LIETUVIŠKOS ARCHITEKTŪROS KLAUSIMU Spausdinti
Parašė Jurgis Gimbutas   

Prisimenant ALIAS vasarnamio konkursą

Praėjusiųjų metų pavasarį lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos suvažiavimo proga Toronte buvo pravestas lietuviško vasarnamio projektų konkursas. Jame dalyvavo tik penki architektai, atsiųsdami šešis projektus. To konkurso darbus labai jau kritiškai vertino Algimantas Banelis "Aidų" Nr. 9. Architektams priklauso teisė detaliau panagrinėti tų konkursinių vasarnamių planus bei fasadus ir vienaip ar kitaip vertinti jury komisijos sprendimą. Man, kaip lietuvių kaimo etnografinės architektūros mylėtojui, tasai vasarnamio konkursas rūpi, kaip dar vienas kvalifikuotų architektų bandymas prieiti prie lietuviškosios architektūros klausimo naujais projektais.

 


Konkurso sąlygose (Technikos žodis, 1969 Nr. 5-6) vasarnamių lietuviškumo sąlyga nusakyta perdaug bendrais bruožais tik dviem sakiniais: "šiuo konkursu norima paskatinti lietuviškos architektūros studijas ir jų pritaikymą gyvenime ... Išorinei vasarnamių architektūrai ir vidaus planavimui turėtų būti suteikta kiek galima daugiau lietuviškos architektūros bruožų". Nieko nepasakyta, ar tos lietuviškos architektūros ieškotina senajame Lietuvos kaime ar ir miestuose, vasarvietėse, dvaruose. O gal ieškotina ko nors visiškai naujo, tačiau lietuviško, jei bus projektuojama lietuvių architektų? Imant tautinės architektūros klausimą iš esmės, galimi bent du skirtingi požiūriai: 1. istorinis - tradicinis ir 2. nauja individuali kūryba.


Konkurso jury komisijos pirmininku buvo architektas Jonas Kova - Kovalskis, buv. Vytauto D. universiteto profesorius. Tai verta prisiminti, ką jisai rašė apie tautinių architektūros stilių problemą dar 1948 (Technikos Pasaulis Nr. 2, Wūrzburg - Schweinfurt, 1948). Tasai akademinio lygio straipsnis buvo perspausdintas "Technikos žodyje" (1966 Nr. 3) ir tebėra aktualus dabar. J. Kovos teigimu, kiekvienas architektūros stilius yra tautinis plačiąja prasme (paplinta po pasaulį) ar siaurąja prasme (lieka savame krašte). Stiliai nestovi vietoje, vystosi ar sunyksta, mainosi įtakomis su kitais stiliais. Bet jie nesikartoja, nebent kas sąmoningai pamėgdžiotų senuosius, jau atgyvenusius stilius, kaip kad buvo daroma ypatingai Amerikoje. Kaip kitur, taip ir Lietuvoje, architektūra skirstoma pagal savo paskirtį į religinę, civilinę, militarinę, miesto ir kaimo. Klaidinga manyti, kad lietuviai turi savą tautinį stilių tik kaimo architektūroje, nes Lietuvos miestų ir dvarų architektūriniai lobiai taip pat priklauso lietuvių architektūrai ir turi savų būdingų bruožų, nepaneigiant amžino įtakų žaismo. Taigi, negalima apsiriboti tik kaimo tradicija. Iš tokios pozicijos J. Kova prieina prie ateities lietuviškos architektūros kūrimo klausimo, įspėdamas, kad būtų nenatūralu mėginti susieti miestą (ir aplamai modernų gyvenimą) su jau praeitin nuėjusiu kaimu. Savo išvadas jis suvedė į šiuos reikalavimus: "Stenkimės, kad ji (naujoji lietuviška architektūra) būtų logiška. Stenkimės, kad ji būtų tinkama savo paskirčiai. Stenkimės, kad ji būtų estetiška. Atsiminkime, kad visi tie pastatai, kuriuos statėme ar statysime Lietuvoje, sudarys XX amžiaus lietuviškąją architektūrą ir kad ją vertins būsimosios kartos". Paskutinioji mintis tinka ir už Lietuvos ribų dirbantiesiems lietuviams architektams.


Pratęsdami architekto J. Kovos straipsnio mintis, kurios čia tik trumpai sutrauktos, prisiminsime, kad ir tradicinio lietuvių kaimo architektūra nėra visiškai originali ir izoliuota Vidurio Europoje. Pasikeitimo įtakomis ir panašumo randame Lietuvos kaimynų kaimuose į šiaurę, rytus ir pietus nuo Lietuvos. Tas pats pasakytina apie latvių, lenkų, gudų ar vokiečių tautines architektūras. Jos visos yra ne ryrkios spalvos, o tik atspalviai Europos kraštovaizdyje. Sakome tatai ne tam, kad nuvertintume iš tikro turtingą ir savitą lietuvių etnografinę architektūrą, o tik tam, kad nesusidarytume perdaug romantiško nerealaus vaizdo apie tą kai kurių architektų priimtą bazę naujajai lietuviškai architektūrai kurti.


