ADOMAS GALDIKAS IR JO KŪRYBA Spausdinti
Parašė V. K. JONYNAS   
I.
Adomui Galdikui, mūsų žymiajam kūrėjui, šiais metais sukanka 60 metų amžiaus ir apie 35 jo kūrybos metai.
Adomas Galdikas gimė 1893 m. spalio mėn. 18 d. Giršinų vienkiemyje, Mosėdžio valsč., Kretingos apskr. Jaunystės dienas praleido ano meto Lietuvoje, kur 12 metų berniuką pasitiko spaudos atgavimas. Kiek vėliau jis, kaip ir daugelis to meto jaunimo, jieško šviesos ir specialius grafikos mokslus tęsia Petrapilyje, Barono Stig-lico meno mokykloje, kurią baigia 1917 m.
Gimtasis kampelis, Žemaitija, į jauną Galdiko sielą įspaudė laiko ir audrų neišdildomą prisirišimą. Šie prisiminimai vėlyvesnį Galdiko kūrybinį kelią nudažo gimtojo krašto varsomis.

Atbundanti Lietuva, jau daugelio regimas laisvės rytas, tikriausiai Adomėlio širdyje buvo kaip dulksnūs vulkano dundėjimai. Išaugęs ir bendravęs dievdirbių, medžio raižytojų, liaudies keramikų, pasakų kūrėjų ir karžygių krašte, jis savo jautria siela negalėjo likti visam tam abejingas. Jis traukė į savo kūrybinį tautos gyvybės plakimą. Reaguoti į aplinką, aiškinti jos priežastingumus bei norėti ją suprasti paliko jame patys būdingiausi, bet kartu ir patys brangiausi bruožai. Šių savumų dėka Galdikas išaugo į dabartinę turtingą asmenybę, iš kurios verčiasi kuriamoji galia, vėl ir vėl papildoma neišsemiamais dvasiniais tėvų žemės lobiais.

II.
Atūžė ir praėjo pirmojo didžiojo karo audra. Šis metas Galdikui buvo pirmoji tremtis, kurią jis išnaudojo meno studijoms Petrapilyje. Šiam mieste būta intensyvaus meno gyvenimo su gerais teatrais, muziejais, meno parodomis ir koncertais.

Maža saujelė lietuvių dailininkų su Galdiku priekyje, gimtųjų laukų vėjo šaukiami, po karo grįžta Lietuvon. Kupini energijos jie įsijungia į krašto atstatymo darbą. Jau 1920 m. mes matome Galdiką jaunos Lietuvos valstybės deleguojamą į Švediją, Lietuvos pinigų spausdinimo reikalu. Didžioji tų pinigų dalis yra jo kūriniai.

Nepasitenkinęs įgytomis žiniomis, Galdikas 1922-1923 m. vėl ryžtasi važiuoti studijoms į Berlyną. Jo studijinės kelionės ne tik papildo ir praplečia įgytas meno žinias, bet kartu atskleidžia naujus kitų tautų meno aspektus naujoje šviesoje. Galdikas susidomi Artimųjų ir Tolimųjų Rytų menu, gėrisi persų miniatiūromis, jų stilistinėmis ir dekoratyvinėmis savybėmis, koloritu ir ornamentalumu. Kinija su Japonija papildomai atskleidžia suprastinto piešinio galybę. Berlyne Galdikas, be grafikos meno studijų, susižavi spalva. Platus Galdiko būdas leidžia jam sukurti labai vertingų akvarelių, kurias papildo nepamirštamomis akvarelėmis iš Kauno, kaip "Aleksoto Tiltas prieš lietų", "Šv. Jurgio bažnyčios tvora" ir kit. Gaila, kad šios akvarelės žuvo.

