TIKRASIS DIDVYRIO VEIDAS Spausdinti
Parašė PR. GAIDAMAVIČIUS   
Kaip naktis reikalinga žvaigždžių, taip aptemęs gyvenimas — didvyrių. Į juos krypsta žmonių akys ypač sumišusiais laikais, kai nebematyti aiškių kelių ateitin, kai palaidos idėjos plakasi lyg užburtame rate, kai beveik visuotinis pavargimas murdo žmogų troškioj kasdienybėj. Tai būdinga pereinamiems laikotarpiams, kai iš gyvenimo scenos traukiasi apdužę idealai ir jų vieton veržiasi kiti. Kyla krizė, kuri sumaišo plačiųjų sluogsnių mintis, pakirsdama vidinę pusiausvyrą. Tada savaimingai kyla reikalas jieš-koti šviesesnių, pajėgesnių žmonių, reginčių aiškiau ir toliau. Taip iš plačiųjų masių išsiskiria didvyrio pavidalas, į kurį krypsta ne tik visų dėmesys, bet ir garbinimas.

Su tikruoju didvyriu, deja, gana dažnai iškyla pseudodidvyrių, kurie patinka minioms, yra jų garbinami, tačiau jie anaiptol nėra tikrosios žvaigždės. Tai minių pripažinti lyg ir stabai, kuriems rūpi daugiau savo asmens iškėlimas, nei idealinės vertybės. Jie elgiasi pagal posakį: mun-dus vult decipi — ergo decipiatur (pasaulis nori būti apgautas, taigi apgaudinėkim). Šitokių pseudodidvyrių ypač netrūksta mūsų laikais, todėl pravartu įžvelgti tikrąjį didvyrio veidą.

Seniau ir dabar

Iš pirmųjų užuominų jau matyti, kad didvyriais paprastai yra laikomi didžiais darbais pasireiškę žmonės. T. Carlyle manymu, jie yra Dievo išrinktieji, apdovanoti augščiausiomis dorybėmis, kad galėtų vykdyti skirtąjį uždavinį, būtent, valdyti ir tobulinti kitus. Vidutinis žmogus turįs jiems paklusti ir netgi juos garbinti. Didvyrio tipais minėtasis autorius laiko: karalių, kunigą, pranašą, poetą ir rašytoją. Pagal tai jisai pavaizdavo—Mahometą, Knoxą, Liuterį, Dantę, Šekspyrą ir kitus, kaip garbintinus didvyrius.

Šia nuomone T. Carlyle priartėja prie antikinės didvyrio sampratos. Graikų senovėje he-roes buvo pusiau dievas, toli prašokąs vidutinį žmogų savo galėjimu. Jisai buvo arba narsus karžygys, arba nekaltas kentėtojas, arba žymus valdovas, išminčius, dainius. Savo vienokiu ar kitokiu pranašumu jisai panešėjo į dievus, ypač vietinius. Kai dievų kultas ėmė netekti reikšmės, ypač nuo persų karų, graikai dar labiau palinko į savo herojų garbinimą. Jų kulto centras buvo kapas, kur ilsėjosi didvyrio palaikai. Čia buvo statomos šventovės, daromos atnašos, atliekamos apeigos. Atitinkamų švenčių proga atnešama gėralų, maisto. Pagarbios apeigos būdavo atliekamos vakarais, nes rytas — dievams skirtas metas. Jei tekdavo perkelti jų palaikus kiton vieton, būdavo tai daroma su iškilmingiausiomis apeigomis. Drakonas įsakė netgi įstatymu garbinti dievus ir vietinius didvyrius viešai ir privačiai. Dėl žymesniųjų didvyrių kapo varžėsi atskiri miestai, norėdami jį turėti savo artumoj bei nuosavybėj. Mat, vietos didvyriai buvo laikomi globėjais, į kuriuos kreipiamasi karo ar gamtos nelaimių metu. Be to, kaikurie didvyriai buvo laikomi stebuklingais gydytojais, ir į juos buvo kreipiamasi ligos atveju. Žinomiausias tokių didvyrių buvo Asklepios, kuris savo pasisekimu garsėjo labiau už pačius dievus, pvz. Apoloną. Pagarsėjęs buvo ir Dexion, kuris pasirodydavęs ligoniams sapne ir gydydavęs rankos uždėjimu (dexia — dešinė).

Aplamai, didvyrių kultas graikuose buvo tiek įsigalėjęs, kad jų skaičius nuolat augo. Į didvyrius buvo pakeliami kuo nors pasižymėję žmonės — valdovai, poetai, filosofai ir net šiaip jau piliečiai. Pvz. buvo sudidvyrinti Eschilas, Sofoklis, Hipokratas ir kt. Aleksandras Didysis, grįžęs iš Rytų, įsakė pakelti į didvyrius Hefes-tioną, kurio kultas veikiai išplito.

