JANINA DEGUTYTE poezija |
Parašė JANINA DEGUTYTE |
CUKRINĖS VARPINĖS Toks baltas gruodžio miestas — Aukštos cukrinės varpinės, Langai su sidabro paukščiais Ir medžiai — sniego diemedžiai ligi aukštų debesų. Toks šventiškas miestas — lyg netikras. Toks baltas — lyg niekada nebuvo nei suodžių, nei kraujo. Lyg viskas išplauta ir pateisinta. Lyg nieko neįrašyta. Lyg viskas dar bus. Dar bus UPĖS Teka upės per baltą gruodį . . . Tokios juodos ir tokios sunkios . . . Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias . .. Per baltą gruodą — ižo lūženos . .. Žuvys užnuodytos, pelekai žali. . . Paukščių sparnai nukirsti ... Gruodžio upės — pro mano širdį. . . DIALOGAI Mažytėj negyvenamoj saloj — Pagalvis, užuolaidos, ciklamenai. Vidur pilko sniego — vidur pelenų, Po mėnesiena — po tyliu kriokliu Guliu, lunatiškai akis atvėrus .. . . . . Tęsiasi dialogai su tais, kurių nebėra ... Vėjas kalbasi su debesiu, Medis kalbasi su paukščiu. Senas galulaukės kryžius — su akmeniu. Mažas tėviškės langas kalbasi su saulėlydžiu Slenkstis — su žingsniais nutolusiais. Aš kalbuosi su peršautu paltu, kurį mano tėvas paliko. it Ilgiausią metų naktį Ji pasirišo baltą skarelę, ištraukus iš skrynios, Ir nuėjo į tvartą, Ir pasikalbėjo su gyvuliais, Kiekvienam davus po saują šieno. O paskui sugrįžo į trobą, Pastatė ant stalo keturias pilnas lėkštes Ir keturis šaukštus, Pataisė žiburį, kad degtų šviesiau, Ir, sunėrusi sausas rankas, Atsistojo prie juodo lango. KAI ŠVIEČIA SNIEGAS Juodos eglės laiko taip lengvai baltą žiemos dangų-------------- O man dar linksma, kad šviečia sniegas. O aš dar jaučiu duonos skonį. Dar moku klausytis bičių, lietaus ir žolės. .. Ir pakelti — staiga atsivėrusią tuštumą. .. Dar smogia abejingumas. Dar botagu kerta melas. Dar negaliu miegot, kai už sienos verkia. Vis dar nustembu, šarmotam lange briedžius ir paparčius atpažinus . .. Tik negaliu įprasti, kai peržengia žmogų kaip slenkstį. . . KOVO SAULEI Nuplauk mane — nuo to suodino sniego, nuo viso kasdieniško margo balasto. Jau laikas laivus latakais paleisti. Jau kregždės — sekundžių rodyklėm plasta. Nušviesk mane — mano bokštus ir požemius. Ten kertės šešėlių — šikšnosparniais šlama. Tesutviska akmenio sienos (sukruvintą kaktą pamiršiu). Nušviesk šią gaublio pusę — mano šiaurišką namą. Sušildyk mane! Mažytis raudonas pajacas pamestas kažkada — ryškėja iš tirpstančio ledo korio. Tarpuvarčių vėjas pulsuoja. Atlošti galvą. Užmerkti akis. Ir viską matyti, ką nori. Kur aš nueisiu ledinėm upėm, ledinėm upėm, sidabro tiltais? Už ledo upių geltonos pievos, geltonos pievos, kur saulė vaikšto. Kur aš nueisiu geltonom pievom, Kur aš nueisiu geltonom pievom, saulės išvaikščiotom? Už saulės pievų ant aukšto kalno tai nusilenksiu žemei ir dangui. RUGPIŪTIS Karaliau, atleisk savo vergei ir maištininkei, nuolankiai neklaužadai, tyliai ir nenutylančiai. Tavo budeliams galvą nulenksiu, bet ginklo neatiduosiu. Tavo narvas toks pat nepalaužiamas, kaip mano laisvė. Šiltą rugpiūčio vidudienį dalinu kvapius žolynus, saulės spalvas, lietaus ir vėjo šnarėjimą, iš tavo rankų imdama duoną ir akmenį Aš meldžiuos į žvaigždę ir į žolę, Į šaltinio gyvą šventą srovę. Aš meldžiuos šįvakar už visus — Šventus ir prakeiktus — už tiesius. Katakombas — inkvizicijas — konclagerius Jungia Vienas Kraujo ir ugnies laukinis tiltas ... . . . Aukštas kalnas pelenų supiltas . .. . . . Pilkas vakaras ir paukštis pilkas... Aš meldžiuos šįvakar už visus . .. POPIETĖ Ant upės kranto Aukštoj žolėj Po dideliu gluosnio šešėliu Miega baltas arklys. Nuskambėjo sidabriniai prosenių dalgiai. Nudardėjo vieškeliais mediniai vežimai Lyg birželio perkūnija. Išdžiūvo šuliniai ir diemedžiai. Užgeso naktigonių ugnys. Ant upės kranto Aukštoj žolėj Po dideliu gluosnio šešėliu Miega baltas arklys.
|