III.
Atgimstanti Lietuva griebėsi atstatyti savo ekonominį gyvenimą, neretai skriausdama kultūrinio gyvenimo sritį. Nelygioje kovoje tarp praktiškumo ir idealo, tarp ekonomiškų būtinumų ir "nebūtinų menų" Galdikas, padedamas savo žmonos Magdalenos Galdikienės ir Justino Vienožinskio, vedė herojišką, bet nelygią kovą dėl dvasinio Lietuvos atstatymo. Jų pastangų dėka pirmieji Lietuvos valstybės lėšomis pastatyti rūmai buvo Lietuvos Meno Mokykla Ąžuolų kalne Kaune.

Darbo barai platėjo. Metai po metų kilo nauji būtinumai. Nejučiomis Galdiko pečiai buvo apkrauti administraciniu, organizaciniu ir pedagoginiu darbu. Dėl dviejų pirmųjų darbo rūšių Galdikas buvo abejingas, į tai žiūrėdamas, kaip į tikrą laiko praradimą. Pedagoginiam darbui (dėstė L. Meno Mokykloje su viršum 20 metų) Galdikas rodė nepaprastą atsidavimą ir pasišventimą. Jis žinojo, kad maža senosios kartos lietuvių dailininkų saujelė nepajėgs nuplušti vis didėjančios plastinio meno vagos. Į šį darbą reikėjo skubotai įjungti jaunąsias meno pajėgas, išaugusias Nepriklausomybės pavėsyje. Kad šis Galdiko nujautimas nebuvo vien idealisto svajonė, parodo faktas, jog Galdikas eilę metų dėsto Lietuvos Meno Mokykloje vakarines pamokas, skubėdamas parengti naujus dailininkus.

Suformuoti jauną lietuvį kūrėją tuometinėse mūsų sąlygose nebuvo lengva, nes mes vienu mostu nušlavėme nuo lietuviško kultūros vieškelio visą mūsų bajorijos kultūrinį palikimą, kaip lenkiškumo dokumentus. Šiuo neapgalvotu žingsniu leidome išvežti iš Lietuvos užsienin milijonines ir nebeatperkamas, lietuvių tautos amžiais kurtas meno vertybes, patys palikdami stovėti gimtojo sodžiaus medinėse klumpėse. Neturėdama muziejų, praeities meno rinkinių, mūsų jaunoji dailininkų karta augo ant mažos mokyklinės bibliotekėlės (didžiąją jos dalį Galdikas supirko Berlyne) ir mokytojų rengiamų meno parodų. Patekę į Lietuvą Rytprūsių leidiniai mums parodė, kad senoji prūsų kultūra su savo liaudies menu, kuris niekuo nesiskyrė nuo visos Lietuvos liaudies meno, buvo ne tik branginama, bet ir savinamasi. Lenkijos šios rūšies leidiniai nuėjo dar toliau, nes jie Lietuvoje surinktus ir į Lenkiją atvežtus medžio raižinius, liaudies skulptūrą ir audinius prisiskyrė savo tautos nuopelnams, tuo pasaulio akyse kultūriškai apiplėšdami lietuvių tautą, o politiškai tvirtindami, kad Lietuvos nėra, o yra tik lietuviškai kalbanti Lenkijos provincija.

Šių faktų akivaizdoje Galdikas su prof. Pauliumi Galaune ėmėsi organizuoti ir rinkti lietuvių liaudies meno turtus į muziejų, kad juos apsaugojus nuo sunykimo, kad juos parodžius pasauliui ir kad iš jų jaunoji Lietuva semtųsi sau kūrybinių galių. Surinkti lietuvių liaudies dievukai, Sopulingosios Dievo Motinos, Rūpintojėliai, Šventi Juozapai, Antanai, Nepamukai, liaudies audiniai, keramika, verpstės, kryžiai ir kiti dirbiniai sudarė savos žemės pagrindą jauniesiems lietuviškumo daigams skleistis. Šios surinktos vertybės buvo kartu atsakymas tiems, kurie ryžosi jas savintis. Šiandien iš lietuvių maža kas beabejoja didelėmis meno vertybėmis esant visą lietuvių tautos liaudies palikimą. Kitaip atrodė ano meto lietuviui. Daugelis net senosios kartos dailininkų ėmėsi įrodinėti, kad visame liaudies mene yra tik primityvus nesugebėjimas. Tačiau Galdiko, Galaunės ir Adomo Varno ryžtingas darbas pagrindė kelią į dvasinę Lietuvos nepriklausomybę.