Pakėlimas į didvyrio poaugštį graikuose buvo daromas atitinkamos bendruomenės su tam tikromis apeigomis, nors būdavo ir privatinio pobūdžio pakėlimų. Antai daugelis Euripido tragedijų baigiasi tokiu pagrindinio veikėjo suheroji-nimu. Pvz., Artemidė pareiškia Hipolitui, kad jo kapas būsiąs kulto vieta: jaunos mergaitės prieš savo jungtuves eisiančios prie jo kapo uždėti plaukų kuokštelės. Tuo būdu Hipólitas tampa lyg ir nekaltybės globėju, nes dėl jos daug kentėjo ir kovojo.

Poantikiniais laikais didvyris nors ir nėra laikomas dievaičiu, yra visų gerbiamas. Jo aureolė, nors ir netaip dieviška, tebespindi. Jis pasirodo tiktai savo žmogišku pavidalu: kaip karžygys bei riteris, kupinas vitalinės jėgos, ryžto, pasiruošęs kovai ir mirčiai. Iškyla jisai taip pat mokslininko - išradėjo, menininko - kūrėjo pavidalais. Visokiu atveju jis susilaukia pagarbos ir netgi kulto, kuris eina kartais iki masinio iškrypimo bei pamišimo. Pvz., kai Votaire, 84 metų senis, vyko iš Ferney į Paryžių, visi pagarbiai laukė. Net kilmingieji lūkuriavo susėdę kavinėse, dėdamiesi nesuinteresuotais klientais. Pasirodžius karietai, visi veržėsi jo pamatyti. Moterys taikėsi prieiti taip arti, kad galėtų išpešti iš jo kailinių bent vieną plauką atminimui ir saugoti jį kaip šventą relikviją. Mat, visa to meto Prancūzija, ypač netikinti, tikėjo į Voltaire. Panašiai yra mūsų laikais su sporto ir kino žvaigždėmis, kurios dirbtinai iškeliamos visuomenės akyse augščiau jų tikrosios vertės.

Taigi, bendrine prasme, didvyriu yra laikomas kuo nors pasižymėjęs žmogus ir įsirėžęs visuomenės sąmonėn. Ši samprata yra betgi paviršutiniška ir neatskleidžia gilesnio didvyrio veido, kuris savo apraiškų įvairume slepia didelį lobį.

Pavyzdinio žmogiškumo sekėjas ir rizikos žmogus

Didvyrio pavidale pirmiausia mums krinta į akis jo didumas, atremtas į dvasines vertybes. Jo galia išauga iš dvasinių - moralinių vertybių realizavimo ir tai iš tokio, kuris minėtas vertybes iškelia iki žmogiškai galimos viršūnės, prašokdamas vidutinio, nors ir tauriojo, žmogaus lygį. Taurusis stengiasi laikytis įprastinio masto, nesiveržti į kraštutinumus, tuo tarpu didvyris savo dvasine įtampa taurumą iškelia iki galutinės ribos. Su didvyrio pavidalu žmogiškumas iškyla augščiausiame savo žibėjime. Žmogus savo natūraliniame kilime toliau žengti nebepajėgia. Natūralinės dvasinės - moralinės vertybės čia randa savo atbaigimą. Todėl O. Bauhoferis ir sako, kad "didvyriškumas yra pavyzdinis žmogiškumas".

Toliau didvyrio pavidale pastebime, kad jo minėtasis žmogiškumas šviti aukos dvasia ir tai tokia, kuri nepabūgsta nė kraujo aukos. Ji yra radikali, bekompromisinė ir todėl prašoksta vidutinio žmogaus pasiaukojimą, kuris į gyvenimo ir mirties svarstykles nemeta viso savo asmens. Didvyrio gi pasiaukojimas ir yra tuo brangus, kad jis metasi visu savo svoriu ir nesidairo atgal. Tuo jisai apreiškia vidinę savo įtampą, kuri apima visas galias, visą asmenį. Iš šios vidinės įtampos eina ir rizika bei nevengimas pavojingos egzistencijos. Didvyris nejieško saugios užuovėjos savo interesams apsaugoti, o drąsiai atsisuka pavojaus link. Jo aukos dvasia, nors ir nėra be išminties, tačiau ji nepažįsta savanaudiško apskaičiavimo. Tikriau sakant, jo aukos dvasia ir yra jo išmintis — ryžtis didiems darbams, nors paprastas apskaičiavimas jį kreiptų saugion, bet siauron užuovėjon. Jisai žino, kad "išmintis arba kultūra, kuri.. . remtųsi rizikos baime ir saugumo kultu, imtųsi didžiausios rizikos, būtent, bailumo ir bukumo. Kiekvienu momentu žmogus rizikuoja; tai jo gyvenimo sąlyga—nuo šeimos sukūrimo bei gyvybės perteikimo iki didžiųjų pasaulinės politikos užsimojimų (J. Maritain, De Bergson a Th. D'Aąuin, 126). Didvyriškos dvasios žmogus ir yra tuo būdingas, kad jis remiasi ne eiline rizika. Jam gyvenimas yra drama ir net tragedija, kur jisai atlieka pasiimtąjį uždavinį. Kaip pastebi Ortega y Gasset, "gyvenimas, koks jis bebūtų, individinis ar kolektyvinis, asmeninis ar istorinis, yra buvimas pasauly, kurio esmė yra pavojus". Šitoks gyvenimas ir yra didvyrio atmosfera. Kaip jūrininko menas iškyla audros metu, taip didvyrio dvasia sušviti pavojingose padėtyse. Suprantama, šitokia atmosfera yra visiškai priešinga buržujinei dvasiai, kuri j ieško asmeninio saugumo visur. Ji įsismelkia net religi-nėn sritin, kur pirmoj eilėj nori rasti užtikrintą vietą pomirtiniame gyvenime. Ji yra panaši į aną Zebedėjau sūnų motiną,  maldaujančią Kristų:
"Tark, kad šiuodu mano sūnu tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, kitas tavo kairėje" (Mt. 20, 21). O ir žemiškasis gyvenimas buržujinei dvasiai turi būti dengiamas Apvaizdos, kad neištiktų pavojus, nepasisekimas ar kentėjimas. Į religines institucijas ji žiūri kaip į amžinybės užtikrintojas, kur užtenka parodyti vieną kitą geros valios mostą, ypač piniginės atnašos forma. Ji vengte vengia tikrosios aukos dvasios bei tragiškų situacijų. Anot N. Berdiajevo: "Vitalinis buržujaus jausmas priešinasi tragizmui. Kas išgyvena tragediją, nėra buržujus, ir kiekvienas buržujus nustoja tokiu buvęs tikrai tragiškuose gyvenimo momentuose" (De l'esprit bourgeois, 47).

