ITALIJOS PROBLEMOS Spausdinti
Parašė Dr. J. Sav   
Šiandien komunizmas, lyg kokia purvina upė, liejasi per pasaulį iš krantų ir grasina sunaikinti žydinčias pievas ir ramius derlingus laukus. Nenuostabu tad, kad pasaulinės politikos vairuotojai stengiasi stiprinti užtvankas ir neleisti tai smurto, melo, klastos ir neteisybės upei išsilieti. Viena tokių užtvankų yra demokratinė Italija, taip sunkiai išgyvenanti karo pasekmes ir energingai gydanti jai padarytas žaizdas.
Bet ir toje užtvankoje atsiranda pavojingų plyšių, silpnų vietų, kurios sudaro daug rūpesčio tiems, kurie kovoja su komunizmo grėsme. Tos silpnos Italijoje vietos, kurios sudaro komunizmui plėstis patogia sąlygas, yra šios.

1.    Gyventojų perteklius. Italijoje kasmet priauga 400,000 žmonių. Emigracijos į kitus kraštus beveik nėra. Po karo Italija neteko kolonijų, kuriose prieš karą buvo įkurdinta tūkstančiai italų ir įdėti dideli kapitalai. Po karo italai grįžo iš kolonijų į savo tėvynę ubagais ir taip padidino dar daugiau Italijos bied-nuomenės eiles. Suprantamas tad savo laiku De Gasperi pasakymas Marshallo plano vykdytojui Hoff-manui: "Jei jūs tikrai norite mums padėti, tai paimkite iš Italijos bent vienų metų prieauglį, o mums tuojau palengvės". Italai skaito dangun šaukiančiu nusikaltimu kitų kraštų nusistatymą neįsileisti italų . emigrantų. Italija dūsta tarp savo kalnų ir su pavydu žiūri, kaip visoki DP renkasi kraštus, į kuriuos turi progos išvažiuoti.

2.    Darbo ir duonos stoka. Italija neturi savo nei žaliavų, nei pakankamai dirbamos žemės, kurioje išsiaugintų bent pakankamai kasdieninės duonos. Tiek anglis, geležies gaminiai, nafta, tiek duona, bulvės reikia įsigabenti iš kitur. Gi visa tai veltui negaunama. Savo gi eksportas — vien vaisiai ir vynas. Nesant savos galingos pramonės, sunku aprūpinti darbu milijonai bedarbių. O žemės reforma, žadėta ir vykdyta krikščionių demokratų valdžios, problemos  neišsprendžia,  žemės  reforma nelietė apdirbamų plotų, nes bijota suardyti ir taip nestiprų žemės ūkį. Padalinus gi nedirbtos žemės gabalus nieko neturintiems vargšams, reikia juos įkurdinti, t. y. pirmaisiais metais ne tik maitinti, bet pastatyti ūkio trobesius, įtaisyti gyvą ir negyvą inventorių. O tam reikia didelių kapitalų, kurių trūksta. Įdedamas į naujakurius kapitalas negrįžta ir neneša pelno. Juk Italijos biudžetas kasmet yra vis su deficitu ir finansų ministeriui tikrai nelengva surasti, kas dar būtų galima apdėti taksomis, mokesčiais, kad šiaip taip subalansavus biudžetą. Mokesčiai dideli, jų našta visi skundžiasi, reiškia savo nepasitenkinimą, kaltina valdžią, bet kitos išeities nėra. Iš tuščio nepripilsi.
Suprantama, kad tokioje padėtyje nedarbas yra tikra Italijos nelaimė. Statistikos daviniais 1949 m. Italijoje buvo 2,226,290 bedarbių, 1950 m. — 2,100,230 bedarbių. Paskutiniais metais karo pramonės atkutimas ir Italijos į Atlanto paktą įsijungimas, davė darbo keliolikai tūkstančių darbininkų. Bet tai lašas jūroje ir nedarbo problemos dar neišsprendžia.

