LIETUVIŲ KALBA Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
VIEŠAJAME LIETUVOS 16—17 AMŽ. GYVENIME

ŽIUPSNELIS MEDŽIAGOS IS ROMOS ARCHYVŲ

(TĘSINYS)
 
IV. Lietuvos bažnytinės hierarchijos nusistatymas.

Kokių pastangų yra buvę Lietuvos bažnytinėje hierarchijoje palaikyti liaudies kalbai pastoracijoje, yra sunkiai atsakomas klausimas. Rodos, dar niekur nepasisekė užtikti jokio reikšmingo duomens iš Vilniaus diecezijos. Jėzuitų įkūrėjas Vilniuje Protasevičius (fl579. XII. 31) pats buvo kilęs iš Kraisko (Minsko srityje). Išskyrus du jo energingus raštus popiežiui ir nuncijui apie reikalą lietuviškai mokantį Giedraitį paskirti Medininkų vyskupu,30) daugiau nebesigirdėjo. Jurgis Radvila labiausiai rūpinosi Vilniuje kova su protestantais, kur tik sugriebęs degino jų knygas, o po dešimtmečio (1581-91) tapo Krokuvos vyskupu. Pasibaigus aštuonerių metų vakansijai, atėjo nuo 1600 m. vienas po kito vyskupai Benediktas Vainius (Voina), Eustachius Valavičius, Abromas Vainius, Jurgis Tiškevičius (11655). Iš jų ganytojavimo Vilniaus vyskupijoje lietuviškos sielovados reikalu dar nieko neaptikome. Pagaliau nežinome, ar tie keturi vyskupai, išskyrus Abromą Vainių, net lietuviškai patys nors kiek mokėjo. Vilniaus vyskupija tautiniu atžvilgiu buvo mišri, o gudai unitai sudarė nuo 16-tojo amž. galo didelę jos dalį. Gudiškai vyskupijos daliai buvo ir atskiras sufraganas. Vilniaus kapitulos aktai rodo, kad jos sudėtis buvo daugumoje iš ateivių, gerų beneficijų j ieškotojų. Vienu metu vysk. Protasevičiaus laikais kapituloje, išskyrus pilnų šventimų neturinti gudą Koryzną, visi kiti kapitulos nariai neturėjo Lietuvos pilietybės, t. y. buvo atkeliavę iš Lenkijos.

Daug laimingiau buvo susiklostę santykiai Žemaičiuose. Kaip žinome, Giedraičiui lietuvių kalbos mokėjimas buvo padarytas vienu iš svarbiausių argumentų įsėsti į Medininkus, nors konkurentą lenką J. Voroneckį stipriai palaikė keli galingi veiksniai ("Aidai", 1951 m. Nr. 5, 6). Kad Giedraitis pats pamokslus parapijose lietuviškai sakydavo ir žmonių išpažinčių jų kalba klausydavo, yra žinoma nuo seno. Daug mažiau minimi jo įpėdiniai. Yra tačiau duomenų teigti, kad visi keturi pirmieji Žemaičių vyskupai po Giedraičio mirties arba patys mokėjo gerai lietuviškai, arba lietuvių kalba rūpinosi pastoracijoje ir veikė Giedraičio "mokyklos" dvasioje, palaikydami jo tradiciją. Tai buvo Nikalojus Pacas, Stanislovas Kiška, Abromas Vainius, Melchioras Geišas.

Ar pats N. Pacas (Žemaičių vysk. 1610-18 m.) mokėjo lietuviškai, atrodo, nesunku įrodyti. Prof. Vcl. Biržiška, pvz., samprotauja, jog jis galėjo būti net autoriumi to lietuviško sveikinimo, kuris buvo surašytas ir išspausdintas Žygimanto Vazos garbei, kai jis 1589 m. lankė Vilnių ir akademiją.04) Volynijos lenką Jablonskį, tapusį Kražių klebonu, Pacas nuolat ragino, kad tas mokytųsi lietuviškai.65) Neturėjo Pacas sveikatos ir gydėsi Paduvoje. Iš ten jis rašė Romon kardinolui Borghesei, rekomenduodamas išlavintą ir gabų Vilniaus domininkoną Paulių. Pacas valstybės sekretoriui pažymi, kad tas vienuolis bus labai "naudingas Dievo Bažnyčiai ir Tėvynei dėl labai gero (ypatingo) lietuvių kalbos mokėjimo" — "ob singularem idiomatis Lithuanici cognitio-nem".86)

Daugiau žinome apie raseiniškį bajorą Merkelį Geišą, Elijošiaus sūnų, iš čia "Heliaszę-wicz" dažnai vadinamą. Jis buvo Giedraičio auklėtas, mokytas, jo paties į kunigus įšvęstas (1595). Tuoj jaunas kunigas Merkelis tapo seno Merkelio sekretoriumi. Vyskupas jį labai brangino, kaip kunigą mokantį lietuviškai.67) Pagarsėjo Geišas savo pamokslais ir uoliu pareigingumu. Kai Geišas buvo statomas kandidatu į vyskupus (1631), Vilniaus kanauninkas ir Kauno klebonas B. Češinskis liudijo, kad jis "dažnai matydavo Melchiorą savo parapijoje Kražiuose pamokslaujantį, per ištisas dienas beklausantį išpažinčių, kitas bažnytines pareigas rūpestingai ir uoliai pildantį ir ypatingu atsidavimu besirūpinantį eretikus atversti."08) Iš kito liudininko patiriame, kad Geišas buvo "uolus pamokslininkas žemaičių kalba".09) Lietuvos kancleris Stanislovas Albrechtas Radvila apie jį teigia: "Jis labai dažnai pamokslauja lenkiškai ir lietuviškai".70) Pagaliau įdomiausiai pareiškia tik vienas Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius. Geišo paskyrimą Medininkų vyskupu jis laiko svarbiu dslyku, "nes jis moka žemaičių kalbą, visai skirtingą nuo lenkų kalbos, o žemaitiškai, išskyrus dabartinį kandidatą (Geišą), beveik jokis vyskupas nebemoka".71)

Su šitokiomis rekomendacijomis įsėdo į Varnių katedrą antras Merkelis ir jis pateisino į jį sudėtas viltis. Tik staiga 1633 m. pradžioje jis mirė.72) Tokia pat lietuviui gana artima pirmos 17 amžiaus pusės asmenybe buvo Medininkų sufraganas Jonas Kazakevičius, bent 12-ka metų jaunesnis už Geišą. Jis taip pat buvo Giedraičio mokytas ir įšventintas ir pagarsėjo, kaip pamokslininkas. Ir jis "žemaitiškai" sakydavo pamokslus, kaip tai įsakmiai yra paliudyta.73) Būdamas klebonu jis per teismus atkovojo iš kalvinų"visą eilę bažnyčių. Kazakevičiaus byloje į sufraganus Nemakščių klebonas Miniota 1642 m. liudijo, kad Kazakevičius esąs jau penkiolika metų Šiluvos klebonu, o bažnyčią ten jis pats pastatęs.74) Ten jis įsteigė ir savo mokyklėlę.75) Ir "Kantičkose" apie Kazakevičių, kaip apie bažnyčių atkovotoją ir Šiluvos atstatytoją, buvo sudėti posmai.76)