Gyvenimo sukrėtimai paprastai išmuša žmogų iš buržujinės laikysenos ir pastumia didesnės vidinės įtampos link, tačiau praėjus pavojui grįžta senoji dvasia, kuri tenkinasi padorumu, t. y. ramia, su jokai rizika nesusijusią laikysena, nes ji patogi, neprasikišanti, besilaikanti "vidurio". A. Camus savo romane "La pešte" ("Maras") pasakoja apie miestą, ištiktą maro. Niekas iš ten negali išeiti, visas miestas atskirtas nuo likusio pasaulio. Žurnalistas Rambert j ieško nelegalaus išėjimo, nes Paryžiuje palikęs mylimąją. Didvyriškumas jo nedomina: "Netikiu didvyriškumu; žinau, kad tai lengva, be to, sužinojau, kad tai žmogžudiška. Štai kas mane domina: gyventi ir mirti tuo, kuo myli". Pagaliau jis apsisprendžia nebėgti, tačiau sako gydytojui Rieux: "Rezignuokime, daktare . . . Palaukime, kol viskas praeis, nevaidindami didvyrių. Toliau aš neinu". Gydytojas atsako: "Sutinku, Ramberte, visiškai sutinku, ir jokiu būdu nenorėčiau atkalbėti nuo jūsų sumanymo . . . Vis dėlto turiu jums pasakyti: šiuo atveju turime reikalo ne su didvyriškumu; tai padorumo reikalas. Tai mintis, kuri gali prajuokinti, tačiau vienintelis būdas kovoti su maru—tai padorumas" (p. 183). Šis "padorumas" yra ne kas kita kaip buržujinės dvasios apraiška: eiti siauru kasdieniniu keliu, nemesti rutinos, nors gyvenimas reikalautų didžių pastangų. Tai tikrasis buržujaus credo. Teoriškai jis gali lengvai sutikti, kad yra idealų, kad didvyriškumas yra vertingesnis, tačiau tikrovėje jis renkasi saugųjį padorumą, o didvyriškumą palieka "išminties" stokojantiems. Gerai tad pastebi Dostojevskis Versilovo lūpomis: "Brangusis, aš anaiptol nenoriu suvedžioti tavęs kuria nors buržujine dorybe, kuri pakeistų tavo idealus. Aš nesakau, kad laimė vertingesnė už didvyriškumą. Priešingai, didvyriškumas yra augštesnis už betkokią laimę". Buržujaus teorinis credo tai pripažįsta, kad ir be nuoširdumo, tačiau jam geriau pasilikti banalioj tikrovėj. Didvyris gi veržiasi į augštesnę egzistenciją, statydamas pirmon eilėn ne savo laimę bei saugumą, o augštesnes idealines vertybes. Tuo būdu jis pakyla augštesnėn sferon, kur telkiasi ir didesni pavojai. Pastarieji betgi jam nėra atgrasymo, o ryžto akstinai. Kitaip jis negalėtų atsiplėšti nuo savo patogaus guolio, ir niekad didvyrio aureolė nesušvitėtų ant jo galvos. Didvyriškumas dėl to ir tėra galimas nupuolusios ir idealinės tikrovės susidūrime, kur kertasi priešybės, kur tykoja mirties šešėliai, kur atsiveria dilema: būti ar nebūti. Tik iš tragizmo paliestų situacijų sušvinta asmenys, nešini didžiomis vertybėmis. Jei jie ir žūva tikrovių susidūrime, jų gintos vertybės, kurios padarė juos pačius didžiais, iškyla mūsojoj tikrovėj kaip nauja ugnimi nušvitę šaukliai.

