Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1970 METAI MŪSŲ IR TARPTAUTINĖJ POLITIKOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Lietuvos byloj praėjusių metų reikšmingiausias įvykis neabejotinai yra buvęs Simo Kudirkos lapkričio 23 šuolis į laisvę, tragiškai pasibaigęs dėl JAV pareigūnų politinių bėglių prieglaudos teisės flagrantiško laužymo.

Ligi II pas. karo pabaigos žinojom, kad politiniams bėgliams prieglaudos tarptautinė teisė — jus asilii — yra neliečiama šventenybė. Bėglių grąžinimo tarptautinė teisė — jus ex-traditii — lietė tik kriminalinius bėglius. Valstybės susitardavo, už kuriuos kriminalinius nusikaltimus ir kuria procedūra kitos valstybės teritorijoje atsiradę kriminaliniai bėgliai gali būti grąžinami, kad atsakytų savo nusikaltimo vietos teismui. Tačiau būtų buvęs tarptautinis skandalas, jei kurioj bėglių grąžinimo (ekstra-dicijos) tarptautinėj sutarty būtų numatyta grąžinti ir politinius bėglius.

Politiniai bėgliai — tai įrodymas, kad jų paliktame krašte kažkas labai negera. Prieš I pas. kąrą daugiausia politinių bėglių buvo iš carinės Rusijos. Tik sovietinė Rusija tuo atžvilgiu pralenkė carinę Rusiją.
Todėl suprantamos Kremliaus pastangos politinių bėglių iš Sovietų Sąjungos ir jos okupuotų žemių veiksnį visais būdais užkardyti, silpninti, skaldyti, demoralizuoti ir likviduoti. Tam Sovietų Sąjungos įstatymai patį bėgimą užsienin laiko "tėvynės", t. y., Sovietų Sąjungos, išdavimu, kuris baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 iki 15 metų arba mirtimi, konfiskuojant turtą. (Žiūr. 1858 metų "Priešvalstybiniams nusikaltimams bausti įstatymo 1 str., pakeitusį 1934.VII.20 potvarkio 58-la str., kuris buvo nustatęs, kad "pabėgimas ar perskridimas užsienin, — baudžiamas sušaudymu, konfiskuojant turtą, o esant švelninančių aplinkybių — laisvės atėmimo bausme 10 metų, konfiskuojant turtą").

Tokios žiaurios bausmės politiniams bėgliams iš Sovietų Sąjungos ar jos okupuotų teritorijų turi juos nuo bėgimo atgrasyti. Maža to. Šalia politinių bėglių užkardymo Maskvai lygiai svarbu pasiekti ir tuos, kurie, nepaisydami gresiančios mirties bausmės, vis tiek rizikuoja bėgti. Tokiems bėgliams pasiekti Sovietų Sąjunga ne tik pati nepripažįsta jiems prieglaudos teisės, bet visaip stengiasi tą nepripažinimą užkarti ir toms valstybėms, kuriose politinių bėglių prieglaudos teisė turi senas tradicijas. Šiuo atžvilgiu didžiausių laimėjimų Kremlius pasiekė 1945 Jaltos konferencijoj, kai Churehillis -Rooseveltas - Stalinas susitarė, kad prieglaudos teisė nebus taikoma tam tikroms rūšims II pas. karo politinių bėglių, kurių šimtai tūkstančių bėgo nuo sovietinės grėsmės. Šiuo Churchillio -Roosevelto politinių bėglių prieglaudos teisės paneigimo pavyzdžiu naudodamasis, Kremlius vėliau tolygų politinių bėglių prieglaudos teisės atsižadėjimą išgavo iš Prancūzijos. Iš neutraliųjų valstybių tas Maskvos užmačias labai nuolankiai prisiėmė Švedijos socialistinė vyriausybė.

II
Kaip Jaltoje laimėtą politinių bėglių prieglaudos teisės paneigimą Kremlius praktiškai pritaikė, apie tai skaitome 1945-46 lietuvių ir svetimųjų spaudoje. Štai vienas epizodas.

