ŽEMES REFORMA IŠLAISVINTOJE LIETUVOJE

Parašė L. DAMBRA

Naują gyvenimą išlaisvintoj Lietuvoj kuriant, didžiausia bei opiausia problema be abejo bus žemės valdymo klausimas. Todėl gera, kad šis klausimas mūsų specialistų jau dabar svarstomas. Turiu galvoj agronomo dr. V. Manelio studijas tuo klausimu (žiūr. jo "Žemės reformos gairės" — Lietuvos ūkio atstatymo studijų komisijos darbų 2-as sąs., 1951 m., ir "Žemės valdymas išlaisvintoje Lietuvoje" — "Lietuva", 1952 m. Nr. 1). Tačiau demokratinėje santvarkoje tik projektus sudaro specialistai, o vieno ar kito projekto pasirinkimą nulemia plačioji visuomenė. Kad tas pasirinkimas būtų tikslingesnis ir lietuvių tautai naudingesnis, reikia, kad ta plačioji visuomenė būtų su tuo klausimu geriau susipažinus. Juo ji geriau tuose klausimuose orientuo-sis, juo didesnis bus laidas, kad klausimo sprendimas eis tikslesne kryptimi. Dėl to manau, kad šio svarbaus klausimo svarstymas ne tik specialiuose, bet ir bendro pobūdžio žurnaluose bei laikraščiuose yra visai vietoj. Ta mintimi vadovaujantis atsirado ir šios pastabos. 1.  Busimos žemės reformos motyvai Prileidžiant, kad kolektyvinė ūkininkavimo sistema — sovietiniai kolchozai būsimoje Lietuvoje pasilikti negalės, žemės valdymas turės pereiti į privačias rankas. Ryšium su tuo iškyla žemės ūkio vieneto dydžio klausimas, kuris bus pirmaeilės svarbos. Dr. Manelis iškelia du pagrindinius motyvus, kurie turėtų lemti būsimųjų ūkių dydį, būtent ūkinį ir socialinį motyvą. Ūkiniu atžvilgiu geriausias ūkis yra tas, kuris yra našiausias, pelningiausias. Šiuo atžvilgiu būtų pateisinami ir stambūs ar net labai stambūs ūkiai, jeigu pasirodytų, kad jie yra pelningiausi. Tačiau kartu čia iškyla ir socialinis momentas. Šalia turtingųjų ūkininkų neišvengiamai egzistuotų ir neturtingų, minimalių ūkių ūkininkų daugybė, ir pagaliau trečia žemės ūkio žmonių katagorija — didelių ūkių samdomieji darbininkai, be kurių šie ūkiai neišsiverstų. Tokiu atveju susidaro dideli socialiniai skirtumai, kurie aplamai viso krašto gerovės atžvilgiu nėra teigiamas dalykas. Dėl to dr. Manelis prieina išvadą, kad privatūs žemės ūkiai turėtų būti riboti, nustatant tiek minimalines, tiek maksimalines privataus ūkio dydžio ribas. Minimalinėms riboms motyvai yra ūkiniai — ūkis turi būti bent tokio dydžio, kad viena šeima iš jo galėtų pragyventi. Maksimalinių ūkio ribų reikalauja socialiniai motyvai. Aplamai su tokia pažiūra galima sutikti. Reikia betgi pažymėti, kad ūkiniai bei socialiniai motyvai nėra vieninteliai, kurie turėtų lemti vienokį ar kitokį žemės ūkio santvarkos klausimo sprendimą. Nemažiau svarbūs yra ir tautiniai bei politiniai motyvai, kurie to klausimo nagrinėtoj ų dažniausiai neliečiami arba tiesiog nevertinami. Reikia ypatingai pabrėžti, kad iš visų privatinės nuosavybės rūšių žemė tautinės egzistencijos atžvilgiu yra svarbiausia ir reikšmingiausia žmogui ir kad ūkininkų luomas, bent iki šiol, sudaręs kiekvienos tautos pagrindą, geriausiai reiškė tautos