Gėrio kovotojas

Didvyrio aukos dvasia, jo rizika, jo pasine-šimas pavojingon egzistencijon yra esmingai susiję su gėriu. Tik pastarojo dėka pasiaukojimas tampa prasmingas ir tik per jį (gėrį) žmogus tampa dideliu. Gali būti klausimas: kuris gėris daro jį didvyriu? Juk gėrio sritys tokios neužmatomos ir įvairios. Netenka abejoti, kad ne vitalinės vertybės daro žmogų didvyrišku. Savaime jos gali išugdyti tiktai milžinus, bet ne didvyrius. Didvyrių sritis — idealinės vertybės, ypač doresnės. Dorinis gėris yra centras, kurin krypsta visa didvyrio būtis. (Suprantama, vitalinės - fizinės vertybės irgi yra gėris, reikalingos didvyriui kaip pirmoji pakopa). Tai centras, apie kurį spiečiasi kitos natūralinės vertybės, reikalingos žmogiškajai pilnatvei pasiekti. Be dorinio centro, minimoji pilnatvė nėra įmanoma. Jau Aristotelis yra įžvelgęs, kad žmogiškojo gyvenimo atbai-ga tėra pasiekiama dorinių vertybių realizavimu. Į jį nusižiūrėjęs šv. Tomas Akvinietis irgi manė, kad doriniu gėriu, t. y. visišku savęs apvaldymu bei palenkimu dvasiai, žmogus panėšįs į Dievą. Siekdamas didžio, sunkiai prieinamo gėrio, žmogus turtėja savo būtyje, nuolat artėdamas prie absoliutinės Pilnatvės. Tiktai tasai artėjimas yra nuolatinis kopimas, susijęs su pavojais, nes siekiamas gėris nėra savaime atsirandanti dovana, o erškėčių plotuose paslėptas lobis. Pastaroji aplinkybė ir įgalina didvyrio pasireiškimą. Anot O. Bauhoferio, "didvyriškumas yra tyli tarnyba trapiam gėriui nupuolusiame pasaulyje, egzistencinėj grėsmėj, žmogiškoj - istorinėj padėty. Didvyriškumas yra išsilaikymas beveik prarastose galimo gėrio linijose, gėrio, apsupto tūkstantinių blogio galimybių" (Das Geheimnis der Zeiten, 148). Tasai išsilaikymas, ta didelė dvasinė-fizinė įtampa turi esmingai krypti dorinio gėrio link; kitaip negali būt nė kalbos apie didvyriškumą. Net ir didžiausia įtampa, nuostabiausia drąsa, jeigu ji nėra metama gėrio kovon, nėra didvyriška. Todėl šv. Tomas Akvinietis ir pastebi, kad dorybes didumas negali būti matuojamas kliūčių sunkumu, o gėrio didumu. Pvz. plėšikas, siekiąs grobio, gali pakelti didžiausių pavojų, tačiau tuo jis netaps didvyriu, o tik plėšiku. Ir juo didesnių pastangų jisai bus parodęs, juo didesnis bus plėšikas. Jisai gali tuo išgąsdinti visuomenę, gali jai "imponuoti", tačiau jis niekad nepažadins jos pagarbos bei nuostabos. Suprantama, drąsa yra būtina didvyriui, tačiau ji viena savaime dar nedaro žmogaus didvyriu. "Grynas didvyrio tipas reiškiasi ten, kur drąsa kyla proporcingai kartu su rizikingu atsidavimu gėriui. Didvyriškumas matuojamas ne drąsa, o atsidavimo grynumu trapaus gėrio tarnybai bei uždaviniui" (O. Bau-hofer), ibid. 149-150). Didvyre, pvz. yra laikytina Vydūno Magė, pagrindine "Gaisro" tragedijos veikėja, kuri pavaizduota kaip graži, tauri lietuvaite, ginanti dorines ir tautines vertybes nuo okupantų D. Karo metu. Apie save jinai buria ištisą eilę draugių, į kurių dorą brutaliai kėsinasi Unšlitas. Magė pasirodo pakankamai valinga bei atspari ir pajėgia apsiginti. Okupantas Majoras siūlo jai persikelti į Berlyną, palikti tėviškę bei savąsias; šia kaina ji gausianti išsilavinimą bei augštesnę kultūrą. Magė nepasiduoda ir šiam gundymui: ji lieka ištikima dorai ir tėviškei. Įsiutę okupantai padega josios namus, kur ji žūva liepsnose. Magė tuo būdu yra tikros didvyrės tipas: jos atsidavimas yra visiškas, drąsa orientuota centrinio gėrio link. Jos laikysena nėra cirko bravūra, o totalinis atsidavimas gėriui, kuriam nusilenkia net savo gyvybe, nes pastaroji vertybių sąrangoj yra žemesne už dorinį gėrį. Vitalinė žmogaus gyvybe yra įprasminama augš-tesnių — dorinių, dvasinių bei religinių vertybių, lygiai kaip ir mirtis savo vertę bei prasmę gauna iš gėrio, kuriam atsiduoda. Todėl švaistys masis gyvybe bei tuščia rizika neturi savyje nieko didvyriško. Pvz. skandinavų epe yra pasakojama, kad vyrai gėdijęsi mirti sava mirtimi. Jų troškimas buvęs — mirti kare arba šiaip prievartine mirtimi. Net seni karaliai, jausdami artėjančią mirtį, sėsdavę į laivą, kuris buvęs paleidžiamas iškeltomis burėmis į vandenyną ir padegamas. Tokia mirtis laikyta didvyriška, nes taip buvo nugalima baimė. Tikrovėje betgi tai yra savižudybe, nes nematyti gėrio - idealo, kuris tokią mirtį pateisintų. Todėl pagrįstai J. Mou-roux ir sako, kad didvyriškumas "yra meilė, apimanti visą asmenį, įtampa, kuri paliečia visas jėgas, susidūrimas su kliūtimi arba uždaviniu, kuris pareikalauja savęs aukos. Tačiau visa tai nerealizuoja tikro didvyriškumo, jei neatsiduoda vertybei ar idealui, kuris yra pranašesnis už žmogų ir kuris jį patį iškelia. Kitoks didvyriškumas, kuo jis besiremtų, pasmerkia žmogų kruvinai avantiūrai" (Sens chrétien de l'homme. 11-12).

