MINDAUGAS IR JO KARŪNA

Parašė ZENONAS IVINSKIS

(Tęsinys)   V. Pačioje Lietuvoje 13 amžiaus istorijos liudininkais liko tik gausūs nebyliai — paupių ir kitų strateginių vietų piliakalniai. Visa kita išnyko ar žuvo, kaip apskritai daugelį lietuvių praeities skambių žygių yra ištikęs skaudus likimas. Nebeturime apie juos dokumentacijos. Nežinome, kur sudulkėjo ir Inocento IV bulės Mindaugui, ir jų tekstų tikrai nežinotume, jeigu nuo Inocento III laikų (1198) nebūtų buvę daromi nuorašai visų iš Vatikano kanceliarijos išeinančių dokumentų. Mindaugo vainikavimo iškilmės buvo nepaprastas atsitikimas, per septynis amžius tik kartą teįvykęs Lietuvoje, jeigu apie 1255 m. nebuvo karūnuotas jo įpėdinis. Apie mindaugines iškilmes betarpiškai nėra likę konkrečių duomenų, kurie galėtų mūsų istorinį smalsumą patenkinti. Tačiau tai, kas yra 1253 m. įvykę, galima iš dalies atstatyti, palyginant panašias apeigas vakaruose. Juk Mindaugas buvo karūnuojamas krikščionišku karaliumi. Tad reikėtų atsidėjus pasižiūrėti į vidurinių amžių krikščioniškų valstybių vainikavimo liturgiją, į "ordines". Gaila, kad gausūs Mindaugo laikų nagrinėtoj ai to klausimo iki šiol neiškėlė. Nuo 10-tojo amžiaus karūnavimo iškilmių tvarka, kuri įvairiose valstybėse šiek tiek skyrėsi tik smulkmenose, vis daugiau yra žinoma iš autentiškų šaltinių. Pagrindiniai karūnavimo simboliai, kurie viduriniais amžiais per iškilmingus liturginius aktus buvo taip mėgiami, buvo panašūs. Percy Ernst Schramm yra ištyrinėjęs (1934-39) frankų, anglosaksų ir vokiečių (karūnavimo) ordines. Dar du atskiru veikalu jis paskyrė anglų (1937) ir prancūzų (1939) karalių ir jų vainikavimo istorijai. Tad ir reikėtų, kad ypač kultūros ir teisės istorikai bei kanonistai susidomėtų anais vidurinių amžių valstybiniais simboliais, kuriems per vainikavimus būdavo teikiama ypatinga prasmė ir reikšmė (Schramm: Hist. Zeitschr. 172, 1951 p. 511-15). Jeigu tai būtų pritaikyta Mindaugui, atrodo, galėtų atsirasti visai naujos šviesos apie pirmojo Lietuvos karaliaus laikus, nors iki smulkmenų jo vainikavimo liturgiją atstatyti vargu kada bebus galima; nebent kada Vatikano archyve netikėtai būtų surasta nuorašas tų ordines, kuriuos Mindaugo pasiuntiniai gavo drauge su karūnavimo bulėmis. Mindaugo apvainikavimas karaliaus titulu 13-me amžiuje yra viena grandis visos tos virtinės karūnavimų, kurie buvo atlikti paties popiežiaus ar jo vardu. Šitoji banga sustiprėjo drauge su didžiojo vidurinių amžių popiežiaus Inocento III (1198-1216) pontifikatu. Įvairių kraštų valdovai būdavo vainikuojami karaliais kaip Šv. Petro įpėdinio vasalai. Kaip Kristaus vietininkas, jo Karalystės valdytojas žemėje, popiežius stovėjo visų karalių viršūnėje. Tad jam priklausė tada vyriausioji teisė spręsti ir apie visus žemiškus dalykus, nes jis, kaip Kristaus įgaliotas, jautėsi turįs žemėje ir augščiausio teisėjo valdžią. Šitokiai Inocento III ideologijai atstovavo ir Inocentas IV (J. Hollnsteiner: Die Kirche im Rin-gen um christl. Gemeinschaft im 13.-15. Jh. Frei-burg i. Br., Herder, 1940 p. 23). Šituose rėmuose galima pažymėti, kad Anglijos, Čekijos, Portugalijos, Bulgarijos ir Vengrijos karaliai — pagal ano meto visuomeninę santvarką — tapo popiežiaus Inocento III (dvasiniais) lenininkais. Įdomus Ispanijos (Aragonijos) pavyzdys. 1204 m. pats popiežius Romos Šv. Pankracijaus bažnyčioje vainikavo valdovą Petrą II Aragonijos karaliumi. Inocento III legatas Merseburge (Saksuose) Čekijos karaliumi patepė Otokarą I. To paties popiežiaus legatas karūnavo bulgarų karalių Joanicą ir serbų valdovą Vulką (H. Till-mann: Deutsches Archiv 9, 1951 p. 170). Pop. Aleksandras IV 1257-59 m. suteikė Navaros (tarp Aragonijos - Kastilijos ir Prancūzijos) valdovui teisę, kad jį Pamplonos vyskupas karūnuotų karaliumi. Šito popiežiaus pirmtakas Inocentas IV buvo suteikęs karūną (1253) Volynijos Danieliui. Jau A. Prochaska buvo atkreipęs dėmesį, jog ir Mindaugo karūnaciją reikia imti ryšyje su panašiu kaimyno Danieliaus žingsniu (Przegląd histor. 