Buvo ir daugiau giedraitinės dvasios kunigų, bet jų veiksmas nebe taip ryškus Vatikano versmėse. Jos mums pakankamai neišryškina nė veiklą dviejų vyskupų, apie kuriuodu turėjome chronologiškai kalbėti dar prieš Geišą: tai vysk. Stan. Kiškis (1618-26) ir Abromas Vainius (1627-30). Apie paskutinį aiškiai žinome iš jo bylos, kai jis buvo keliamas iš Žemaičių į Vilnių, jog jis mokėjo lietuviškai77) Iš St. Kiškos (Kiškio) bylos to nematyti.78) Jis pagarsėjo savo iki tol neįprastais kovos metodais prieš protestantus. 1620 m. vidurvasaryje, grįždamas iš Airiogalos bažnyčios vizitacijos, pats vyskupas liepęs žmonėms sunaikinti ir sudeginti evangelikų "soborą" Žemaičiuose Geluvoje.78) Nežinome apie jo paties veiklą liaudies kalba pastoracijoje. Nežinome taip pat, ar Geišo įpėdinis ir veiklus vyskupas Jurgis Tiškevičius mokėjo lietuviškai. Iš trijų jį tiesiogiai liečiančių kanoniškų procesų, kur eilė liudininkų pasisako apie jo gyvenimą, apie tai visai nekalbama.80) Gal dar atsiras medžiagos, iš kurios pasiseks įrodyti,81) kad tas iš Liet. Brastos vaivadijos (Vistric) kilęs ir Krokuvoje mokslus ėjęs Žemaičių ir Vilniaus vyskupas, kuriam rūpėjo pastoracija, ne tik rūpinosi sielovada liaudies gimta kalba, bet ir pats lietuviškai pramoko. Iš iki šiol turimų duomenų esame linkę samprotauti, jog Varnių katedroje Giedraičio "mokyklos", jo nusistatymo tęsėjai užsibaigė su vysk. Geišo mirtimi. Dvidešimt metų po Giedraičio mirties yra lyg jo tąsa. Toliau atėjo į Žemaičių vyskupus eilė stambių didikų sūnų: J. Tiškevičius, P. Parčevskis, Aleksandras Sapiega, Kazimieras Pacas, J. Krišpinas, Paulus Sapiega (11715). Nuo 17-tojo amž. vidurio lietuviškoji kryptis čia ėmė nykti.

V. Vietinių kunigų trūkumas ir jų paruošimo sunkumai.

Pagaliau lietuvių kalbos teisėms Bažnyčioje apsaugoti daug reikšmes galėjo turėti vietinių kunigų paruošimas. Kurios buvo priežastys, kad tas lietuvių "kunigų badas" jaučiamas ne tik reformacijos metu, bet ir šimtą metų vėliau. Apie jį kalba dar Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius,82) ir tos kalbos nesiliauja ir po jo. Vadinasi, kunigų trūkumas neišnyko ir tada, kai jau Vilniuje veikė Akademija (nuo 1579), dvi kunigų seminarijos (nuo 1582 m.), jėzuitų kolegijos Vilniuje ir Kražiuose.

Tad kurios buvo to priežastys?

Jų būta labai įvairių ir nevienodos reikšmės. Lietuvos Bažnyčios interesams nebuvo naudinga, kad hierarchinės priklausomybės atžvilgiu Lietuva nesudarė atskiros bažnytinės provincijos. Bažnytinio gyvenimo praktikoje ji ėmė su-bordinuotis Lenkijos primui. Šitaip šalia politinio artėjimo ryškėjo hierarchinis priklausomumas Gniezno arkivyskupui. O eilė Gniezno arkivyskupų 16-me amž. buvo stipriai užsikrėtę ano meto bajorijos ir didikų gyvenimo ydomis.83) Vilniaus ir Žemaičių vyskupų priklausomumas Gnieznui protarpiais būdavo miglotas, bet 16-me amž. provincijos sinoduosna paprastai atvykdavo ir kuris Lietuvos vyskupų ar jų atstovas. Ten tačiau mažai būdavo rūpinamasi Lietuvos Bažnyčios reikalais, ir apie vietinių Lietuvos kunigų dauginimą nekalbėta. Tas kunigų trūkumas Lenkijos dvasiškijai, besitaikstančiai į kapitulų ir klebonų beneficijas, teikė tam tikrų patogumų.
Tačiau svarbesnė priežastis kunigų trūkumui suprasti buvo kita. Aštri luominių santykių pertvara buvo savaime Didž. Lietuvos Kunigaikštystėje nužymėjusi socialines vietas bajorui ir valstiečiui. Privilegiją eiti mokslą teturėjo bajoras. Lietuvos Statute jam buvo garantuota ir teisė išvažiuoti lavintis į užsienį. Galėjo dar mokytis koks pasiryžėlis miestietis. O valstiečių masė buvo atitverta į baudžiavinę padėtį. Iš Lietuvos augštesnių luomų (bajorų, didikų) pasirinkimas "kunigo pašaukimo" negalėjo būti gausus jau vien dėl tos aplinkybės, kad bajorai Lietuvoje tesudarė tik kelintą, ar kelioliktą dalį gyventojų, nes tikroji gyventojų masė buvo tik valstiečiai. Antra — 16-jo amž. viduryje didelė dauguma tų bajorų buvo virtę kalvinais.

Didikų sūnūs, kurie pasišvaistydavo (ypač 16-tame amž.) po Vakarų Europos miestus ir universitetus, paprastai grįžę patekdavo į augštas valstybės pareigūnų vietas. Didikai dar gebėdavo išeiti į vyskupus, ir 16-18 amž. Lietuvoje vyskupo soste nesimatydavo vienuolių, bet vis dažniau žymūs kilmingieji, didikų sūnūs. Ir pačioje dvasiškijoje Lietuvos Statutui žinomas aiškus padalinimas į augštesniąją ir į žemesniąją (III 34).

Dėl daugelio parapijinių beneficijų kuklumo klebonavimas stambesniems ponams negalėjo suteikti didelių perspektyvų, nebent čia vidutinis bajorėlis galėjo žiūrėti į prie parapijos bažnyčios esamą žemę, kaip į vieną iš būdų aprūpinti savo sūnų. Tokiam bajoraičiui klebonauti kartais reiškė neturėti nė pilnų kunigo šventimų. Jam pakako imti iš parapijos žemės pelną ir, dažnai pačiam neužsiimant liaudies sielovada, pasisamdyti skurdžiai apmokamą vikarą. Klebonų vikarai ir kapitulų vikarai sunkiai vertėsi ir dažnai skųsdavosi savo prasta padėtimi. 16-jo amž. gale Vilniaus katedros vikarų ekonominė padėtis pasidarė tokia sunki, kad vikarai nebeturėjo iš ko gyventi. Visagaliai Vilniaus kapitulos kanauninkai, didelėje daugumoje vis ateiviai iš Lenkijos, kur jau valdė kartais ne vieną beneficiją, vikarams mokėdavo tik grašius.84) Bet šį kartą vikarai gavo pašalpos.

Šalia socialinės priežasties, kuri tik iš dalies tepaaiškina kunigų trūkumo reikalą, yra dar trečia, ir žymiai svarbesnė priežastis. Pačioje Lietuvoje nuostabiai ilgai nebuvo tinkamų įstaigų, kur būtų buvę sistemingai ruošiami kunigai. Yra žinoma, kaip kartais kunigais būdavo įšventinami be jokio gilesnio paruošimo.85) Kai nebuvo jokios seminarijos, koks nors, pvz., Žemaičių vyskupas lenkas Motiejus II (f 1471), gabesnius jaunuolius surinkęs prie savęs ir juos pramokęs "dajktu kunegams priderantiu", pašventino į kunigus.80) Ilgai Lietuvoje (iki pat Žygimanto Augusto laikų) nebuvo augštesnių mokyklų, ir Mykolas Lietuvis su skaudama širdimi pareiškia, kad Lietuvoje nesą gimnazijų. (Mem. obnosc. k istor. Južn. Rusi, I (1890, 34 p.) Kodėl taip buvo? Jeigu kartais buvo bandyta aiškinti, kad Lietuvoje nebuvę stiprios humanizmo srovės ir mokytų žmonių skaičius buvęs negausus, tai tuo tikroji ir pagrindinė priežastis dar nebuvo apčiuopta. Pagrindinės Lietuvos švietimo negerovių šaknys buvo kitur.