individualybę. Miestų gyventojų tautiniai skirtumai mažiau ryškūs negu kaimo, ir miestas greičiau nutausta negu kaimas. Prisiminkime, kad priešnepriklausomybinia's laikais didesni Lietuvos miestai, net lietuviškų kaimų aplinkumoje, jau buvo dažnai nebelietuviški. Todėl reikia sutikti ir su pažiūra tų, kurie sako, kad kiekviena šeima turėtų bent kokį žemės sklypą, nors ir tik daržą ar sodelį. Kad ir nedidelis nuosavos žemės gabalas stipriau suriša žmogų su ta žeme, o tuo pačiu ir su tuo kraštu, kuriame jis gyvena. Žemė duoda šeimai tėviškę, kuri yra pagrindas kurtis tautiniams papročiams bei tautinei kultūrai. Tėviškė reiškia tą konkretų ryšį su tėvyne, dėl to ji yra savo krašto meilės ugdytoja bei stiprintoja. Kas yra užaugęs be tėviškės, pavyzdžiui keliaujantis iš vietos į vietą dvaro kumetis ar miesto darbininkas, tas neturi nė tokio stipraus prie savo krašto prisirišimo. Dėl to žemės ūkis yra ne tik ekonominis, bet kartu ir reikšmingas tautinis bei moralinis veiksnys, nes kaimo aplinkoje susiformavę papročiai bei tradicijos yra reikšmingi visos tautos moralei. Todėl sprendžiant išlaisvintos Lietuvos žemės ūkio problemą, negalima užmiršti nė šio trečiojo — tautinio motyvo. Jis gali būti nereikšmingas ar mažai reikšmingas dideliems kraštams, kaip pvz. Jungtinėms Amerikos Valstybėms, bet jis visada bus reikšmingas mažoms tautoms, kurios nemaža pastangų turi dėti savo egzistencijai išlaikyti. Jeigu tad ekonominis atžvilgis reikalauja, kad žemės ūkis būtų kiek galint pelningesnis, o socialinis atžvilgis — kad nebūtų per didelės žmonių nelygybės turto atžvilgiu, tai tautinis atžvilgis reikalauja, kad kuo didesnis krašto gyventojų skaičius turėtų žemės nuosavybės. Užtat jei grynai ekonominiu atžvilgiu žemės ūkio dydžio ribojimas galėtų būti ir nereikalingas, tai socialiniu ir tautiniu atžvilgiu maksimalinė riba yra būtina, turint, žinoma, galvoj faktą, kad norinčių turėti žemės bus daugiau, negu bus galimybių juos patenkinti. 2. Privataus žemės ūkio dydžio klausimas. Žemės valdymo klausimas šiandien sprendžiamas tarptautiniu mastu tarptautinėse konferencijose. Juo yra susidomėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija. Amerika, Siamas, Brazilija ir Pakistanas bendra rezoliucija pasisakė už pasaulinio masto žemės reformos programą, kurią parėmė ir Jungtinių Tautų Ekonominė ir Socialinė Taryba. Rezoliucija siūloma kiekvienam imtis priemonių žemės ūkio našumui kelti. Kaip viena iš tokių priemonių nurodoma ir didelių žemės nuosavybių padalinimas. Rezoliucijos siūlymus stipriai remia Amerika, kuri energingai gina šeimos ūkio sistemą. Šeimos ūkiu vadinamas tokio dydžio ūkis, kurį pajėgia apdirbti viena šeima. Dr. Manelis tuo klausimu rašo: "Ekonomistai, sociologai ir politikai, kurie tiesiogiai nėra interesuoti kurios nors grupės interesų gynimu, bet pirmon eilėn stato bendrąjį reikalą, pasisako už ūkininkų šeimos ūkius, kaip dabartiniame istorijos tarpsnyje vieną iš labiausiai tinkamų žemės valdymo formų. Šitoks