iš manęs.
RAMUNĖ. Kai sakau teisybę, tai mane kankina, Joana. O kai melavau, tardytojas Morkus buvo patenkintas. Net geresnę kamerą man davė.
BOBROVAS. Patenkintas... Aš tau, buržuazinis kra-likėli, tuojau parodysiu, kaip jis buvo patenkintas. (Paspaudžia skambučio mygtuką).
RAMUNĖ. Kad aš nebežinau, nė kaip bekalbėti, draugas tardytojau. Kai sakau teisybę, tai mane bara, kad meluoju. O kai sakau netiesą, jūs vėl man prikišate, kad meluoju.
KAMNIOVAS (sustojęs rašyti). O tu pažiūrėk į savo seserį. Kaip šuva, liežuvį iškišusi dvės nuo geležies, bet vištiek sakys, kad geležis, nors saldainį kramtyti jai būtų daug maloniau.
RAMUNĖ Aš nesuprantu, draugas tardytojau. (Įeina Sargybinis).

5.
BOBROVAS (stoja). Tuojau suprasi, melų maišeli... Draugas Smirnovai, išvesk tą nusikaltėlę ir tuojau sušaudyk.
RAMUNĖ   (siaubo apimta). Draugas tardytojau!... pasigailėkit!   Aš pasakysiu visa, visa, ką tik norėsite
BOBROVAS. Tai kodėl ligšiol melavai, šlapia višta?
RAMUNĖ. Aš be galo bijau. Tada man viskas susipainioja, ir aš nebeatskiriu, kokias nesąmones kalbu.
BOBROVAS. Draugas Smirnovai, laikinai išeik. (Šiam išėjus). Dabar tu, melų audėja, pasakyk, ar kunigas Ginkus slaptai dalindavo jaunimui maldaknyges?
RAMUNĖ. Manau, kad dalindavo.
 
Petras Kiaulėnas - Galvutė (aliejus)

