VAIKO UGDYMAS TIESOS MEILEI Spausdinti
Parašė DR. AG. ŠIDLAUSKAITĖ   
Čia duosim žiupsnelį minčių tėvams ir mokytojams, kurie, nors pilni gerų norų, dažnai pamiršta faktus ir konkrečias priemones auklėjimo darbe.

Štai pirmas iš tų dažnai užmirštų faktų. Mes esame linkę mąstyti apie žmogų, kaip asmenį, labiau iš filosofinės ar teologinės pusės. Net ir tuo atveju, kada tariamas asmenybės terminas, atrodo, pamirštamos individualinės savybės. Tikslesnėj terminologijoj gi "asmuo" yra abstrakti sąvoka, išreiškianti tik tą faktą, kad toji ar kita žmogiška būtybė priklauso žmogiškajai giminei. Ir tai be išimties: vyras ar moteris, suaugęs ar vaikas, genijus ar idijotas etc.

"Asmenybė" išreiškia to ar kito asmens individualumą, jo asmenines žymes: lytį, amžių, temperamentą, charakterį ir 1.1. Asmuo išsako žmogiškos būtybės esmę. Asmenybė įima tai, kas jai pripuolama, individualu, kintama. Taigi tik kalbant apie asmenybę, galima kalbėti ir apie josios vystymąsi, plėtojimąsi, tobulėjimą. Asmenybės vystymosi procesas liečia tiek fizinį, tiek intelektualinį, tiek platesne prasme dvasinį vystymąsi.

Bet kuris asmenybės bruožas, fizinis ar psichinis, gimimo metu toli gražu nėra pilnai išsivystęs. Tačiau kiekvienas iš jų turi savybę augti, plėtotis ir tobulėti. Impulsas augti ir vystytis reikalauja išorinių sąlygų. Kadangi šiandien melas ir neteisybės yra taisyklė, kadangi ir mes esam aukos tegu ir labai maskuotų ir iškilmingai politikų skelbiamų melų, kadangi šiame naujam vilionių krašte mes taupom pinigus tik tam, kad juos greičiau išleidus dėl naujo, nors visai beverčio, bet plačiai reklamuojamo daikto, auklėjimas ir auklėj imasis Tiesos meilei yra labai aktuali tema.

Vaikas ateina į šį pasaulį moraliai bespalvis, jis nėra nei geras nei blogas, nei teisus nei melagis. Ne dėl ko kito ir Kristus pasakė: "Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems eiti pas mane, nes tokių dangaus karalystė (Mato, 19, 14). Tik brendimo metais mes įgyjame įproti bet kokia kaina sakyti tiesą, griebtis "balto melo", pataikaujant savo fantazijai ir siekiant lengvo "pasisekimo", arba net vartoti melą kaip išsitei-sinimo arba apsigynimo priemonę. Tiesa yra viena. Ji yra objektyvus gėris. Kaipo tokia ji turi būti mokama pažinti, pajusti ir pasisavinti. Bet Tiesa yra abstrukti vertybė. Taigi ji negali būti apčiuopiama. Ji turi būti perduota tiems, kurie jos nežino, apčiuopiamu būdu.

Šiandieniniam pasauly yra daug neteisybės garbintojų. Jie savo melą vadina diplomatija, politika, bizniu, arba tiesiog mados reikalu. Kodėl? Jie nesirūpina nieku kitu, tik savim; jų moralė leidžia pasmerkti artimą tik dėl to, kad jis neturi vertės jų akyse. Šie žmonės yra kurti Evangelijai: "Tam geriau įeiti į gyvenimą luo-žam ar raišam, kaip, turint abi ranki ar abi koji, būti įmestam į amžinąją ugnį" (Mat. 18, 8).
Žodžiu, šie žmonės meluoja, nes niekas jų neišmokė sakyti tiesos, neįkvėpė aukos dvasios dėl Tiesos meilės.

Neretai tėvai lieka nemaloniai nustebinti, sugavę savo mylimus vaikus meluojant, ir tai jiems patiems. Bet kaip maža jų dalis panagrinėja tokio vaikų elgesio priežastis. Vaikas melagiu tik jau negimė. Kur, iš ko jis išmoko melo, ir kodėl jis jo mokėsi?