pasisakymas anaiptol nereiškia, kad ūkininkų šeimos ūkiai būtų idealus visais atžvilgiais problemos sprendimas. Ir jis turi silpnų vietų. Bet tokioje politinėje ir socialinėje santvarkoje, kuri respektuoja atskiro asmens laisvę, jo individualų pasireiškimą, kuri rūpinasi bendrąja visų gyventojų gerove ir socialiniu teisingumu, šiuo metu žemės valdymo srityje ko geresnio kaip ūkininko šeimos ūkiai nesurandama". ("Lietuva", 1952 m., Nr. 1, 13-14 psl.). Ir iš tikrųjų, šeimos ūkis, atrodo, yra tas aukso vidurio kelias kitų žemės valdymo formų atžvilgiu. Šiandien yra žinomi du kraštutiniai žemės valdymo būdai. Iš vienos pusės, yra kraštų, turinčių žemės savininkų, kurie valdo milžiniškus žemės plotus, pvz. Pietų Amerikoj, kai kuriuose Azijos kraštuose ir kitur. Iš kitos puses, yra kraštų, kur nėra leidžiama jokia žemės nuosavybė, pvz. Sovietų Sąjungoj. Abiem atvejais žemę dirba žmonės, kurie yra arba skurdžiai, arba baudžiauninkai. Didesnių negu šeimos ūkių problemą sudaro tai, kad tokie ūkiai turi naudotis samdomais darbininkais. Neriboto ūkio dydžio šalininkai pasakytų, kad sprendžiant žemės ūkio darbininkų klausimą, reikia ne ūkius mažinti, bet pasirūpinti tinkamu darbininkų atlyginimu bei socialiniu draudimu. Deja, ligšiolinė gyvenimo praktika rodo, kad žemės ūkis nepajėgia savo darbininkų aprūpinti taip, kaip aprūpinami pramonės darbininkai. Žemės ūkio samdiniai — bernai, mergos, kumečiai buvo blogiausiai atlyginami darbininkai ir neturtingiausia visuomenės dalis. Net Sovietų Sąjungoj, kur pramonę ir žemės ūkį tvarko valstybė, pramonės darbininkai jaučiasi geriau, negu kolchozininkai, kurie, jei tik gali, sprunka į miestą. Kai lietuvių ekskursija prieš karą lankėsi Sovietijoj, tai vienam jų teko pasikalbėti su fabriko darbininku Leningrade. Tas darbininkas anksčiau buvo kolchozninkas. Dabar jis mieste uždirba tiek, kad gali kitos šeimos kambary išsinuomoti lovą su teise pernakvoti (kojka s pravom perenočevat), bet vistiek jam čia esą geriau negu kolchoze. Kai atlyginimai žemės ūkio darbininkams yra maži, tai kas gali vilioti darbininką pasilikti kaime? Niekas. Mieste yra nepalyginti daugiau galimybių tapti daugiau ar mažiau savarankiškam, nepriklausomam, įsigyti nejudamo turto. Galima atidaryti krautuvę, dirbtuvę arba bent įsigyti nuosavą butą ar namą. jMieste ir fabriko darbininkas nėra surištas su vienu fabriku. Visų tų galimybių beveik nėra kaime. Vienintelis beveik objektas, kurį darbininkas galėtų kaimo aplinkumoje įsigyti kaip nejudamą turtą, yra ta pati žemė, kurią jis dirba. Bet jos įsigyti apsimoka tik tada, kai pajėgiama įsigyti tiek, kad ji sudarytų pragyvenimo pagrindą. Žodžiu, kaimo aplinkumoje darbininkui prasimušti, tapti daugiau nepriklausomu, įsigyti turto tėra vienas beveik kelias — įsigyti pačiam ūkį. Dėl to atrodo, kad žemės ūkio darbininko ekonominis stiprėjimas natūraliai veda prie žemes nuosavybės įsigijimo. Įsigijęs nuosavos žemės, darbininkas jau nesutiks būti žemės ūkio samdiniu. Bent ligšiolinė