JOANA. Netiesa, Ramunėle. Tas maldaknyges dalindavau aš.
BOBROVAS. Tu? Kodėl tu taip darydavai?
JOANA. Kad mūsų broliai ir seserys dėl svetimų stabų
neišduotų gyvojo Dievo.
BOBROVAS (nusijuokia). Gyvojo Dievo! ... O tu greitai pati įsitikinsi, kaip tas Dievas tave išduos...
JOANA. Atrodo, kad mes visi kada nors įsitikinsime ... kas prieš Dievą kovoja, tas išduoda pats save klastai ir prievartai.
KAMNIOVAS   (neišgirdęs,  nustoja  rašyti ir  stoja). Kaip tu pasakei? Kas išduoda? Pakartok.
JOANA. Kas kovoja prieš Dievą dėl žmogiškų stabų, tas kovoja prieš žmogų ir išduoda pats save. (Ji sėda).
KAMNIOVAS (atsisėsdamas). Mėšlas ir plepalai.  Aš tave užtikrinu, kad nėra tokios tvirtovės, kurios bolševikai nepaimtų. Taip pat ir tavo Dievo.
BOBROVAS. Meskim tas filosofijas. Geriau tegu Ramunė dar kartą pameluoja ir pasako, kas Skaudėje buvo juodosios fašistų reakcijos galva — kunigas Gin-kus, ar kas kitas.
RAMUNĖ. Manau, kad jis.
JOANA. Ramune! ...
JOANA. Tu klysti. Ne jis, bet aš, tavo sesuo.
BOBROVAS (eidamas prie šoninio stalo). Kamniovai, prašau užrašyti.
RAMUNĖ. Ne, Jonute. Tu nebuvai vadas. Tai kam sakyti? Tik save pražudysi.
JOANA. Ramunėle, geriau save pražudyti, negu kitą nekaltai įskųsti.
BOBROVAS (žiūrėdamas Į rašantį Kamniovą). Palauk, palauk. Kai imsime tau sąnarius traiškyti, tada pamatysi, kad buržuazinis heroj izmas visai neapsimoka.
JOANA (pamažu stodama), žinau. Bet kai jūs lauksite sušaudymo taip, kaip aš, gal tada ir jūs suprasite, kad visa, kas žmogui sudaro garbę ir turi vertės net mirties valandą, neapmokama jokia nauda. Bet dėl to vistiek reikia kovoti.
RAMUNĖ. Joana, Joana! Su šitokiomis kalbomis tu niekada nebeišeisi į laisvę. O be tavęs man gyvenimas būtų, kaip tamsią naktį miške pasiklydus.
KAMNIOVAS (nustojęs rašyti). Tu, matyt, ir dvės-dama nenustosi verkšlenti dėl savo buržuazinių žaisliukų.
BOBROVAS (eidamas į Ramunę). Dabar paskutinis klausimas, nuo kurio priklausys, ar tu pamatysi dar saulės šviesą, ar ne. Pasakyk, ko naktimis pas jus lankydavosi kunigas Ginkus?
RAMUNĖ. Mūsų aplankyti. Pasilsėti.
BOBROVAS. O mano žiniomis jis buvo tavo sesers meilužis. Ar ne taip?
RAMUNĖ. Aš tikrai nežinau.
BOBROVAS (abiem rankom įsirėmęs į šonus ir verdamas žvilgsniu). Nežinai? — šokoladine Iepūnėle ... O gal dar tu pati su juo naktimis myluodavais?
RAMUNĖ. Aš — ne. Bet sesuo, manau, kad buvo. Taip, buvo.
JOANA. Ir tau negėda, Ramune? Apšmeižti, įduoti kunigą ir mane? (Ji susigraužusi nueina).
RAMUNĖ. O tu jau perdaug užsispyrusi, Joana. Ar dabar tau ne vistiek, ką žmonės manys? Kodėl tu negali prisipažinti, jei tuo gali save ir kitą išgelbėti?
JOANA. Melas neišvaduoja, o žudo, Ramune. (Ji sėda pasieny ir užsidengia veidą).
KAMNIOVAS (stebėjęs Joaną). Draugas Bobrovai, jei ta banditų verkšlentoją vėl meluoja ir mus apgaudinėja ... (Jis stoja).
RAMUNE. Aš nemeluoju. Nieko nemeluoju.
BOBROVAS. Po tuo, ką dabar paliudijai apie Ginkų ir seserį, ar pasirašysi?
RAMUNĖ. Pasirašysiu.
KAMNIOVAS (nepatenkintas sėda). Et...
JOANA (pakildama šaukia). Tai melas! Melas!
BOBROVAS (griežtai). Prašau be skandalų! Kitaip... aš tave pasiųsiu atgal į žiurkių kamerą.
JOANA (karščiuodamasi).   Jūs visą mūsų gyvenimą visą Lietuvą pavertėte žiurkių kamera. Sukurstėte, supjudė te mus, brolius ir seseris, vienus prieš kitus, kaip išbadėjusias žiurkes, kad mes pjautume ir naikintume vieni kitus dėl duonos plutos, dėl mirties baimės  šlykščiausią  išdavyste  stengtumėmės  išlikti paskutine žiurke kruvinoj duobėj. Ir kai aš, nors prieš mirtį stengiuos išlikti žmogumi ir išsiveržti dvasia iš tos prakeiktos duobės, jūs...
BOBROVAS (eidamas į Joaną, ją nutraukia). O vis dėlto neišsiversi... Ir, žinai, kodėl?
JOANA. Ar todėl, kad mane ta šlykščia būtybe padarysite?
BOBROVAS. Dėl to, kad visas gyvenimas iš esmės yra alkanų žiurkių duobė, kur vyksta kova dėl būvio. Ir tik mes, komunistai, tą kruviną duobę išvalysime. (Jis nueina prie Kamniovo).
JOANA (sau). Gal patys pirma vienas kitą papjausite.
BOBROVAS (Kamniovui). Jei baigei, duok pasirašyti.
KAMNIOVAS (pastumdamas popierio lapą). Ramune švelnyte, ateik.
RAMUNĖ  (atsisėdusi pasirašo). Draugas tardytojau, ar dabar manęs nešaudysite?
BOBROVAS. Jei sesuo prisipažins, tada ne.
RAMUNĖ (stodama). O jei neprisipažins?
KAMNIOVAS. Tai bus įrodymas, kad tu melavai.
RAMUNĖ (pora žingsnių į Joaną). Joana! Joana! Pasigailėk tu savęs ir manęs. Prisipažink visa ir pagalvok, kas iš to aklo herojizmo, kas iš tos laisvės, jei tavęs ir manęs nebebus. (Tyla).
BOBROVAS (paimdamas Ramunę už rankos). Užteks. Eiva.
RAMUNĖ (prieš išeidama atsigręžia). Joana, prisipažink. Aš maldauju tave paskutinį kartą.
JOANA. Ne, Ramune. Žiurkių papročiai — žmogaus išdavimas. Ir savo valia aš jiems nepasiduosiu. (Ji susigraužusi sėda. Bobrovas su Ramune išeina).

5.
KAMNIOVAS. Klausyk. Jei nesi nei paleistuvė, nei žmogžudė, tai ko tu stačia galva lendi į mirtį?
JOANA. Jūs mane privertėte tuos nusikaltimus prisiimti.
KAMNIOVAS. Mums reikėjo sužinoti, kas tu tokia ir kiek tu meluoji... Bet dabar aš tikiu, kad tu teisybę sakai, o tavo sesuo meluoja.
JOANA. Tai už ką tu mane taip žiauriai mušei? (Ji stoja).
KAMNIOVAS. Per tą smūgį aš tik ir supratau.
JOANA (eidama į jį). Tai nors dabar būk žmogus. Nebekankink ir nebeversk nieko melagingai įduoti. Leisk man numirti švaria sąžine.
KAMNIOVAS (atsistodamas). Beprote!
JOANA. Kodėl beprotė?
KAMNIOVAS. Aš jaučiu, kad tu nesi kunigo meilužė. Bet tu vistiek prisipažink ir išduok visus. Tegu kiti šunes aiškinasi.
JOANA (nusivylusi). Ir vėl tas pats. Išduoti nekaltus.
KAMNIOVAS. A, mėšlas!... Nekaltų visai nėra.
JOANA. Prieš Dievą galbūt. Bet ne prieš žmones ...
(b. d.)