Negalėdamas dėl vietos stokos plačiau paliesti Galdiko organizacinių ir pedagoginių nuopelnų, čia suminėjau tik keletą, kad skaitytojas nors kiek pajustų sąlygas ir aplinką, kurioje mūsų jubiliatas dirbo. Iš griuvėsių kylanti Lietuva šaukėsi darbininkų, ir Galdikas nesvyruodamas nuėjo tuo keliu, prarasdamas daug kūrybinio laiko. Šiandien stovėdami ilgokame nuotolyje nuo šios brangios praeities, negalime nepasigėrėti ir nepasidžiaugti tuo didžiu Galdiko idealizmu, kurio vedamas, jis sudėjo didelę darbo duoklę į atsikuriančios Lietuvos pamatus.
Kita Adomo Galdiko darbo sritis — ir gal pati didžioji dovana savo gimtajai žemei — yra jo kūrybiniai laimėjimai.

IV.
Šiame straipsnyje neminėsiu daugelio augš-čiausių tarptautinių pripažinimų, kurių už savąją kūrybą susilaukė jubiliatas, nes daugumas jų mūsų spaudos jau buvo atžymėti.
Šį sartą noriu paliesti priežastis, privedu-sias Galdiką prie didelių plastinio meno nuopelnų. Tam tikslui grįšime į kūrybinę jo praeitį.

Adomo Galdiko ankstyvojo laikotarpio kūriniai pasižymi stilizacinėmis formomis, kurios, paimtos iš realybes, buvo savaip dailininko suprastos ir perteiktos. Šiame laikotarpyje randame daug figūrinių jaunystes dienų prisiminimų bei liaudies pasakų. Prisimintina "Grybautojos", kur dailininkas Žemaitijos miškų slėpiningumą prikaišo baravykais ir įveda ten gretimų kaimų moteris. Šį siužetą skirtingais savo kūrybos laikotarpiais Galdikas įvairiai stilistiškai kartojo. Iš šio laikotarpio pažymėtini "Vėjas", "Tėvynė pavojuje", "Miškinis", "Beržoras" ir kiti jo darbai. Iš paveikslų vardų aiškėja, kad Galdikas, gyvendamas Kaune, savo kūrybine siela vis vaikštinėjo Giršinų vienkiemio apylinkėse, semdamasis ten sau įkvėpimo. Vėliau, kai Galdikas savo pasaulį išplėtė į visą Lietuvą, mes jį randame kiekviename Lietuvos kampelyje — atidžiai studijuojantį jos gamtovaizdį ir vis daugiau besvyrantį peisažo pasaulin. Tiesa, tarp pirmojo Galdiko laikotarpio, kurį gal reikėtų laikyti 1920-1927 metais, buvo jo pereinamasis laikotarpis, kada jisai, susižavėjęs kubizmo principais, padare eilę darbų šioje dvasioje. Vienas iš šio laikotarpio paveikslų, "Grėbėja", yra (bent buvo) įsigytas M. K. Čiurlionio Galerijos Kaune, o antrasis — P. Galaunes rinkinyje. Įdomu, kad Galdikas, pasukęs į nature-morte, paliko lietuviškosios aplinkos adoruotojas. Kubistų vartojamas bonkas, vazas, žuvis ir stiklus jis mielai pakeičia liaudies dievukais, senomis kantičko-mis, medinėmis žvakidėmis, moliniais puodais ir kitais etnografiniais, būdingais lietuvio apyvokai daiktais. Kubizmo studijos (1927-1929 m.) greičiausiai praplėtė Galdiko plastinį pasaulį ir jį sustiprino, kaip pedagogą. Vėlyvesnei kūrybai kubizmas nepaliko įtakos. Atsipalaidavęs nuo racionalaus kubizmo pasaulio, kuris jo prigimčiai ir temperamentui buvo svetimas, Galdikas dide-
 
