TARP POLITIKOS IR ATEITININKŲ Spausdinti
Parašė B. S.   

Lietuvos katalikų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo istorijoj ateitininkų organizacija neabejotinai užima pirmąją vietą. Todėl ji ir branginama, ypač visų tų, kurie joje išaugo. Tiems ji tokia svarbi, kaip sava šeima ar mokykla. Visai suprantamu būdu daugumas tokių ir šiandien linkę tos organizacijos interesus statyti augščiau, pavyzdžiui, už politinių grupių interesus.

Tai ir yra visai logiška: ateitininkų organizacija rūpinasi religiniu, tautiniu, visuomeniniu asmenybės formavimu. Tai fundamentai i aiai dalykai, svarbesni už asmeninius, grupės, frakcijos, partijos reikalus. Ateitininkų organizacija todėl ir galėjo išugdyti visuomenės ir politikos veikėjus, kultūros darbininkus, kad siekė bendrų, fundamen-talinių tiks ų, vengė partikuliarizmo, ypač politiniuose klausimuose. Jeigu nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikų ateitininkai būtų užsiėmę specialiais politinio pobūdžio ginčais savo tarpe, kas gi tada būtų likę iš visų didelių jų siekimų?

Mūsų ypatingose gyvenimo sąlygose svarbu būtų gerai praktiškai pasvarstyti du dėsnius: 1. vertybių gradacijos, 2 jėgų ekonomijos. Yra pagrindo kelti klausimą: ar poitiš-kumas yra svarbiausias gyvenimo aspektas, ar yra už ji svarbesnių? Galima bijotis, kad politikai į tai atsakys vienašališkai ir subjektyviai. Po'itikai linkę laikyti savo sritį svarbiausiu gyvenimo aspektu. O jaunuolių amžiuj esti dažniausiai visai atvirkščiai: jaučiamas bodėjimasis visu tuo, kas politiška, labiau vertinant mokslines, estetines, re'i-gines, humanitarines (žmonių būvio gerinimo) vertybes. Neseniai tautininkų spaudoj irgi buvo pasisakyta, kad jaunesniąją kartą atstumia nuo senesnėsės kaip tik tas pastarųjų politiškumas. Gal čia būta tam tikro pobūdžio tendencijos, bet pastaba, bendrai imant, teisinga. Ir nenuostabu, kad jaunimą mažai domina tam tikros politinio veikimo detalės ir "gudrybės", kuriose jis dažnai mato tik žaidimą žodžiais. Tikroji politinio darbo vertė iškyla tada, kai jis turi realų pagrindą ir yra praktiškai reikalingas. Tikrąja prasme jis galimas, tiktai turint savo valstybę ir dalyvaujant jos reikaluose demokratiniu būdu. Dabar tiesioginių sąlygų tam nėra. Į Amerikos politinį gyvenimą įsijungti tuo tarpu sunkoka. Prieinamas tik politinio darbo įvadas—studijos. Niekas negali užginti jaunimui studijuoti politinius klausimus, tam tikru mastu tai ir būtina, bet šitai turi vykti aplinkybėmis, kurios laisvos nuo dabar dažnai iškylančių politinių ar, tikriau, partinių ginčų. Tie ginčai dažnai yra paremti asmeninėmis ambicijomis ir rivalizacija-Jaunesnieji tai lengvai pastabi ir tuo bodisi. Turėtume prieiti šias dvi bendro pobūdžio išvadas: 1. politiškumas nėra tokio pat lygio vertybė, kaip pvz. moralinis gėris, mokslinė tiesa, artimo ar tautos meilė, 2. politinis pasiruošimas, dėl žmogaus tam tikrų psichologinių savybių, įgyjamas vėliausiai, t. y. vėliau už kitus asmens formavimo aspektus.

Dabartinėse aplinkybėse kalbėti apie laiko ir jėgų ekonomiją yra gyvas reikalas. Nūn būtina atsisakyti nuo kai kurių veikimo sričių, kai kurių organizacijų, nors nepriklausomoj Lietuvoj jos galėjo būti ir labai vertingos ir brangios. Niekam, pavyzdžiui, nekyla mintis atgaivinti jaunųjų ūkininkų ratelius! Ne viena vertinga senesniųjų lietuvių organizacija miršta dėl žmonių trūkumo. Atrodo, galimybę išlikti turi tik tautinės ir pasaulėžiūros pagrindu sudarytos organizacijos. Todėl viena išeitis: lietuviškąją veiklą iš anksto sumaniai racio-nuoti ir išskirti iš jos visa, kas ne taip svarbu. Katalikiškai lietuviškoj visuomenėj, turbūt, niekam nekils abejonės, kad esmingiausia ir vertingiausia palaikyti yra ateitininkų organizacija. Kam daugiau skirti dėmesio, ar jai ar politinių grupių veikimui, katalikui nereiktų daug abejoti. O praktikoj dvejopi interesai neretai susikerta. Daugelis ypač ne per   seniai   baigusių augštuosius mokslus šiandien pusėtinai įsitraukė į katalikams artimesnių politinių grupių veiklą, gal ir neturi laiko domėtis ta organizacija, kurios išugdytomis asmenybėmis laikosi ir tos politinės partijos. Bendro pobūdžio kultūrinė organizacija, tiesa, negali būti laikoma tikslu savyje, galima džiaugtis, jeigu ji didiesiems vyrams tarnavo pakopa į politinio darbo aug-štumas. Tačiau visai neteisinga laukti, kad ypač jaunesnieji, tos pakopos dar neįkopę, mestųsi į gerokai nurealintą politinį veikimą. Interesų skirtingumas žmonėse turi būti suprastas ir tinkamai įvertintas. Jėgų ir laiko ekonomija, išsaugojant lietuvišką ir katalikišką jaunimo dvasią, gal vers apsiriboti esminėmis priemonėmis. Bendro pobūdžio kultūrinė organizacija stovi arčiau jų.