1905 p. 184, 372). Charakteringa, kad du priešai gauna iš popiežiaus karūnas tuo pačiu laiku. Verta atsiminti, kad Danielius greitai nuo Romos atkrito. Popiežius Inocentas IV Mindaugą paėmė ypatingon globon. Jis tapo jo dvasiniu sūnumi, kaip "filius specialis Sanctae Romanae ecclesiae" (Theiner I p. 50). Ir pats Mindaugas savo 1253 metų dokumentuose apie popiežių kalba, kaip apie "mūsų tėvą" (pater noster). Šitokis dvasinis tėvo ir sūnaus santykis viduriniais amžiais buvo žinomas ne tik vakarų Europoje, bet ir schizmatikų tautų istorijoje Balkanuose. Tokia adoptacija teisiniu ir politiniu atžvilgiu dažnai reiškia leninę priklausomybę, kuri jau žinoma iš popiežių santykių su karolingais (E. Eichmann: Zeitschr. f. Rechtsgesch. Germ. Abt. 37, 1916). Tokiame sūnaus ir tėvo santykyje, kaip rodo Livonijos Henriko kronika, skaitėsi Padauguvio kunigaikščiukai į Rygos vysk. Albertą (L. Arbu-sow: Deutsches Archiv 8, 1950 p. 46). Šešeri metai po Mindaugo karūnacijos visai panaši leninė adoptacija žinoma iš jau minėto Na varos karaliaus vainikavimo. Ir jis buvo, kaip ir Lietuvos karalius, priimtas sūnumi, kaip "filius specialis" (Schramm: Zeitschr. f. Rechtsgesch. Germ. Abt. 68, 1951 p. 147). Tokiu pat būdu ir Mindaugo valstybė buvo subordinuota Apaštalų Sostui. Lietuvos karaliaus karūnos klausimas nesutiko kliūčių, ir tebuvo statoma viena sąlyga, kad ypatingasis Bažnyčios sūnus, kaip ir jo įpėdiniai, Lietuvos valstybę skaitytų šv. Petro nuosavybe (Theiner I, p. 59). Tokia sąlyga tada buvo ir kitiems kraštams vartojama. Minėtieji pavyzdžiai parodo, kaip Mindaugui skirtąsias bules ir jose vartojamus terminus reikia aiškintis ne tik to meto istorijos rėmuose, bet ir ano laiko sąvokomis. Tokis aiškinimasis gali mums iš dalies patenkinti ir istorinį smalsumą, būtent, kokios galėjo būti Mindaugo karūnavimo liturginės ceremonijos. VI. Vainikavimo apeigos yra atskiras įdomus klausimas, kurį galima bandyti spręsti iš to laiko karūnavimo versmių. Tik problemą pasunkina ta aplinkybe, kad niekur nėra pasakyta, kokio ceremonialo buvo laikomasi Mindaugo karūnacijoje. Pirmoje eilėje reikia susidomėti vokišku ceremonialu. Tyrinėjimus ir būtų galima pradėti nuo jų ordines iš 10-tojo amžiaus galo — apie 960 m. (Schramm: Zeitschr. f. Rechtsg. Kan. Abt. 24, 1935 p. 309). Vokiečių vyskupai atliko Mindaugo patepimo apeigas, o Livonijos ordino magistras uždėjo karūną. Tad ir yra labiau pagrindo tikėti, kad buvo laikomasi vokiškų vainikavimo apeigų, jeigu Apaštalų Sostas neįteikė kitų — ispaniškų — ordines, pavartotų Aragonijos karaliaus atveju. Nesileisdami čia detaliau į visus plačios problemos vingius, pateikiame žymesnius ceremonijų momentus iš Rudolfo Habsburgo laikų, t. y. maždaug dar Mindaugo laikų ordines, kai Rudolfas 1273 m. Acheno katedroje Koelno arkivyskupo, asistuojant Mainco ir Triero vyskupams, buvo karūnuotas Vokietijos karaliumi (Mon. Germ. Hist. IV, 1837 p. 384-92). Iš palyginimo matyti, kad nedaug buvo skirtumų ir pas to meto prancūzų karalius. Net 10-tojo amžiaus frankai jau turėjo tuos pačius pagrindinius karūnavimo elementus ir valstybinius simbolius, kurie per vidurinius amžius visoje šios iškilmės liturgijoje maža tepasikeitė. Pagal Habsburgo ordines, būsimasis karalius su trumpomis maldomis pasitinkamas prie katedros durų. Abu asistentai veda jį už parankių, kai Koelno arkivyskupas pirma žygiuoja. Tuo tarpu