"Mannheime UNRRA'os žinioje yra gausi įvairių tautybių tremtinių stovykla. Rugpiūčio pradžioje (1945) Mannheime pasirodė bolševikų repatriacinė komisija, kuri ypač ėmė domėtis ukrainiečiais. Nežiūrint aiškaus stovyklos ukrainiečių pareikšto nusistatymo, kad jie nenori grįžti į bolševikiją, paskutiniu metu repatriaci-nių politrukų įžūlumas labai padidėjo. Rugsėjo 3 d. politrukai, sutikę vieną ukrainieti, pradėjo prikalbinėti vykti bolševikijon. Tam vykti atsisakius, politrukai jį ėmė mušti, stumdyti ir, pagaliau, vienas politrukas jį peiliu sunkiai sužalojo. Rugsėjo 5 d. naktį sužeistasis Mannheimo ligoninėje mirė. Dar nespėjus atsipeikėti nuo susijaudinimo dėl šio įvykio, tą pačią dieną skelbimų lentoje buvo paskelbta, kad rugsėjo 6 d. 7 vai. ukrainiečiai ir armėnai su daiktais turi susirinkti stovyklos aikštėje. Žaibu visą stovyklą pritrenkė žinia, kad ukrainiečiai ir armėnai bus gabenami namo, nors jie to ir nenori. Bailesnieji, nelaukdami rytojaus, spruko iš stovyklos. Rugsėjo 8 d. stovyklos aikštė buvo pilna žmonių, tik be lagaminų. Po kurio laiko stovykloje pasirodė kuopa USA kareivių ir keletas MP vyrų. Visi ginkluoti. Netrukus jiems iš paskos atvyko bolševikų politrukas, kuris, trumpai pakalbėjęs su USA kareiviais ir UNRRA'os pareigūnais, vėl išvyko. Tada USA karininkas įsakė kareiviams apsupti ukrainiečių ir armėnų gyvenamas patalpas. Susirinkusieji stovyklos aikštėje buvo suvaryti į vieną pakraštį. Tada atvyko sunkvežimiai, ir USA kareiviai, seržanto įsakyti, pradėjo pakrovimą. Jie ėjo į ukrainiečių gyvenamas patalpas, iš kurių pasigirdo vaikų klyksmas, moterų vaitojimas ir karių šauksmai. Kai kurie vyrai bandė pasprukti, bet buvo sugriebti ir mušami šautuvų buožėmis. Vienas šoko iš antro aukšto ir nusilaužė koją. Jis tebeguli ligoninėje. Dvi moterys gavo širdies priepuolį. Moterys ir vaikai, USA kareivių varomi į sunkvežimius, klykė, šaukė ir vėl veržės iš sunkvežimių. Regėdamos tai, visos stovyklos moterys verkė. Kadangi aikštės pakrašty suspaustą minią kareiviams buvo sunku išlaikyti, tai jie kraštinius žmones ėmė mušti šautuvų buožėmis. Vienas jaunas USA karys su stora nendrine lazda šveitė vyrus kaip galvijus . . Tos šiurpios USA kareivių imtynės su ukrainiečių moterimis ir vaikais truko porą valandų. Netrukus paaiškėjo, kad ukrainiečiai verčiau mirs vietoje, bet geruoju negrįš į bolševikiją. Tuo įsitikinę amerikiečiai imtynes nutraukė" "Mažasis Židinys", 1945 rugsėjis). Taigi nutraukė, nepaisydami viršininkų įsakymo. Ir tai įvyko dar karo žiaurybių tvaikui nespėjus išsisklaidyti. Po 25 metų Vigilant laivo amerikiečiai Kudirkos žūtbūtinių imtynių jau nebenu-traukė. Koks žmoniškumo regresas!

Štai kitas epizodas. Britų zonoje ukrainiečių stovyklą prie Uchtės "buvo apsupę net tanketėmis, ir tik nedaugeliui tepavyko pasprukti. Klyksmas ir vaitojimas aidėjo toli už stovyklos ribų. Daugelis buvo pakrauti į sunkvežimius ir išvežti" ("Mažasis Židinys", Nr. 1).

Kaip minėta, JAV ir Britanija pasekė ir Švedija. Vokietijai kapituliavus, 157 baltai, tarp ;ų 10 lietuvių, savo laiku prievarta apvilkti vokiečių karinėmis uniformomis, pabėgo į Švediją. Čia juos internavo, o po kelių mėnesių ištarė sovietams. Protestuodami baltai paskelbė :>ado streiką, dėl kurio jie taip nusilpo, kad ;u atidavimas rusams turėjo būti atidėtas. Stockholmo "Aftonbladed" (1946.1.23) rašė, kad t altų išdavimui rusams "viskas buvo paruošta nepaprastai paslaptingai. Net spauda nieko nežinojo . . . Baltai buvo suskirstyti įvairiomis grupėmis svarbiausia dėl to, kad būtų išvengta masinių savižudybių jų išdavimo metu". Po balių išdavimo rusams "Aftontidningen" citavo I-Geteborgo pamokslininką: "Visoje mūsų žemėje (Švedijoje) nekaltų žmonių kraujo tvaikas. Mūsų vėliava suteršta amžiams". Neseniai išėjo iilmas "Baltų išdavimas".

III
Jaltos susitarimo raidė ir dvasia iki 1951 grėsmingai kybojo virš politinių bėglių prieglaudos teisės. Tik 1951.VII.28 Jungtinės Tautos priėmė tarptautinę konvenciją dėl politinių bėglių padėties. Konvencija įsigaliojo 1954.IV.22. Jos 33 str. nustato: "Jokiomis aplinkybėmis konvencijos dalyvė - valstybė neištrems ar negrąžins bėglio per sieną į teritorijas, kuriose jo gyvybė ar laisvė būtų grasoma dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausomybės tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų".

Formaliai tad nuo 1954.IV.22 ne tik Jaltos susitarimas laužyti politinių bėglių prieglaudos teisę neteko galios, bet kiekvienas politinis bėglys įgijo tarptautinės sutarties instrumentą savo padėčiai užtikrinti, savo apsaugai nuo eventualaus grąžinimo.

Šiokiomis aplinkybėmis Kudirkos byla įgyja ypatingos reikšmės keleriopu atžvilgiu. Pirma, ji dar kartą pasauliui patvirtino žinomą tiesą, kad Sovietų Sąjunga paiso tik tų tarptautinių sutarčių, kurios jai naudingos, ir nepaiso tų, kurios jos politikai kliudo. Antra, ji parodė, kad JAV vadinamo "establišmento" politika gali nesiskaityti su principais, kuriuos išpažįsta ir gerbia JAV visuomenė. Trečia, ji atskleidė, kad nė tarptautinis instrumentas nėra paveikus apsaugoti politinio bėglio teisių tuo atveju, kai jo likimas atsitiktinai priklauso nuo bukapročių pragmatikų valios. Pagaliau Kudirkos byla ne tik atskleidė JAV biurokratijos žiaurų abejingumą žmogaus likimui, jos ignoranciją ar ir aroganciją tarptautinės prieglaudos teisės atžvilgiu, ne tik stipriai supurtė amerikiečių sąžinę, ne tik giliai sujaudino visus lietuvius, bet ir subloškė laisvųjų lietuvių nuotaikas bei ryžtą Kudirkos bylą paversti veiksminga atrama Lietuvos bylai ir politinių bėglių prieglaudos teisės apsaugai apskritai.