ADOMAS   GALDIKAS — PAVASARIS  (tempera)
 
liais šuoliais žengė į save, į lietuvišką peisažą, Į lietuvišką tematiką, Į lietuvių tautos kūrybinių galių versmes. Atsipalaiduoti nuo gerai pažįstamo pasaulinio meno Galdikui nebuvo sunku, nes jis ten užklysdavo tik viešnagei, tą meną geriau pažinti ir atsinaujinti kūrybiniams impulsams. Su laiku daugiau ir daugiau Adomo Galdiko kūryba suleidžia šaknis į lietuvių liaudies meno turtus. Gerai suprasdamas savos aplinkos įtaką ir reikšmę, jisai visas savo gyvenamas patalpas ir studiją pasipuošė liaudies dievukais, audiniais ir keramika. Bendraudamas su liaudies menu, jame išskaitė tą betarpiškumą, nuoširdumą ir paprastumą, taip būtiną kiekvienam kūrėjui. Jis išskaitė tą didžiųjų masių suskirstymą, kur mūsų dievukai, nežiūrint jų mažo formato, tampa monumentaliais skulptūros kūriniais. Liaudies menininkai į didžias formas įvedė ritmines detales, kurios Galdiko kūryboje vėliau suskamba auksinių gijų garsais, suskamba taip Galdiko kūrybai būdinga ritmika.

V.
Pradėdami liesti Galdiko kūrinių savumus, turime aptarti pačią kūrybą. Nelaikome kūryba daikto ar paveikslo padarymo mokslų pagal kitų modelius, nes pastarasis remiasi patirtimi ir neturi savyje išradingumo. Neretai toki mokslai nužudo individualumo savybes, nuvesdami kūrybines asmenybes amatininko keliu. Tikras kūrėjas žino ir sugeba turimomis priemonėmis išreikšti vidujinį, nors ir sudėtingiausią pasaulį, nežiūrint jausmo, proto, ar šių dviejų pasaulių bendro veikimo. Be savo dvasinio pasaulio, kūrėjas privalo nuolat kultyvuoti individualų prie kuriamųjų pasaulių priėjimą arba regėjimą. Šis "žvelgimas" gali reikštis matomo pasaulio vizualine forma — peisažu, portretu, kompozicija — ar fantastinėmis, mistinėmis bei ritminėmis formomis, arba tik jų ženkliniu atitrauktu panašumu — abstrakcija. Sudarius individualų savo pasaulio žvilgsnį (priėjimą), atsiranda galimumas atidengti ir savitą kūrybinį pasaulį. Savitas priėjimo — žvilgsnio — atidengimas yra kartu ir individualaus stiliaus atradimas. Šios rūšies "išradimai" yra veiksnys, kurį mes vadiname kūryba, ir tai sudaro kiekvienam individui plačiausių galimumų išsiskleisti savų galių ir pasaulių apimtyje. Kūrybinis atsiskleidimas įvairiuose asmenyse vyksta  įvairiais  tarpsniais,   įvairių  aplinkybių
 

ADOMAS   GALDIKAS —RUDUO (tempera)
 
įvairiai veikiamas. Aišku, kad kūrybiniai kiekvieno individo rezultatai turi būti saviti ir skirtingi. Kūrybiniam originalumui išugdyti yra sutelktos kūrėjo pastangos. Šios pastangos reiškiasi dviem kryptimi. Pirmoje kryptyje studijuojame mūsų mėgiamą pasaulį iki jo vispusiško esminio pažinimo. Šiose studijose tačiau mūsų individualumo savumai nevaidina pagrindinio vaidmens. Daugelis dailininkų šiomis pusiaukelinėmis studijomis pilnai pasitenkina, likdami meno amato specialistais.