Visų pirma tenka aptarti melas ir jo rūšys.
Jie skirstomi į numatytus arba suplanuotus, gynimosi ir fantazijos ar vaizduotės melus. Numatyti melai turi kokį nors ateity realizuotiną tikslą. Šios rūšies melagis, prieš meluodamas, gerai apsvarsto, kokia bus iš to nauda. Melas šiuo atveju yra planavimas pašalinti kliūtis ir gauti talkininkų savanaudiškam tikslui.

Gynimosi melai yra priemonė apsiginti kritiškoj padėty. O vaizduotės melai yra fantazijos išdava, kai asmuo sąmoningai, ar ne, iškeičia tikrovę į savo vaizduotės padarą, paprastai be savanaudiško tikslo.

Nėra jokios abejonės, kad vaikas, kol jo intelektas nėra išsivystęs iki abstraktaus galvojimo, nesinaudos pirmosios rūšies melu. Logiškas galvojimas pradeda vystytis apie 7 metus amžiaus ir nepasiekia galutinio subrendimo prieš 12-15 metus. Pradžios mokyklose žinomas faktas, kad tik 3-4 skyriaus vaikai pradeda apgaudinėti žaidimuose, o vėliau planuoti net didesnius nusižengimus ir naudotis melais.
Bet kas iš suaugusiųjų nepatvirtins, kad vaikai pradeda meluoti daug anksčiau. Jų melai yra tik gynimosi priemonės. Štai atvejis: vaikas nori gauti saldainį ar pyragaitį, kuris jam uždraustas. Vaikas negali atsispirti pagundai. Svarbu, kad tuo momentu, kai jis siekia geidžiamo daikto, jis negalvoja, kaip ginsis ir ką pasakys mamai. Gi kada mama paklausia — jis atsimena apie draudimą ir ginasi. Ginasi labai nesu-maniai, net ir tada, kai nusižengimas aiškus tiek motinai, tiek pačiam vaikui.

Mokyklinio amžiaus vaikai nesako tiesos, kada vienas iš jo draugų, sakysime, išmuša langą. Jis tyli, net mylimos ir gerbiamos mokytojos klausinėjamas. Minėtas melas ir tiesos nesa-kymas yra tik besivystančios vaiko asmenybės pasėka. Pirmuoju atveju motyvas buvo organinis įgeidis, antruoju — socialinis instinktas. Mažas vaikas nemąsto, nes nepajėgia mąstyti ir susilaikyti nuo akto dėl to akto pasėkų; gi mokyklinio amžiaus vaikui svarbiau ištikimybė draugams, negu bausmė, kurios jis žino neišvengsiąs. Vaikai pradeda gintis melais, kai pajėgia suprasti, kad jų elgesys bus baudžiamas. Ir juo vaikas yra tikresnis, kad jis bus nubaustas — tai jis žino iš ankstyvesnio patyrimo — tuo spon-taniškesnis yra jo melas.

Dabar pora žodžių apie vaizduotės melus. Visiems žinoma, kad naujas daiktas, kurį vaikas pamato gatvėje ar draugo namuose, vaiko vaiz-tuotėj neatsako tikrovei. Kuo įspūdingesnė naujiena, kuo didiesnis vaiko smalsumas, tuo labiau vaikas linkęs deformuoti matyto daikto va'zdą savo atminty. Kokia yra priežastis šios rūšies melų, jei jie galima vadinti melais? Žaisdami vaikai įsivaizduoja krautuvę; parka ir parduoda įvairias prekes, pamėgdžioja iškilmes, bažnyčių ceremonijas ar balius. To mes nevadiname melais. Ta pati vaiko vaizduotė pakeičia matytą realybę ne žaidime, bet gyvenime. Vaikas nesupranta, kad jis žaidžia; jam žaidimas yra l^bni rimtas užsiėmimas, o žaislas yra realybė, dažnai brangesnė už tėvą ir motiną. Tas pt vaikas nesupranta, kad yra ten kokia tikrovė šalia jo vaizduotės. Vaikui vienintelė tikrovė, taigi ir tiesa, yra tai, ką jis išgyvena savo vaizduotėje.