praktika rodė, kad žemės ūkio samdiniai savo padėtimi buvo labiausiai nepatenkinti ir iš tos padėties veržėsi arba į miestus, arba stengėsi tapti savarankiškais ūkininkais. Kiekvienas kumetis svajojo tapti bent žemės nuomininku ar pusininku. Teoriškai, žinoma, galima prileisti, kad žemės ūkio darbininkas galėtų būti atlyginamas neblogiau, negu pramones darbininkas, ir kad ateityje, kai kaime kultūrinės sąlygos bus neblogesnės negu mieste, žemės ūkio darbininkas nesiverš iš kaimo kitur. Tačiau šis idealas yra tiek tolimas, kad apie tokias galimybes tuo tarpu nedaug ką konkretaus galima pasakyti. Praktiškai, kaip augščiau jau matėme, ir ši žemės ūkio samdinių problema šiuo metu sprendžiama tuo būdu, kad einama prie šeimos ūkio sistemos realizavimo, kur samdiniai nereikalingi. Atrodo, kad juo plačiau šeimos ūkio sistema bus realizuota, juo radikaliau bus išspręsta ir žemės ūkio samdinių problema. Suprantama, kad šeimos ūkiai dydžio atžvilgiu gali būti labai nevienodi. Tai priklauso nuo ūkio pobūdžio, mechanizacijos galimybių ir kitų veiksnių, kurie įvairiuose kraštuose gali būti labai nevienodi. Dr. Manelis prileidžia, kad išlaisvintoje Lietuvoje minimalinė ūkio dydžio riba galėtų būti 10-15 ha, maksimalinė tarp 50-80 ha ir optimalinė — 20-30 ha, "esant vidutinės kokybės žemei ir neblogai ūkio padėčiai". Tokiam projektui sunku kas beprikišti. Norėčiau tik pirmiausia pastebėti, kad jis aplamai atitinka šeimos ūkio principą. Ir tai yra svarbiausia. Formuluojant šeimos ūkio principą plačiau, galima būtų sakyti, kad mažiausias šeimos ūkis galėtų būti toks, kuris vienai šeimai leidžia išsiversti, o didžiausias toks, kurį viena šeima pajėgia apdirbti. Turint tai galvoje, specialūs ūkiai galėtų būti ir mažesni, negu 10 ha. Nemanyčiau betgi, kad Lietuvos sąlygomis viena šeima pajėgtų išdirbti daugiau, negu 50-80 ha. 3. Priekaištai žemės ūkio dydžio ribojimui Pasisakymas už šeimos ūkį reiškia kartu pasisakymą ir už žemės ūkio dydžio normavimą. Yra betgi žmonių, nors gal ir nedaug, kurie abejoja, ar reikia nustatinėti maksimalinę žemės ūkio normą. Tarp tokių yra ir Vladas Juodeika, kuris savo pažiūras yra išdėstęs "Lietuvos" žurnale (1953 m. Nr. 3, 47-54 p.). Čia jis rašo: "Antra vertus, tenka pasvarstyti, ar i! viso tikslinga nustatyti visiems atvejams ir visiems laikams maksimalią ūkio normą. Nei prekyboje, nei pramonėje, nei finansuose, nei transporte nebuvo ir nebus nustatoma privačios nuosavybės maksimali norma. Kodėl žemės ūkis turėtų sudaryti išimtį? Formuluojant žemės reformos gaires, teks remtis ūkio sumetimais, t. y. priimti dėmesin ūkio našumą bei produktingumą, paliekant nuošalyje visuomeninius socialinius požiūrius. Jei pramonė, prekyba ir bankai tvarkomi grynai ūkiniais principais ir nesaistomi vadinamų visuomeninių socialinių motyvų, kodėl žemės ūkiui turi būti išimtis? Jei dr. agr. V. Manelis sutinka, kad ir 100 ha, ir 150 ha, ir 200 ha ūkiai pateisinami, tai kodėl juos drausti? Kodėl varžyti savininką, kuris