choras gieda "Štai siunčiu savo angelą . . ." (Exod. 23, 20). Vainikuojamasis išsitiesia prie altoriaus laiptų ant grindų patiesalo, o Koelno "arkivyskupas, prašydamas jį apsaugoti nuo priešų, pakėlęs ant jo rankas, meldžiasi: "Viešpatie, išlaikyk sveiką karalių" (Ps. 19, 10). Šitos maldos jau vartojamos 10-tojo amž. ordines (Zeitschr. f. Rechtsg. Kan. Abt. 24, 1935 p. 309). Karaliui atsisėdus į sostą, kairėje jo pusėje pasodinama karalienė. Ordines numato visas smulkmenas, kur kas stovi, ir ištisai paduoda visų maldų tekstus. Karalienę pasodinus, vainikavimo celebrantas, nusiėmęs kapą (pluvialem) ir apsivilkęs arnotą (casulam), pradeda karūnavimo mišias. Jose yra vis specialūs maldų tekstai per atskiras mišių dalis, pradedant nuo In-troito, Oracijos ir Lekcijos. Po šios karalius, pakilęs nuo sosto, padėjęs karališką pečių apsiaustą (pallium), celebranto asistentų nulydimas prie altoriaus laiptų ir ten gula ant žemės kryžiumi, o pora kunigų gieda litaniją, prie kurios Koelno arkivyskupas prideda tris prašymus — valdovą išrinkti, palaiminti ir konsekruoti karaliumi. Kunigai tuos litanijos posmus vis baigia: "Tave meldžiame, išklausyk mus!" (Te rogamus, audi nos!). Po litanijos karalius pakyla, ir jis šešis kartus klausiamas, ar sutinka saugoti tikėjimą, ginti Bažnyčią, teisingai valdyti, atitaisyti valstybės nuoskaudas, ginti vargšus, našles ir našlaičius, pagaliau paklusti popiežiui ir Bažnyčiai. Į karaliaus lūpas ordines vis deda tik vieną žodį "sutinku" (volo). Vakarų Europos ceremonialuose dar numatytas aplink stovinčių paklausimas, ar jie nori tokio karaliaus, kuris sutinka tikėjimą saugoti, Bažnyčią ginti ir t.t. Tie turi šaukti: "fiat, fiat, fiat!" Ordines numato: jeigu pats karalius neišlavintas ir lotyniškai nesupranta, tai jam celebrantas ar kuris kitas dvasininkas vietine kalba paduoda maldų tekstus. Juos turėjo per vertėjus kas nors išaiškinti ir Mindaugui. Su atitinkama malda karalių palaiminus, prasideda viena iš svarbiausių karūnavimo liturgijos dalių — patepimas. Šventais katechumenų aliejais karaliui patepama galva, krūtinė ir pečiomentė (nugaroje). Kad toji ceremonija buvo atlikta ir Mindaugui, negali būti jokios abejonės. Pagaliau jis pats apie tai kalba savo 1253 m. dokumente: "Patepti šventu aliejumi į Lietuvos karalius, gavome karalystės diademą . . ." (In regem Lettowie oleo sacrato peruncti, regni sus-cepimus diadema. . ., Liv. Urk. B. I. nr. 243). Vadinasi, iš autentiško dokumento žinome, kad per Mindaugo vainikavimą buvo atlikti abu svarbiausi aktai. Jeigu karalių karūnacija dar iki Mindaugo laikų Vak. Europoje (taip pat Prancūzijoje ir Anglijoje) buvo laikoma sakramentu, tai turėta galvoje patepimą; ir dar, pvz., Chartres abatas Ivo 1108 m. tai įsakmiai įrodinėjo. Pateptąsias vietas apšluosčius, vainikuojamąjį apavus sandalais, užvilkus baltą rūbą (al-ba) ir per krūtinę kryžmais sujuosus stolą, po ilgų maldų karaliui įteikiamas kardas, karališkam apsiaustui segė, pečių rūbas (pallium) ir žiedas. O po to jau ėjo valdžios skeptro (valdovo lazdos) ir obuolio perdavimas. Reikia manyti, kad Mindaugo atveju toji ceremonija buvo suprastinta ir valstybinių simbolių buvo įteikta mažiau. Toji labai svarbi ceremonijų dalis baigiama, kai visi trys arkivyskupai drauge karaliui ant galvos uždeda vainiką, visi kartu tardami atitinkamus žodžius. Taip būdavo su vokiečių karaliais. Mindaugo atveju buvo kiek kitaip. Pirmiausia, jo patepimo ceremonijas atlikti popiežiaus buvo paskirtas Kulmo vyskupas Henrikas (Hei-denreichas). Įdomu, kad jis buvo tada iš kryžiuočių ordino kunigų eilių Prūsuose vienintelis vyskupas. Jam bulėje tik tiek bendrais žodžiais tepasakyta: "mūsų autoritetu vainikuosi (Mindaugą) karaliumi. . ." (auctoritate nostra corones in regem . . . , Theiner I p. 50). Bet šis vainikavimas reiškė patepimą. Vyskuno asistentais galėjo būti Kuršo ir Saremos (Eželio) vyskupai, nes jiedviem buvo pavesta saugoti popiežines Mindaugo privilegijas. Jeigu Kulmo vyskupas tik patepė, tai tuoj kyla klausimas, kas atliko kitą svarbią ceremonijų dalį, būtent, kas uždėjo Mindaugams ant galvų po karališką karūną? Reikšmingas šiuo atveju yra Aragonijos kareTaus pavyzdys. Porto vyskupas jį patepė, o pats popiežius Inocentas III ji karūnavo (Schramm: Estudis Universitaris Catalans 22, 1936 p. 579). Kas Mindaugo atveju buvo popiežiškojo siuzereno (l3no davėio) atstovu? Apskritai apie kitų dvasinių šv. Petro vasalų, kokiu tapo ir M'ndaugas, karūnavimo ceremonialą nežinome daugiau kaip Lietuvos karaliaus atveju. Iš kai kurių užuominų tačiau apie Mindaueą galime net daugiau pasakyti. Jau žymusis Prūsų istorijos autorius J. Voigt (Ge-schichte Preuss. 3. 1828 p. 38) nrieš 125 m~tu~> teigė: Kulmo vyskupas patepė karalių ir karalienę, tačiau jiedu abu karūnavo Livonijos ordino magistras. Ar turėjo Voigtas tokiam teigimui pagrindo? Šaltinis yra Eilėtoji Livonijos kronika. Pirmiausia anas magistras pažadėjo Mindaugui iš pop:ežiaus išrūpinti karališką karūną (eil. 3493-96). Bet šituo atveiu išrūoinimas vainiko iš Aoaštalų Sosto reiškė ir teisės gavimą jį uždėti. Kitaip tariant. Andrius von Stierland pasidarė popiežiaus legatu, kuris iš Mindaugo jo vardu paėmė ir atitinkamą priesaiką. Livonijos kronis-tas pažvmi, kad Dopiežms magistrui suteikė teisę vainikuoti naujakr'kštą valdovą. Jis gavo "der krone s?ewalt" (eil. 3541). Karūna iš regimųjų vahtybinių simbolių buvo laikoma pačiu augš-čiausiu. Karūnos išvaizda, kurios simbolika galėjo turėti daug reikšmės, aišku, nėra žinoma. Vengrijos karaliui Šv. Steponui pop. Silvestras II pats 1000 m. iš Romos atsiuntė karūną, kuri anos tautos tolimesnėje istorijoje įgijo didelės reikšmės. Mindaugų karūnas Livonijos magistras galėjo padirbinti Rygoje; o popiežius tuo klausimu nieko savo laiškuose neužsimena. Šitiek galima pasakyti apie Mindaugines iškilmes. Verta dėmesio, kad Kulmo vyskupas pirma vyko Rygon, o paskui kartu su magistru, kuris pasirūpino vainikais, keliavo į Lietuvą. Vadinasi, Mindaugui buvo pritaikytas popiežiškose karalių karūnacijose atliekamas ceremonialas: konsekruotoj as (patepė jas) ir karūnuoto jas vainiku yra ne tas pats asmuo. Šitoje vietoje į vokiškas ordines įsakmiai buvo įnešta paties popiežiaus vardu atliekamų apeigų korektyva. Karūnos uždėjimu apeigos artėjo pabaigon. Su vainiku valdovas būdavo atvedamas prie pat altoriaus, ir čia jis, ant altoriaus uždėjęs rankas, turėjo krašto kalba, o paskui lotyniškai, atlikti priesaiką: teisingai valdyti ir veikti Bažnyčios gerovei. Šitokios karalių vainikavimo apeigos, nors ir su kai kuriais pakeitimais, yra išsilaikiusios šimtmečiais. Net Anglijos Elzbietos II karūnacijoje (1953. VI. 2) buvo prisilaikyta tradicijos — anų pagrindinių ordines elementų. Prisitaikant prie vietos sąlygų, įvairavimai yra neesminiai. Pvz., nėra negalima, kad vainikavimas būtų atliktas atvirame ore. 10-tame amž. anglosaksai, vietoje karūnos, pvz., ant galvos užmaudavo šalmą, o vietoje žiedo ir kardo įteikdavo tik skeptrą ir atskirą lazdą (baculum). Pilnai laikome galimu dalyku, kad čia trumpai suminėtos 13-tojo amž. vokiečių karūnavimo ceremonijos, su atskira popiežiaus legato teise uždėti vainiką, buvo vokiečių vyskupų vartotos ir Mindaugą vainikuojant. Mindaugą apvainikavus, grąžinus jį į sostą ir tuo būdu su juo baigus apeigas, dar reikėjo kai ką atlikti. Kaip Danieliaus Salomėja buvo vainikuota karaliene, taip reikėjo karūnuoti