Anuo metu mokslo įstaigos būdavo aprūpinamos valdovų privilegijomis ir teisėmis. Jogailos gausiai apdovanotas ir naujai perorganizuotas Krokuvos universitetas savo išimtiniu monopoliu laikė ir Lietuvos plotą, nes Jogailos įkūrimo akte buvo pažymėta, jog jis skiriamas ir Didž. Lietuvos Kunigaikštystei. Krokuvos un-tas todėl labai kietai laikėsi savo monopolinės privilegijos, ir per porą šimtų metų (nuo 1387 m.) nepasirodė jokio ženklo organizuoti kokią nors švietimo įstaigą Lietuvai. Humanistai un-to, kuris skaitėsi "motina ir mokytoja" visų karalystės mokyklų,87) pasekė pavyzdžiu Lenkijos dvasininkų, kurie, po oficialiai formalaus krikštijimo Vilniuje, ir toliau neparodė reikalingo mišinio uolumo.

Kovoti prieš protestantizmo plėtimąsi buvo galima tik mokslą pakeliant pačiame krašte, o į tą kraštą Krokuvos profesoriai iš augšto žiūrėjo. Lietuva jiems atrodė labai atsilikęs kraštas, ir Lietuvos sostinės lotynų kalba nepakankama.88) Jėzuitams pagaliau pasisekė Vilniuje su karaliaus Batoro pagalba sulaužyti aną nelemtą Krokuvos monopolį. Bet jų pastangos, pvz., įkurti Poznanėje panašią akademiją kaip Vilniuje, sudužo į kietą laikyseną Krokuvos universiteto, kuris ilgiems metams bylą perkėlė Romon. O pačioje Krokuvoje jėzuitai ilgai negalėjo įsteigti nė savo kolegijos.

Šitaip Krokuvos un-tas save laikė ir Lietuvai vyriausia mokykla, į kurią turėjo vykti einantieji į kunigus,8") jeigu kandidatams nepasisekdavo kaip nors privačiu būdu pramokti to, kas kunigui reikalinga. Iki vilniškės jėzuitų Akademijos įkūrimo prie bažnyčių galėjo būti kokios nors mokyklėlės. Galėjo turėti savo reikalams mokyklas vienuoliai. Yra manoma, kad, pvz., 1468 m. su valdovo Kazimiero pagalba pačiame Vilniuje įsikūrę bernardinai bus turėję savo mokyklą."0) Nuo 15 amž. mokykla buvo prie Vilniaus katedros. Ji turėjo bent iš dalies užpildyti tą didelę mokslo įstaigų trūkumą Lietuvoje.91) Bet ir čia būta monopolio, kuris skaitėsi Vilniaus kapitulos rankose. Štai, pvz., Vilniaus kanauninkai budriai saugojo, kad neprasi-plėstų jų laikomoji prie katedros mokykla. Jie žiūrėjo taip pat, kad kas nors kitas neįsteigtų kitos. 1513 m. XII. 13 d. savo posėdyje Vilniaus kapitula prisimena savo seną privilegiją, jog tik katedros bažnyčiai leista turėti mokyklą. Kapitula sutiko leisti įkurti mokyklėlę prie šv. Jono bažnyčios. Joje turėjo mokytis 6 gabūs vaikai "choro reikalui" ir 16 mokinių, bet "ne daugiau". Šiems neduodama teisės, kai tą mokyklą išeis, ar iš jos pasitrauks, turėti prie savęs mokinių, ir už neklausymą grumojama bažnytinėmis bausmėmis, galutiną sprendimą atidedant iki vyskupo sugrįžimo.92) Už 13 metų šv. Jono klebonas pasižadėjo be katedros mokyklos vedėjo žinios nepriiminėti savo mokyklon iš ten perbėgusių mokinių.93) Dar už 13 metų (1539) du apsišvietę vyrai, Jonas Vilamovskis (Vilniaus vaivados Goštauto, Barboros Radvilaitės vyro, raštininkas) ir laisvųjų menų magistras Jurgis iš Eišiškių, prašė Vilniaus kapitulos leidimo atidaryti bajorų vaikams privačią mokyklą. Kapitula tą prašymą atmetė, bijodama, jog yra "pavojinga leisti vaikus mokyti tiems, kurie švietėsi Leipcige, nes apsuks vaikams galvas". Žinia, tada iš Vokietijos suprotestantintų un-tų ten mokęsis jaunimas grįždavo kritiškai nusiteikęs link katalikų Bažnyčios.

Buvo dar ir kitas argumentas — maža vaikų tesą katedros ir šv. Jono bažnyčios mokyklose.94) Šitaip bijojimas konkurencijos, ar nesugebėjimas į bažnytines mokyklas surinkti daugiau jaunimo, diktavo nusistatymą kapitulos kanauninkams, kuriems paties krašto interesai buvo tolimi. Būti knygų žmogumi ir apsišvietusiu tada reiškė turėti sau naudos. Tad ir darėsi Lietuvoje lyg kokia negausi mokslą ėjusių dvasininkų "kasta", savo teises saugojanti ir bijanti, kad kiti perdaug neprasimuštų. Šitokioje atmosferoje aiškėja, kodėl Lietuvoje 16-tame amž. vis trūksta vietinių klebonų ir kodėl po abiejų Lietuvos vyskupijų kapitulas nuolat sutinkami daugumoje svetimieji.

Pridėti dar galima faktą, kaip Vilniaus kapitula laikėsi jėzuitų kolegijos atžvilgiu. 1572 m. pradžioje Vilniaus kapitula pas vysk. Protase-vičių jėzuitų kolegijos rektoriui St. Varševickiui

INŽ.   A R C H I T.   JONAS   MULOKAS —   Liurdo grota Pranciškonų vienuolyno kieme,  Kenne-
bunk Port, Maine (V. Maželio nuotrauka)

pareiškė, jog dauguma katedros mokyklos mokinių išlakstė pas jėzuitus. "To pasėkoje pasidarė patarnavimų trūkumas bažnyčioje ir ėmė su-menkti pamaldos, katedroje su mokinių pagalba atliekamos". Tad kapitula nutarė, kad jėzuitai grąžintų į katedros mokyklą tuos, "kurie mokosi Donatą ir gramatiką". Metų gale katedros mokykla tačiau jau buvo tuščia.93)

Čia probėgšmiais paliestus švietimo santykius, plaukiančius iš dalies iš feodalinės santvarkos tradicijų, reikia matuoti pačių anų laikų mastu. Šitaip buvo Lietuvos sostinėje, kur kapitulai ilgai priklausė mokyklų reikalas, ir ji savaip jį sprendė. Žemaičiuose gi iš viso tuo metu nežinome pastangų,98) kur nors mokyklėlę įsteigti. Jeigu kur pasitaikydavo didiko dvare mokytojas ("praeceptor"), tai jis tarnavo to didiko šeimai. Tad mokantis į kunigus, prisieidavo naudotis paslaugomis privačios iniciatyvos, kurios pavyzdį parodė vysk. M. Giedraitis. Tačiau privatus apmokymas negalėjo būti stiprus, nes geram išsimokslinimui reikėjo bibliotekų. Užtat kunigai išeidavo menkai išlavinti. Stačiatikių tarpe tokio privataus apmokymo pasėkoje būdavo dvasininkų, kurie nemokėdavo nei skaityti, nei rašyti. Pramokyti bažnytiniam kultui reikalingų dalykų, paskutinius nurodymus gaudavo iš vyskupo.97) Tad nebuvo ir Lietuvoje iki 1579 m. jokios kunigų seminarijos, jokio sistematingo kunigų paruošimo, ir kunigų prieauglio klausimas jau priklausė nuo privačios vyskupų ar klebonų iniciatyvos ir nuo jų rūpestingumo.