Didvyriškumo mastas

Didvyriškumas, kaip matyti, yra gėrio iškėlimas įtemptoj kovoj. Ir juo augštesnės vertės yra gėris, juo vertingesnis didvyriškumas. Žmogus, atsiduodąs dorinio gėrio realizavimui, pasi-neša vertingiausio didvyriškumo link. Kaip taurusis tampa tokiu tiktai dorinių vertybių dėka, taip ir didvyris tampa dideliu tiktai pavyzdiniu dorinio gėrio realizavimu.

Šalia šio dorinio gėrio, kuris arčiausiai siekia religinę sferą, yra kitų vertybių, kurioms žmogus linksta atsiduoti. Tai pvz. mokslo, meno, politikos ir t.t. vertybės. Juk ir šiose srityse turime pranašių žmonių, kurie taip pat vadinami didvyriais, nes ir jie yra kloję savo pastangas ir net gyvybes už minėtas vertybes. Vis dėlto jų didvyriškumas neprilygsta dorinio gėrio kovotojams. Sakysime, žymus menininkas, kuris viską atidavė savo talentui išugdyti, iškentėjo didžiausius vargus, kol pagaliau atsidūrė parnase, yra didvyris, ypač jei savo pastangas jungė su dorinėmis vertybėmis. Mokslininkas, kuris viską paaukojo, kad praturtintų žiniją arba padarytų kurį naują išradimą, irgi yra didvyris. Bet ir vienu ir kitu atveju minėtas didvyriškumas neturi to spindėjimo, kurį randame dorinių vertybių didvyriuose, nes jis neužgriebia centrinės žmogaus būties sferos. Tai betgi nereiškia, kad anos pozityvinės vertybės yra nedoros. Anaiptol. Jos turi savo vietą vertybių sąrangoj, ir jei jos nepaneigia dorinio gėrio, o eina ranka rankon su juo, negali būti atstumtos. Jos yra puoselėtinos, kad atskleistų galimai pilnesnę žmogaus būtį bei ją praturtintų. Jei betgi dorinės vertybės yra paneigiamos, iškeliant tiktai grožines, arba tiktai mokslines, arba tiktai politines-socialines, — sukrečiama natūralinė vertybių sąranga, ir jų iškėlėjai nebėra tikri didvyriai, o tiktai jų šukės. Jų tariamos aureolės šviti nebenatūralia, dirbtine šviesa. Jų pozityvios pastangos grožinėj, protinėj ir kt. srityse lieka užtemdytos sunkiai gulančio šešėlio. Jų dvasia netenka to natūralinio polėkio augštyn, kuris taip būdingas dorinėse vertybėse.