ir Mindaugienę Mortą. Atvesta prie altoriaus, ji painiausia turėjo būti laiminama. Ji taip pat turėjo gulėti kryžiumi, buvo tepama šventais aliejais; o karūną, kurią vokiečių karalienei ant galvos dėdavo visi trys arkivyskupai, jai, popiežiaus vardu, uždėjo magistras Andrius. Po to naujoji karalienė, kaip ir pradžioje, pasodinama kairėje karaliaus pusėje, o kunigai gieda "Te Deum lau-damus". Evangelija buvo iš Trijų Karalių (Mat. 2, 1 - 12). Sekretą ir kitos kintamosios mišių dalys taip pat pritaikytos. Su mišių pabaiga baigėsi ir visos apeigos. Šitokios apytikriai galėjo būti ir Mindaugo karūnavimo iškilmės. Gal kada nors tiksliau bus galima ištirti, kokios maldos ir kokios formulės buvo kalbėtos ir kokios praleistos. Dabar dar nėra daugiau atramos rekonstruoti aną ceremonialą, nebent reikėtų laikyti Mindaugo vainikavimui artimesnes tas apeigas, kurios buvo atliekamos vainikuojant Aragonijos Petrą ar Volynijos   ADOMAS     GALDIKAS — VIENKIEMIS (aliejus)   Danielių. Pirmuoju atveju tačiau vainikavimą vykdė pats popiežius, o antruoju nieko daugiau nežinome. Negalime tiksliai atsakyti ir į klausimą, kur įvyko tokios Mindaugo ir jo žmonos vainikavimo ceremonijos. Vaizduotė norėtų jas prisistatyti poetiškai gražioje vietoje, būtent ant Neries kranto, jeigu Kernavė bus buvusi pirmoji karaliaus sostinė. Mindaugas tačiau, kaip ir Volynijos Danielius tais pat metais darė, nebūtinai turėjo vainikuotis sostinėje, jeigu iš viso jo laikais prie pastovios valdovo rezidencijos jau buvo prieita. Danielius karūnavosi ne savo sostinėje Ha-liče, o karo žygio metu jotvingių žemėje Drogi-čine (Ipat. 827), tuo pabrėždamas tų plotų priklausomybę jam. Jei karolingų Pipinui 752 m. karališkas patepimas reiškė papildymą trūkstamos legitimacijos į sostą, tai ir vėlesnės valdovų karūnacijos dažnai sutvirtindavo jų padėtį. Ir Mindaugas karaliaus karūna natūraliai siekė pabrėžti savo valdžią, labiau užsitikrinti valdomų žemių priklausomybę. Kaip krikšto pavyzdį jam teikė nenuorama varžovas Tautvilą, taip karūnos konkurentu buvo Danielius, su kuriuo ginčo objektas buvo ir Juodoji Rusija su Slanimo, Vol-kovisko ir Naugarduko miestais. Įdomu, kad pirmose popiežiaus bulėse Mindaugui figūravo patvirtinimas žemių, kurias jis atims iš pagonių. Jau apsikarūnavęs jis prašė ir gavo patvirtinimą savo valdžioje rusiškų žemių (Theiner I p. 60). Tad nėra negalima, kad Mindaugas, norėdamas pabrėžti rusiškų žemių priklausomybę, paties popiežiaus karūna patvirtintą, vainikavosi Naugarduke, nors šis, atrodo, negalėjo būti jo sostinė (plg. A. Šapoka: Aidai 1950, Nr. 1 p. 40). Pats karūnavimas yra įvykęs ne vėliau kaip 1253 m. liepos mėn. Už poros metų pop. Aleksandras IV suteikė teisę karūnuoti karaliumi ir Mindaugo sūnų (Theiner I p. 60). Nežinome, ar toji karūnacija įvyko, bet šis faktas rodo, jog Mindaugui rūpėjo garantuotis, kad niekas nekeltų ginčo dėl įpėdinystės, kaip jam buvo jau atsitikę su Dausprungaičiu Tautvilą. Atrodo, kad apskritai vainiku Mindaugas buvo tikėjęsis sustiprinti savo poziciją. Kodėl Mindaugo karūnacija užsitęsė dvejus metus, t. y. iki 1253-jų? Juk pop. Inocento IV bulės atėjo jau 1251! Ne vienas sau kėlė tokį klausimą ir j ieškojo įvairių priežasčių. Vieniems atrodė, kad jis buvęs karais užimtas, kitiems — kad reikėję dar išaiškinti kai kuriuos klausimus pas Akonoje (Palestinoje) gyvenantį vyriausiąjį magistrą. Kun. A. Juška iškėlė mintį, jog reikėję laukti, kol bus pastatyta katedra (Aidai 1951, Nr. 9 p. 388). O delsimo priežastis galėjo glūdėti derybose, kurias vedė konsekratoriai-karūna-toriai, veikią popiežiaus vardu. Čia mums trūksta pagrindinės grandies, baigiant išaiškinti kai kuriuos įvykius. Kulmo vyskupas buvo