Jeigu vaiko netikslumas nėra melas, argi turėtume mes jam leisti gyventi pasakų pasauly ir iškeisti tikrovę į vaizduotės padarinius? Ne. Kas daryti? Nedaugiau kaip išmintingai sekti prigimties kelius. Laikui atėjus, kiekvienas vaikas ima domėtis realiuoju pasauliu, stengiasi suprasti dalykus taip, kaip jie yra, tegu ir iš lėto pasisavina suaugusio žmogaus galvojimo ir mąstymo metodus. Trejų iki penkerių metų vaikui pasakos yra vienintelė tikrovė. Ją jis labai intymiai išgyvena. Net ir šešerių-septynerių metų vaikai, ypatingai mergaitės, vis dar apibūdina naujus įspūdžius netiksliai, perdėdami. Pavyzdžiui: jie pasakoja matę šunį didelį kaip karvė, arba baisią moterį kaip raganą. Tai yra periodas, kada vaikai kartas nuo karto pasišalina iš realybių, kuriomis domisi ir gyvena, ir džiaugiasi fantastiškomis pasakomis, keistomis būtybėmis ir stebuklais.

Nieko negalima išgalvoti, kad pakeitus ar patikslinus tikrovės išgyvenimą trejų ar penkerių metų amžiaus vaikuose, bet mokyklinio amžiaus vaikai privalu sekti ir patikslinti jų išsireiškimai. Atseit, reikia duoti vaikui suprasti, kad tai, ką jis pasakoja, yra įdomu, bet neatitinka tikrovę, ar yra retikslu. Tėvai, kurie skundžiasi, kad jų septynerių ar aštuonerių metų vaikas dar tebegyvena svajonių pasauly, turi patikrinti savo auklėjimo metodus. Labai galimas dalykas, kad vaikas niekad nebuvo įspėtas, o gal net buvo giriamas dėl savo vaizduotės išda-rų; arba jis yra konflikte su realybe, kurios negali pakeisti ir iš kurios neturi kitos priemonės išbėgti, kaip tik pasinerdamas vaizduotės pasaulin. Pavyzdžiu tinka nors ir šitoks atsitikimas: Vieną dieną aštuonerių metų mergytė papasakojo savo mamai, kad ji grįžo iš mokyklos automobiliu. Tai buvo netiesa. Vaikas pamelavo. Taip. Bet kodėl? Ogi labai paprasta: ji tiek daug apie pasivažinėjimą automobiliu galvojo. Ji stebėjo savo drauges atvykstant į mokyklą ir grįžtant namo mašinomis. Pati ji buvo neturtinga, bet ir ji troško būti kaip ir kitos. Jos svajonė buvo tokia stipri, kad mažoje galvutėje virto tikrove. Mergaitė nemelavo. Ji neturėjo tikslo prigauti. Gal bausti ją už tokį perdėjimą? Nubaudimas ar išbarimas šiuo atveju nepadės. Vaikas to tik nebepasakos namie, savo tėvams, bet jis vistiek ir toliau svajos ir įsivaizduos save dienos karžygiu. Yra pavojus, kad baudimas tokiu atveju privers to amžiaus vaiką įpinti ir tėvus į vaizduotės tinklą ir svajoti, kaip jis ar ji nustebina, išgąsdina ar nubaudžia tėvus, kurie nesupranta jos ar jo.

Neretai sentimentalūs žmonės, kurie galvoja, kad niekas jais nesirūpina, kad niekas jų nesupranta, paprastai svajojo būdami vaikais; iš tikro jie buvo nesuprasti ir dėl to nelaimingi. Iš kitos pusės: egocentriški asmens, kurių pasikalbėjimuose pagrindinis dalykas yra jų pačių asmuo, kaip vaikai greičiausia buvo išklausomi ir giriami už jų išsigalvotas pasakas.