Būdinga, kad, išskyrus išimtis, amerikiečių viešoji opinija paprastai ribojosi dėmesiu Kudirkos asmens likimui, bet vengė liesti jo likimo pirminę priežastį — Lietuvos okupaciją ir lietuvių tautos pavergimą.

IV
Kudirkos tragedija nustelbė antrą reikšmingą Lietuvos bylai praėjusių metų įvykį Prano Bražinsko ir jo sūnaus Algirdo spalio 15 prasiveržimą į laisvę, priverčiant sovietinį lėktuvą skristi į Turkiją.

Bražinskų prasiveržimą į laisvę sudramatino ir jo tikrąją prasmę užtemdė du dalykai: sovietinio lėktuvo prievartinio skrydžio paviršutinis panašumas į laisvajame pasaulyje oro piratų praktikuojamus lėktuvų pagrobimus politiniam terorui arba tik nuotykių liguistam pomėgiui ir, antra, apgailėtinos, nors nuo bėglių valios nepriklausiusios, skrydžio aukos.

Teisės atžvilgiu Bražinskų prievarta sovietiniam lėktuvui anaiptol nėra tolygi lėktuvo užgrobimui politinio teroro tikslu. Yra esminis skirtumas tarp veiksmo asmens, nekaltai įkalinto, kuris, besiverždamas iš nelaisvės j laisvę, naudojasi kiekviena tam tinkama susisiekimo priemone, ir tolygaus veiksmo asmens, gyvenančio laisvėje, galinčio laisvai pasirinkti susisiekimo priemones ir prievartaujančio lėktuvą ne sau gelbėti, bet visai pašaliniais tikslais. Politinio bėglio prieglaudos teisė jokiu būdu negali būti susiaurinta tik dėl to, kad savo bėgimui jis naudoja lėktuvui prievartą. Prieglaudos teisė negali priklausyti nuo bėgimo būdo ar priemonės. Šia prasme Bražinskų byla iškėlė labai reikšmingą politinių bėglių prieglaudos teisės klausimą.

Mūsų pačių ir visų sovietų pavergtų tautų laisvajame pasaulyje esančių veiksnių uždavinys yra veikti valstybių vyriausybes ir tarptautines institucijas, kad prievartinis lėktuvo panaudojimas prasiveržimui iš vergijos į laisvę nebūtų suplakamas su kriminaliniu lėktuvo pagrobimu, kuriam būtų taikoma kriminalinių bėglių tarptautinė ekstradicijos teisė. Praktiškai šia kryptimi veikti, atrodo, būtų tikslinga per Tarptautinę juristų komisiją (International Com-mission of Jurists) Ženevoje ir per Tarptautinę žmogaus teisių lygą (International League for the Rights of Men) New Yorke. Abi šios organizacijos turi Jungtinėse Tautose patariamąjį balsą.

V
Bet Bražinskų prasiveržimą į laisvę ypatingai sudramatino įvykio aukos. Sovietinio lėktuvo įgula, priešingai laisvojo pasaulio praktikai, yra įpareigota priešintis pasikėsinto j ams, siekiantiems lėktuvo skrydį nukreipti į savo numatytą tikslą. Todėl ir Bražinskų atveju lėktuvo kapitonas, užuot vykdęs bėglių reikalavimą skristi į Turkiją, griebėsi lėktuvo akrobatinių manevrų, kad tuo būdu bėglius nuginkluotų. Tokiomis aplinkybėmis įvyko bėglių kova su lėktuvo įgula. Ją bėgliai laimėjo, bet galėjo ir pralaimėti. Nebūtų lėktuvo įgula tos kovos sukėlusi, nebūtų buvę ir aukų. Įgulai pasipriešinus, įvyko kova, buvo mirtinai sužeista lėktuvo patarnautoja ir lengvai sužeisti lėktuvo pilotas ir radistas.

Tik fariziejinis priekabingumas ar, geriausiu atveju, moralinis hiperjautrumas gali prikišti Bražinskų prasiveržimui moralumo pažeidimą tik dėl to, kad Sovietų Sąjungos valdžia, siekdama tokį prasiveržimą sukliudyti, prievartauja lėktuvo įgulą priešintis, nesiskaitydama su aiškiu pavojumi ne tik lėktuvo įgulos, bet ir visų keleivių gyvybei. Ir nespecialistui moralės klausimais yra akivaizdu, kad kvestionuoti Bražinskų prasiveržimo moralumą tolygu kvestionuoti pavergtos tautos rezistencijos pavergėjui moralumą. Bražinskų prasiveržimas į laisvę nėra vien tik jų asmeninis reikalas, o yra neatsiejama visos tautos rezistencinių pastanga dalis, viena atskira grandelė visos tautos rez. -tencinių pastangų grandinėje. Bražinskų kova su sovietinio lėktuvo įgula yra tolygi partizano kc-vai su pagal Kremliaus įsakymą jį persekiojančiais enkavedistais. Moralinė atsakomybė už : kios kovos nekaltas aukas krinta okupantui.