Antroji kryptis yra diametraliai priešinga pirmajai. Antroje kryptyje laisvai interpretuojame mūsų pirmosios krypties studijose pažintą pasaulį, jį apvilkdami į tokį rūbą, kokį to meto mūsų nuotaikos, jausmai, protas ar intuicija padiktuoja. Šis "perrengimas" mus atpalaiduoja nuo mūsų "išmokto matyti pasaulio" irįprastinių jo formų. Tai įgalina atidengti naujus, gal tik pojūčių viršūnėmis tepaliestus pasaulius, formas ir stilius. Kitaip tariant, padeda suformuoti individualybę.

Adomo Galdiko paskutinio meto kūryba yra visuotinė. Joje kūrėjas išsemia abi kryptis — daiktų, arba fragmentalinį pasaulio vispusišką pažinimą ir to pasaulio atkūrimą. Antruoju etapu nutolstama nuo daiktų konkretumo arba vizualinės žmogaus fikcijos, laimint neišsemtų, naujų pasaulių atidengimo galimumus. Dailininkai arba žiūrovai, neapsiginklavę meno kryžkelių pažinimu, neretai atsitrenkia į antrosios krypties pradmenyje rastą naujų meno problemų sieną, pro kurią nieko negali įžvelgti. Šiems dabartinis Galdiko kūrybos pasaulis yra svetimas ir nesuprantamas. Kūrybiniu laimėjimu, meno atžvilgiu, o taip pat išsamiu savęs išsakymu laikome Galdiko didžiaisiais meno kūriniais tuos darbus, kuriuose dailininkas nesustojo pirmosios krypties studijose, bet, jomis pasiremdamas, atpasakojo savo patirtus įspūdžius per antrosios krypties išgyvenimą.
Reikia pasakyti, kad Galdikas, kaip ir M. K. Čiurlionis, turėdamas savitus kūrybinius veidus, kartu yra ir šių epochų liudininkai. Išaugę savo laiko dvasioje, jie turi su ja glaudžius ryšius. Būdami didelės asmenybės, jie besąlygiškai nepriklauso jokiai grupei ar mokyklai, tuo laimėdami didžiuosius kūrėjų laurus. Tokiais savo kūriniais jie papildo dabartinę epochą, o jų originalume gali kaltis ateities meno daigai.

Kūrybinis Galdiko įnašas į lietuvių meno pasaulį yra nepaprastai didelis. Čia mėginsiu apsiriboti dviejų jo esminių šakų — piešinio ir tapybos — trumpu paanalizavimu, nepaliesdamas jo grafikos, taikomosios dailės (pinigų, pašto ženklų ir plakatų) ir teatro (dekoracijų bei kostiumų) vertinimo.

Galdikas yra labai geras piešėjas. Jo piešinys yra savitas ir sudaro viso jo kūrybinio komplekso dalį. Tapyboje (peisaže) jo piešinys vaidina pagrindinio objektų sukonkretinimo paskirtį. Apskritai Galdiko piešinys retai turi tapybiškumo aspektus, bet daugiau artimas grafikos pasauliui. Jis bus pasimokęs iš kinų ir japonų piešinių. Paskutiniuose jubiliato piešiniuose jauti vidujinį tikrumą, gilų paišomo objekto konstruktyvinį išanalizavimą ir didžiųjų grupių išskyrimą nuo detalių. Jo medžiai taip išstudijuoti, kad jų formos virsta, nelyginant, ištisais suprastintais raidynais. Toks peisažo bei jo formų pažinimas įgalina Galdiką pateikti stipriai kondensuotų peisažo piešinių. Tikrąjį peisažo grožį gali išskaityti, tik pamatęs, kaip Galdikas jį yra išmokęs įžvelgti ir su kokiu tikrumu, paprastumu bei faktūriniu turtingumu jį perduoda, ne prarasdamas savęs arba, tiksliau pasakius, visuomet palikdamas Galdiku.