savo darbštumu, sugebėjimu ryžtasi įsigyti žemės daugiau, kaip maksimali norma le'džia, kad galėtų dar vaisingiau gaminti?" Iš to atrodo, kad V. Juodeika yra liberalinio ūkio šalininkas, to ūkio, kuris vadovavosi šūkiu laissez f aire. Jis norėtų, kad ūkiniai santykiai būtų paremti konkurencija bei "natūralia žemės valdymo raida". Tai matyti iš jo žodžių: "Neturėtų būti bloga, jei stambesnio ūkio savininkas, mokėdamas progresyvius mokesčius ir vykdydamas socielinių įstatymų reikalavimus, sugebės konkuruoti vidutinius ir smulkiuosius ūkininkus. Kodėl neleisti laisvos, natūralios žemės valdymo raidos, jei tokia pripažįstama kitoms ūkio šakoms?" (ibid. 53). Atrodo, kad tokios pažiūros yra gerokai senstelėjusios. Jos buvo gyvos kapitalistinės gadynės žydėjimo laikotarpyje. Šiandien ir tokioje kapitalizmo šalyje kaip Amerika padėtis yra visai kitokia, negu buvo anksčiau. Amerika nebėra gryna kapitalizmo šalis, nes šiandien čia daug kas varžoma ir normuojama, ir varžoma kaip tik visuomeniniais socialiniais sumetimais, kuriuos V. Juodeika norėtų "palikti nuošalyje". Amerikoje veikia prieštrestiniai įstatymai, kurie saugo vidutinių ar smulkių verslininkų interesus. Dabartinis teisingumo ministeris Brownell tokių įstatymų reikalingumą ypač pabrėžė sakydamas, kad antitrestiniai įstatymai turi apsaugoti "politinės filosofijos vidurio kelią, kurio tikslas pašalinti grobikiškas praktikas". Jeigu nebūtų normuojamųjų įstatymų, tai be abejo masė smulkių prekybininkų, verslininkų bei ūkininkų būtų seniai nukonkuruota stambiųjų kapitalistų. Kapitalistų skelbiama laisva konkurencija ūkyje yra ne kas kita, kaip darvinis-tinė stipresniojo teisė, kuri veda prie silpnesniojo žlugimo ar pavergimo stipresniajam. Todėl klasiškas kapitalizmas nėra suderinamas su demokratija, nes jis įveda ekonominę diktatūrą. Tuo tarpu šiandien siekiama ne tik politinės, bet ir socialinės bei ekonominės demokratijos, kuri reiškiasi ne tik visų piliečių teisių lygybe, bet ir kiek galint lygesniu bei teisingesniu ekonomnių gerybių paskirstymu. Visų šių pastangų rezultatas yra tas, kad šiandien Amerikoje skaičius turtuolių, turinčių žymesnes pajamas, yra palyginti nedidelis. Iš kitos pusės, Amerikos turtuolių pajamų nuošimtis mažėja, o neturtingųjų didėja. Per paskutinius du dešimtmečius turtingųjų pajamos krito 10%, kai tuo tarpu vidutinio turtingumo žmonių pajamos padidėjo 15%, o mažiausiai pasiturinčių padidėjo 30%. Šiandien Amerikoj nedaug tėra gyventojų, kurie gyvena tik iš uždarbio. Daugumas turi nuosavybės nejudamo turto ar kitokiu pavidalu. Čia vyksta vadinamoji kapitalo demokratizacija, nes daugumas krašto gyventojų — darbininkai, ūkininkai, tarnautojai — yra iki tam tikro laipsnio ir gamybos priemonių bei bankų savininkai. Apie 7 milijonai asmenų savo akcijomis dalyvauja didžiųjų Amerikos pramonės korporacijų veikloje, o kitose firmose dalyvauja keliolika milijonų akcininkų. Aštuoniasdešimt šeši milijonai gyventojų turi draudimo polisus. Visa tai įvykti