VI
Bražinskų prasiveržimo rezistencinį pobūd: ne tik iškart suprato mūsų veiksniai, bet tiesiog instinktyviai pajuto kiekvienas patriotą r lietuvis ir apskritai kiekvienas laisvės bičiulis Tatai patvirtina ir vieningas Turkijos visų instancijų teismo pripažinimas Bražinskams politinio bėglio teisių, nepaisant atkaklaus Sovietu Sąjungos spaudimo.

Tarp kitko Turkijos teismas Bražinskų byloj dar kartą patvirtino taisyklę, kad mažosios ir mažesniosios valstybės yra daug jautresnės, turi daugiau pagarbos teisei, nei didžiosios, nes. visais atvejais tvirtai gindamos bet kieno bet kurią teisę, tuo pačiu stiprina savo padėtį. Tuo tarpu didžiosios galybės, neišskiriant nė demokratinių, pasitikėdamos pirmiausia savo jėga. užuot gynę teisę, pasiduoda kartais politinio patogumo pagundai.

Labai gaila, kad tokiai pagundai iš dalies neatsispyrė ir Turkijos vyriausybė. Ryšium su Bražinskų prasiveržimu, Sovietų Sąjungos spaudžiama, Turkija išleido įstatymą, kuris esą ateičiai nustato, kad Turkija neteiks politinio bėglio prieglaudos teisės tiems, kurie savo bėgimui panaudos prievartinį lėktuvo skrydį. Tai labai didelis sovietinės prievartos laimėjimas laisvės sąskaita, didelis sovietų pavergtųjų tautų rezistencijos prieš okupantą apsunkinimas.

Turkijos nuolaida Maskvai juoba verta dėmesio, kad Turkija yra vienintelis Sovietų Sąjungos betarpiškas kaimynas — NATO narys, atseit, vienintelis sovietinio tautų kalėjimo langas betarpiškai į laisvę. Turkijos naujasis įstatymas, laužydamas tarptautinę bėglių prieglaudos teisę, tą langą užgrotuoja. Mūsų veiksnių uždavinys veikti Turkijos vyriausybę betarpiškai ir per atitinkamas tarptautines organizacijas, kad tos politinio bėglio kelyje Turkijos pastatytos neteisėtos užkardos būtų pašalintos.

VII
Paties Vliko praėjusių metų Lietuvos bylai reikšmingas laimėjimas yra nuo liepos 1 pradėtos lietuvių kalba transliacijos iš Filipinų katalikų radijo stoties Veri tas. Nepaisant, kiek klausytojų tos transliacijos turėtų, pats jų faktas Lietuvos bylai yra reikšmingas.

Šiaip Vliko valdybos veikla buvo šabloninė: Eltos biuleteniai, pasimatymas su Valstybes departamento valdininku, su Alto pirmininku, raštas Vakarų Vokietijos vyriausybei dėl Vokietijos - Sovietų Sąjungos pasitarimų, raštas prezidentui Nixonui dėl sovietų siūlomos saugumo konferencijos. Tiesa, paskutiniais mėnesiais ryšium su Bražinskų prasiveržimu ir Kudirkos šuoliu į laisvę Vliko valdybai, bent kai sūriems jos nariams, atsirado nemaža specialus darbo. Informacijų centro projektas nepajudėjo į priekį.

Jei vis dėlto Vliko valdybos veiklą, turint galvoj jos intelektualinius ir materialinius išteklius, galima laikyti patenkinamą, tai Vliko taryba, kurią sudaro po vieną Vliko narių - organizacijų atstovų, atrodo, sąžiningai laikėsi Vliko statuto tik savo posėdžių dažnumo, bet r,e savo uždavinių atžvilgiu — studijuoti Lietuvos laisvinimo problemas, atseit, būti Vliko "es-tablišmentu". Iš Eltos pranešimų apie tarybos rstymus matyti, kad ne Vliko taryba rikiavo Vliko valdybą, bet, atvirkščiai, Vliko valdyba palaikė tarybą gyvą.

Tačiau būdinga, kad, tarybos sudarytai Vliko statuto keitimo komisijai pasiūlius praplėsti Vliko seimo ir tarybos sudėtį, įjungiant LB ar kuriuo kitu titulu atstovus tų visuomeninių sluoksnių, kurie yra šalia Vliko, o kartais ir t ries Vliką, tam griežtai pasipriešino Vliko grupių dauguma. Kai kurios jų komisijos narius Saukė tiesiog Vliko griovėjais.

Vliko grupių daugumos nusistatymą tuo klausimu visai teisingai nusakė Vliko valdybos referentas paskutinei Vliko seimo sesijai: Kiekvienas lietuvis, norįs skirti Lietuvos laisvei savo sugebėjimą, patirtį ir kitas kvalifikacijas. dirbdamas pagrindinėje mūsų laisvės kovos institucijoje, ras tam kelią save identifikuodamas su bet kuria Vliką sudarančia grupe", ogi tie, kurie "nesiidentifikuoja" su Vliko grupėm, esą laukiami kaip talkininkai. Atseit, Vlikui vadovauti ir juo disponuoti dera tik tiems, kurie "save identifikuoja su bet kuria Vliką sudarančia grupe", o visiems kitiems belieka Vlikui aukoti ir ploti. Kol šitoks yra daugumos Vliko grupių nusistatymas dėl Vliko praplėtimo, naivu būtų laukti Vliko tarybos ir seimo sušiandienėjimo ir sustiprėjimo.