Kalbant apie apsigynimo ar išsiteisinimo melą, tėra viena taisyklė, kurios reiktų laikytis: kol vaikas yra jaunas ir dar nepajėgia kontroliuoti savo impulsų, protinga motina turi numatyti, kas vaiko akį traukia ir jį gundo, ir stengtis tokias progas sumažinti. Jei atsitinka, kad vaikas pasiima ką nors, ji, užuot jį barus, turėtų pamokyti, kad vaikas kitą kartą paprašytų jos. Faktiškai vaikas dažnai prašo saldainių ar ledų, kadangi jis mato juos spintoj ar šaldytuve. Kita taisykle, kuri padeda išvengti komplikacijų, yra sekanti: neįpratinti vaiko į nuolatinį atlyginimą, medžiaginį ar žodinį pagyrimą už jo gerus darbus. Pvz., vaikas gavo gerus pažymius mokykloje. Tėvai duoda pinigų, arba mama ta proga iškelia tikrą puotą. Kitą kartą vaikas taip ir laukia, kad bū ų jam ir vėl atlyginta. Ir jei toii procedūra pasikartoja keletą kartų, vaikas gali "padažninti" progas, atseit sukurti ir nenuveiktų gerų darbų.

Šalia minėto, yra ir kitas kelias, vedąs vaiką į melo įprotį. Tai grasinimas nubaudimu arba net bausmė, neatsižiūrint į motyvus, privedančius vaiką prie nusižengimo. Jaunas vaikas išgyvena bausmės baimę daug giliau, negu dorybės pajautimą. Todėl normalu, kad jisai griebiasi bat kokios priemonės fiziniam skausmui išvengti. Auklėjimas tiesai lengviau pasiekiamas, padrąsinant išpažinti ją, negu grasinant rykšte. Rti-kia neužmiršti, kad nusižeminimas išpažįstant nusižengimą jau savaime yra nubaudimas. Tikriausias kelias yra neatlyginti pinigu ar pagyrimu už gerą elgesį, nes tuo sumažiname pareigos jausmą būti geram. Ir vertinti ne tiek vaiką, kaip asmenį, bet jo konkrečius darbus, jo elgesį; atseit — jo pastangas, bet ne jo įgimtą temperamentą ar išmintį. Gi gyvenime atsitinka, kad gabūs vaikai, kuriems sekasi be didelių pastangų, yra giriami ir atlyginami. Tuo jie pastumiami į išdidumą. Dažnai toks vaiko paikinimas priveda jį prie neurotiško charakterio lūžio; prie troškimo garbes be pastangų. Net ir kasdieniškiausio-se situacijose vaikas nenorės daryti nieko, be patikinimo, kad "gerai padaryta". Nuolat giriami vaikai išauga į surūgusios nuotaikos žmones, nes suaugusių niekas negiria, o jie į pagyrimą įpratę, kaip į kasdienines duonos kąsnį. Negabūs ir mažiau talentingi vaikai, dėl nuolatinio jų peikimo, neretai įsitikina, kad jie nieko padaryti ir negali. Modernus "inferiority complex" yra išdava netinkamo palyginimo ir nuolatinio vaikų peikimo dël nepasisekimų. Joks vaikas nebijos išpažinti neteisingai pasielgęs, jei jam nereiks bijoti griežto ir žeminančio nubaudimo. Dar daugiau, jie patys išpažins ką padarę, jei jie bus tikri iš praeito patyrimo, kad tėvų meilė ir pagarba jiems nesumažės dėl to nelaimingo įvykio. Jei tarp vaiko ir motinos išliks supratimo ir me'lės ryšys, bus gana motinos parodyto nepasitenkinimo dėl to, kas įvyko, ir normalus vaikas niekad neužmirš, kad jis yra to jos nepasitenkinimo ar kančios priežastimi.

Mokyklinio amžiaus vaikas yra natūraliai linkęs imituoti tokias morales normas ar gyvenimo filosofiją, kokia yra praktikuojama ir suaugusiųjų pavyzdžio parodoma jo aplinkoj. Jei namuose buvo pabrėžiama svarba būti ar tapti turtingu arba sėkmingu sporte arba moksle, vaikas stengsis tokiu tapti. Tad jei ne tik žodžiais, bet ir darbais mokysime vaiką, kad būti geram ir teisingam yra gražiausi žmogaus būdo bruožai, didžiausiu atlyginimu jam taps pagyrimas už gerumą ir teisingumą. Jei pasakysim, kad mokydamasis ir gaudamas gerus pažymius, jis atlieka savo pareigą, jis nesieks už tai kitokio atpildo. Jei duosime suprasti, kad kantriai nešdamas nepasisekimus ir nemalonius dalykus, jis yra didvyris, vaikas bus paruoštas ir ateity sutikti gyvenimo sunkumus, neprarasdamas pusiausvyros.

