BUITIES VAIZDAVIMO TRADICIJOS ATGIMIMAS SUOMIJOS LITERATŪROJE Spausdinti
Parašė Juozas Lingls   

Paskutiniaisiais metais kasdienines buities vaizdavimas suomių literatūroj pergyvena lyg ir savotišką renesansą. Tas senas kamienas, kurs atrodė jau visai nudžiūvęs, staiga vėl išleido atžalas. Tai lyg trečiasis Suomijos žmonių kasdienybės pavaizdavimo aktas. Pirmąjį scenon iškėlė 19 amžiaus vadinamieji liaudies rašytojai. Jie buvo tos tradicijos kūrėjai. Antrojo akto pagrindiniais aktoriais buvo šio šimtmečio pradžios natūralistai su Kianto ir Lehtonen priešaky.

Ir naujoji buities vaizduotojų karta paženklinta savitu vardu — dėl jų svorio centro pasvirimo į šiaurę, jie vadinami "kainuistais" (Kainuu yra šiaurinės Suomijos arba pietinės Laplandijos vieta Kajanos apylinkėje). Iš paties Kainuu tėra kilę tik du iš tų jaunųjų buities vaizduotojų — Heikki Lounaja ir Veikko Houvinen. šiaurinėje Suomijoje gyvena ir dirba ir trečiasis iš jų — Martii Palkispaa, kuris, kaip ir Lounaja, yra miškų kirtikų bosas. Du likusieji kilę kiek labiau iš pietų — Lauri Leskinen iš šiaurinės Savolaksc provincijos dalies ir jauniausias iš jų — Marko Tapio— iš vidurinės Suomijos.

Didžiausią dėmesį į save atkreipė Veikko Houvinen, pats stipriausias iš to penketuko. Ligi šiol jis teišleido dvi knygas — novelių rinkinį "Hir-ri" 1950 m. ir romaną "Galvotoias iš Havukka-aho" 1952 m. Houvinen debiutas buvo kiek nelygus, viena kita novelė parašyta jau kiek aptrintu vaizdavimu, tačiau liūto nagai pasimato daugelyje novelių. Tose novelėse jis sukūrė du tikrai humoristinius personažus, abu miško kirtikus iš Kainuu. Jie yra visai nauji tipai suomių literatūroje. Tai Konsta Pylkkanen ir Robinsonas Korhonen. Pastarasis yra ramus da'bininkas ir abstinentas, kurs per atostogas staiga dingsta be jokių pėdsakų — jis atsi-krapšto į nuošalią neprieinamą sa-liukę, ten atsijungia nuo visko, varo samagoną ir vienui vienas džiaugiasi gyvenimu. Po atostogų jis vėl dirba, naujųjų jėgų prisikrovęs ir pasiryžęs vėl metus išvežti savo rolę kaip tvarkingas ir padorus vyras. Novelės pabaigoje autorius konstatuoja, kad Robinsonas Korhonen yra gyvenimo menininkas nuo galvos ligi kojų. Gyvenimo menininkas yra ir antrasis jo didvyris — Konsta Pylkkanen. Jis yra tyrlaukių filosofas, neužgesinamo žinojimo troškulio žmogus. Pasinaudodamas savo pradžios mokyklos gamtos mokslo ir geografijos žiniomis bei savo smegenimis, j;s vysto savotiškiausias, beribio platumo mintis apie pasaulį ir žmogų. Jis yra labai retas paukštis miško kirtikų tarpe. Tačiau jis puikiai žino tą savo originalumą ir sugeba panaudoti ji, kur reikia. Jame slypi ir gera dosa šelmiškumo.

Konsta Pylkkanen portretas yra išbaigtas jau novelėse. Romane "Gal-votojas iš Havukka-aho" jis tęsia savo gyvenimo kelią, ir kas būdinga — lygiai toks pat nenutrintas, originalus, kaip ir Houvinen debiutinėse novelėse. Jis pagauna ne tik savo darbdavių, bet ir visų skaitytojų širdį.