VIII
Vliko valdybos sekretorius pateikė seimui valdybos aptartą 1971 veiklos deklaraciją, kažkodėl pavadintą laisvinimo programa, nors vietoj konkrečių darbų ir planų "programa" daugiausia tenkinasi bendrybėmis: Vlikas seka tarptautinių įvykių raidą, rengsis Europos saugmo konferencijai; rems Alto ir PLB žygius; p laikys glaudžius ryšius su Valstybės departamentu ir kitų kraštų užsienio reikalų Įstaigomis; leis informacines brošiūras ir Eltos biuletenius; stengsis įeiti su Lietuvos byla į televiziją; skatins lietuvių akademikų reiškimąsi, keliant Lietuvos klausimą intelektualuose; rec diplomatinę tarnybą; kvies veiksnių konferenciją; seks Lietuvos padėtį ir informuos pavergtą tautą per radiją; trauks Vlikui į talką jaunimą; išleis prof. B. Kaslo suredaguotą dokumentaciją etc.

Visa tai skamba beveik išdidžiai. Tik kai palygini su tuo, kas 1970 praktiškai atlikta kokie intelektualiniai bei materialiniai ištekli, turimi 1971, tas išdidumas virsta paprastu, kai amerikiečiai sako, "self-adulation". Gal todėl seimo nutarimuose tos "programos" puošnumu visai nepastebėtas, nors programos referente specialiai prašė seimą, kad "savo valią išreik tų giliai išmąstytų nutarimų forma".

Aplamai seimo nutarimai jau labai kuklu: paveda valdybai padėkot prezidentui Nixoni už jo skubią reakciją Simo Kudirkos byloj (nit ko sau skubumas, kai pats prezidentas prisipažino, kad tik iš spaudos apie bylą patyręs); ragino lietuvius kelti sovietinį genocidą; siūlo Vliko valdybai sukviesti estų, latvių ir lietuvi laisvinimo organizacijų konferenciją; kviečia lietuvius laisvinimo reikalams aukoti dienos uždarbį; prašo valdybą išleisti studiją apie Lietu vos etnografines sienas, tik nepasako, kuri amžiaus sienas; prašo valdybą sukviesti laisvinimo organizacijų pasitarimą; be to, dėkoj Altui, bendruomenės ir kitoms organizacijom; diplomatams, spaudai, radijo valandėlėms.

Būdinga, kad seimas tylomis apėjo LF1 raštu pateiktus siūlymus: a) nutarti "siekti Lietuvos bylą iškelti Jungtinėse Tautose ir sudaryti komisiją specialiai tuos klausimu rūpintis" b) nutarti, kad Vliko valdyba "išleidžia kasmet bent vieną knygą svetimiesiems Lietuvos bylo klausimu", be to, "užmezga ryšius su žinomesniais ir įtakingesniais laisvojo pasaulio laikraštininkais ir išgauna iš jų bent po vieną straipsnį kasmet Lietuvos bylos reikalu"; c) nutarti kad Vliko valdyba "sudaro bent 100 žinomesnių ir didesnių laisvojo pasaulio dienraščių sąrašą", kuriems siunčia pranešimus aktualiai: Lietuvos klausimais, o Vasario 16 ir birželio į vykių sukakties progomis pasiunčia jiems "specialiai paruoštos medžiagos" kartu su Vliko pirmininko atitinkamu laišku jų redaktoriams; d) nutarti, kad Vliko valdyba organizuotų "kiek galint didesnį bendradarbių tinklą visose laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenėse" rūpintis "išgauti bent kartą per metus vedamuosius vietiniuose dienraščiuose Lietuvos bylos klausimais", pravesti laiškų rašymą redakcijoms Lietuvos klausimais, įeiti Lietuvos klausimais į vietinių radijo ir televizijų programas; e) nutarti, kad Vliko valdyba leistų trimėnesinį biuletenį besisielojantiems Lietuvos reikalais mūsų veikėjams, informuodama juos apie Vliko konkrečių planų ir darbų padėtį, vykdymo kliūtis, reikalingas lėšas ir t.t. Kodėl tie siūlymai Vliko seimo dėmesio nesulaukė — tuo tarpu nežinoma.

IX
Altas praėjusiais metais turėjo rūpintis vykdymu projekto, kurį Alto valdybos referentas pateikė 1969 Detroito kongresui ir kongresas priėmė, būtent "Federal Freedom Adminis-tration of the Captive Baltic States" sudarymu. Turint galvoj to projekto visišką atitrūkimą nuo tikrovės, netenka turėt iliuzijų ir dėl Alto pastangų tuo reikalu. Gera tik, kad tos pastangos, tur būt, nebus brangiai kaštavusios.

Tik Altos noru kuo nors patraukti visuomenės dėmesį sau ir Lietuvos bylai galima išsiaiškinti, bet vargiai galima pateisinti pastangas bei išlaidas vadinamai genocido parodai, — vadinamai rašau todėl, kad tikrojo ir tebetrunkančio sovietų genocido okupuotoje Lietuvoje ta paroda nepavaizdavo.

1970 sausio 24 įvykęs Alto valdybos ir JAV LB centro valdybos pasitarimas, dalyvaujant PLB valdybos ir Vliko valdybos vicepirmininkams, susidariusią įtampą dėl LB centro valdybos aplinkraščio 1969 vasario 16 aukų reikalu sušvelnino, bet abiem valdyboms priimtinos formulės dėl vasario 16 aukų nesurado.

