ŽODŽIAI APIE LITERATŪRĄ Spausdinti
Parašė A. Vaičiulaitis   

Ramiu ir vienodu mūsų poezijos ir prozos paviršiumi nubėgo vilnis ir pasigirdo triukšmas. Taip trumpai drūtai būtų galima nusakyti antrų "Literatūros lankų" pasirodymą.
Daugiau balsų, deja, sukėlė pašaliniai dalykai.

Gal didžiausias ermyderis buvo dėl dviejų poetų komunistų pasirodymo "Literatūros lankuose." Tai Louis Aragon ir Paul Eluard. Vėliau buvo pasiaiškinta, kad jie ten pateko be kitų redaktorių žinios. Šis atsitikimas gali būti įdomus ir kitu atžvilgiu, būtent: kada esama tiek stambių poetų naujojoje literatūroje, kodėl būtinai čia turėjo įsisprausti tokia meninė vidutinybė kaip Aragon, netgi dar su silpnu dalyku, arba kodėl Paul Eluard turėjo būti pagarbintas vienu iš "didžiausių mūsų šimtmečio poetų", kada tame šimtmetyje dainavo Yeats, Frost, Valery, Claudel, Brzezina, Rilke ar Eliot. Toli gražu nemanome, kad su šiais vardais tektų užsidaryti. Tenorime pasakyti, kad toks Eluard vertas tik jų šešėlio ir anaiptol nėra viena iš kertinių uolų "Vakarų poezijos rūmo statyboje". Abiejų patekimą į "Literatūros lankus" ar tik nebus paveikusi reklama—juk komunistai saviškius moka nušviesti išpūstose proporcijose. Iš akių išleidus pilnesnį dabartinės poezijos vaizdą, kartais tas reklamines proporcijas galima paskaityti tikru saiku.

Antra triukšmo versmė—modernistinė poezija "Literatūros lankuose". Reikalas daugiausia sukosi apie Leono Lėto eilėraščius. Akį metus, jie iš tikrųjų atrodo nepaprasti ir neišlukštenami- Bet po šiuo išorės paveikslu nekartą eina nuosekli mintis ar nuotaika, net tam tikra logika. Sudėkite ženklus, truputį taisyklingiau sustumkite eilutes, ir tokia "Nenusakytinė" bus visai perregima. Norėtume teigti, kad Lėtas vartojo modernistinę techniką, bet dar supasuoja ties modernistine būsena. Užtai nevienu atveju šią spragą jisai stengiasi užtušuoti įmantriai skambančiais, dirbtiniais posakiais, kaip "kažke-no uogos, paliktos lėkščių baltuose skruostuose." Todėl ir Leonui Lėtui dar lieka toliau žengti modernistinės poezijos keliu—duoti ne tik jos techniką, bet ir—sielą.

Trečia triukšmo priežastis daug nemalonesnė: tai asmeninės grumtynės, neduodančios jokių naujų i-dėjinių ar meninių atžvilgių. Jos reikėtų nedelsiant baigti, nors tai nelengva: juo tolyn į metus, žmogus darosi kaip tas pasakėčios liūtas—jis gali užmiršti kirvio padarytas žaizdas, bet kreivo žodžio "kolei mirsiu—neužmiršiu." Vis dėlto reikia pakasti karo kirvį ir atsidėti tikrajai paskirčiai: kūrybai.

Nevisai aišku, kaip mūsų plunksnos darbininkams teko atsidurti tokiame nepavydėtiname ir bergž-džiame spektaklyje, kuriuo džiaugiasi pašaliečiai: ką gi, tuo tarpu partijos, grupės, santarvės, frontai, rezistencijos, veiksniai ir panašūs elementai lyg aptilo kirkinęsi, tai platesnės publikos pramogai į kaltūnus susikibo rašto žmonės, kad tik scena nepasiliktų tuščia.
Užrūgimo priežasčių be j ieškant, gal tektų prisiminti visą eilę dalykų—kaikurias kritikas Vokietijoje, asmeninius santykius, pasisakymus dėl filosofijos ir nefilosofijos prozoje, pastangas   atsitverti nuo kitų pajėgių rašytojų, ir taip toliau. Kalta ir tremtis, kuri visados atima daug energijos ir laiko tuštiems vėjams.