Jei tada, neseniai po karo apgriautojoje Europoje galėjo atrodyti, kad gyvensime nuoseklų pereinamąjį laikotarpį, kurdami ryšį tarp praeities ir dabarties architektūrų, tai dabar, po ketvirčio šimtmečio, pergyvename nelabai nuoseklų didelį šuolį technologijoje ir architektūroje. Praeityje nauji architektūriniai stiliai atsirasdavo palaipsniui, derinant naujus reikalavimus ir iš lėto kintančią techniką prie senųjų tradicijų statybos. Dabar, technikai padarius netikėtai didelį šuolį, įvedus visai naujas medžiagas ir mechanizuotus statybos metodus, tęstinumas nutrūko. Nutrūko tęstinumas ir jaunesniųjų kartų galvosenoje. Daromi neregėti eksperimentai, kuriamos nematytos formos. Tasai veržlumas matyti ne tik Amerikoje, bet visame pasaulyje, neišjungiant nė Lietuvos, šitokiose sąlygose visuomenė negali reikalauti iš architektų, kad jie dėl siauro-kai suprastos tautinės kultūros apimties atsisakytų naujosios technologijos suteikiamų galimybių ir apsiribotų tradiciniu paveldėjimu savo kūryboje, čia užkliūvame už šio straipsnio pradžioje minėtojo antrojo požiūrio: naujosios individualios kūrybos.


Iliustracijai išveskime paralelę su naujų susisiekimo priemonių kūrimu ir jų gamyba, pavyzdžiui, automobilių, čia irgi reikia kompozicinių sugebėjimų, technologijos pažinimo, konkurencijos originalumu ir, svarbiausia, tikslingumo atitikti automobilio paskirčiai. Konstruojant naują automobilio modelį, nebenaudojami senų puošnių vežimų ar rogių ornamentai, nors jų būta įdomių ir originalių kiekvienoje tautoje. Jei lietuvio konstruktoriaus ir menininko bendromis pastangomis, parafrazuojant inžinieriaus ir architekto, būtų sukurtas geresnis modernus automobilis už dabar turimuosius, jis galėtų plačiai pasklisti po pasaulį kaip lietuviškas automobilis, štai, fiatai žinomi kaip itališki automobiliai, o volkswagenai — kaip vokiški, nors jie neturi tradicinių itališkų ar vokiškų etnografinių elementų, šitaip galima būtų žiūrėti į naujos lietuviškos architektūros kūrimą. Tuo keliu nuėjo šio šimtmečio suomių architektai ir sukūrė plačiai pasaulyje žinomą suomišką modernią architektūrą be regimų suomiškosios tradicinio kaimo etnografijos žymių. O ir jie turi charakteringų medinių pirkių, pirčių, klėčių ir liaudies meno ornamentų.


ALIAS konkurso dalyviai suprato konkurso sąlygas ta pačia pirmojo požiūrio siaurąja prasme: perkelti Lietuvos kaimo tradicinės medinės statybos etnografinius bruožus industrinio krašto miesčioniškos kultūros vasarnamiui. Atrodo, kad nebuvo bandyta paieškoti idėjų iš Lietuvos miesteliams ir kurortams būdingų vilų ar iš senųjų dvarų mažųjų rūmų bei paviljonų. Nebuvo pateikta konkursui originalių, visiškai naujų vasarnamio projektų, išeinančių iš šių laikų technologijos suteikiamų galimybių ir miesčionio atostogautojo poreikių. Tiesa, gal gautųjų projektų planuose iš dalies tie naujieji reikalavimai ir patenkinami, bet vasarnamių išorėje to nematyti. Gavome ne naujove, bet romantiška praeitimi viliojančius pastatus. Berods, atžymėtasis, bet nepremijuotas jaunojo architekto Rimo Manomaičio projektas yra naujoviškas savo perkeliamomis sienomis, bet jo brėžinių neteko matyti. Dėl tokio riboto atsiliepimo konkurso iškeltajam uždaviniui visų pirma kaltė tenka konkurso sąlygoms, neišryškinusioms savo reikalavimų platesnių j ų požiūrių. Jei lietuviui architektui pavyktų sukurti iki šiol nematytą vasarnamio tipą, savo paskirtimi ir praktiška konstrukcija geresnį už iki šiol statomus vasarnamius, tai toksai vasarnamio tipas būtų priimtas kaip lietuvio kūrinys ir tuo pačiu praturtintų lietuvišką architektūrą. Pagaliau toksai vasarnamio projektas rastų kelią ir Lietuvon, jei ne jo pirmojo autoriaus vardu, tai kitiems architektams perėmus naują idėją. Juk dabar Lietuvoje statomi modernūs pramoninės konstrukcijos kai kurie pastatai yra iš dalies nusižiūrėti Amerikoje ar kitur ir atitinkamai perkurti lietuvių architektų savosioms sąlygoms. Naujų formų ir konstrukcijų idėjų Amerikoje dabar netrūksta. Europa irgi eina tuo keliu, mainydamasi idėjomis su kitais kontinentais. Sakytume — nereikia mums kosmopolitizmo, norime tautinės architektūros. Gerai, norėkime, bet nepamirškime, kad ir istoriniai stiliai ne vienu, atveju pavirto tarptautiniais, o žinomosios tautinės architektūros pavirto tarptautinėmis, kaip graikų klasika.