Heikki Lounaja yra kiek rimčiau sudėtas, negu Houvinen, tačiau ir jam humoras nėra svetimas. Ligi šiol jis tėra išleidęs tik tris knygas, iš kurių vidurinioji — "Sieliai praplaukia pro kaimą" — laikoma geriausia, čia jis vaizduoja nuotykius pavasario naktį viename tolimame tyrlaukiu kaime; visi laukia atplaukiant sielių ežeran, šiam įvykiui ruošiasi kiekvienas savaip, visi jaučia pavasarį atėjus. O kai toji laukimo įtampa pasidaro didžiausia, įvyksta nužudymas. Sieliai tuo tarpu praplaukia nesustodami ir tuo apvildami viso kaimo laukimą bei sugriaudami viso kaimo viltis. Autoriui puikiai pavyksta pavaizduoti pavasario nakties poveikį jo personažų įvairiopam temperamentui, o įvykiai eina natūraliai, susiklostę apie vienui vieną naktį. Toji Lounaja kompozicija noromis nenoromis verčia pagalvoti apie kitą didelio suomio didelį romaną — Sil-lanpaa "žmonės vasaros naktį", šiuo palyginimu lyg ir būtų galima prikišti, kad Lounaja dar nėra kaip reikiant savarankiškas. Dabar gal dar ir taip, bet ateičiai jis daug žada, ypač savo šviežiu kalbiniu apipavidalinimu.

Atrodo, kad Sillanpaa yra vienas iš pirmaujančių jaunosios kartos mokytojų, nes ir Marko Tapio didelio dėmesio sukėlęs pernai išleistas debiutinis romanas "Stiklinė žlugtui lenta" yra sukurtas "žmonės vasaros naktį" ženkle. Tapio lyg ir labiau priklauso nuo Sillanpaa, negu Lounaja, tačiau debiutiniam dalykėliui tatai nėra jau taip pavojinga. Tapio yra ir jautrus ir gabus pasakotojas, gal geriau aprašytojas, nes jo romano stiprybė kaip tik ir glūdi gamtos pavaizdavime ir nuotaikoje, o ne intrygoje ir įvykiuose.

Švelnų ir jautrų senatvės supratimą sutinkame ir Lauri Leskinen antrame iš eilės romane "Aiškumas netoli šešėlio" (1951), kur atsispindinčiais prisiminimų vaizdais aprašoma paprasta seno žmogaus gyvenimo pa-caka. Leskinen, šalia Tapio, yra vienas iš lyriškiausių jaunųjų buities vaizduotojų — savo pasakojimus jis apgaubia šviesia sambrėška, ištrinančia visas aštrias linijas ir sušvelninančia kontrastus. Tai duslus ir liūdnas romanas, rūpestingai parašytas ir vieningai nuteiktas. Jis priklauso prie labiausiai prinokusių naujojo buities vaizdavimo vaisių.

Marti Palkispaa dar nėra toks ryškus profilis, kaip anksčiau minėtieji. Po gana solidaus, bet ne taip jau kuo ypatingu pasižymėjusio novelių rinkinio tyrlaukiu motyvais, jis per
nai rudenį išleido romaną "šiaurės elnių išskyrimas". Tai kolektyvinis romanas, pavaizduojąs savotiškiausią visos Laplandijos žiemos įvykį—turgų, kuris lyg magnetu traukia mases visokių žmonių, užmezgančių ir nutraukiaučių ryšius tautoje.

Kokią gi dabar vietą iš viso suomių literatūroje užima tie buities vaizduotojai? Ar jie nustelbia kitų motyvu ciklus, ar jaunieji suomių prozaikai buitį tik ir tevaizduoja? Žinoma, kad ne. Naujasis renesansas paliečia ir visą suomių prozą.

Nuo 1948 m. iškilo nevienas daug žadąs vardas. Yra rašytojų, kurie į daiktus žiūri visai kitaip, negu buities vaizduotojai, ir panaudoja visai kitokius motyvus. Tarp tokių tektų suminėti Oiva Paloheimo, Jorma Korpela, Eeva Joenpelto ir Lassi Nummi. Šalia buities vaizduotojų, yra ir grynų "modernistų", labiau komplikuotos, neramios bei eksperimentinės krypties. Tačiau yra ir tarpinių stadijų, pvz. toks žymus iš jaunųjų rašytojų kaip Lauri Viite, kurio "Morena" yra vienas iš geriausių pokarinių veikalų Suomijoje, neįskaitomas nė į vieną grupę ar srovę. Buities pavaizduo-tojai čia iškelti parodyti faktui, kad ir senas vynuogynas gali vėl pražysti, jeigu tik sodininkas yra geras.
Juozas Lingls.