Galima pridėti ir tam tikrą nepagrįstą nuvertinimą, štai apie "Lietuvių poezijos antologiją" antruose "Literatūros lankuose" rašoma: "Bekraštėse antipoezijos džiunglėse pasimeta tikrieji poetai, o pati antologija duoda visiškai kreivą lietuvių poezijos vaizdą. Ji nereprezentuoja lietuvių poezijos, nes ji nori reprezentuoti visus rašiusius eiles lietuvius". Visai teisėtai kyla klausimas: kas tad sudaro tas antologijos džungles? Joje poezijai skirta apie 730 puslapių, o kita yra priedai. Iš tų 730 puslapių arti penki šimtai atitenka liaudies dainoms, Donelaičiui, Poškai, Strazdui, Baranauskui, A. Vienažindžiui, Kudirkai, Maironiui, Jakštui, Mačiui Kėkštui, M. Gustaičiui, J. Baltrušaičiui, Pr. Vaičaičiui, M. Vaitkui, L. Girai, Kl. Jurgelionui, F. Kiršai, J. Mikuckiui, Putinui, Binkiui, Sruogai, Santvarui, Tysliavai, Aisčiui, Salomėjai Neriui, Borutai, Anglickiui, A. Miškiniui, Brazdžioniui, Radauskui, J. Kėkštui, Bra-dūnui, Mačerniui, Nykai-Niliūnui, Nagiui, VI. šlaitui ir dar kitiems panašaus lygmens. Duodame daugiau vardų, kad būtų matyti, su kokia džungle slaptasai "Literatūros lankų" kritikas turėjo taip vargti. Jeigu jis šių autorių nepripažintų džungle, tai kažin ar jis jau vienu akies mirktelėjimu į tuos antipoezinius liūnus galėtų sumurdyti Vydūną, Budrių, Stankevičių, P. Genį, K. Jakubėną, P. Kozulį arba kaikuriuos istorinio dėmesio autorius, kaip šrubauskis. O jie vėl užima keliasdešimt puslapių. Taigi tos džungles, kuriose beplūkdamas paklydo recenzentas, tebuvo smil-gynas. Visa jo citata yra hiperbolė ir nuosprendis, neatremtas Į tikrenybę.

Negalima vengti pastabų, kada jos pagrįstos. Tai pačiai antologijai visą jų pluoštą pažėrė "Aiduose" J. Brazaitis. Tačiau nėra prasmes urminiam vertimui nuo kojų, nesiskaitant su faktais ir proporcija.
Tiek dėl pašalinių šnekų literatūros dirvoje.

II.
Būtų buvę daug protingiau, vietoj jų susitelkus prie poros pagrin-dinesnių klausimų, kurie buvo "Literatūros lankuose" iškelti ir kurie buvo nustelbti daugiau spektakli-nio pobūdžio ginčų.
Tie gi klausimai, kurie Juozo Girniaus buvo išryškinti jau "žemėje", yra du: pirmas — idėjinė poezija, antras — generacija-
Teigiama, kad žemiečiai, o tuo pačiu ir "Literatūros lankų" svarbieji šulai, duoda minties, idėjinę, objektyvią poeziją. Tai esanti ir skiriamoji žymė naujiesiems poetams

Kiek tai liečia literatūrą apskritai, jau nuo senovinių laikų žinomi dvejopi poetų tipai: vieni subjektyvūs, kiti—objektyvūs. Aišku, gali būti ir tarpinis tipas. Yra buvę laikotarpių, kur vyravo ne tik minties, bet ir iš viso intelektualinis pradas poezijoje. Atsiminkime prancūzų arba anglų klasicizmą (Pope). Intelektualinis svoris,minties gelmė, metafizinis klausimas buvo nesvetimas daugeliui romantizmo poetų (Alfred de Vigny, Leo-pardi, Novalis ir kiti). Taigi, jau Senojo Testamento poetas kalbėjo: "O Išmintie, iš Augščiausiojo burnos išėjusi..." Jau didysis Dantė giedojo apie "la Somma Sa-pienza" — Aukščiausiąją Išmintį. Netgi toksai romantizmo Arielis kaip Shelley kūrė "Himną intelektualiniam grožiui." Nėra ko stebėtis, kad minties, gelmių poezijos netrūko ir mūsų amžiuje (Rilke). Dar vėlesniuose poetuose būta ir tokių, kurie sąmoningai puoselėjo tam tikrą intelektualinį toną ir bodėjosi emocine lyrika. Madoms greitai besikeičiant, paskutinis vėjas poezijoje apskritai bene bus— grįžkime į tikrąsias lyrines poezijos versmes, į žmogaus širdį ir jausmus.

Lietuvių poezijoje tam tikra metafizinė gaida sava nuo pat pirmųjų daigų. Mat, su giesmėmis, kuriomis šimtmečiais mito mūsų žmonės, savaime ėjo ir šie klausimai. Tokią tradiciją paskutiniu laiku itin gražiai išreiškė Balys Sruoga lyriniuose savo dramų intarpuose.
Lietuvių literatūros istorijoje nesvetima ir minties poezija, čia galėtume išskirti keletą išsišakojimų. Pavyzdžiui: būta tikslios minties ir proto poetų, kaip Adomas Jakštas;

filosofuojančių, kokių nemaža buvo tarpukaryje; minties ir meditacijos, kaip Faustas Kirša; intelektualinio grožio, koks prancūzuose buvo Valėry ir kokiu siekė būti V. Mačernis; metafizinių poetų, kaip Jurgis Baltrušaitis bemaž visoje savo lyrikoje ir Putinas dalyje savo eilėraščių. Pastarasis atsinešė ir kaikuriuos metafizinius terminus, kaip — būtis, prasmė ir tt. Pagaliau negalima paneigti, kad toki poetai, kaip Adomas Jakštas arba Jurgis Baltrušaitis nebūtų turėję ir deramą objektyvinį toną savo kūryboje. Pasvirimas mintin regimas ir kaikuriuose poetuose, pasaulio šviesą išvydusiuose tuzinu metų anksčiau už žemiečius. Užtenka atsiminti tokį Stasį Anglickį. Aistis "Imago mortis" rinkinyje nemažai palinkęs prie gyvenimo ir būties klausimų, o Brazdžionis iš viso gra -žiai susibėga su pirmine lietuvių giesmės tradicija ir su metafizine bei religine problema.
Tuo būdu mums rodytųsi, kad žemiečių atsaja nuo ankstesnių poetų dar nėra deramai išryškinta ir užbrėžta, jeigu iš viso tai yra būtina ir esminga. Ir ankstesniuose autoriuose randame ir minties, ir objektyvius, ir metafizinius, ir problemų j ieškančius, ir tiesos trokštančius poetus.