Nepaisant fakto, jog jau keleri metai Altas nesuranda savo veiklai, sakyčiau, metinės temos ir tuo pačiu konkrečios atramos šauktis į visuomenę, kad savo Lietuvos laisvės reikalams skiriamas aukas jam nukreiptų, Altas vis tiek stengiasi būti vyriausiu ir vieninteliu laisvinimo lėšų tvarkytoju. Dėl to susidarė įtampa su LB centro valdyba. Dėl to susikryžiuoja Alto ir Tautos fondo atsišaukimai dėl aukų Bražinskų ir Kudirkos bylų reikalams. Dėl to dėmesio vertas Vliko valdybos pranešėjo punktas, kad Vliko valdyba sieks laisvinimo lėšų telkimą išplėsti per Tautos fondą ir suderinti telkimo sistemas.

X
Lietuvos Laisvės komitetas, dalį išlaidų priėmus Vliko valdybai, praėjusiais metais išleido mimeografuotą V. Vaitiekūno redaguotą "A Survey of Developments in Captive Lithuania in 1965-1968".

Turint galvoj, kaip intensyviai ir sistemingai sovietų tariama studijinė informacija yr^ skleidžiama per laisvojo pasaulio mokyklų bibliotekas ir kokios retos bėra išimtys, t. y. atitinkamai mūsų leidiniai tam sovietiniam antplūdžiui bent kiek atsverti — ir tai pačių sovietinių šaltinių duomenimis, Laisvės Komiteto įnašas (nors ir labai kuklus tuo reikalu, atrodo, reikėtų laikyti Lietuvai naudingu. Būdinga, kad iš 600 su viršum JAV, Kanados, D. Britanijos, Australijos, N. Zelandijos aukštųjų mokyklų bibliotekų apie 200 pačios parodė iniciatyvą leidinį gauti.

Lig šiol mūsų veiksnių dėmesys daugiausia sutelktas į masinę informaciją per spaudą, radiją. Ogi studijinė akademinė informacija lygiai reikalinga, kartais gal net reikalingesnė kaip masinė informacija. LFB siūlymas Vliko seimui nutarti, kad Vliko valdyba rūpintųsi kasmet išleisti bent vieną knygą Lietuvos klausimu, vertas labai rimto dėmesio.

XI
Iš bendrųjų Estijos - Latvijos - Lietuvos veiksnių praėjusiais metais bene bus buvęs judriausias BATUN (Baltic Appeal to the United Nations). Ryšium su Jungtinių Tautų 25 metų sukaktimi BATUN suorganizavo gana pasisekusią demonstraciją New Yorke Taip pat aktyviai reiškėsi Bražinskų ir Kudirkos bylose.

XII
Metų įvykiu 1970 tarptautinės politikos raidoje, be abejo, yra Bonnos - Maskvos rugpiūčio 12 sutartis. Anot "Fortune" žurnalo apžvalgininko, tos sutarties reikšmė glūdi ne jos tekste, o potekstėje, atseit, abiem sutarties dalyviam besimėklinančiuose netiesioginiuose jos padariniuose. Vokietija mano, kad jos pripažinimas status quo (dabartinės padėties) sudarys galimybes kaip tiktai jam keisti, nes atidarys duris Vakarų įtakai į Sovietų Sąjungos europinius satelitus ir tuo būdu silpnins jų priklausomumą nuo Sovietų Sąjungos. Kremlius, atvirkščiai, kalkuliuoja, kad sutartis, pripažindama status quo, jį įteisina ir užantspauduoja sine die; kad Vokietijos įsipareigojimas "nenukrypstamai laikytis visų Europos valstybių teritorinio integralumo su jų dabartinėmis sienomis" įtvirtina ligšiolinį Sovietų Sąjungos viešpatavimą rytinėj Europoj ir savo ruožtu sudaro sąlygas sovietinės įtakos penetracijai į Vakarus.

Abi sutarties šalys puikiai supranta abipuses galimybes, taigi ir abipusę riziką. Vis dėlto ir Bonna, ir Maskva tos rizikos nepabūgo. Komentatoriai ir tam suranda sutarties pateks-tėje pagrindą: Sovietų Sąjungos - Kinijos santykius, , abipusį ūkinį parankumą, abipusį politinį interesą.

Aišku, Kremliui rūpi ne tik formalus status quo pripažinimas, bet dar labiau faktinis saugumas Sovietų Sąjungos ir jos viešpataujamos erdvės vakaruose, kad turėtų daugiau laisvės manevruoti savo netikrus santykius su Kinija. Aiškus ir politinis Bonnos ir Maskvos interesas. Maskvai svarbu išvengti Potsdamo didžiųjų sutartos taikos konferencijos, kuri negalėtų aplenkti labai neparankių Sovietų Sąjungai klausimų. Pasirašius sutartį su Bonna ir davus ženklą satelitams, jog ir jie gali atitinkamas sutartis su Bonna pasirašyti, Potsdamo sutartai taikos konferencijai nebeliko objekto. Iš tikrųjų, kokios prasmės taikos konferencija gali turėti, kai Vokietijos pokariniai santykiai su kaimynais sutvarkyti, sienos sutartos, karo padariniai išlyginti ir jo rezultatų sudarytai centro ir rytų Europos valstybių padėčiai vystytis nutiesti taikūs keliai.

Savo ruožtu Bonnai svarbu buvo išsklaidyti Kremliaus labai uoliai palaikomą Vokietijos revanšo viziją. Pripažindama status quo, formaliai prisiimdama visas pralaimėjimo pasekmes, Bonna faktiškai nieko daugiau neprarado, nei buvo karo laimėtojų sutarta, o įgijo Sovietų Sąjungos formalų pripažinimą, kad Vokietija tikrai neturi tų daug ką gąsdinančių revanšo intencijų.