Maxence van der Meersch, belgų rašytojas, "Corps et Arnes" romane vaizduoja profesorių Doutrevalį, tapusį pasaulio garsenybe savo atrastu būdu gydyti protines ligas (dementia praecox). Viską jis atidavė tam atradimui ir tik jam gyveno, nevengdamas nė suktumo. Asistento svarbų atradimą paskelbė spaudoj savo vardu. Bandymus darė su žmonėmis, nesiskaitydamas su pavojais: net du savo sūnu taip nuvarė į kapus. Bandymus buvo pradėjęs ir su savo vienintele dukra, tačiau staiga pajuto sąžinės priekaištavimą, kad per toli nuėjęs: "Genijus! Didis žmogus! Žinovas! Garbė! Taip! Gal taip! Perdėtas pasitikėjimas, melas, negarbė, vagystė, nusikaltimas! Ir tai nejučiomis! Be mano žinios! O, puikybė, puikybė!" Suprantama, tokia garsenybė nėra didvyriška: dorinis šešėlis uždengia ir pačius laimėjimus. Tai nėra tikra prasme tarnavimas gėriui, o jo žalojimas ir tai pačiame centre. Jei tokio žmogaus negalime vadinti tauriu, juo labiau — didvyriu. Jis gali būti garsus gydytojas, menininkas, mokslininkas, bet ne didvyris. Garsumas dar nėra didvyriškumas. Pastarasis paprastai bręsta tyliai, be garso; jo darbai pastebimi akylųjų, o ne triukšmo kėlėjų. Teisingai sako Fr. Hermans: "Mūsų sumaterijalėjusio meto nelaimė yra ta, kad jis nori įtikinti žmones, jog juo daugiau jie kalba ir juda, juo yra didesni. Triukšmo kėlėjai gali labai išgarsinti kurį vardą, bet nuo to jis netampa didvyrišku, o tik išpūstu fantomu, kuris supliūška kartu su triukšmo baigme. Be centrinio gėrio realizavimo pavyzdiniu mastu nėra tikrojo didvyriškumo. Yra, tiesa, anot Bossueto "nežmoniškų didvyrių", kuriuos kartais garbina masės, tačiau tikrovėje jų nežmoniškumas yra kur kas didesnis už jų didvyriškumą, ir todėl širdies gilumoje niekas negalėtų vadinti jų autentiniais didvyriais.

Nihilistinis didvyriškumas

Mūsų gyvenamuoju metu yra išryškėjusi viena laikysena, vadinama didvyriška, kuri tačiau yra atsieta nuo gėrio. Tai vadinamoji absurdinė laikysena. Joje žmogus apsireiškia kaip be-vertybinio pasaulio gyventojas, kur viskas yra prieštaringa, sujaukta, nesuprantama, beprasmiška; nematyti jokio gėrio, dėl kurio verta būtų gyventi. Visas gyvenimas atrodo, anot Šekspyro žodžių, kaip "idioto pasakojimas" — be sąryšio, lyg sutrukęs filmas, kur iškyla scenos, figūros, veidai taip išmėtytai, kad neįmanoma rasti joks loginis ryšys. Bene Masiškiausias tokios egzistencijos aprašymas yra duotas J. P. Sartre'o "La nauseė" filosofiniame romane, kur autorius dešimtyje puslapių (162 sg.) suglaustai nusako tai, ką išvedžioja 700 psl. Ten matai autorių, sėdintį ant suolelio po kaštano medžiu, bežiūrintį į pastarojo šaknį ir besumojantį, jog viskas yra tuščia, nereikalinga, kaip ir jis pats: "Supratau radęs Egzistencijos raktą, savo atsibodėjimo ir savo gyvenimo raktą. Tai, ką galėjau suvokti, susiveda į pagrindinį absurdą ... Aš ką tik patyriau absoliutą: absoliutą arba absurdą". Taigi, visko raktas yra beprasmybė. Rodos, beliktų vienintelis nuoseklus kelias — pasitraukti iš tokio gyvenimo. Tačiau mūsų absurdiniai egzistencialistai pasirenka priešingą kelią — jie žavisi beprasmybe, nori ją pakelti kietu užsispyrimu bei drąsa. Anot J. P. Sartre'o, absurdinis žmogus turi sustingti ir priimti beprasmybes, jis turi sutikti "būti vienišas kaip raupsuotasis" ir gyventi "blankią bei gėdingą egzistenciją . . . kuri duota dykai"("Mouches", 136). Kitoj vietoj tas pats autorius pasisako dar stipriau: "Absurdinis žmogus nesižudys: jis nori gyventi, neatsisakydamas nė nuo vienos savo tikrybių, be rytojaus, be vilties, be iliuzijos ir be pasidavimo. Absurdinis žmogus teigia save maište. Jis žiūri į mirtį su aistringu dėmesiu, ir šis žavėjimasis jį išlaisvina"   (Situations,   103).   Suprantama,  pasaulyje, kur nėra jokios vertybes galima išlikti tiktai valingų pastangų dėka. Stoikiškai laukti mirties žinant, kad tai absurdiška, reikia įtemptos drąsos. Ir vis dėlto šitokia laikysena nėra tikra prasme didvyriška, nes ji nėra atremta į gėrį. Toks valingumo sukėlimas yra ne kas kita kaip savotiška bravūra, savotiškas fakirizmas, bet ne didvyriškumas. Žengti užrištomis akimis prarajon, kur nėra jokios vertybes, kur tykoja niekybė, nėra didvyriška, o savižudiška laikysena. Ir išviso, absurdiniame pasaulyje (jei toks būtų) tikrasis didvyriškumas nėra galimas, nes nėra jokios vertybių sąrangos, ir todėl "žudyti arba pačiam žudytis, žmogžudyste ir kankinystė yra tolygūs dalykai" (nuosekli išvada, prieita egzist. R. Abellio). Galima beprasmybe romantiškai gėrėtis, kaip tai daro pvz. Malraux veikėjai, bet nėra įmanoma pakelti jos iki didvyriškumo poaugščio. Tiesa, ir didvyris, mesdamasis kovon, anaiptol nėra tikras savo pergale ir todėl stipriai rizikuoja puldamas lyg naktin, tačiau jis žino, kad ta naktis nėra bedugne, kad yra vertybių, pranašesnių už pačią riziką. Pvz. kai miršta žmogus kovoj už savo tėvynės laisvę, jis aukojasi už vertybę, kuri anot J. Maritain'o, "yra tik kitas pavadinimas būties pilnatvės ir gausos". Tik vertybes buvimas bei jos pripažinimas įgalina didvyrio iškilimą. Kitaip ne tik didvyriškumas, bet ir pats gyvenimas darosi neįmanomas. Pats A. Camus, absurdinio žmogaus iškėlėjas, sako Kaligulos lūpomis: "Netekti gyvybes yra nedidelis dalykas, ir jei reikėtų, turėčiau tam drąsos. Bet matyti, kaip dingsta šio gyvenimo prasme, išnyksta motyvai gyventi —štai kas nepakeliama. Negalima gyventi be tikslo" (Caligula, 130).
Kas kita su komunistiniu žmogumi. Jis nėra absurdinio pasaulio gyventojas. Jis turi savo vertybes, už kurias kovoja, tik jo vertybes tiek prigulusios prie žemės, taip nutolusios nuo centrinio ir obiektyvinio gėrio, kad jo kova tėra daugiau siautimas nei didvyriškumas.