Galdiko tapyba pasižymi stiprių kontrastų ir skaidrių spalvinių plokščių pažarstymu drobėje. Susižavėjęs spalvų grožiu, jis neretai nueina į ekstazę, tuo kiek artėdamas prie impresionistų. Iš kitos pusės, impresionistų istarpinti saulės šviesoje konkretūs vaizdai Galdiko nevilioja. Jis, tarsi protesto ženklan, įveda tamsių spalvų kontrastus ten, kur impresionistai jų niekuomet nevartojo. Oro ir erdvės perspektyva saulės šviesoje, kuo iki nualpimo žavėjosi impresionistai, Galdikui yra patys nereikšmingiausi efektai peisaže.

Grafiškasis elementas, kuris neretai apjungia ir išbaigia Galdiko peisažus, jį padaro dramatišku, arba suteikia jo kūriniams veikimo jėgą. Iš pirmo žvilgsnio tapybiniai jo kūriniai mus paskandina savo nelauktumu, naujumu ir kartu stiprumu. Paveikslo pajėgumą Galdikas išgauna, dažnai vartodamas spalvinius ir toninius kontrastus. Prie citrininės geltonos, prie oranžinės arba skaisčiai raudonos jis įjungia stipriai mėlynas spalvas, jas tarp savęs išskirdamas juodai rudomis, tamsiai raudonomis arba juodomis. Tokiam kolorite Galdiko rudenys, taip artimi saulės nušvietimams margaspalviuose rudenio lapuose, nuliepsnoja gaisro spalvomis. Be tamsių sprl-vų, kurių jis apsčiai vartoja savo peisažuose, randame ir neįprastinę baltą spalvą. Jei tamsūs plėmai, kurie nueina ligi juodos spalvos priminimo, Galdiko peisažuose daugiausia atstoja gilius šešėlius ir daiktų formos išryškinimą, tai šviesios iki baltumo spalvos jo vartojamos šviesos įspūdžiui sustiprinti. Įvairių spalvų daiktai, savo apšvietimo dalyje, turi įvairias spalvas, kaip ir jų šešėliai. Galdikas šių įprastų taisyklių pilnumoje nesilaiko. Jis šviesoje tas pačias balzganas spalvas '"pataško" ant įvairaus spalvinio dugno, suteikdamas savo kūriniams neįprastumo ir nuo realybės atitrauktinumo aspektą. Tiesa, Galdikas medžių lapų neskaito, tačiau jei jūs pamatysite jo beržą, uosį ar ąžuolą, tai jums šių medžių charakteriai ir siluetai tikriau prakalbės už bet kurio gero matematiko suskaitytus medžių lapus.

Galdikas yra pilna žodžio prasme, peisažis-tas. Jo peisažai yra jo išgyventų nuotaikų išdava. Jis myli žydinčius pavasarius ir nuraudusius rudenius. Myli gal dėl to, kad šie metų laikai turi savyje tą nuolatinį kitimą, tą neretai dramatišką kovos, nuotaiką, kuri su rytojaus diena keičia vakarykštės veidą. Jo peisažuose dažnai sutiksite kelią ar vieškelį, medžių grupę, kuri tarsi nuo milžinkapio naujai persodinta; sutiksite plačias lankas ir sodrius tolumos miškus. Šie keli skirtingi spalviniai plėmai Galdiko taip "su-striūnuojami", kad jo peisažas pradeda kalbėti kūrėjo lūpomis, jis pradeda kentėti jo kančiomis, jis esti iš naujo prikeltas gyvenimui, kuriame pats Galdikas gyvena. Šios peisažų nuotaikos Galdką kiek priartina prie ekspresionistų, bet kartu jis yra nuo jų nepaprastai skirtingas savo ritminiu, stilistiniu ir estetiniu pasauliu.

