TEMPO ALLA MARCIA Spausdinti
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
1.    Taip aš pabandysiu, klausyk, Aina,
tai — tau:
"Svetimas ir galingas kraštas
mane nusėjo blizgančiom sagom.
Tai — kitiems: aš nepamiršau
varganos žvaigždės, nuo kurios nukritęs,
kuždančios mano sapnus žvaigždės".
Užmirštu
ją užmiršt.
(" Užmiku-u-už-
mik-užmi-i-ik". . .
Už miškų
tu kuždi?
Motin, tai tavo lopšinė?)
2.    Tiedu tylūs, neštuvų galuos,—
jie nebe iš čia, šaukliai baltieji.
Peroną, vedantį į Hadesą, užkimšo minia.
Išmintingas, taurus šuo
stovėjo pavėsy dviejų pagoniškų kolonų,
apmautų storom, baltom kojinėm.
Iš viršaus tingiai sklido gerklės skalavimas.
—"Bičiuli/ Anubi! Eikš!"
Šuns žvilgsnis sutirpo, sužvilgo,
laižančiai geras, ir uodega
atsaliutavo man amžiną ištikimybę
gyvent ir mirt!
(Vilnonių kojinių gurgėjimą užpūtė
nelaukta iš mano sagų
actekų, ar keltų, ar pūnų kalba):
—"Marinamas, vadinas,
vadinamas marinas!"
Suprask,
aš turėjau ką nors pasakyti,
kad atvirutinės rožės
manęs liūdnumu neužgožtų.
Aina.

3.    "Ir dar aš nepamiršau savo linksmųjų,
per trumpą amžių daug apkabinusių,
daug nuskynusių
rankų.
Jas mokė kadaise knygelė aukso kraštais:
—Ora et labora.
Tik nemokė prakaite veido savo
besti durtuvo į žviegiantį kūną.
Tik nepasotino alkio
vėl ir vėl lipdyti tave,
neišbaigiamąją.
Jaunos ir tikinčios,
tegul jos ilsisi ramybėje.
Nežinomoms Rankoms nestato antkapių".

4.    Kas atspėtų, kad šitaip praplauksiu
po jūsų arkom, o rožiniai vartai!
Saulės strėlėm nusmaigstytos gyvatvorės,
jūs atplukdot iš begalinių tolių
odinius mano senelės albumus —
atvirukų namus, kur ant rožių
aukso dulkelių priseilėta: saulė!
"Aukso augalas, be melo,
Rožė augs ir augs be galo —
Kaip į rojų, kopk į ją! . . ."
(Toliau — užtėkštas lašas, paverstas peteliške,
ir vėl — didelės, kreivos raidės):
"Kai neliks originalo,
Prisimink bent kopiją".
O rože, trapus ir mistinis žiede,
mano žvilgsnis apvaisino tave
pragaro dulkelėm.
(Greit aš viską atminsiu: ką žinojau
ir ko dar niekad nesupratau).

5.    "Aina, jei ir galėčiau,—
nevertėtų, Aina.
Nuo tada, kai tavo vėsūs pirštai
nebeatsigula ant mano akių,
jieškojau, jieškojau, jieškojau
jų — šimtuose rankų.
Ir atėjo:
siaubas,
lygus siaubas gyventi ir mirti
gniaužo mane savo tvankiais delnais.
Greit nereikės bijoti
geltonos senatvės, vargo, žmogaus,
nuodėmės nei beprotybės".

Greit ateis išmintingas, taurus ruduo
ir skambančią naktį išlaisvins, kaip dainą,
ir įskaitys žvaigždynų varduos
vėsųjį — Aina.
Vasaros duknos nudulks nuo dangaus,
 
atsiskleis ir išplauks krištolinė valtis,
o širdis, kaip varpas, giedos ir gaus
ir lieps prisikelti.
—Gana.

6.   Aš niekad nekaliau karštos geležies,
klusnus nepalenkiamajam likimui.
Kreipia liūdnųjų sūnų pėdas
mane užauginęs niūrus Uranas.

Mano peizažo medžiai — veidai,
kaip mįslės, išdėstyti žemės toliuos.
Ėjau užsimerkęs, klausydamas jų,
lyjant akims, kaip žvaigždėms rudeninėms.

Lyg piktas vaisius, metų našta
sprogdino sunkėdama mano krūtinę.
Atnešiau. Imk: griuvėsiai, sapnų
skeveldros, nuviltos viltys. Įvykdžiau:
už mano ir mano visų nuskriaustųjų kančias
šiandien man, Viešpatie, kuo atsiteisi?

7.   Aina, taip aš bandysiu,
tai — tau, klausyk:
"Ar ne keista, kaip snaigėmis žemėn
krinta mane išdabinusio krašto auksinės sagos,
melai, ir medaliai, ir nereikalinga šneka?
Ir visi, visi svetimi veidai —
kaip jie plaukia į vieną — tavo?
Aina. Aina.
Troškuliui nebepaduosi vandens.
Užsimerksiu į tavo žėrintį žvilgsnį —
jis vienas gyvas many
ir, žinau, jis mirs paskutinis.
Aina. Aina. Aina.
Plėšri ir graži mūsų žemė —
kaip tigrė, kaip mirtis.
Kažkur jos tamsiuos takuos
iškrito iš mano širdies
tikėjimas ir drąsa.
Bet tu, spindinti, nenugalima,
užtvenk savo stipriais sūnumis
kiekvieną gresiančią naktį.
Gyvenk. Aina. Gyvenk".


A.   Vesčiūnas — klasiškas škicas