EILĖRAŠČIAI |
Parašė Leonardas Andriekus |
DIENA Nebuvo lemta chaose pražūti, Nebuvo skirta be žinios išnykt — Diena išsiskleidė, lyg parašiutas, Tokia balta, tokia puošni- Lengvai plavena jos plonytis šilkas — Svajonių siūlai niekad nesutruks — Ant jų laikausi — ežerai sužvilgo, Kaip melsvos akys, prižertos aistrų. Nejaugi žilas vakaras bedrįstų Ateit per oro dideles duobes — Suplėšyt dieną, sunaikint jaunystę, Mane paversti giedančia gulbe? STEBUKLAS Dangus jau buvo prasivėręs — Jį matė Dievo išrinktieji — Jį matė visos lauko svėrės, Kurios pavasarį žydėjo. Ir tu norėjai prie šaltinio Akis nuo dulkių apsiplauti — Tą dieną Viešpats atrakino Kiekvieną jūrų sraigės kiautą. Visiems užteko gryno oro, Visi tą patį džiaugsmą gėrė — Pavirto žemė į altorių, Pavirto žvakėm lauko svėrės. PAGUNDA Neprašau pro senkapius pravesti — Vienas eiti šiandien nebijau — Saulė didžioje ramybėj gęsta, Galvas nulenkė žemyn radastos — Vakaras alsuoja vis tyliau. Dar tikiu atrasti savo pėdas, Eidamas palaukės takeliu — Ir nuvytusį radastos žiedą Vieną naktį, nuostabiai žvaigždėtą, Dar namo pamest galiu. Tėviškės laukuos po augšta liepa Užkasti į žemę lobiai degs — Rodos, Dievas ten skubėti liepia Ir, už girių saulei pasislėpus, Vėl skaityti lig aušros žvaigždes. KIBIRKŠTIS Kartą iš didžiulio smilkytuvo Kibirkštis į žalią jūrą puolė. Kilo gaisras, išsigando žuvys, Suliepsnojo vandenys ir uolos. Tai ne saulė, kildama virš sodų, Bloškė savo purpurinę togą — Tai kadaise tartas meilės žodis Degino marias, uolas ir žmogų. Viešpatie, kodėl gi nesam žuvys Ir negalime gelmėn panerti — Nebeplaktų tie liepsnų liežuviai, Nebesuptų tos ugninės erdvės. Tu šilkinį kamuolį per jūrą sviedi — Iš plonyčio siūlo tampa tiltas — Bėga juo žmogus, palieka pėdas, Neša kibirkštį per karštas smiltis. NAKTIS Neveskite į vidų — Geriau čia pastovėsiu — Lauke jazminai žydi, Ir naktys, tokios šviesios. Net ir genys išlėkęs, Nenori grįžt į lizdą, Nenori mažas sliekas Į drėgną žemę lįsti. Šią naktį mano laimė Smailiais žiogreliais vaikščios, Ir visas gimtas kaimas Verks dingusio našlaičio. SESUO Dėl ko mane šioj kryžkelėj stabdai Ir savo mėlynas rankas tiesi, Kai saulėn stiebiasi visi žiedai Ir siela tirpsta džiugesy? Dar leisk bent paukščiams padėkot, Kol kraujas gyslose tekėt sustos — Dėl ko šioj kryžkelėj stabdai, dėl ko Pavargusius žingsnius, brangi sesuo? Norėčiau jūrų bangai tart sudie, Paglostyt verkiančius akmenėlius — Dėl ko mane taip greit iš čia vedies Nežinomo pavasario keliu? |