Svarbia paskata sutarčiai, atrodo, galėjo būti ir abipusis ūkinis parankumas. Sovietų Sąjungos technologinis atsilikimas verčia Maskvą ieškoti technikinės pagalbos V. Europoje. Vokiečių Daimler - Benz firma jau ruošianti planus sovietų sunkvežimių fabrikui, kuris per metus pajėgsiąs išleisti iki 150,000 sunkvežimių. Viliojančių pasiūlymų Maskva nešykšti V. Europai ir vario bei nikelio kasyklų eksploatacijoj Sibire, taip pat celiuliozės ir medžio apdirbimo pramonėje.

Kai kam atrodo, kad Brandtas vykdo tokią pat politiką rytuose, kokią savo metu Adenau-eris vykdė vakaruose. Jų abiejų politikos sėkmingumą sąlygoja Europos vieningumas. Kai Prancūzija su D. Britanija nusisuko nuo europinės antvalstybės kūrimo, o JAV ėmė reikštis stiprios nuotaikos prieš angažavimąsi Europoje, Bonna taip pat turėjo iš to pasidaryti išvadas. Čia Brandtas, atrodo, bus pasinaudojęs Adenauerio teze, kad "savo atsakomybę suprantantis politikas tikrių tikriausiai negali vieno dalyko — negali pasitraukti į nuošalį, į nieko nedarymą todėl, kad esamos veikimo galimybės yra ne be tamsių šonų".

Istorija moko, kad ankstyvesni Rusijos - Vokietijos susitarimai vis turėdavo nelemtų padarinių visai centro ir rytų Europai, o labiausiai Lietuvai ir Lenkijai. Nors rugpiūčio 12 Maskvos - Bonnos sutartis tiesiogiai nėra nukreipta prieš nepriklausomos Lietuvos interesus, jos potekstė įgalina Maskvą Baltijos valstybių aneksijos pripažinimą laikyti neišvengiama sutarties išdava.

Būdinga, kad mūsuose Bonnos - Maskvos sutartis kažkodėl vengiama svarstyti Lietuvos reikalų kontekste, nors ji, mažių mažiausia, suteikia Sovietų Sąjungai laisvas rankas Baltijos valstybių atžvilgiu, taigi savo esme atitinka Ribben-tropo - Molotovo slaptuosius susitarimus ir yra Lietuvos valstybinei egzistencijai nepaprastai reikšminga. Lietuvos valstybinei egzistenci j ai visiškai nereikšmingi dalykai, pvz., Lietuvių koplyčios šv. Petro bazilikos rūsyje titulas ar JAV LB centro valdybos aplinkraštis vasario 16 aukų reikalu suaudrina mus, sukelia gausius spaudos komentarus, įkaitina visuomenės nuotaiką. Tuo tarpu Maskvos - Bonnos sutartis mums tartum buvus nebuvus.

XIII
Po Bonnos - Maskvos sutarties ir Prancūzijos prezidentas spalio mėn. net aštuonias dienas viešėjo Sovietų Sąjungoj ir pasirašė su Maskva konsultacijos sutartį. Ar ir kas dar slepiasi už tos sutarties fasado — viešumai nežinoma.

Nors gen. De Gaulle jau buvo pasitraukęs į pensiją, jo šešėlis iki jo mirties (1970.XI.9) tebegožėjo Prancūzijos politinį gyvenimą. Ir tie, kurie gyvo gen. De Gaulle nemėgo, pripažįsta, kad jis nebijojo nei žodžių, nei veiksmų, nei kulkų, nei bombų, todėl patraukė mases; kad jis turėjo tokios kokybės įžvalgą, kuri galėjo įvykyje matyti didelį istorijos lūžį, kai kiti jame teįžvelgė momento atspindį; kad jis turėjo tokių būdo savybių, kurios įgalina žmones įveikti visas kliūtis, sutelkti visus valios rezervus ir nesėkmes paversti pergale.

XIV
JAV politikai būdinga, kad respublikonų administracija vis kažkaip nusmailina JAV karinį pajėgumą. Atsimename, prezidento Eisen-howerio laikais JAV "taupymo" politika įgalino Sovietų Sąjungą su savo "sputnikais" pralenkti JAV erdvių užkariavimuose. Tik prezidento Kennedy iniciatyva atstatė JAV prestižą. Dabartinės respublikonų vyriausybės taupymas taip pat jau kai kuriais strateginių ginklų atžvilgiais JAV pastatė į antrą vietą. Pvz,, Sovietų Sąjunga jau šiuo metu turinti maždaug dvigubai daugiau raketinių sprogmenų kaip JAV, taip pat daugiau veikimui paruoštų raketoms iššauti platformų sausumoje. O apskritai JAV ir Sovietų Sąjungos strateginis atominis pajėgumas jau išsibalansavęs, ir tas balansas labai veikiai gali nusvirti sovietų pusėn. Kad to neįvyktų, JAV ir derasi su Sovietų Sąjunga dėl strateginio ginklavimosi apribojimo čia Helsinkyje, čia Vienoje. Faktiškai sovietams rūpi ne strateginio ginklavimosi apribojimas, o tik tokios sutarties šalutiniai padariniai: Europos saugumo konferencija, sovietų kontroliuojamai rytų Europoje erdvei ramybės užtikrinimas, NATO likvidavimas, JAV įtakos Europoje sumažinimas. Šia prasme 1970 tarptautinės raidos balansas yra Maskvos naudai.