Adomas Galdikas aliejinius peisažus dažnai ilgai dirba ir perdirbinėja. Kiekvienas jo drobės kvadratinis centimetras yra taip teptuko išgla-monėtas, kad tik įgudusi akis įžvelgia, kokio spalvinio ir faktūrinio turtingumo juose besama. Toks paveikslų išbaigtumas reikalauja nepaprastai daug laiko ir energijos. Tačiau Galdikas sąmoningai tą išbaigtumą nuslepia, siekdamas įspūdžio, kad jo darbai sukurti saulės šypsnyje, vienu vėjo padvelkimu. Padvelkimu, kuris turi pradžiuginti žiūrovą ir kartu slėpti savyje tą nepaprastą gamtos didybę ir turtingumą, tą spalvinę simfoniją, kurios neišsemiami deriniai daro kūrinius didžius ir nemirtingus.

Galdiko kūrinių kompozicija daugiausia yra bazuota ant uždaros klasikinės kompozicijos. Jo paišomas objektas daugiausia yra drobės centre, be skirtumo, ar jis yra šviesiame fone ir veikia mus siluetiškai ar priešingai. Pagrindinės kompozicijos masės yra įspraustos į užmaskuotas geometrijos formas, iš kurių Galdikas daugiausia yra pamėgęs įvairių kampų trikampius. Neretai šias geometrines formas Galdiko kūriniuose lengva įskaityti. Nesunku jo peisaže rasti du kelius, kurie, eidami iš kairinio ir dešininio paveikslo šono, susibėga užukalnėn, ant kurios auga medžiai ir krūmai. Paveikslo dalis, esanti šiapus vieškelių, sudaro trikampinę formą. Medžiai su kalneliu sugrupuoti kito laipsnio trikampyje, ir pagaliau ši stipri trikampinė kompozicija uždaroma horizontalia juosta, vaizduojančia miškų siluetus. Viršum toluminės juostos matomas audringas, stipraus kolorito dangus. Be trikampinių formų, galime rasti Galdiko peisažuose rombus, kvadratus, apskritimus arba jų dalis, sumaniai tarp savęs sujungtas. Tai duoda Galdiko kūriniams jų konstruktyvinį stabiliškumą ir naujumą. Jis mėgsta daugiau linijinę arba forminę nei spalvinę perspektyvą. Neretai šias tolumai pavaizduoti priemones jis sustato prieštaringai, nes tolumą pavaizduoja labai stipriomis tamsiomis spalvomis. Šios Galdiko tolumos iš paveikslo visumos neiššoka priekin tik jo kompozicinio virtuoziškumo dėka. Tolumai išlaikyti savo paskirtyje dailininkas į pirmąjį paveikslo planą įkomponuoja linijinę perspektyvą pajėgiose geometrinėse formose. Toks komponavimo būdas suteikia Galdikui nepaprastai daug laisvės ir galimybių kurti peisažus stipriame kolorite bei naujame aspekte.

VI.
Nelengva atsakyti, kame glūdi Galdiko kūrybos lietuviškumas, kaip nelengva išaiškinti, kame glūdėjo ir M. K. Čiurlionio lietuviškumas. Šiuos du lietuvius dailininkus gretinu dėl tam tikro jų panašumo. Panašumas neplaukia iš jų kūrinių tematikos, iš gyvento laikotarpio, nė iš stilistinių savumų. Dažnai mūsuose, norėdami sulietuvinti vieną ar kitą daiktą, ant jo pridėdavo kokį nors juostos ar kitą žinomą liaudies ornamentą. Galdikas to savo peisažuose nedaro, o labai maža ornamentų pavartojo ir pats Čiurlionis. Aiškėja, kad lietuviškumo aspektų reikia jieškoti ne detalėse ar ornamente, bet visoje globalinėje kūrinio esmėje.
Kaip šitą lietuviškumo esmę kūryboje įsigyti?

