Eilėraščiai |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
STIGMOS Nebuvo čia nei angelo, nei serafino, Alvernos kalno, jiečių ir vinių, Tik ta ilga liūdnų dienų grandinė Su ašarom, giesmėm, raudonu jurginu. Nebuvo čia nei vizijų, nei apšvietimų — Tik ta blanki mėnulio pilnatis — Bet vieną kartą atsivėrė stigmos Ir šioj vargingoje žmogaus būty. Dabar jau nebegalima jų benuslėpti Po stora atgailos ašutine — Mačiau per Cedrono upelio lieptą Su stigmom einančias minias. VIENUMA Ateis dienų, kad nežinosi, Kur šiaurė, pietūs, vakarai, Ir nei su beržu, nei su uosiu Nepakalbėsi atvirai. Tu jiem sakysi, kad čia liūdna, O jie tau aiškinti pradės, Kaip ėjo rytmetys per liūną, Kaip klykė puldama žvaigždė. Tada, skausmingai atsidusęs, Jau nežinosi, kur esi, Nors širdį trauks į vieną pusę Kažkoks beribis ilgesys. Ir pamatysi, jog ant medžių Daugiau bus šiaurėj samanų, Jog tu esi čionai tik svečias, Išklydęs iš namų sūnus. LAUMES Sako, laumės dailiai verpia, dailiai audžia, Našlaitėlį, pamirštą laukuos, aprėdo Ir lopšinėj apdainuoja graudžiai, Graudžiai, Velnio pavogtą per Jonines, Paparčio žiedą. Tik neaišku, kur jos gulė, kur jos kėlė, Kai, nemigus lig aušros, motulė verpė,— Neatėjo, nepadėjo, nepasupo Man lopšelio, Draskant žiemiui naktimis Nuo stogo kerpes. Jos, matyti, pačios triūsė, pačios puošės, Susimetusios būriais ant upės kranto,— Laumių giminė, lyg skambanti beržyne Tošis, Šiaurės vėjo — mano verksmo — Išsigando . . . MALDA Kai rytmetį augšti šviesos fontanai veržias, Pažvelk, o Viešpatie, kaip Lietuvoj tamsu, Pažvelk į topolį, į svyruonėlį beržą — Į visą Lietuvą pažvelk iš debesų. Nejaugi per mažai ligšiol dienom ji verkė Ir naktimis maldoj budėjo per trumpai — Ji ėjo baudžiavas, lyg paskutinė vergė, Jos praeitis garsi vien kryžiais ir kapais. Per Joninių nakties langų rasotą stiklą Saulėleidžių žarom grožėjos Lietuva. Paparčio žiedą gi pasivogė baidyklės, Nušliaužtojo šalna pakalnes ir kalvas. Dabar pro ašaras sunku matyti taką, Tik galima pajaust, jog Tu esi arti — Jai šlama nuolatos verksmingų medžių šakos: Jau baigiasi naktis, jau baigiasi naktis. Kai rytmetį augšti šviesos fontanai veržias, Pažvelk, o Viešpatie, kaip Lietuvoj tamsu. Pažvelk į topolį, į svyruonėlį beržą — Į visą Lietuvą pažvelk iš debesų. |