Antra vertus, nepaisant Sovietų Sąjungos išorinės ekspansijos, viduje 1970 vyko, palyginti, stiprus antirežiminis rūgimas. Plačiai žinomas sovietų rašytojas Amalrikas net viešai drįso pareikšti savo abejojimą, ar beišgyvens Sovietų Sąjunga su savo dabartine sistema ilgiau kaip iki 1984.

XV
Artimuosiuose Rytuose JAV ir Sovietų Sąjungos sutartomis sąlygomis 1970.VIII.8 įsigaliojo paliaubos tarp Izraelio iš vienos pusės ir Egipto, Jordano, Libano ir Libijos iš antrosios. Irakas, Sirija ir Izraelio išvytų iš savo namų arabų partizanai paliaubų sąlygų nepriėmė. Kovodami su paliaubomis, arabų partizanai pagrobė ir susprogdino du amerikiečių keleivinius lėktuvus ir vieną britų. Savo ruožtu Egiptas nedelsdamas ėmėsi išnaudot paliaubų laiką savo strateginėms pozicijoms ir aplamai kariniam pajėgumui sustiprinti. Neatsiliko ir Izraelis.

Tatai uždelsė iki metų pabaigos paliaubų tiesioginio uždavinio — Jungtinių Tautų įgaliotinio tarpininkaujamų pasitarimų vykdymą. Niekas netiki, kad tie pasitarimai rastų abiem pusėm priimtiną sprendimą, bet visiems yra priimtinas pats pasitarimų faktas, nes tuo būdu bent kuriam laikui nukeliamas tos bylos sprendimas kitomis priemonėmis, lengvai galinčiomis įvelti JAV ir Sovietų Sąjungos karines jėgas.

Nors tiesioginio ryšio tarp Lietuvos ir Artimųjų Rytų bylų nėra, bet Sovietų Sąjungos užsiangažavimas Egiptui ir tolimesni planai Indijos vandenyno atžvilgiu eventualiai gali sukelti Sovietų Sąjungos susikirtimą su JAV.

XVI
Tautų apsisprendimo teisė Afrikoje susiduria su tuo pačiu priešu, kaip ir senojoj Europoj — su didžiųjų imperialismu. Biafros kritimas tautų apsisprendimo teisės atžvilgiu yra vienas iš 1970 tarptautinių negandų.

Sovietų Sąjungos - Kinijos byla, matyt, abipusiu interesu rasta tikslinga "užšaldyti" nesibaigiančių pasitarimų pavidalu. Kinija karštligiškai skubina savo atominį apsiginklavimą, kuris, manoma, apie 1974-75 jau galės sudaryti tinkamą atsvarą Sovietų Sąjungos strateginiam pajėgumui. Praėjusiais metais Jungtinių Tautų pilnatyje pirmą kartą pasisakė už Kinijos priėmimą daugiau kaip pusė visų Jungtinių Tautų narių. Priėmimo neįvyko, nes statutas reikalauja dviejų trečdalių daugumos. Tačiau ir didžiosios dalies Jungtinių Tautų narių pasisakymas už priėmimą yra Kinijai reikšmingas politinis laimėjimas.

Vietnamo karui 1970 metai atnešė tam tikrą persilaužimą. Ryžtingas ir sėkmingas JAV žygis į Kambodžją bent kuriam laikui sumaišė priešui kortas. Savo ruožtu P. Vietnamo karinio pajėgumo akivaizdus augimas ir didesnių gynimosi uždavinių prisiėmimas atpalaiduoja žymią dalį JAV karių, o tuo pačiu atleidžia ir JAV viduje dėl Vietnamo susidariusią įtampą.

JAV kapitalistinius sluoksnius labai jaudina išrinkimas Čilės prezidentu socialisto. Iš trijų kandidatų į prezidentus per visuotinius balsavimus jis gavo daugiausia balsų, bet negavo absoliutinės daugumos. Jau susidariusi tradicija, kad tokiu atveju parlamentas renka prezidentu daugiausia balsų per visuotinius rinkimus gavusį kandidatą. Tradicijos paisydamas, parlamentas prezidentu išrinko socialistą. Kadangi į rinkusią prezidentu socialistą parlamento daugumą įėjo ir Čilės krikščionys demokratai, galima laukti, kad naujasis prezidentas socialistas tęs buvusio prezidento krikščionio demokrato vidaus politiką, tik gal radikalesniu būdu, nes Čilės, kaip kad ir aplamai P. Amerikos kapitalizmas labai reikalingas griežtų ir toli einančių reformų socialinio teisingumo kryptimi.

Pagaliau 1970 tarptautinis ir mūsų tautinis paveikslas nebūtų autentiškas, jei išleistume iš akių paties žmogaus iniciatyva ir pastangomis organizuotus ir vykdytus lėktuvų, diplomatų ir ministrų grobimus, policininkų žudymus, pastatų sprogdinimus, nesibaigiamus ir nereikalingus streikus, pinigo perkamosios galios mažėjimą, kainų ir infliacijos didėjimą, bedarbių daugėjimą, visų religijų, įskaitant ir ateistines, tarpusavio artėjimą, narkomanų siautėjimą, jaunimo radikalėj imą, vyrų moteriškėjimą, suknelių ilgėjimą, lietuvių išeivijos nuo pavergtos savo tautos tolėjimą ir tarpusavio svetimėjimą, o be to, pačios gamtos jėgų sukeltus žemės drebėjimus, potvynius ir griūtis. Viso to 1970 buvo tikrai apstu, Duok, Dieve, kad 1971 metai tais atžvilgiais būtų santūresni.
















 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai