TEMPO ALLA MARCIA |
Parašė JURGIS BLEKAITIS |
1. Taip aš pabandysiu, klausyk, Aina, tai — tau: "Svetimas ir galingas kraštas mane nusėjo blizgančiom sagom. Tai — kitiems: aš nepamiršau varganos žvaigždės, nuo kurios nukritęs, kuždančios mano sapnus žvaigždės". Užmirštu ją užmiršt. (" Užmiku-u-už- mik-užmi-i-ik". . . Už miškų tu kuždi? Motin, tai tavo lopšinė?) 2. Tiedu tylūs, neštuvų galuos,— jie nebe iš čia, šaukliai baltieji. Peroną, vedantį į Hadesą, užkimšo minia. Išmintingas, taurus šuo stovėjo pavėsy dviejų pagoniškų kolonų, apmautų storom, baltom kojinėm. Iš viršaus tingiai sklido gerklės skalavimas. —"Bičiuli/ Anubi! Eikš!" Šuns žvilgsnis sutirpo, sužvilgo, laižančiai geras, ir uodega atsaliutavo man amžiną ištikimybę gyvent ir mirt! (Vilnonių kojinių gurgėjimą užpūtė nelaukta iš mano sagų actekų, ar keltų, ar pūnų kalba): —"Marinamas, vadinas, vadinamas marinas!" Suprask, aš turėjau ką nors pasakyti, kad atvirutinės rožės manęs liūdnumu neužgožtų. Aina. 3. "Ir dar aš nepamiršau savo linksmųjų, per trumpą amžių daug apkabinusių, daug nuskynusių rankų. Jas mokė kadaise knygelė aukso kraštais: —Ora et labora. Tik nemokė prakaite veido savo besti durtuvo į žviegiantį kūną. Tik nepasotino alkio vėl ir vėl lipdyti tave, neišbaigiamąją. Jaunos ir tikinčios, tegul jos ilsisi ramybėje. Nežinomoms Rankoms nestato antkapių". 4. Kas atspėtų, kad šitaip praplauksiu po jūsų arkom, o rožiniai vartai! Saulės strėlėm nusmaigstytos gyvatvorės, jūs atplukdot iš begalinių tolių odinius mano senelės albumus — atvirukų namus, kur ant rožių aukso dulkelių priseilėta: saulė! "Aukso augalas, be melo, Rožė augs ir augs be galo — Kaip į rojų, kopk į ją! . . ." (Toliau — užtėkštas lašas, paverstas peteliške, ir vėl — didelės, kreivos raidės): "Kai neliks originalo, Prisimink bent kopiją". O rože, trapus ir mistinis žiede, mano žvilgsnis apvaisino tave pragaro dulkelėm. (Greit aš viską atminsiu: ką žinojau ir ko dar niekad nesupratau). 5. "Aina, jei ir galėčiau,— nevertėtų, Aina. Nuo tada, kai tavo vėsūs pirštai nebeatsigula ant mano akių, jieškojau, jieškojau, jieškojau jų — šimtuose rankų. Ir atėjo: siaubas, lygus siaubas gyventi ir mirti gniaužo mane savo tvankiais delnais. Greit nereikės bijoti geltonos senatvės, vargo, žmogaus, nuodėmės nei beprotybės". Greit ateis išmintingas, taurus ruduo ir skambančią naktį išlaisvins, kaip dainą, ir įskaitys žvaigždynų varduos vėsųjį — Aina. Vasaros duknos nudulks nuo dangaus, atsiskleis ir išplauks krištolinė valtis, o širdis, kaip varpas, giedos ir gaus ir lieps prisikelti. —Gana. 6. Aš niekad nekaliau karštos geležies, klusnus nepalenkiamajam likimui. Kreipia liūdnųjų sūnų pėdas mane užauginęs niūrus Uranas. Mano peizažo medžiai — veidai, kaip mįslės, išdėstyti žemės toliuos. Ėjau užsimerkęs, klausydamas jų, lyjant akims, kaip žvaigždėms rudeninėms. Lyg piktas vaisius, metų našta sprogdino sunkėdama mano krūtinę. Atnešiau. Imk: griuvėsiai, sapnų skeveldros, nuviltos viltys. Įvykdžiau: už mano ir mano visų nuskriaustųjų kančias šiandien man, Viešpatie, kuo atsiteisi? 7. Aina, taip aš bandysiu, tai — tau, klausyk: "Ar ne keista, kaip snaigėmis žemėn krinta mane išdabinusio krašto auksinės sagos, melai, ir medaliai, ir nereikalinga šneka? Ir visi, visi svetimi veidai — kaip jie plaukia į vieną — tavo? Aina. Aina. Troškuliui nebepaduosi vandens. Užsimerksiu į tavo žėrintį žvilgsnį — jis vienas gyvas many ir, žinau, jis mirs paskutinis. Aina. Aina. Aina. Plėšri ir graži mūsų žemė — kaip tigrė, kaip mirtis. Kažkur jos tamsiuos takuos iškrito iš mano širdies tikėjimas ir drąsa. Bet tu, spindinti, nenugalima, užtvenk savo stipriais sūnumis kiekvieną gresiančią naktį. Gyvenk. Aina. Gyvenk". A. Vesčiūnas — klasiškas škicas |