Livonijos ordino draugas. Savo pretenzijas nuo 1251 m., t. y. nuo Mindaugo krikšto, i Lietuvą reiškiąs Rygos arkivyskupas buvo Livonijos kryžiuočių toliau ignoruojamas. Gal viena iš priežasčių, kodėl vėliau ordinas falsifikavo dokumentus savo teisėms į Lietuvą, yra ordino ir arkivyskupo priešingumo vaisius. Šiandien tik labai mažą trupinėlį begalime atstatyti, kas dėjosi užkulisiuose. Ir Rygos arkivyskupas, ir Livonijos ordinas pirmoje eilėie žinojo tik savo skirtingus, vieni kitiems priešingus interesus. Jie labai įdomiai atsispindėjo Lijono arbitražo sutartyje 1251 m., kai abi pusės kreipėsi į Lijone sustojusį popiežių. Šitą klausimą apdairiai yra išanalizavęs kun. J. Stakauskas (Liet. ir Vak. Europa p. 78-82). Tų dviejų svarbių kaimvninių veiksnių skirtingumai buvo perdėm priešingi Mindaugo valstybės interesams, ir jau seniai yra iša;skinta, jog kryžiuočių santykiai su naujakrikštu karaliumi nebuvo nuoširdūs. VII. "Mes tavo teisingus troškimus laikome vertais dėmesio, ir maloniai priimame į Šv. Petro teisę ir jo nuosavybę Lietuvos karalystę ir visas tas žemes, kurias, Dievo padedamas, įsigijai arba ateityje dar įsigyti galėsi. Tas žemes, o taip pat ir tavo žmoną su vaikais ir visą šeimą skelbiame esant Šv. Sosto globoje. Mes griežtai uždraudžiame, kad niekas, kol Apaštalų Sosto tikėjime būsi, neišdrįstų minėtos karalystės ir žemių reikalu tavęs apsunkinti ar užkabinėti" (Theiner I p. 49). Šitaip Apaštalų Sosto autoritetu Mindaugui suteiktasis karaliaus vainikas įstatė jo pasaulinę valdžią į naujus santykius su antgamtine tvarka. Pats vainikuotojo asmuo buvo apgaubtas tam tikra šventumo skraiste, nes tų laikų pažiūromis, kaip minėta, karalių karūnavimas buvo lygus šių dienų Bažnyčios sakramentui. Vainikuoti Prancūzijos karaliai, pvz., įgydavę ypatingą gydomąją galią, išgydydavę skrupulą (Schramm: Dar K6-nig v. Frankr. 1939 p. 151), ir ta savo galia jie tikėjo iki pat Karoliaus X (1830). Žinome, kad ir Medininkų vyskupas M. Radvila savo skrupulo ligos reikalu du kartu vyko pas Prancūzijos karalių "stebukladarį" Pranciškų I į Boloniją ir Paryžių (Kwart. Hist. 1938 p. 226). Kaip Mindaugas, — ką tik buvęs pagonis,— žiūrėjo į vainikavimą karaliumi, niekur neužrašyta. Lygiai kaip kiekvienas krikščionis vidurinių amžių valdovas, ir Mindaugas tuoj bus ėmęs vartoti savo karališkos valdžios naujus simbolius ir karališką antspaudą. Lichačev ir Taube kalba ir apie jo metalinius pinigus su užrašu "Mindovg", kur esanti augštyn apversta raidė "M" su kryžiumi viduryje. Tas ženklas artėjąs Į "Gedimino stulpus" (žiūr. gale biblgr.). Kai valdovas tapo krikščionimi, oficialiai ir jo valstybę tokia reikėjo laikyti. Prieš krikštą, ano meto pažiūromis, pagonis kunigaikštis ir jo tauta buvo atstovavę tik piktosios dvasios karalystei. Tokia pagoniška tauta savo žemes ir turtus buvo sunaudojusi ne Dievo garbei platinti, o tik velnio karalystei stiprinti. Iš čia, be kitko, gali būti suprantami ir kryžiaus karai, ir ordino riterių pastangos kariauti su Pabaltijo pagonimis, nes tie pagonys savo turimas žemes valdę neteisėtai, ir savo turtus naudoję ne Dievo Karalystei plėsti. Iš čia buvo manoma, kad jų žemes galima ir atimti. Štai tokių žemių valdovas naujakrikštas paties augščiausio žemėje Bažnyčios autoriteto vardu gavo apsaugą ir globą. Tuo faktu Mindaugas sutvirtino ir legalizavo savo padėtį tarp pretendentų bei nepatenkintų ir pakėlė savo prestižą tarp kaimynų. Jo valstybė, mūsų žodžiais kalbant, karališkuoju vainiku Kristaus vietininko buvo pripažinta de jure. Ar tai ne didelis įvykis, kuris visai Lietuvos istorijai galėjo duoti naują kryptį? Mindaugui tačiau savoje tautoje nebuvo lemta tapti tokiu apaštalu, kaip šv. Steponui