Ir išaugę meluojame apsigynimo déliai. Ir tai dėl to, kad mes netikime, jog yra žmonių, kurie mvli mus, nežiūrint mūsų neišvengiamų klaidų. Daugelis suaugusių ir garbingų žmonių pasakoja vaizdingas istorijas apie save. Kodėl? Ir suaugusiam ir jau vardą turinčiam patinka sukelti nustebimą klausytojuose ir įtikinti save turint visas tas geras ypatybes, kurios tikrovėj gana blankios ar tik gamtos dovana, o ne asmeninis nuopelnas.

A.   Valeška — šv. Kazimieras (vitražo eskizas)
 
Perdėtos vaizduotės melai suaugusiuose yra neišmintingo auklėjimo išdava. Gynimosi melai yra instinkto padiktuotas ir praktikos sustiprintas mechanizmas.

Dabar keletas žodžių apie paskutinę, suplanuotų arba apgalvotų melų kategoriją.
Ši melų rūšis nėra vaiko melai. Vaikas neturi abstraktaus mąstymo ir dėl to negali numatyti įvykių iš anksto. Šių melų šaknys tūno ne vaiko būde, ne jo vaizduotėj, net ir ne jo instinkte, bet tik jo aplinkoj — ir ypatingai jo namų aplinkoj .

Pirmos dvi melų kategorijos plaukia iš žmogaus prigimties. Kaip tokie, moraliai jie nėra tokie žalingi. Atseit jie pakenkia žmogaus būdui, bet jie nenuskriaudžia artimo. Pastaroji melų kategorija yra apgaudinėjimas. Todėl jie yra nuodėmė. Kaip nuodėmė, jie kyla ne iš žmogaus sielos, bet iš išorinio pasaulio. Tik per išorinį pasaulį piktasis įsiveržia į žmogaus sielą. Ši melu rūšis nekalto vaiko ausis pasiekia per burnas tų, kurie yra aplink jį arba kurie jį tiesioginiu ar netiesioginiu būdu išmoko.

Ketverių metų vaikas klauso, kaip mama duoda įsakymą tarnaitei: "Jei kas man skambins telefonu, prašau pasakyti, kad manęs nėra namuose." Tuo tarpu ji sėdi ant sofos ir skaito laikraštį. Arba ji pati skambina savo draugėms ir aiškina, kad ji negali ateiti į susirinkimą, nes turi netikėtų svečių. Namuose jokių svečių nėra. Vaikas mato motiną besirengiant eiti į miestą. Ir taip be galo. Kiek kartų vaikas yra pasiunčiamas miegoti užtikrinus, kad mama ir tėvelis liks šį vakarą namuose. Koks liūdnas patyrimas, kada jis, pabudęs naktį, randa abu tėvus išėjusius. Jie užtikrino būsią namie arba bent neįspėjo, kad galėjo toji naktis būti skirtinga nuo kitų, paliko jį vieną. Vaiko instinktas nepaprastai budrus. Tai vienintelis savisaugos ginklas. Jis dažnai pabusdavo naktį ir vėl užmigdavo ramiai, bet šį kartą jis jautė, kad motinos balsas nebuvo toks tikras, kaip visuomet. Pabudus nujautimas išauga į įtarimą. Vaikas bėga į tėvų kambarį. Jis tuščias. Galite įsivaizduoti, kokia tragedija sukrečia mažutėlį. Jo mama melavo. Nors mažas vaikas nežino dar, kas yra melas, nežino jo aptarties, bet tuo būdu jis žino apie melą iš patyrimo, jis suvokia, kas yra melas realybėje.

Dar daugiau, yra tėvų, kurie patys prašo vaikus sakyti netiesą pažįstamiems arba per telefoną. Vaikui tai malonu. Jis išmoksta meluoti, lyg sporto. Vaikas nežino, ką jis čia daro, bet jis mechaniškai išmoksta technikos, kurią vėliau panaudoja savo tikslams: meluodamas svetimiems, draugams ir net jį išmokusiems meluoti tėvams.