Šitomis priežastimis, rodos, gera dalimi galima paaiškinti didelį kunigų trūkumą, kai dar nebuvo Lietuvoje mokyklų. O kaip vystėsi tas reikalas, kai Vilnius staiga pasidarė dideliu švietimo centru? Čia jokiu būdu nedėstysime nuosekliai tų mokslo įstaigų istorijos, o atkreipsime dėmesį tik į keletą reiškinių.
Savo mirties metais (1579) vysk. Valerijonas Protasevičius įsteigė neturtingiems mokiniams "Valerijono bursą" (mūsiškai bendrabutį), paskirdamas ir pinigų, kuriuos valdė kapitula.88) Ji tuos "bursos" pinigus pasiskolino ir naudojo kitiems reikalams.99) Tad jėzuitas Mankauskas (Monkowski), kurį jau esame sutikę lietuviškai sakantį pamokslus, 1595 m. skundėsi savo generolui, kad "Valerijono bursoje", tame "vargšų name", tesą tik 12-ka skurdžiai išlaikomų vaikų.100) Jėzuitas A. Posevinas Vilniaus vyskupui J. Radvilai prieš 14 metų buvo patarinėjęs, kaip reikia į Valerijono bursą rinkti neturtinguosius, kaip juos išlaikyti ir pas jėzuitus mokyti. Veiklus Posevinas išvykdamas Radvilai paliko visą pamokymų ir patarimų promemoriją, kurioje minima, kad tame bendrabutyje galėtų būti išlaikoma 40 skolastikų (mokinių).101) Be kitko, tam bendrabučiui išlaikyti davė pinigų (1581) ir M. Giedraitis, nes ten gyveno jo klierikai.102)

Šalia vysk. Jurgio Radvilos pagal Tridento konsilijos nuostatus įsteigtos diecezinės kunigų seminarijos, 1582 m. A. Posevinas įkurdino Vilniuje popiežinę seminariją. Jos veikimą nuodugniai studijavo lenkų jėzuitas J. Poplatekas, pateikdamas sąrašus tų, kurie seminarijoje mokėsi.103) Nors tie sąrašai yra su spragomis (nepanaudota svarbios medžiagos iš Propagandos Kongregacijos archyvo ir Vatikano bibliotekos rankraščių skyriaus), tačiau jie parodo, kiek nedaug lietuvių į tą seminariją tepatekdavo. Steigiant tą seminariją, mat, buvo kalba apie jos paskirtį "rusams" ("ruteni"), švedams, Livonijos gyventojams,104) užlaikant joje 20 alumnų. Įdomu, kad toje seminarijoje, skirtoje labiau Rusijai atversti ir joje apaštalauti, nebuvo unitų, ir jėzuitai, žinoma, auklėjo lotyniškoje dvasioje. Šitaip, kaip institucija, seminarija išsilaikė beveik iki galo.105) Mažai joje būdavo ir lietuvių.

Tuo reikalu girdime po 13 metų nuo įkūrimo įdomų dviejų Vilniaus jėzuitų skundą. Štai vokietis Adomas Brocus rašo 1595 m. vidurvasaryje generolui Akvavivai, kreipdamas jo dėmesį seminarijos reikalu. Jėzuitų provinciolas (tada dar nebuvo atskiros Lietuvos provincijos) turįs skrupulo "priimti į popiežinę seminariją kelis tikrus lietuvius, kurie lietuviškai kalba" — "ve-ros lituanos qui lituanice loquuntur". Jeigu ten netrūksta gudų ir totorių, kurie moka lenkiškai kalbėti, "tai tikrai yra būtinas reikalas turėti jų kunigų, kurie mokėtų lietuvių kalbą, nes toji lietuvių tauta dėl jų (=lietuvių kunigų trūkumo) niekuomet iki šiol nebuvo užtenkamai apšviesta." Toliau įžvalgus Brocus pataria generolui: "Jeigu palieptumėte ir sutiktumėte 6 lietuvius, kurie tą kalbą moka, priimti seminarijon ir tą skrupulą, kuris yra tėvo provinciolo širdyje, panaikintumėte, atliktumėte darbą Dievui labai malonų ir šitai vyskupijai ir Žemaičiams būtinai reikalingą. Juk trūkstant lietuvių kunigų, daugelis parapijų yra valdomos lenkų, kurie kaimiečių (kalbos) ("rústicos") nesupranta ir patys nesusišneka. Tad dažnai dėl tos priežasties ne viena parapija ne trumpą laiką lieka be klebono". Užbaigia Brocus savo įdomius patarimus siūlydamas, jog tarp provinciolo ir Vilniaus rektoriaus patarėjų reikėtų skirti kokį lietuvį, "kad lietuviai neatrodytų palikti ir paniekinti". Vilniuje tarp rektoriaus padėjėjų nuo seno vis būdavęs anksčiau kokis lietuvis kolegijos prokuratorius.106)
Į tą pačią lietuviams palankią akciją derinasi jau minėtojo lietuvio Mankausko (Moneovius) kritiškas balsas, kuris prasiveržė tais pat metais (1595. II. 6). Jis daro iš viso lenkams jėzuitams priekaištą, kad jie neskatina lietuvių jaunimo į kunigus, ir iš viso jie nemėgsta lietuvių jaunuomenės ir neleidžia jai stoti į jų tvarkomą popiežinę seminariją.107) Jeigu pačiame Vilniuje tikėjimas sustiprėjo, tai kitur miesteliuose, miestuose ir kaimuose senu vargingų lietuvių papročiu tokis viešpataująs net tarp miestelėnų krikščionių tikėjimo nepažinimas, kad blogiau nesą nė Indijoje, ir vis tai daugiausia dėl kunigų trūkumo. Niekas lietuviais nesirūpina. Lietuvių klierikų užtarėjas dėsto, kad tokiai didelei Vilniaus vyskupijai tesą vyskupinėje seminarijoje vos šeši klierikai, kai gabūs jaunuoliai, nepri-tekdami lėšų, nuėjo prekybon, ar į kitus "mechaniškus užsiėmimus".108) Mankauskas ir prašo padidinti lietuvių alumnų skaičių. Žinia, popiežinėje seminarijoje iš popiežiaus kasmet skiriamų 1200 skudų (100 skudų mėnesiui) alumnai gaudavo visą išlaikymą su viskuo.

Reikia atsiminti, kad 16-tam amžiui baigiantis, jėzuituosna iš jų vedamų Vilniuje įstaigų įstojo didokas skaičius ir lietuvių. Politinės nuotaikos anuo metu tarp lietuvių ir lenkų apskritai buvo įtemptos. Per pirmąsias elekcijas lietuviai buvo ėję visai atskiru keliu, išreikalavę 1588 m. Statuto patvirtinimą, iki 1600 m. vedė jie kietą kovą prieš lenko įsodinimą Vilniaus vyskupu. Tos nuotaikos negalėjo neatsiliepti sostinėje ir lietuvių-lenkų jėzuitų santykiuose. Lenkų jėzuitų taip pat buvo žymiai daugiau atsiradę, ir jų procentas vis būdavo žymiai didesnis už lietuvių. Skargos ir Varševickio laikų dvasia, matyti, buvo jau pasikeitusi. Kaip tik apie 1597 m. labai jautriai iškilo atskiros Lietuvos jėzuitų provincijos įsteigimo klausimas, kuris užsibaigė 1608 m. Lietuvos jėzuitų laimėjimu. Tuo klausimu Romos jėzuitų archyve yra daug įdomios medžiagos.109) Tarp lenkų argumentų priešatskiros provincijos steigimą figūravo, kad "Nedaugelis tačiau prasilavinusiųjų ("Pauci etenim e cultioribus") tešneka lietuvių kalba ir ja pamokslų teklauso". ) Kitoje vietoje figūruoja argumentas, kad lietuviai negalį sakyti pamokslų lenkiškai, nes negalį ištarti lenkiškų žodžių . . . Girdi, bernardinai buvę pasidalinę, bet vėl suėję krūvon. Žodžiu, buvo prirankiota daugybė visokių priekaištų prieš atskiros Lietuvos provincijos steigimą (apie tai rašyti vėl būtų atskira tema!).