Vengrijoje. Nė jo Morta — šiaipjau priešo kronikos (eilėtosios) gana krikščioniškai atvaizduota — neatliko vaidmens kankinės su savo anūku mirusios šv. Liudmilos, pirmojo krikščion'ško čekų hercogo žmonos. Pagoniškos reakcijos valstybėse, kur krikščionybė dar jaunutė, yra dažnas reiškinys. Čekijos šv. Vaclovas ir žuvo nuo tokios brolio ir didikų reakcijos. Ar Mindaugo nužudymo priežastis buvo pagoniška reakcija, yra dar atsakytinas klausimas. Sąmokslininkas Trei-niota lyg ir atstovavo užkietėjusiems Žemaičiams, kurių žemių, lyg kokiai patyči-i, Mindaugas buvo užrašęs pirmam Lietuvos vyskupui Kristijonui ir Livonijos ordinui. Mindaugo karūnacija vienu atžvilgiu labai skiriasi nuo kitų anksčiau suminėtųjų 13-tojo amž. valdovų vainikavimų, net nuo frankų Pi-pino ir vengrų Stepono. Visi šitie vainikavosi, jau būdami krikščionys ir valdydami jau seniau krikštytas tautas. Mindaugas šituo atžvilgiu yra vienintelis ir įdomus pavyzdys: kai visa tauta dar skendėjo pagonybėje, padedamas savo kaimyno — priešo, kuris taikstėsi į jo teritorijas, jis su būriu ištikimųjų ne tik oficialiai priėmė krikštą, bet ir karūnavosi. Žuvo Mindaugas, žlugo ir karaliaus titulas Lietuvai. Kai Lietuvos garsas 14-me amž. liejosi per kraštus, karališkasis titulas būtų j j dar labiau sustiprinęs. O jis būtų buvę galima atnaujinti, jeigu katras nors iš Gediminaičių, — jeigu ne pats Gediminas — būtų priėmęs krikščionybę. Bet Mindaugo keliu eiti nebebuvo drįstama. Tik po 135 metų Lietuvos valdovas vėl krikštijosi ir vėl oficialiai didysis kunigaikštis — vieno Dievo garbei — pasmerkė senuosius dievus. Lietuva nebegavo karalystes titulo, kuris politinei valstybes ateičiai būtų turėjęs reikšmes. Kai Jogaila su kitais kunigaikščiais Krėvos pilyje (1385) su Jadvygos motinos atstovais rašėsi vedybinių pažadų sutartį, tai Didžioji Lietuvos Kunigaikštyste buvo pritapdyta prie Lenkijos karalystės. Žinoma, būsimasis Lenkijos karalius Jogaila tikėjosi kartu valdyti abi valstybes, ir jam nebuvo svarbu, kurios teritorijos prie kurių jungiamos. Bet Lietuvą reikėjo "prišlieti" (applica-re) prie Lenkijos dar ir todėl, kad ji buvo tik pagoniška kunigaikštyste, kai kaimynine jau buvo krikščioniška valstybe. Mindaugo karūnavimasis stovi vienišai lietuvių tautos istorijoje. Tiesa, vėlybesnių šaltinių (M. Strijkovskis) yra kalbama apie mūsų didžiųjų kunigaikščių ceremoningą pakėlimą į sostą Vilniuje. Buvo sužibėjusios Vytauto laikais viltys, kurioms pradžią davė garsus ir spindintis Lucko suvažiavimas, pagerbtas paties imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio dalyvavimu. 1430 m. rugsėjo 8, Vytauto vainikavimo garbei atžymėti, į Lietuvos sostinę buvo sugužėję dideli ir maži kaimynai. Bet šita karūnacija jau būtų ėjusi iš kito šaltinio. Jeigu Mindaugas gavo karūną iš to Augščiausio Autoriteto, kuriam cnais laikais tepriklausė teisė karūnuoti imperatorius ir karalius, tai Vytautui karūnos teikėju būtų buvęs jau tik imperatorius. Vienu atžvilgiu tačiau Mindaugas nurodė Lietuvos valdovams pastovų kelią, į kurį vis dairėsi keli jo įpėdiniai (Gediminas, Algirdas, Kęstutis), bet galutinai įstojo tik Vytautas su Jogaila. Mindaugas, nors jo vienas sūnus ir buvo jau stačiatikis—surišo lietuvių tautą su lotynišku krikštu ir Vakarų kultūra. O tas Mindaugo suręstas politinis kūrinys pasirodė gajus šimtams metų. ŠALTINIAI: 1) Theiner A.: Vet. Monumentą Polo-niae et Lithuaniae I, 1860. 2) Liv—, Esth—u. Kurlandisches Urkundenbuch I-VI, 1853-73. 3) Livlaendische Reimchronik, ed. v. L. Meyer 1876. 4) Ipatjevskaja lieto-pis': Polnoje sobranije russkich letopisej II, izd. 2-oe 1908. 