KONFERENCIJA IR LEIDINYS PABALTIJO ARCHEOLOGIJAI

Parašė Marija Gimbutiene

1951, gegužės 22-26, Tartu universitete, Estijoje, įvyko antroji konferencija Pabaltijo archeologijai tirti, kurią organizavo "Institut Istori i Ma-terialnoi Kultury", Akademia Nauk SSSR. Konferencijoje dalyvavo archeologai iš Maskvos, Leningrado, Talino, Tartu, Rygos, Rezeknės. Vilniaus, Šiaulių, Naugardo, Pskovo, Minsko ir kt. Paskaitas skaitė apie penkiolika asmenų, jų tarpe lietuviai archeologai Pranas Kulikauskas ir Regina Kulikauskienė. Kulikauskas davė Lietuves archeologinių paminklų 1948-1950 tyrinSiimo apžvalgą. Mini, kad buvo aptikta akmens amžiaus kaulo ir rago dirbiniai Pudoiškio durpyne, kad 1950 m. buvo tęsiami Kurmaičių (Kretingos aps.) pilkapių kasinėjimai ir kad padaryta įvairių kapinynų ir piliakalnių bandomųjų kasinėjimų vakarų ir pietų-rytų Lietuvoje. Kulikauskiene skaitė apie arklių kapus Lietuvoje IX-XII amžiuje. Kiti referatai lietė Rytprūsių, Latvijos, Estijos ir šiaurės Rusijos proistorę bei ankstyvąją rytinių slavų istoriją. Konferencija paskelbė eilę išvadų, pvz.: Ypač Lietuvoje praplėsti sodybų ir piliakalnių tyrinėjimą ir nepasitenkinti vien tik kapinynų tyrinėjimu, kaip buvo lig šiol. Tyrinėti viduramžių pilis. Geriau ištirti naujojo akmens amžiaus laikotarpį, I-ojo tūkstančio pr. Kr. galą ir pirmuosius amžius po Kr. Platesnius tyrinėjimus vykdyti Klaipėdos krašte. Baltų slavų santykiams išryškinti tyrinėti čud ežero apylinkes ir t.t. 1952 metais periodinis leidinys "Kratkie SoobshchenMa c dokladach i polevych issledovaniiach Institutą Istorii Materialnoi Kurtury", Akademija Nauk SSSR, buvo paskirtas studijoms, liečiančioms vien tik Pabaltijo archeologiją. 143 psl. smulkiu šriftu išleistoje knygoje sudėta dvylika straipsnių bei studijų, kurių dalis buvo skaityta kaip referatai konferencijos metu, dalis naujų. Iš lietuvių rašo: R. Jablonskytė apie viduriniojo akmens amžiaus laikotarpį Lietuvoje, P. Kulikauskas apie archeologinius tyrinėjimus Lietuvoje (bendrai, ne tik paskutiniaisiais metais), P. P. Tarasenka apie Lietuvos piliakalnius, R. Kulikauskienė apie Lietuvos kapinynus iš I-ojo tūkstantmečio po Kr. galo ir II-ojo pradžios, ją rašo M. R. Vilsone, L. Velleste, A. Apie Latvijos ir Estijos archeologi-A. Moora, M. Schmiedehelme, L. M. Janic. Šalia vietinių Pabaltijo archeologų leidinyje išspausdinta pora studijų jaunu sovietinių archeologų: P. D. Gurevič rašo apie pietų rytų Pabaltijo (Rytprūsių) archeologinius paminklus ir jų tyrinėjimų uždavinius, L. V. Vankina — apie Latvijos paminklus iš I-ojo tūkstantmečio pr. Kr. šalia sovietų mokslininkams būdingų ir privalomų šokiruojančių įžangų ir liaupsinimo sakinių, kurių neišvengė nei lietuvių, nei latvių bei estų rimti archeologai, leidinyje vienas kitas duomuo naujas, viena kita iliustracija pirmą kartą paskelbta, nors dauguma medžiagos jau buvo žinoma ir prieš 1944 m. leidinių lietuvių, latvių, estų bei vokiečių kalbomis. Didesnioii studijų dalis yra tam tikro laikotarpio lokalinės medžiagos skelbimas, šiek tiek platesnio masto yra žinomo estų archeologo H. A. Mooros straipsnis "Keletas Pabaltijo archeologijos tyrinėjimo problemų", kuriame duota gana objektyvi trumpa Pabaltijo archeologinių paminklų apžvalga. Visu ryškumu sovietinio mokslo tendencijos ir nesąžiningumas iškyla tose vietose, kur susidurta su lietuvių, latvių ar estų archeologų, dabar esančių Vakaruose, pavardžių ar veikalų paminėjimu. Nė vienoje studijoje nepaminėta nė viena pavardė tų žmonių, kurie neginčijamai tu-rjo didelių nuopelnų Pabaltijo archeologijai tarp dviejų pasaulinių karų, kada faktiškai ir buvo pradėtas tos srities tyrinėjimas. Liūdna ir juokinga, kai minimos įvairios 19 amžiaus tyrinėtojų pavardės ir nereikšmingos rusų ar lenkų pavardės, o rimtesnės studijos ignoruojamos dėl politinių priežasčių. Ten, kur neišvengiamai reikėjo pacituoti į vakarus emigravusio mokslininko veikalą, paminėtas tik pavadinimas be pavardės! Pvz , H. A. Moora rašo, jog buvo išleista Lietuvos proistorinių tyrinėjimų 1918-1938 apžvalga, bet kad dr. J. Puzi-nas ją paruošė, autorius neturėjo teisės prasitarti, žinomo latvių archeologo Ed. šturms pavardė irgi visur ignoruojama, nors jo studijos cituojamos. Visai akiplėšiškai atrodo Gurevičiaus studija apie Karaliaučiaus srities proistorinius paminklus. Jis rašo tarytum pionierius toje srityje, visai nepripažindamas daugybės atlikto darbo šiuo klausimu. Jei ir pagrįstai galima neigti nacionalistines tendencijas, kurios viešpatavo nacių laikotarpyje Vokietijoje, tačiau negalima nepripažinti ir nematyti teigiamų darbo rezultatų, pasiektų daugiau kaip per penkiasdešimt tyrinėjimo metų! Konferencijos ir leidinio pasirodymo proga, galima susidaryti vaizdą, jog archeologiniuose tyrinėjimuose Pabaltijy per beveik dešimtį metų nuo sovietų okupacijos pradžios padaryta labai maža. Pvz., apie 95% paskelbtos medžiagos autorei buvo žinoma ir prieš dešimt metų. Marija Gimbutiene