galėjo tik todėl, kad Amerikoje nėra paliktas atviras kelias visiškai "laisvai konkurencijai" ir kad ūkio tvarkytojams rūpi ne vien "ūkio našumas bei produktingumas", bet kaip tik atsižvelgiama ir į "visuomeninius socialinius požiūrius". Jeigu tad šitaip yra Amerikoj, tai savaime suprantama, kad tokio pobūdžio valstybei kaip Lietuva tie socialiniai požiūriai yra svarbesni, o dar svarbesni yra tautiniai politiniai požiūriai. Dėl to visi, kurie kalba apie būsimą Lietuvos žemės ūkio santvarką, turėdami galvoj tik grynai ūkinius požiūrius ir užmiršdami ar nevertindami jau minėtų kitų, tie žmonės kalba apie abstraktų kraštą, kuris, tartum kokia sala, yra izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio ir neturi savų ne tik socialinių, bet ir tautinių bei politinių problemų. Galima sutikti su V. Juodeika, kad išlaisvintoj Lietuvoj, tvarkant žemės ūkį, "politinis socialinis motyvas atrodys visai kitoj šviesoj, kaip kad jis atrodė 1919-1924 metais", bet iš to neišeina, kad tas politinis socialinis motyvas dabar būtų mažai reikšmingas ir svarbus. Juozas Bakys - Nuodemė Spalvota majolika Dėl to neatrodo, kad 150, 200 ha ar dar didesni ūkiai busimoj Lietuvoj galėtų būti dėl minėtų motyvų pateisinami. Jeigu sutiktume su V. Juodeika, kad išlaisvintoj Lietuvoj senų ūkio savininkų mažai bebus likę, kad kraštas bus tam tikra prasme "tabula rasa", kurį galima bus parceliuoti kaip norint, tai juo labiau kyla klausimas, kas gi sutiks būti didžiųjų ūkių darbininkais samdiniais, be kurių šie ūkiai neišsivers? Nejaugi ta tabula rasa būtų taip parceliuojama, kad vieni gautų didelius ūkius, o kiti nieko negautų ir būtų priversti likti šių didžiųjų savininkų samdiniais? Man rodos, nereikia daug nė aiškinti, kad tautiniai politiniu bei socialiniu atžvilgiu visuomet yra naudingiau, kad 200 ha valdytų keturi ar penki savininkai po 40-50 ha, negu vienas savininkas, kuriam turėtų dirbti kelios kumečių šeimos, tegu ir socialiniu draudimu aprūpintos taip kaip pramonės darbininkai. Turint galvoj dar tą faktą, kad 200 ha ūkis ir grynai ūkiniu atžvilgiu Lietuvoj nebuvo našesnis, negu 50 ha ūkis, darosi aišku, kad didesni negu vienos šeimos ūkiai negali būti pateisinami. Kraštui svarbu abu dalykai—žemės ūkio našumas, kaip ir žemės savininkų-ūkininkų skaičius. Juo krašte daugiau žemės ūkio savininkų ir juo mažiau jame kumečių bei kitokių samdinių, juo tautiniu bei socialiniu atžvilgiu kraštui sveikiau. Suprantama, kad ūkininkų skaičius kiekviename krašte gali būti ribotas, nes ūkių smulkinti iki begalybės negalima, tačiau iš kitos pusės, nėra reikalo leisti žemės ūkio vienetui pereiti ribą, už kurios jis be samdinių negali būti naudojamas. Jei tokie didesni ūkiai daug kur bent iš dalies gali būt pateisinami senos ūkio sistemos bei tradicijų, tai vykdant naują žemės reformą leisti didesnius negu vienos šeimos ūkius reikštų šiandien ne pažangą, bet atžangą. Išlaisvintoj Lietuvoj, kuri bus pergyvenusi komunistinės santvarkos laikotarpį, gaivinti