Nieko nuostabaus, jei vaikas sumaniai kaltina mokyklą namuose, o namus mokykloje. Jis tik pjauna tai, kas buvo pasėta jo sieloj, derlingoj žemėj tiek gėriui, tiek blogiui jo kūdikystės dienose.

O kiek daug progų yra meluoti norintiems pasipuikauti turtuoliams. Nusiperka daiktą viena kaina, o norėdami pasipūsti, kainą sudvigubina. Motina išleidžia vaiko drabužiams daugiau, negu tėvas sutinka. Nepatogu prieš vyrą. Išeitis lengva: motina susitaria su vaiku. "Tėtis niekad nesupras, kiek šie dalykai kainuoja". Ir vaikas tylės. Juk tai dėl jo paties intereso. Tokiu būdu vaikas mokosi būti sąmokslininku melavimo technikoj — ir prieš savo tėvą. Ar gali toks vaikas vėliau nebendradarbiauti su draugu ar jų grupe, kad apgavus mokytoją, tėvus ar ką kitą? Ir ko stebėtis, jei šis paauglys pakeičia laiką ir kainas, kai motina jį nusiunčia šeštadienio popietį produktų supirkti.
Labai liūdnas faktas, bet apgaudinėjimas mokykloje visai nėra laikomas melu ar nuodėme prieš teisybę. Tikrovėje gi toji melų rūšis užmuša sąžinę ir deformuoja charakterį. Kas lengvai nusižengia mokykloj, tas vėliau laiko normaliu dalyku apgaudinėti darbdavį, nuvagiant laiką; arba klientą, įperšant prekę, toli gražu ne tos kainos.

Sunkus yra ypačiai modernaus žmogaus gyvenimas. Esame įsukti į užburtą ratą. Blogiausia tai, kad net nebandom iš jo išbėgti. Gyvename neteisybe persunktame pasaulyje. Kenčiam ne vienas, kaip vienokio ar kitokio melo aukos. Tačiau kada pamatome, kad mūsų jaunoji karta seka tomis pačiomis pėdomis, užuot susirūpinę ateitimi ir jų charakterio orumu, greičiau numo-jame ranka: "Tai vaikiškumo ir nesubrendimo išdava". Taip teisiname juos ir savo nerangumą, arba paviršutiniškumą. "O jeigu aklas veda aklą, abudu įpuola į duobę (Mat. 15, 14).

Vaikas ateina į šį pasaulį nei geras nei blogas. Jis pasidaro vienoks ar kitoks aplinkos įtakoj. Tėvai, o vėliau auklėtojai gamtos įstatyme yra duoti vaiko fizinei ir moralinei gerovei užtikrinti. Dėl to vaikas priima iš savo aplinkos su pasitikėjimu ir nekritiškai tiek bloga, tiek gera. Kalbėkime tiesą — "taip" turi reikšti "taip", o "ne"—"ne"; dviprasmiška kalba arba tiesos iškreipimas, nesvarbu kuriuo tikslu, blogai veikia vaiką. "Bet jūsų šneka tebūnie: Taip, taip; ne, ne; o kas viršaus to, tai eina į pikta" (Mat. 5, 37).

"Ego sum via et veritas et vita" (Jon. 14, 6). Kristus aptaria save kaip Tiesą, kuri yra melo ir neteisybės priešingybė. Kas nori mylėti Dievą ir artimą, turi be kompromisų mylėti Dievą, kaip Tiesą. Kadangi mūsų biznio ir apgaulingos propagandos laikais Tiesos retai laikomasi, tie, kurie ją išpažįsta, dažnai bus priversti nukentėti, gal paaukoti kiek patogumų. Iš kitos pusės, tik jie tebus ir žmonės su charakteriu, asmenys, kurie bus pagerbti kaip didvyriai ar šventieii. Tėvai, kurie myli tiesą, be sunkumų išauklėja teisingumą mylinčius vaikus, nes šie nieko kito negali iš jų išmokti, kaip tik Tiesos.