Romos vadovybė, atkreipusi dėmesį į lietuvių jėzuitų argumentus, pažiūrėjo kitaip, negu lenkai jėzuitai dėstė: įkūrė atskirą Lietuvos provinciją. Brocaus ir Mankausko laiškai generolui ir yra rašyti tuo metu, kai iš lietuvių jėzuitų buvo jau atsiradę nepasitenkinimo lenkais.

Ar šituose dviejuose Brocaus ir Mankausko priekaištuose yra tiesos, abejojančiam atidengia paties Poplateko paskelbtos, nors ir nepilnos, popiežinės seminarijos alumnų statistikos. Iki 1594 metų yra paduotas (su trumpomis biograf. žiniomis) alumnų sąrašas: 148. Labai rūpestingai suskaičius visus alumnus, iš Lietuvos (jų tarpe ir visus vilniečius) yra tik 16 pavardžių.111) Turime dar tiems sąrašams papildyti nenaudotos archyvinės medžiagos, bet nuo tų statistikų analizės čia dėl vietos stokos susilaikome. Reikia tačiau pripažinti, kad iš jos vaizdas lietuvių naudai tik 17 amž. antroje pusėje keičiasi.

Šalia popiežinės seminarijos, kurioje ne visada būdavo pilnas 20 skaičius (pasitaikydavo metų, kad ir viršijo), diecezinė Vilniaus seminarija skurdo. Ji buvo jėzuitų rankose, ir todėl Mankauskas generolui nusiskundžia, kad tokioje didelėje vyskupijoje, nededant jėzuitams pastangų, vyskupo seminarijoje tesą tik šeši klierikai. Medininkų vyskupui Tridento nuostatus vykdyti šituo atžvilgiu dar sunkiau sekėsi. Nors vysk. J. Petkevičius testamentu paliko ir pinigus, ir jau 1576 m. Giedraitis, kaip rodo jo susirašinėjimas su jėzuitais, norėjo įsteigti seminariją, tačiau jai labai sunkiai sekėsi kurtis. Kiškos laikais į Vilnių buvo siunčiami 6 klierikai.112) Bet Geišui tampant vyskupu, Varniuose, o paskui Kražiuose jau mokėsi 6-12 klierikų.113) 17-tojo amž. gale, kaip rodo kanoniškos bylos, po 6 klierikus iš Žemaičių vėl siunčiama Vilniun.

VI. Pirmųjų lietuviškų knygų Vilniuje spausdinimas.

Liaudies kalbos istorijoje už savo teises Lietuvos Bažnyčioje svarbią vietą užima pirmosios lietuviškos knygos kunigaikštystėje, gimusios pastoracijos tarnyboje. įMerkelis Giedraitis, kuris stovi visų lietuviškų pastangų centre 17-tojo amž. angoje, ir anomis knygomis pasistatė sau pastovų paminklą. Ne kartą jau yra buvę pažymėta, kaip matyti ir iš lotyniškos Postilės įžangos, kad Giedraitis buvęs "ne tik šio darbo įkvėpėjas, bet ir leidėjas".114) Jau M. Valančius buvo į tai atkreipęs dėmesį, primindamas, jog Daukša Postilę "išguldė" pagal "linkieima wiskupa Mer-kele Giedrajte".115) Apskritai nei Katekizmo (1595) nei Postilės (1599) klausimu nieko nauja iš archyvų neturime pridėti, ir lietuvių bibliografijos, kalbos ir literatūros tyrinėtojai jau yra daug iš esmės išaiškinę apie tas knygas. Prof. Vcl. Biržiška ir prof. K. Jablonskis pateikė ir visus iki šiol turimus duomenis paties vertėjo kan. Daukšos biografijai. ) Romos jėzuitų archyve tačiau yra medžiagos, kuri meta šviesos į tuos sunkumus, kurie anuo metu Vilniuje iškilo, bespausdinant pirmąsias lietuviškas knygas. Jėzuitų įdomus susirašinėjimas su savo generolu parodo, kaip varganai tos knygos išvydo pasaulio šviesą. Ir toji korespondencija dar kartą primena, kad anos knygos buvo leistos Giedraičio triūsu ir lėšomis.

Istorija buvo tokia. Persikėlę Radvilos Našlaitėlio padovanotą spaustuvę iš Nesvyžiaus į Vilnių,117) jėzuitai neturėjo jai savo darbininkų (broliukų), ir spaustuvėje dirbo svetimi specialistai, kuriems reikėjo mokėti. Knygoms spausdinti reikėjo atskirų lėšų, ir spaudiniai jau nebegalėjo būti dykai dalinami, kaip to reikalavo Romoje centras.

Apskritai reikia pažymėti, kad kovoje prieš reformaciją daugelis religinių knygų paprastai būdavo žmonėms išdalinama be užmokesnio. Gniezno primas Karnkovskis 1582 m., pvz., savo aplinkraštyje į kunigus rašė, kad jis savo lėšomis išspausdino "brevijorių, ir jis labiausiai dalinamas neturtingiems kunigams".118) Tuo pat laiku apie didelį planą įvairiomis kalbomis spausdinti ir dalinti knygas Livonijoje kalba Posevi-nas.119) Prieš plačiai pasklidusias "eretikų" knygas Tridento nutarimų vykdymas reikalavo skleisti ypač katalikiškus katekizmus.120) 17-tojo amž. sinodai kalba apie klebonams dykai dalinamas ir bažnytines knygas, pvz., Antifonarijų, Gradualų. Populiariausi s žemaičių jėzuitas P. Šrubauskis, kaip rašo Valančius, "iwajres knin-geles ir giesmes žemajtiszkaj paraszes be piningu wargdienems kajszioje".121)

Nuo knygų dykai dalinimo klausimo prasidėjo ir Giedraičio leidžiamų raštų sunkenybės. 1594 m. vidurvasaryje Paulius Bokša rašė Vilniaus generolui Akvavivai, laukdamas atsakymo Vilniaus spaustuvės reikalu.122) Mums pažįstamas Adomas Brocus tuo pat laiku generolui dėstė, jog aplinkui niekur nesą kitos katalikiškos spaustuvės, kai tuo tarpu Vilniuje esančios dvi protestantų (kalvinų ir anabaptistų) spaustuvės, kurios kasmet leidžiančios "užkrečiančias knygas". Vilniaus spaustuvę uždarius, katalikai jau nebeturėtų kur knygų spausdintis, nes Krokuvos ir Poznanės spaustuvės (nuo Vilniaus atstu 500 itališkų mylių) esančios visada užimtos. Apdairus Brocus pataria leisti jėzuitams Vilniuje toliau knygas spausdinti, — ir kad jie patys neužsiimtų jų prekyba — jos atiduodamos knygininkui ("bibliopolae"). O šis, knygas pardavęs, atmokėtų "ką teisingumas reikalauja be nuostolio spaustuvei".123)

Buvo kaip tik spausdinama lietuviška Postilė ir lietuviškas "katekizmas su maldomis", kai iš Akvavivos atėjo aiškus, dvi galimybes numa-tąs, potvarkis: arba spaustuvę reikia perleisti kokiam krikščioniui, arba surasti kur nors spausdinimui lėšų, pajieškant tam reikalui kokios labdaros ("eleemosyna") ir iš jos knygas dalinti, nes jėzuitai negalį užsiimti prekyba ("mercatu-ra").124)

MONSTRANCIJA, dail. Jono Subačiaus lietuvių tautodailės motyvais pada ryta Pranciškonų vienuolynui Kennebunk Porte.