Paanalizavus Čiurlionio ir Galdiko lietuviškumo kelius, randame, kad abu šie didieji lietuviai dailininkai braidė tėvynės pievose tais pačiais takais. Čiurlionis mylėjo, o Galdikas tebemyli lietuvių liaudies meną. To negana. Jie dėjo pastangas jį arčiau pažinti ir suprasti. Tam tikslui jie išsamiai studijų tikslais paišė medines Lietuvos bažnyčias, pakelės kryžius, rūpintojėlius, audinius, klausės dainų ir pasakų. Paišė Lietuvos miškus ir ežerus, paišė jos dangų ir žemę, paišė tą slėpiningąjį gamtos siluetą, kuris vis daugiau ir daugiau nedalomai įsirašė į jų širdis, kartu su jomis suaugdamas. Per šias studijas jiems atsivėrė didžiųjų lietuvių tautos turtų paslaptys, kurių nesurašysi ir nesudėsi į ornamentą. Čia jie galėjo išskaityti, kokių galių šildoma, net pavergta, lietuvių tauta kūrė ir savo lietuviškumo gyvybę perdavė į mūsų rankas. Pažinę tautos nuotaikines paslaptis, jie galėjo jas naujai atpasakoti, tuo tęsdami, paryškindami ir praturtindami mūsų tautos kūrybinį veidą. Ar nenuostabu, kad tarp Čiurlionio ir Galdiko yra taip daug giminingų nuotaikų, plastinio ritmo arba muzikalumo, kuris taip ryškus visose mūsų liaudies meno šakose?

Neapsiriksiu tvirtindamas, kad lietuviškojo meno kūrėju, kokios specialybės bebūtų, neišskiriant ir architektūros, pajėgs tapti tik tas, kuris su didele meile ir pasišventimu stengsis pažinti ir suprasti pagrindinę tų paprastų liaudies meno vertybių esmę. Tik šis išsamus pažinimas padės suformuoti savą, lietuvišką dvasinį pasaulį. Deja, mes turime pavyzdžių, kad baigęs meno ar architektūros mokslus užsienyje lietuvis pradėjo garbinti, savintis ir kopijuoti (dažnai Masiškumo vardu prisidengę) svetimų kultūrų apraiškas, savos iš esmės nepažinęs ir tuo pačiu su lietuviškumu nutraukęs bet kokius ryšius.

VII.
Galdiko įnašas į pasaulinį meną, be abejonės, yra labai reikšmingas. Jo dydį šiandien sunku įžvelgti. Tai teigiame pasiremdami praeities faktais. Visais laikais ir amžiais meno istorijos lapuose išliko tik savitos, originalios ir kūrybingos asmenybės. Jos įneša į meną naujumo, atidengia naujus kelius ir pasaulius, pasižymi išradingumu. Kadangi visus šiuos savumus į savo kūrinius Galdikas su kaupu yra įjungęs, tai nelieka abejonių jo įnašo didumu. Aš neabejoju, kad jei Galdikas būtų kurios nors didelės valstybės sūnus, šiandien jo turimas kūrybinis "kraitis" į meno istoriją jau būtų įrašytas su dideliu triukšmu. Ar pajėgs tą padaryti vargšė kenčianti Lietuva?
Vienu dalyku esu tikras: Galdikas, su tokia meile savo teptuku apdainavęs Lietuvos gamtą ir padovanojęs lietuviui savo meno laimėjimus, lietuvio niekuomet nebus pamirštas.

Būtume laimingi, kad vienas iš daugelio Adomo Galdiko nupieštų Lietuvos vieškelių pagelbėtų mums Su jubiliatu nueiti į gimtąsias tėviškes — prie neišsemiamų mūsų tautos kūrybinių versmių.