Realaus dinamizmo žmogus

Tikrasis didvyris savo draminėj kovoj už gėrį yra dinamiškas. Jis visu svoriu metasi kovon prieš blogio siautėjimą, nes negali nurimti, kai jaučia vidinį šaukimą. Jis yra, kaip pastebi ,M. Scheleris, valios bei energijos žmogus. "Didvyriška siela gali gyventi silpname kūne, bet ji niekad negali sutikti su silpnu vitalingumu".
Didvyrio dinamizmas reiškiasi betgi ne vien aktyviu kovingumu. Veiksminga įtampa tėra tik viena dinamizmo pusė, kuri yra gal ryškesne nei antroji — imlioji (pasyvine), tačiau ir ši pastaroji nestokoja dideles įtampos. Didi kančia, susijusi su gėriu, irgi yra ne kas kita kaip vidine kova, kurioje tenka grumtis kaip liūtui. Didvyris nevisuomet yra smogiąs kūjis — jis gali būti ir priekalas, į kurį atsimuša kūjo smūgiai. Užtat J. Maritainas, remdamasis šv. Tomu Akviniečiu, ir sako, kad tuo atveju, kai žmogus net vedamas žudyti nepalūžta, o išlaiko, ramiai iškenčia, stiprumo dorybė pasiekia savo viršūnę. Toks imlus didvyriškas iškentėjimas ypač yra būdingas moterims. Jos dažnai yra pajėgios būti tuo priekalu, į kurį atšoka stiprūs smūgiai. Jų energija pasireiškia tuo imliuoju dinamizmu, kuris kelia nemažiau nuostabos kaip ir didieji žygiai. Tai jėga, kuri vertybių realizavime yra nemažiau reikalinga, kaip ir veiksmingieji darbai. Ypač tai pasakytina, kai liečiamas gyvybės ar gyvenimo klausimas. Yra atvejų, kai reikia daugiau drąsos bei įtampos gyventi nei mirti. Didvyriška moteris, kurios prigimtyje slypi ryškesnis balsas gyventi, gelbsti ne tik save, bet ir kitus. Ji yra gyvybės vaidilutė, todėl kartais jinai parodo neįtikimų pastangų jai išlaikyti bei išgelbėti. Būdinga, kad net toks A. Camus prasitaria Diego lūpomis: ". . . pasaulis reikalingas . . . moterų, kad išmoktų gyventi. Mes gi, mes tebuvome pajėgūs tik mirti" (L'Etat de siėge, 228).

Didvyriškumas paprastai apsireiškia daugiau vienu arba kitu aspektu, tačiau jis niekad nėra arba vien veiksmingas arba vien imlus. Veiksmingame žygyje visuomet yra imlumo, kančios, smūgių pakėlimo, imliame kentėjime visuomet yra veiksmo, pastangų, įtampos, persiduodančios ir kitiems.

Didvyrio dinamizmas, būdingas savo polėkiu vertybių link, yra realus. Tikras didvyris nėra vaizduotės planų vykdytojas, o tikrovės žmogus. Jisai gyvena tais pačiais rūpesčiais, kaip ir visi; jisai braido tą patį purvą kaip ir jo bendrakeleiviai. Menkas būtų didvyris Jei, palikęs savuosius purvinam kely, sėstų karieton ir iš čia tik žodinę paguodą bertų. Tikras didvyris nebėga nuo dedamos naštos. Jis ima ją ant savo pečių ir dargi kitus traukia savęsp. Jei jis prašoka kitus, tai ne socialiniu poaugščiu, ne pareigų ir ne titulų augštumu, o realiu savo asmens svoriu, kuris pajėgia sukti tikrovę idealo linkme. Didvyrio realizmas su laiku gali būti pridengtas legendų šydu. Jo uolusis pavidalas tuo būdu apipinamas vaizduotiniais motyvais, ir jis pereina gyventi mitologinėn sritin. Toks sumitologintas jo pavidalas, nebetekęs žemės traukos, vis dėlto išlaiko savyje realybės branduolį, kuris įgalina jį grįžti vėl gyvenamon tikrovėn jau pavyzdine idėja - tipu.