Vilniaus jėzuitų vadovybė (kolegijos rektorius) ir provinciolas greitosiomis nematė galimybių įgyvendinti vieną ar antrą savo generolo pasiūlymą, ir provinciolas, nenorėdamas turėti sąžinės konflikto dėl tos "mercaturae", išsiaiškino, jog reikia spaustuvę uždaryti. Lietuviškų knygų spausdinimo darbas sustojo. O kadangi vietos jėzuitai, atėjus generolo ištarmei, nebuvo vienos nuomonės, tai buvo sutarta, kad jie pavieniui ("seorsim") pareikš savo nuomonę generolui. Šitaip atsirado iš Vilniaus eilė laiškų Akvavivai.

Vilniaus jėzuitai visokiais būdais suskato įrodinėti tos spaustuvės reikalingumą. Visi rašantieji choru šaukė, kad ji esanti iš viso vienintelė katalikų spaustuvė Lietuvoje; ir Jonas Eran-tus, pvz., rūpestingai dėsto jos didelį reikalingumą kovoje prieš protestantus.125) Martynas Smig-lecius baugina, jog spaustuvei užsidarius, protestantų knygos tik augsiančios ir labiau pilsiančios. O bendrai knygos Lietuvoje gana sunkiai parsiduodančios .126)

Adomas Brocus geriausiai iš arti žinojo visą klausimą, ir jis dviem atskirais laiškais (1395. IV. 18 ir V. 20) spaustuvės reikalą paliečia konkrečiai ir kalba M. Giedraičio ten atiduotos spausdinti Postilės klausimu. Iš tų dviejų laiškų matyti, kad jau 1595 m. lietuviškas Postilės vertimas buvo Vilniaus jėzuitų rankose. Daukšos vertimas, kaip matyti iš Postilės lietuviško teksto, turėjo būti daromas dar pop. Grigaliaus XIII (v 1585) laikais (Vcl. Biržiška, Žingsniai, 1948, Nr. 12, 6 p.) Nors niekur neminima Daukšos pavardė, bet reikia tarti, kad tai buvo ta pati jėzuito Vujko Postilė, kurią Daukša buvo išvertęs. Brocus dėsto generolui: "Žemaičių vyskupas, už savo lietuvišką postilę ("pro sua postella Lituani-ca"), kurią jam pažadėjome gavėnioje prieš kolegijos vizitaciją išspausdinti, atsiuntė čia 500 auksinų, apmokėti daliai šito spausdinimo išlaidų". Tačiau — dėsto Brocus — provinciolo potvarkiu Giedraičiui pinigai buvo atgal grąžinti, ir pačiam Brocui buvo pavesta vyskupui paaiškinti, jog esą negalima pas jėzuitus spausdinti, jeigu vėliau nebus visi egzemplioriai dykai ("gratis") išdalinti, "kad nebūtų įtarimo, jog savo spaustuvėje užsiimame prekyba". Bet Brocus, jau provinciolo pavestas, aiškina generolui, jog Giedraitis pats yra atvykęs Vilniun (V. 20), nori paskubinti spausdinimą, išlaidoms turi surinkęs pinigus. Vyskupas esąs labai neturtingas, ir neturįs metinių pajamų per 3000 auksinų,127) o turįs išmaitinti didelę šeimyną. "Sunku yra tokią pinigų sumą išleisti Postilei spausdinti ir paskui ją (Postilę) dovanai dalinti. O jeigu tos rūšies knygos nebus spausdinamos, bus pakenkta daugelio dvasinei gerovei". Balandžio 18 d. laišku Brocus buvo aiškinęs generolui, jog Vilniaus vyskupijos administratorius128) "norėjo duoti mums spausdinti vyskupijos lėšomis lietuvišką katekizmą ("Cathechismum litua-nicum") ir garb. ponas Žemaičių vyskupas — lietuvišką postilę, tokiu pat būdu išspausdinti jo lėšomis. Kiekvienas iš jų paskui norėjo visus išspausdintus egzempliorius sau pasiimti  ir  arba
 
platinti tarp kitų dovanai, ar perduoti knygininkams ("Bibliopolis") juos paskleisti ar atskirai pardavinėti". Brocus toliau aiškina, kad reikią tas knygas išspausdinti ypač tuose kraštuose, "kurie labai bjauriai yra užkrėsti erezijų ir pagonybės". O tokių knygų Lietuvoje labai reikią, "nes labai nedaug šituose kraštuose tėra tokių, kurie nori tos rūšies spausdinamoms knygoms lėšas duoti", ir tik praeitais metais jėzuitų spaustuvėje tebuvusios išspausdintos vos 3 ar 4 knygos.129)

Iš Brocaus dviejų laiškų neabejotinai matyti, jog Postilė jau 1595 m. buvo paruošta spaudai.
Ar Vilniaus administr. Benedikto Vainiaus atiduotas spausdinti lietuviškasis katekizmas yra tas pats, kuris išėjo kaip Daukšos vertimas 1595 m.?

Painiavos įneša vokiečių Fridriko Bart-schitus (Bartsch) laiškas (1595. V. 21). Jis tekalba tik apie "lietuviško katekizmo su maldomis" spausdinimą. Jėzuitas motyvuoja, kad tas "darbas yra nuo seniai pageidaujamas, juo labiau, kad jis nematytas šitame krašte, nes iki šiol ta kalba vargiai ar yra pasaulyje kokia katalikiška knyga pasirodžiusi". Bartschius toliau rašo, jog tą katekizmą esą išvertę jėzuitai ("pii viri id transtulerant"), lėšas jam leisti suorganizavę ir buvo pasirengę dykai išdalinti.130)

Kad katekizmas 1595 m. buvo norima spausdinti, nėra abejonės. Brocus, kuris labiau buvo informuotas ir provinciolo pavedimu generolui rašė, kalba kaip tik apie tai. Kaip žinia, šalia Daukšos versto ir 1595 m. išleisto Ledesmos katekizmo yra Anonimo 1605 m. vertimas. Iš įvado (Katechism Ledesmy, Ed. Dr. J. Bystron, 1890, 30 p.) matyti, kad Anonimas išvertė iš naujo. Tas pirmas jo vertimas buvęs "Nežynau kayp nugayszyntas". "Nugaišintasai" vertimas ir yra tasai, apie kurį kalba jėzuitai Brocus ir Bartschius. Tuo būdu 1605 m. Ledesmos katekizmo vertimas yra jau trečias iš eilės, arba antras augštaičių tarme: pirmą atliko Daukša, kitus du — Anonimas. Kaip matyti iš Anonimo įvado, Daukšos vertimas nepatiko augštaičiams, ir vienas jėzuitas iš naujo išvertė. Tačiau šisai vertimas buvo pražudytas, dar neišspausdinus, ir teko dar kartą versti.

Išaiškinti dar reikėtų Brocaus teigimas, kad jo spausdinimu rūpinasi Vilniaus vysk. administratorius ir Bartschiaus pasakymas, jog jis jėzuitų verstas. Nemini Bartschius nieko apie postilės spausdinimą. Brocus tačiau, apie ją pateikdamas faktus, kalba taip įsakmiai, jog nėra pagrindo abejoti. Tad peršasi išvada. Dėl čia išdėstytų sunkumų praėjo dar ketveri metai, kol garsioji Postilė pasirodė (1599).