Viskas tvarkoje, jeigu žmonės nukrypsta į politinę veiklą, tačiau apgailėtina, jeigu jie dėl to užmiršta senąsias organizacijas, kurioms iš tikrųjų jie daugiausia skolingi. Gal todėl, kad darbas politiniam sambūry jiems atrodo naujas ir įdomesnis. Bet gal ir todėl, kad a-teitininkų organizacija šiandien lyg ir diskredituojama vadinamųjų politinių nesutarimų, šitai sukėlė nemaža nusivylimo ypač jaunesniųjų tarpe, kur vadinami politiniai ginčai sunkiau suvokiami ir dar sunkiau pateisinami. Mano įsitikinimu, buvo tikras nesusipratimas kalbėti apie nesutarimus ateitininkų organizacijoj. Jeigu nesutariama dėl politinių principų ar taktikos, politikos dalykai neįeina į šios organizacijos veikimo rėmus ir jai nerūpi. Nąri^ nuomonių skirtumai srityse, kurios bent formaliai organizacijos veikimui nepriklauso, visai neturi ardyti jos vieningumo. Tai įvyksta tik dėl pažiūrų kovos sutapdinimo su asmenų kova. Apgailėtinas dalykas, kad grynai diskusijų klausimai sukėlė ilgametį neprietelingumą tarp politinių grupių žmonių. Nesugebėjimas politinių pažiūrų išskirti iš asmeninių santykių, arba tyčiomis jų sutapdinimas su ideologiniais prin-cijais, man atrodo, diskredituoja tam tikrus asmenis, parodydamas, kad jie tiesiog nusikalsta krikščioniškos moralės principams. Negalima paneigti, kad tai kenksminga ir organizacijai, iš kurios tie žmonės kilę. Asmeninė ir partinė ambicija priverčia pamiršti ideologijos ir tradicijų bendrumą, o vadinamųjų politinių ginčų įkarštis atitraukia nuo tokio darbo, kuris šiuo metu gal būtų daug naudingesnis. Vadų vaidai ir nesugebėjimas atskirti subjektyvių reikalų nuo objektyvių, aišku, sukelia kiek nusivylimo. Gal dėl to daugelis mažiau ir domisi ateitininkų veikimu. Iš kitos pusės, tas veikimas liko gyvesnis kaip tik tuose vienetuose, kurių nariai mažiau domisi ir mažiau įsitraukę j politinę veiklą, būtent, studentų sąjungoj.

Atrodo, lyg tarp tradicinio ateitininkų veikimo ir politinių sambūrių darbo reiškiasi tam tikra rivaliza-cija. Tegul ji nėra rimta, bet šiandieninėmis aplinkybėmis, kai jėgas taupyti taip labai svarbu, negalima jos pamiršti. Ypač ji iškyla ten, kur politinės grupės pradeda lyg ir varžytis savo tarpe dėl įtakos jaunimui. Iškreiptas rungtyniavimas ir vienybės jausmo netekimas priveda prie to, kad kartais viena ir kita grupė tos pačios organizacijos viduj stengiasi pravesti į valdybas ir atstovavimą "savus žmones" taigi, savus iš savų.

Ateitininkų organizacija savo plačia religinio, tautinio, kultūrinio ir socialinio formavimo programa  ir  didžiosiomis  tradicijomis pakankamai pajėgi duoti jaunimui tvirtą ideologinį pagrindą, ant kurio savo laiku galės būti statoma politinė sąmonė ir politinis veiklumas. Stambios figūros iš ateitininkų eilių nepriklausomo gyvenimo laikais nebuvo politinės asmenybės ir šiandieninė politinė diferenciacija dar iš viso nebuvo prieita. Ir vis-tiek tie žmonės sugebėjo daug duoti lietuviškai ir katalikiškai visuomenei. Drįstame sakyti, kad per ankstyva politinė diferenciacija jauno žmogaus formavime tiek pat kenksminga, kaip ir per ankstyva mokslinė specializacija, dar nepadėjus platesnės bendrosios kultūros pagrindų.

šiandien tikroji, praktinė politika daugeliui iš viso neegzistuoja, kol nėra tikrojo politinio veikimo lauko savoj valstybėj. Užtat visa politinė veikla mažiau turi realaus pagrindo. Viskas yra tiktai studijų fazėj. Visai tvarkoj, kai ir jaunimas domėsis politinių klausimų studijomis. Bet tai turi pasilikti studijomis, neužkrečiant jų partiškumo dvasia nė partiniu fanatizmu. B. S.