NEPAMIRŠKIME LIETUVIŠKŲ REIKALŲ Spausdinti
Parašė L. A.   
Neseniai spaudoje pasirodė žinutė, kad Čikagoje miręs žymusis visuomenininkas prel. Mykolas Krušas savo testamente nepamiršo ir lietuvių tremtinių. Velionis užrašė $1,803.-98, kuriuos šios organizacijos iždininkas mano greitai gauti.

Šis palikimas, nors ne taip didelis, yra didžiai reikšmingas mūsų gyvenime emigracijoje. Lietuviškai veiklai palaikyti mes čia neturime jokių pastovių šaltinių — viskas remiasi aukomis, surenkamomis kartas nuo karto, iškilus kokiam reikalui Amerikos lietuviai ta prasme yra nenugalimi. Jie savo dosnumu duoda pavyzdį ir naujai atvykusiems.

Tačiau beveik visos aukos ribojasi gyvenimu. Pomirtiniai palikimai visuomeniniams reikalams, palyginti, nėra gausūs. Iki šiol neteko girdėti, kad kas nors iš lietuvių testamentu būtų užrašęs žymesnę pinigų sumą Balfui. Prel. M. Krušo žygis yra gražus paskatinimas visiems pasiturintiems lietuviams nepamiršti testamentuose lietuviškų reikalų.

šiandien mes turime jų ypač daug. Tremtyje dar tebevargsta tūkstančiai paliegusių mūsų tautiečių, kuriems Balfas padeda maistu, darbužiais, vaistais. Mirties atveju jų prisiminimas testamente yra savotiškas pamaldumo veiksmas ne vien dvasine, bet ir tautine prasme. Turime ir kitų gyvybinių reikalų. Paimkime kad ir spaudą. Senajai kartai mirštant, o jaunajai nutautėjant, lietuviškos spaudos padėtis negerės, bet eis blogyn. Katalikiškoji spauda Jungtinėse Valstybėse beveik išimtinai yra vienuolių rankose. Į jas anksčiau ar vėliau perėjo iš kitų šaltinių, pirma išbandžius, kaip sunku yra verstis šiuo amatu Amerikoje. Susipratęs lietuvis, užrašydamas auką testamente savo mėgiamam laikraščiui ar žurnalui, savotiškai prailgintų prenumeratą už mirties ribų. Tuo pačiu prailgintų ir lietuviškų laikraščių amžių.

Prel. M. Krušo palikimas Balfui duoda progos prisiminti ir tuos mūsų kilmės žmones, kurie neaukoja jokiam visuomeniniam reikalui. Ne paslaptis juk, kad yra lietuvių, visą amžių sunkiai dirbančių, neišleidžian-čių net savo būtiniems reikalams, bet neturinčių supratimo, kur padėti sukrautą turtą. Pasitaiko, kad jį slepia juokingiausiose vietose, o mirdami nedaro testamento. Taip ir palieka svetimiems karčiu prakaitu sukrautas turtelis. Ar negeriau jį būtų sunaudoti savo tautos žmonėms, reikalingiems medžiaginės paramos arba palikti lietuviškoms įstaigoms, laikraščiams, vienuolijoms, labdaros organizacijoms? To niekas negali neigti, net ir patys šykščiausieji, bet praktiškai imant pasitaiko liūdnų dalykų.
L.  A.