Ryšium su čia iškeltais klausimais turime apgailestauti, jog nieko archyvuose iki šiol nepasisekė užtikti pirmojo lietuviško Kanizijaus katekizmo vertimo reikalu, kuris turėjo būti išleistas apie 1585-89 m. Apie tai duomenų teikia prof. J. Gerulis, Dr. V. Falkenhahn ir prof. Vcl. Biržiška.131)

Kieno darbas tas katekizmo vertimas buvo, nėra išaiškinta. Greičiausia, jį buvo išvertęs koks nors jėzuitas lietuvis, kaip yra atsitikę su latvišku jo vertimu, kurio vienintelis egzempliorius yra išlikęs švedų Upsaloje.132) Kanizijaus buvo verčiamas uoliai į įvairias kalbas.133) Kai jėzuitas A. Posevinas lankė Lietuvą, Rusiją ir Švediją, Kanizijaus katekizmo vertimo akciją jis labai išplėtė. 1579 m. jis kelia reikalą Kanizijų išversti rusiškai; švediškai esąs jis jau paruoštas.131) 1582 m. rašo jis Vendeno vyskupui, jog įvairiomis vietinėmis kalbomis reikia skleisti knygas. Livonijoje jos esančios reikalingos keturiomis kalbomis. Danams ir suomiams reikią taip pat knygų duoti.135) Posevinas buvo susirūpinęs misija rytų slavuose. Nuolat rašo jis (1579-81) apie Kanizijaus katekizmo spausdinimą, vis primindamas jo vertimą gudų kalboj (išsp. 1585) jo platinimą tarp totorių.136) Vadinasi, Posevinas rūpinosi ne tik Batorą su Jonu IV-ju sutaikinti, popiežinę seminariją įsteigti, atlikti mišinius uždavinius Švedijoje. Jis abiem savo Pabaltijy buvimo atvejais išvystė didelę akciją Kanizijaus katekizmui versti ir kitoms katalikų knygoms spausdinti. Apie tai vis kalbama jo gausioje korespondencijoje su popiežiaus sekretoriumi kard. Ptol. Gailu, su nuncijumi Bolognetti, su vyskupais. Nors nė karto įsakmiai neužsimena Posevinas apie reikalą Kanizijų išversti ir lietuviškai (nekalba jis ir apie lietuvišką vertimą), tačiau įsiskaičius į jo laiškus šituo reikalu (jų daug išspausdinta Mon. Poloniae Vaticana t. IV-VI), peršasi išvada, jog pirmasis lietuviškas Kanizijaus vertimas atsirado ryšium su Posevino vizitu Pabaltijy, kurio metu jis taip rūpinosi čia Tridento nuostatų įgyvendinimu ir čia smarkiai išjudino pagaminti katekizmą Pabaltijo tautų kalbomis.
Šitos nuotrupos dar jokiu būdu nepretenduoja į atbaigtą čia iškeltų klausimų nušvietimą. Pirmoje vietoje mums rūpėjo parodyti, kokios rūšies šaltinių esama, kurių rinkimas dar nėra pasibaigęs. Iš čia pateiktų įdomių apraiškų tačiau matome, jog tuo pat laiku, kai bajorija labiau politiškai artėjo į lenkišką bendros Žečpospolitos idealą,137) bažnytiniame gyvenime buvo bandoma pagerbti baudžiauninko kalbos teises* Jeigu valstybinės institucijos, tikroji ano meto visuomenė, kuriai vienai priklausė valstybėje visos teisės, būtų palaikiusi pastangas neniekinti kaimiečio kalbos, tai būtų buvę atsiekta geresnių rezultatų. Ir kitų kraštų pavyzdžiai (pvz., Čekijos vokietėjimas, kai bažnyčioje vartota čekų kalba) parodo, jog vietinei kalbai apsaugoti neužtekdavo vien pastoracinių priemonių. Reikėjo, kad pati valstybė tuo domėtųsi.

Lietuvos kaimiečių sielovados reikalu į liaudį pamokslauti einantieji vienuoliai, ypač jėzuitai, yra daug nusipelnę lietuvių kalbai. Šalia lietuviškų   pamokslų   per   visą   17-tą j į   šimtmetį Didž. Lietuvoje lietuviškai rašė beveik vieni jėzuitai.138) Bet tai "lietuviškai krypčiai" sunku buvo laikytis viešajame ir bažnytiniame gyvenime, kur didikai bei bajorai turėjo patronato teisę savo bažnyčiai pasirinkti kleboną, kur beneficijų valdytojai turėjo taikytis prie savo geradarių. Socialinių santykių išanalizavimu, kur bajoras ėjo sau, o liaudis gyveno visai atskirą, savitą gyvenimą, atidengiamos ir anos psichologinės lietuvių kalbos nebepaisymo priežastys, kurias reikia pridėti prie politinių bei kultūrinių.

Peršokant gerą šimtą metų, pabaigai norime priminti tai, ką savo plačioje reliacijoje 1773 m. lapkričio 20 d. Romon rašė Žemaičių vyskupas Lopacinskis. Aštuntame pranešimo punkte kalbėdamas apie vyskupijos gyventojus, jis sako, kad jo "širdį pripildo nuliūdimas", jog didelė dalis kilmingųjų (bajorų) retai būna bažnyčioje, "kai yra žemaitiškai ("vernácula lingua Samogitica") aiškinamas katekizmas ir sakomi pamokslai".139) Nėra žinoma, kad Lopacinskis būtų buvęs ypatingas lietuvių kalbos mylėtojas, bet šis faktas, prisiminus ankstyvesnius versmių trupinius, paaiškina, kodėl Lietuvoje, ypač Žemaičių vyskupijoje, 16-tojo amžiaus gale prasidėjusi sveika linkmė surasti vietos lietuvių kalbai bažnyčioje, sunkiai galėjo laikytis. Vysk. Lopacinskio pastaba pagaliau tik patvirtina tai, ką prieš 173-jus metus (1600) jau buvo rašęs anas jėzuitas, jog nedaugelis iš prasišvie-tusių klausą lietuviškų pamokslų. Bajorai ta kalba nesidomėjo, išeidami iš savo socialinės padėties, nes kalbėti lenkiškai su laiku tapo vienu iš bajorystės pažymių.

Visai kitos rūšies banga nepaisyti lietuvių kalbos ir sąmoningai lenkinti per bažnyčias (pamokslai, giesmės, pridedamos pamaldos) prasidėjo tik 19 amžiaus antroje pusėje, kai atsirado nacionalizmo problema, kurios Didž. Lietuvos Kunigaikštystė negalėjo pažinti.
 