5) Quellenwerk z. Entstehung der Schweizerischen Eidgenossenschaft, Urkunden, Bd. I, 1938. NAUJAUSIA LITERATŪRA: Čia sužymėta tik tai, kas pasirodė po 1935 metų ir kas Mindaugo epochai žiūrėtina. Senoji bibliografija paduota J. Stakausko: Liet. ir Vak. Europa, Kaunas, 1934. Gaila, kad jo apdairaus darbo nepanaudojo nei v. Taube, nei K. Maleczynskis. Kita literat. (drauge su lietuviškais straipsniais) nurodyta Z. Ivinskio: Saulės-Šiaulių kautynes 1236 m. ir jų reikšmė, atsp. iš Karo Archyvo VII, 1936. Baumgarten, de, N.: Polotzk et la Lithuanie, Orien-talia Christiana II, 1936 p. 223-253 (įdomi Mind. laikų kun-ščių geneologija). Eichmann, E..; Die Kaiserkroe-nung im Abendland, 2 tomai 1942. Forstreuter, K.: Die Entwicklung der Grenze zwischen Preussen und Litauen seit 1422, Altpreuss. Forschungen 18, 1941. Gidžiūnas, V.: De fratribus minoribus in Lithuania (1245-1517) Romae 1950. Hellmann, M.: Das Lettenland im Mittelalter. Studien zur osbalt, Fruehzeit u. lettischen Stammes-geschicht, insbes. Lettgallens, Koeln 1954. Hirsch, H.: Das Recht der Koenigserhebung im hohen Mittelalter, Festschr. f. E. Heymann, Weimar 1940, I. Juška, A.: Karaliaus Mindaugo krikštas, Aidai 1951, Nr. 9 (mintys iš jo nespausd. disert.). Ivinskis, Z.: Durbės kautynes 1260 m. ir jų politinis vaidmuo, žemaičių karai su vokiečiais 1256-70 m. laikotarpyje, atsp. iš Karo Archyvo VIII ir LX t., 1938 (114 p.). Ivinskis, Z.: Mindaugas u. die žemaiten. Das politische Verhaeltnis des ersten Li-tauerkoenigs zu seinen Westgebieten (Zemaitien), Oepe-tatud Eesti Seltsi Toimetused (Liber saecularis) XXX, t. 2 (1938), Tartu, p. 930-57. Lichačev, N.: Materialy dla istorii vizantijskoj i russkcj sfragistiki, Izviestija Aka-demji Nauk SSSR, 1930 (pridedamo fotogr. albumo fol. 7 nr. 1 yra paduodamas vienas pinigas su aiškiu užrašu (rus. raidėmis): "Mingdov". Mindaugo ženklas buvęs augštyn apversta raidė M su kryžiumi per vidurį. Toji monograma esanti "Gedimino stulpų" prototipas (v. Taube p. 488, 490). Maleczynski, K.: Sprawa chrztu i apos-tazji Mendoga w swietle krytyki dokumentow, Pamięt-nik VI powsz. zjazdu histor. w Wilnie 1935, I.Maleczynski K.: W sprawie autentecznosci dokumentow Mendoga z lat 1253-1261, Ateneum Wilennskie XI, 1936 (su dviem visų dokum. palyginin. tekstų priedais). Puzyna, J.: W sprawie pierwszych walk Litwinow z Tartarami o Rus' w latach 1238-43, Przegląd historyczno-wojskowy 9, 1937. Šapoka, A.: 1949 m. istorinės sukaktys, Aidai 1950, Nr. 1. Sužiedėlis, S.: Kautynės ties Šiauliais 1236 m., Aethenaeum VI, 1935, Kaunas. Schramm, P. E. studijos apie karūnavimus: Zeitschr. f. Rechtsgesch. Kan. A.bt. 23, 1934; 24, 1935; ten pat, Germ. Abt. 68, 1951. Estu-dis Universitaris Catalans 22, 1936; Geschichte des engl. Koenigtums im Lichte d. Kroenung, 1937. Der Koenig v. Frankreich, I, 1939. Taube, v. Michael: Russische u. litauische Fuersten an der Duena zur Zeit der Deutschen Eroberung Livlands (XII u. XIII Jh.), Jahrbuecher f. Kultur u. Geschichte d. Slaven N. F. Band XI ( 1935 p. 367-502. Tillmann, Helene: Zur Frages des Verhaelt-nisses von Kirche u. Staat in Lehre u. Praxis Papst Inocenz' III, Deutsches Archiv f. Errcschung d. Mittelalters 9, 1951. Zajaczkowski, St.: Przegląd badan' nad dziejami Litwy do roku 1385, Pamiętnik VI powsz. zjazdu hist. Polskich w Wilnie 1935, I (tas pats: Jahrb. f. Kultur u. Gesch. d. Slaven 1935). šioje vietoje reiškiu nuoširdžią padėką Vokiečių Istorijos Instituto direktoriui prof. Dr. Holtzmannui (Roma), Doc. Dr. M. Hellmannui (Freiburg i. Brg.) ir Dr. G. Elzei (Bonn), davusiems man vertingų sugestijų Mindauge karūnos ir vainikavimo ceremonijų reikalu. Dr. Elzei Mon. Germ. Hist. vadovybė yra kaip tik pavedusi ištyrinėti ir paskelbti vokiečių ordines. ROMA, 1953 metų Vėlinėse.