ar bent toleruoti seną dvarininkų-kumečių sistemą socialiniu bei tautiniu atžvilgiu būtų tiesiog pražūtinga. Del to šiandien nėra nė vieno krašto, kur būtų vykdoma reforma privačių žemės ūkių stambinimo linkme, bet visur vyksta procesas priešinga linkme. Suprantama, kad maksimalinis šeimos ūkio dydis nebūtinai turi būti visą laiką pastovus. Jis gali didėti, didėjant žemės ūkio mechanizacijai. Tačiau ir kraštui pramonėjant, ir žemės ūkio mechanizacijai didėjant, vargu iš šeimos ūkių bus grįžtama į stambesnių ūkių sistemą, kur turėtų būti naudojama nuolatinė samdomojo darbo jėga. Dėl to pasaulinėje žemės valdymo konferencijoje, įvykusioje 1951 m. Madisone, Wis-consino valstybėje, Vokietijos žemės ūkio profesorius Schiller pasisakė už šeimos ūkio sistemą, nepaisant, kad Vokietija yra didžiai pramoningas kraštas ir žemės ūkio našumas jam labai svarbu. Pažymėtinas čia ir tas faktas, kad tautiniu, o iš dalies ir socialiniu atžvilgiu, žemės ūkis ir kitos ūkio sritys negali būti vertinami vienodu mastu. Pramonės, prekybos ir kai kurių kitų ūkio sričių privatinės nuosavybės maksimalinių ribų nustatymas nėra toks svarbus ar reikalingas, kaip žemės ūky. Čia turiu galvoj, žinoma, ne kokią abstrakčią valstybę, bet tokį konkretų kraštą kaip Lietuva. Turint galvoj prielaidas, kad, pirma, ir išlaisvintoji Lietuva bus iš esmės dar žemės ūkio kraštas ir, antra, kad ūkininkas yra pastoviausias, ištikimiausias ir svetimoms įtakoms atspariausias krašto elementas, reikia daryti išvadą, kad tautiniu atžvilgiu svarbu turėti kiek galint daugiau savarankiškų ūkininkų. O tai galima pasiekti tik nustačius maksimalinę privataus žemės ūkio dydžio ribą. Tuo tarpu kitose ūkio srityse tai nėra tiek svarbu ar reikalinga, kadangi kitos ūkio sritys, kad ir būdamos ūkiniai nemažiau svarbios negu žemės ūkis, nėra tiek reikšmingos tautinės egzistencjai išlaikyti. Dėl to čia varžymai ar apribojimai gali būti daug mažesni. Pagaliau vadovaujantis tuo nusistatymu, kad svarbu turėti kuo daugiausia žemės savininkų ir kuo mažiausia žemę dirbančių samdinių, reikia pažymėti, kad kraštui nėra labai naudingi fiktyvūs ūkininkai, kurių skaičius nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniaisiais metais didėjo. Turiu galvoj tokius ūkių savininkus, kurie patys žemės nedirbo, nes jie buvo kokie valdininkai ar verslininkai ir gyveno miestuose, o jų žemes dirbo arba nuomininkai, arba šiaip samdomi darbininkai. *) Kadangi išlaisvintoj Lietuvoj daug žemės bus valstybės žemės fondo žinioj, tai valstybės ir tautos labui žemė turėtų būti skiriama tiems, kurie norės ją patys dirbti, o ne tiems, kurie atsivežę pinigų norės jos prisipirkti tam, kad kiti jiems dirbtų. Dėl to žemės ūkio politika turėtų vadovautis šūkiu: žemė tiems, kurie ją patys dirba! ------------- *) Buvo beįsigalį ir tokie papročiai, kad augštas valstybės pareigūnas, be augštos algos, be nuosavo namo ar vilos, stengėsi turėti ir nuosavą dvarą, o tokiam pareigūnui mirus, šeima dar gaudavo ir pensiją.