Didvyrio realumas vis dėlto nėra kasdieninis, buržujinis, nes visuomet pasinešęs idealinių vertybių link. Didvyris išsitiesia visu savo ūgiu, norėdamas palenkti idealinio gėrio šakas žemėn. Todėl kasdieniniam žmogui jis atrodo nevisai namie. Jo pavidalas lengva sukarikatūrinti. Taip yra įvykę pvz. su Cervantes'o Don Kichotu, tuo "liūdnos povyzos riteriu", kurio atsijimas nuo tikrovės ir daro jį juokingai "liūdną". Tokią jo laikyseną dar labiau pabrėžia jo palydovo San-čo Pansos pernelyg didelis realumas netgi tri-vialumas. Cervantes savo Don Kichotu yra prikišamai parodęs pavojus, kurie tykoja didvyrį: vienas jų — atsijimas nuo tikrovės, antras — vienašališkas pasinėrimas praktinėn tikrovėn. Tai dvi priešingybės, atstovaujamos "Don Kichoto" dviejų asmenų, nors tikrovėje jos gali tilpti tame pačiame žmoguje. Didvyrio kelias gi yra; nei pertemptas idealizmas, nei perdėtas praktiškumas bei vulgarumas, o gyvenamoji tikrovė, palenkta idealiniam gėriui. Idealinių vertybių nušviesta tikrovė yra ta plotmė, iš kurios traukiasi kvatodamas vulgarumas ir "nuliūdęs", įsivaizduotas didvyriškumas. Tai didvyrių paunksmė, atremta į nuolatinę įtampą. Čia nėra vietos nuotykių jieškotojams, nes šie tėra klajūnai smalsumo vedami. Tai keliauninkai be aiškaus tikslo, kurie viską vertina nuotykių mastu. Jiems nerūpi kova dėl kurių nors vertybių, o tik savotiškas žaismas pavojingomis situacijomis. Tai žmonės lakios vaizduotės, bet seklaus tikrovės vertinimo, kurie pasilieka toli už didvyriškumo ribų.

Bendruomenės žmogus

Didvyris, būdamas tikrovės žmogus, kartu yra ir bendruomenės žmogus. Nors jis visa galva stovi augščiau, bet stovi savųjų bendruomenėj.

Jis išauga iš jos ir per ją. Jo tikrovė yra žmogiškoji — socialinė tikrovė, kurią jis savo pajėgiais pečiais kelia augštyn. Vis dėlto būdinga, kad didvyris dažnai yra vienišas. Jisai prašoka savo dvasia dienos nuotaikas, vidutiniųjų priimtus papročius ir todėl sunkiai randa kelius į savos bendruomenės žmones. Nors jis vertina juos bei gerbia, tačiau pats mažai supratimo iš jų tesulaukia vedamoj kovoj už gėrį. Ir tai todėl, kad ne bendruomenė kelia didvyrį, bet didvyris bendruomenę. Tokioj padėtyje didvyris rizikuoja sulaukti netgi paniekos ir šmeižto. Žinoma, jis to nesibaido, nes yra įsišaknėjęs gėryje, be to, nėra naivus — žino, kad garbė yra susivijusi su panieka. Tikros vertybės, tiesa, apdulksta surūkusioj paniekos atmosferoj, bet lig tik papučia stipresni vėjai, jos ir vėl iškyla senuoju savo žibėjimu.   

Didvyris, keldamas bendruomenę, kuria istoriją, o bendruomenė, dalyvaudama jo žygiuose vienu ar kitu būdu, kuria legendas. Didvyris yra ta spyruoklė, spiritus movens, kuri suka bendruomenės gyvenimą viena ar kita linkme. Jo (didvyrio) pajėgumas, žinoma, nėra visuomet vienodas. Yra laikotarpių, kada didvyriai iškyla vienas po kito, yra betgi metų, kad nepasirodo nė vienas. Tai tarsi nuovargio, išsisėmimo metas, po kurio keliasi vėl naujos, pajėgios kartos, sugebančios ne tik išugdyti didvyrius, bet ir juos sekti. "Pasauliai, kurie yra atbudę didvyriškume, apsnūsta nuovargyje, kad savo keliu ateitų nauji didvyriai ir naujos kančios ir vėl pažadintų naujus pasaulius. Tuo būdu auga žmonijos istorija, nes tai nėra pasikartojimo vyksmas, o plėtotės ir pažangos; ji (žmonija) auga kaip besiplečianti sfera, kuri siekia dvi viršūnes: absoliutinį valdovą žemėje, kur žmogus yra dievas be Dievo, ir absoliutinį Viešpatį augštybėse, kur žmogus yra Dievas rymąs Dievuje" (J. Maritain, Hum. intėgral, 310).