Mūsų supratimu, tąja skiriamąja gaire galėtų eiti amžiaus, likimo ir išgyvenimų bendrystė, tasai sąmoningumas atsiriboti ir meninio imperatyvo pabrėžimas. Pagaliau čia įsipina svarbiausias bruožas — kiekvieno individualus kūrybinis į-našas. Juo jisai bus didesnis, juo labiau — ir tai atsitiks savaime — išryškės paskiros figūros literatūros akiratyje, jų vieta ir vaidmuo. Galimas daiktas, kad skyrybos ženklu reikės padėti ir tam tikrą giminystę su egzistencializmu, nors Juozas Girnius savo įžangoje įspėja to nedaryti. Vis dėlto šį klausimą galima kelti ties A. Nykos — Niliūno poezija. Ne dėl to, kad jisai kalba apie metafizinę kančią, apie savo metafizinę naktį, bet kad lietuvių literatūroje jisai yra autentiška dabarties nerimo ir j ieškojimo išraiška. Jame įsišaknijęs šio meto netikrumas, siekimas, drąsa plėštis į metafizines sritis, jas išgyventi ir prisiimti būties atsakomybę. Jį žymi ir subjektyvus lyrinis gaivalingumas, be kurio jo poezija šiaip ar taip neturėtų savitos spalvos ir pasiliktų teoretinių galimybių ribose. Jisai, jo paties žodžiais tariant, yra pasinėręs į "žemiškosios egzistencijos drėgmę" ir trokšta "augti ir maitintis tragiška ir nepasiekiama šviesa", šis heroj mis tonas, žūtbūtinis nepasi-davimas ir maištinga drąsa yra nauji dalykai. Tačiau pagal juos nederėtų vertinti kitų šios grupes poetų. Nei Kazys Bradūnas, nei Henrikas Nagys, nei Juozas Kėkštas nėra nei metafiziniai, nei minties, nei idėjiniai poetai. Juos suveržti šiuo matu būtų vieno poeto spalvos primetimas kitiems. Ir negalima išvengti įspūdžio: Juozas Girnius juos turi bent kiek patempti, kad jie tiktų į užbrėžtas normas. Jie yra tiek gilūs, kiek geriems poetams reikia, tačiau juk ir toki tyri lyrikai, kaip Burns, Verlaine ar Aistis turi savo gelmę. Neisime atskirai į paminėtų žemiečių darbus, tik sunku išvengti įspūdžio, kad toks Henrikas Nagys stovi arčiau prie asmenines lyrikos, negu prie objektyvios poezijos. J. Kėkštas yra išaugęs tokioje kultūroje, kuri artimesne prieš jį ėjusiai mūsų poetų grupei. Gi Kazys Bradūnas turi savitą varsą, sodriai žemišką, o išorine apranga kažkaip kukliai lietuvišką, ir nepasakytum, kad idėjinis indelis ten nusvertų.

Tai priveda mus prie antro klausimo — prie kartos, generacijos ar linkmes. Visi šie žodžiai vartojami "Žemės" įžangoje. Jei linkme reikėtų suprasti literatūrinę srovę, tai čia šio termino negalima pritaikyti, kadangi dėmesio vertesnių srovių literatūroje iš viso yra maža, ir beveik visos jos yra tų dviejų pagrindinių — klasicizmo bei romantizmo — šakos. Ypač tai dera poezijai. Galima sutikti, kad žemiečiai sudaro kartą jau minėta prasme — amžiaus, bendro likimo ir pasiryžimo. Bet tai jau nėra literatūrinis mastas, o tik tam tikros plačiai suprastos draugystes ryšiai. Galimas daiktas, kad ateityje literatūros istorikas tiek Putiną, ar F. Kiršą, tiek Aistį ar Brazdžio-nį, tiek ir Nyką Niliūną ar Bradū-ną pastatys po ta pačia vėliava — po simbolizmu ir jam artimais telkiniais.
A. Vaičiulaitis

•    Dr. Vincas Maciūnas ruošia studiją apie Strazdelį ir dirba Philadel-phijos universiteto bibliotekoje.
• Dr. Zenonas Ivinskis baigia rašyti veikalą apie vysk. Merkelį Giedraitį. Medžiagą papilde šią vasarą lankydamasis Vokietijoje, kur Goettingene yra Karaliaučiaus archyvas su svarbiais dokumentais.
•    "Draugo" romano konkurso komisijon įeina: Pr. Naujokaitis, pirm., dr. A- Šešplaukis, sekr., nariai—kun. V. Dabušis, A. Vaičiulaitis ir Stp. Zobarskas.