Gautuosius konkurso darbus tenka vertinti ne tik estetiniu bei funkcionaliniu architektūriniu požiūriu, bet ir etnografiniu, nes tasai priėjimas buvo pasirinktas projektų autorių lietuviškajam bruožui parodyti. Neginčijame, kad lietuvių kaimo architektūra turi daugiau sukauptų savybių, natūraliai išugdytų savo laiko ir vietos sąlygose, negu monumentalioji mūrinė Lietuvos miestų ir dvarų architektūra, kurią didele dalimi kūrė ne lietuviai. Architektas, apsisprendęs tradicinės kaimo statybos bruožus susieti su moderniųjų laikų nebe kaimiškos paskirties pastatu, atsistoja prieš sudėtingą, atrodo, sunkiai sprendžiamą uždavinį. Ar suviliosi New Yorko lietuvį pirklį ar Čikagos daktarą vasaroti paežerėje ar miške pastatytoje solidžioje žemaičių jaujoje, ar erdviame aukštaičių klojime, ar puošnioje dzūkiškoje klėtyje? žinoma, viduje toksai lietuviškai nusiteikęs romantiškų polinkių vasarotojas rastų pusėtinai modernų išplanavimą ir visiškai ištaigingus įrengimus, kurie matomi konkurso projektų planuose, bet ar logiška apvilkti vasarnamį jaujos, klojimo, pirkios ar klėties rūbais?


Peržiūrėjus konkursui pateiktuosius premijuotuosius projektus, iš karto matomas vienas visiems bendras stogų ornamentas: kai kuriuose Lietuvos kaimuose matytieji puošnūs žirgeliai. Tai neginčijamai lietuviškas bruožas mums, lietuviams. Bet panagių žirgelių buvo plačiai randama Pabaltyje į šiaurę ir į vakarus nuo Lietuvos, o taip pat slavų kraštuose į pietus. Nesigilindami čia į žirgelių kilmę, susijusią su senomis žemdirbių tradicijomis, neuždrausime Lietuvos kaimynams latviams, lenkams, gudams ir vokiečiams laikyti stogų žirgelius jų pačių etnografijos dalimi. Jei I-sios premijos vasarnamio lėkštas keturiašlai-tis stogas nėra būdingas lietuvių kaimui, tai II ir III-sios premijų aukšti stogai su čiukurais yra lietuviški. Bet sąlyginai lietuviški, nes panašių yra ir Lietuvos kaimynuose. Susumuojant, matyti, kad visi trys premijuotieji projektai ieškojo lietuviškumo stogų formose ir jų ornamentikoje, įskaitant ir charakteringai išdrožinėtas briaunų lentas. Pirmosios premijos vasarnamis dar turi medines profiliuotas kolonas plačių išorinių pastogių kampuose. Jų forma būdinga lietuviškoms klėtims ir pirkių gonkeliams. Tokios kolonos būdingos ir latviškiems pastatams. Trečiosios premijos vasarnamis turi trikampį planą. Jis originalus ir sutaupo vieną sieną, bet ar jis patogus baldams išdėstyti ir plotui sunaudoti?


Lietuviško kaimo mylėtojams, kaip ir rašančiajam, tie konkursiniai vasarnamiai prabyla savo išore kaip lietuviški. Matyti, to norėjo konkurso organizatoriai ir ju-ry komisija. Lieka neatsakytas kausimas: ar tokie vasarnamiai kalbės lietuviškai ir kitataučiui? Ar jie patenkins finansiškai pajėgaus atostogautojo poreikius, kad jis ryžtųsi sau statydintis vasarnamį pagal tokius ar panašius projektus? Gyvenimas parodys, o tuo tarpu lietuvių visuomenė gali būti dėkinga premijas laimėjusiems architektams E. Arbui (I), A. Kul-pai - Kulpavičiui (II), J. Okuniui (III) ir atžymėjimus gavusiems J. Naliui ir R. Manomaičiui už jų darbą ir kooperavimą ALIAS pastangoms iš j udinti lietuviškosios architektūros klausimą. Be šių drąsių architektų darbo ir pasiryžimo eksperimentuoti neturėtume nė šios progos padiskutuoti visuomenei rūpimąjį klausimą. Tolimesniems bandymams vertėtų praplėsti lietuviškumo bazę iš kaimo į miestą ir iš praeities į ateitį, ieškant vis naujų sprendimų.

Jurgis Gimbutas