 
63) A. Theiner: Annales Eccl. II 105-6 p. "Aidai" 1951 m. Nr. 5, 213 p.
64) "žingsniai", 1947 m. Nr. 9, 21 p. Plg. Vcl. Biržiška: Iš lietuvių spaudos istorijos, "žingsniai", 1948 m. Nr. 12, 8 p.
65) M. Valančius: Zem. vysk. I (1848) 180 p.
66) Vat. Arch. Vescovi 22, f. 150.
67)    Archiwum domu Sapiehow, I (1892), išl. A. Prochas-
ka, 44 p.
68)    Vat. Arch. Processus Consisterialis 28, 187 v.
69) Proc. Cons. 28, 201v.
70) Proc. Cons. 28, 205v.
71)    Proc. Cons. 28, 200.
72)    J. Totoraitis: Merkelis Geišas, žemaičių vyskupas 1631-33, "Tiesos Kelias", 1939 m. Nr. 7-8, 543-550 p. (panaudota Vatikano archyvas!)
73)    Proc. Consist. 43, f. 372.
74)    Proc. Cens. 43, 373.
75)    M. Valančius: ž. Vysk. I 144 p. Plg. Ant. Karbowiask: Dzieje wychowania i szkol w Polsce, t. III (1923) 93 p.
76)    M. Valančiaus Kantičkos, 1859 m., 295-296 p.
77)    Proc. Cons. 28, f. 559-572.
78)    Plg. J. Totoraitis: Vilniaus vyskupų reliacijos, "Tiesos Kelias", 1939 m. Nr. 6 (443-46 p. N. Pacas; 447-469 p. St. Kiškis; 450-452 p. Abr. Voina). žr. t. p. 281-2 p., 547 p.
79)    K. Chodynicki: Sprawa o spaleniu zboru Ewangelic-kiego w Gialowie na Žmuidzi, "Reformacja w Polscie" (red. St. Kot), V (1928) 146-151 p.
80)    Trys bylos J. Tiškevičių liečia tiesiogiai: Proc. Cons. vol. 24, 811-20; vol. 32, 440-67; vol. 50, 879-91. Trijuose kanoniškuose procesuose J. Tišk. figūruoja liudininku: Proc. Cons. 33, 201-226; 35, 476-503; 45, 836-862. (Deja, apie Merkelį Giedraitį nêra Vatikano archyve bylos!).
81) Kun. R. Krasauskas, panaudodamas Vatikano ir kitus archyvus, rašo diser.: "Vysk. Jurgis Tiškevičius ir jo įnašas į Lietuvos katalikų Bažnyčios restauraciją", šitas iki šiol nenaudota medžiaga paremtas darbas turės atidengti nemaža nauja.
82) Vat. Arch. Actą Congr. Con. 1646-49, f. 196.
83)    J. Puryckis: Die Glaubenspaltung in Litauen, 1919, 25-28 p.
84)    šituo atžvilgiu labai įdomus yra Vilniaus kapitulos aktas: J. Kurczewski: Kšč. Zamkowy czyli Katedra Wilenska, III (1916) 53 soo.
85)    j. Puryckis: Glaubenspaltung o. c. 39. Przyalgowski: Zywoty biskupow wil. I (1861) 150 p. M. Valančius: žem. Vysk. II 6 p.
86)    M. Valančius: žem. Vysk. I 72 p.
87)    Vat. Arch. Armar. 64, vol. 29, f. 74v.
88)    šituo klausimu (Lietuvos kultūrinis paveikslas 16-me amž.) bus dar rašyta.
89)   K. Morawski: Hist. Uniw. Jagiell. II (1900) 375 p.
90)    Ant. Karbowiak: Dzieje wychowania i szkol w Polsce,
III (1923) 133 p.
91)    A. Karbowiak: Dzieje c. c. III 158-9 p.; I. Kraszew-ski: Wilno, IV (1842) 88 p. Jaroszewicz: Obraz Lit-wy, III (1845)  39 p.
92)    J. Kurczewski: Kosc. Zamk. Ill 8 p.
93)    J. Kurczewski: K. Zamk. Ill 27 p. Paaiškina, kad Vilniuje katedros mokykla tesanti vienintele, kurioje mokoma lotyniškai ir vokiškai.
94)    j. Kurczewski: K. Zamk. III 337 p.
95)    j. Kurczewski: K. Zamk. III 55, 56 p.
96)    A. Karbowiak: Dzieje wychowania o. c. III 159-160 p. Charlampovič: Zapadno-russkije pravoslavn. ško-ly, 1898, 15 p.
97)    A. M. Amann: Storia della Chiesa Russa, Torino 1948,
151 p.
98) J. Kurczewski: K. Zamk. II 84 p.; III 60-61, 69 p.
99) J. Kurczewski: K. Zamk. III 66 p.
100) Jez. Arch. Epis. Germaniae vol. 174, 108.
101)    Mon. Pol. Vaticana IV 842 p.
102)    Mon. Pol. Vat. IV 842 p. Plg. Prop. Kongr. Arch. Memoriali 1639, vol. 400 f. 216.
103)    Ateneum Wilenskie, VI (1929) 47-71 p., 429-455 p.; VII (1930) 170-288 p.; XI (1936) 218-232 p.
104)    Mon. Pol. Vat. V 175, 183 p. Plg. Arch. Congr.
Concil. Rel. Dioc. Viln. 1605, 1629.
105) J. Poplatek: Zarys dziejom Semin. Papieskiego w Wilnie, "Ateneum Wilenskie", VII (1930) 227 p.
106)    J§z. Arch. Epist. Germaniae vol. 175, f. 137rv.
107)    T. p. Ep. Germ. 174, f. 108.
108)    T. p. Ep. Germ. 174, 108v.
109)    Fondo Gesuitico, Busta Nr. 84 (1453:6) Collegia Lituana (Nr. 1-Nr. 13).
110) Ten pat: 6) Collegia Lituana: Nr. 6 (1600 m.) f. 2.
111) J. Poplatek: Wykaz alumncw Sem. papieskiego 1582-1773, "Aten. Wilenskie", XI (1936), 223-240 p.
112)    Proc. Consist. 15, f. 528, 530v; pig. Proc. Cons. 12, 107-111.
113)    Proc. Consist. 28, 190, 198v, 205.
114)    Vcl. Biržiška: Daukša, Liet. Encikl. VI 164. Plg. A. Voldemaras: Nacionalnaja borba v Vel. Kniaz. Litov-skom v XVI viekach, Izviestija atdiel. russk. jazyka i Slovosnosti Imp. Akad. Nauk, 14 t. (1909) knyga 3 (1910) 182-184 p.
115) žem. Vysk. II 67 p.
116) Žiūr. plačią Vcl. Biržiškos nurodytą bibl. LE VI 164 p.
117) Mon. Pel. Vat. V 92 p. pstb. 2 (Typographia Radzi-viliana).
118) Vat. Arch. Nunz. Polon. 19, f. 437.
119) Mon. Vat. V 607 p.
120)    pig. Mon. Vat. IV 180-181 p.; V 363 p.
121)    žem. Vysk. II 68 p.
122)    Jėz. Arch. Ep. Germaniae 171, 275v.
123)    Ep. Germ. 172, I 229v.
124)    Ep. Germ. 174, 219, 223a.
125)    Ep. Germ. 174, 177v.
126)    Ep. Germ. vol. 174, f. 174.

127)    Tai maždaug atitinka Proc. Cons. 17-me amž. daug kartų apie Medininkų vyskupijos pajamas paduodamus skaičius.
128)    1594 m. Vilniaus kapitula diecezijos administratoriumi išsirinko kapitulos kustošą Benediktą Vainių (Vainą) : J. Kurczewski: Biskupstvo Wilenskie, 40 p.
129) Ep. Germ. 174, 219-220, 221v.
130) Ep. Germ. 174, 223a.
131) J. Gerulis: Zu Johannes Bretke, "Studi Baltici", V (1935-36) 52 p. V. Falkenhann; Der Uebersetzer der lit. Bibel Joh. Bretke u. seine Helfer 1941. Vcl. Biržiška: Liet. raš. kai. 11 p. Vcl. Biržiška: Liet. pa-sauliet. literat. užuomazga, "žingsniai", 1947, Nr. 9, 26 p.; Vcl. Biržiška: Iš liet. spaud. istor. "žingsniai", 1948, Nr. 12, 5-8 p.
132)    Ks. Swierkowski: Wilno kolebką drukarstvva litews-kiego, "Aten. Wil." VIII (1933) 184-204 p. (Apie Vilniaus spaustuves žr. 195 p.).
133)    o. Braunsberger: Bezti Petri Canisii S. J. epistolae et actą, VIII (1923), 559 p.
134)    Mon. Pol. Vat. IV 327 p.
135)    Mon. Pol. Vat. V 607-8 p.
136)    Mon. Pol. Vat. IV 834, 358 p.; 272; V 363 p.
137)    pig. A. Šapoka: Lietuva ir Lenkija, 1938. K. Avižonis: Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
138)    Vcl. Biržiška: Liet. raš. kai. 11 p.
139) Arch. Congr. Concilii, Relat. Dioeces. Samogit. 1773.
 
ARCHIT.   D R.   J.   KULPAVIČIUS — Montrealio Aušros Vartų
bažnyčios projektas. (Modelis J. Ladygos)