3.    Butų trūkumas. Nelengvesnė yra ir butų problema. Jeigu skaitysime, kad civilizuotame krašte kiekvienas gyventojas turi turėti bent vieną kambarį, tai Italijoje 1951 m , gyventojų surašinėjimo daviniais, 47 milijonai gyventojų turėjo tik 35 mil. kambarių. Vadinasi, trūksta 12 mil. kambarių. Todėl daugelis vargšų gyvena barakuose, kalnų olose. Kita vertus, jie, neturėdami darbo, nepajėgia net ir menkiausio buto nusisamdyti. Valdžia remia ir skatina statybą, paskutiniu laiku daug statoma naujų namų su patogiais butais, bet jie vargšams neprieinami. Pagaliau kasmet priaugąs gyventojų skaičius sunaudoja naujas statybas, o vargšai ir toliau lieka savo skurdžiose lindynėse. Tik darbu aprūpinti pajėgtų jie ir tinkamesnį butą susirasti.

4.    Uždarbių atlyginimas. Krašto finansai nėra pakankamai išlyginti gyventojų tarpe. 1949 m. statistikos daviniai rodo, kad 4,489,000 šeimų turėjo tik po 22,000 lyrų mėnesinių pajamų (reikia bent 60,000 lyrų kukliam pragyvenimui). Tuo tarpu 260,-000 šeimų tuo pat laiku turėjo po 370,000 lyrų mėnesinių pajamų, arba 17 kartų daugiau už pirmąsias. Akivaizdoje šių dviejų kraštutinumų — turto ir skurdo, kyla klausimas: ar šitoks pajamų nelygumas yra suderinamas su krikščionišku mokslu apie nuosavybę? Popiežius Pijus XII savo radijo kalboje jau 1944. IX. 1 įspėjo: "Mes matome vis augančias darbininkų mases šalia perdėto medžiaginių gėrybių sukoncentravimo į rankas nedaugelio, kurie įvairių bevardžių bendrovių vardu išsisuka iš savo socialinių pareigų ir darbininką pastato į tokias sąlygas, kad tas negali įsigyti savo nuosavybės . . . Matome, kaip iš vienos pusės milžiniški turtai užvaldo privatinį ir viešąjį ūkį, o dažnai ir visuomeninę veiklą; iš antros pusės nesuskaitomą daugybę tų, kurie neturėdami tiesioginio ar netiesioginio tikrumo dėl savo rytojaus, nesidomi tikromis dvasinėmis vertybėmis; jie apsiriboja troškimu tikrosios laisvės ir metasi į glėbį bet kurios politinės partijos, tampa vergais bet ko, kas jiems bet kuriuo būdu žada duonos ir ramybės". Net ir krikščionių demokratų valdžia, kuri ištikimai laikosi krikščioniškos socialinės doktrinos teorijoje, praktiškai nepajėgia nugalėti tų sunkenybių, kuries kyla iš Italijos padėties, ir išspręsti spirginančių problemų, kad pakeltų darbo klasės būvį.

II.
Esant tokiam dideliam skirtumui tarp turtingųjų ir skurdžių, nenuostabu, kad pastarųjų tarpe komunistinė propaganda randa patogią dirvą. Nors italai yra katalikiška tauta, bet komunistai moka apdumti akis tvirtindami, kad jie nesikiša į italų religinius įsitikinimus, o tik siekią pagerinti darbininkų medžiaginę padėtį. Kita vertus, nieko neturįs italas darbininkas, rinkimuose atiduodamas savo balsą už komunistus, nieku nerizikuoja ir nemano, kad tuo jis išsižadąs savo religijos. Jam pirmoj vietoj rūpi darbas ir duona.
Dabar suprasime, kodėl rinkimuose komunistų partija, kuri skaito vos porą milionų narių, faktiškai gauna tiek daug balsų. Ir tie balsai kaskart auga. Pav. 1948 m. visuotinuose rinkimuose komunistai surinko 8,025,-990 balsų. 1951 m. savivaldybių rinkimuose jie gavo 8,132,397 balsus; 1952 m. Romos savivaldybės rinkimuose surinko 300,000, t. y. trečdalį visų balsų, o 1953 m. visuotinuose rinkimuose jau gavo apie 9,000,000 balsų.

Kaip aiškinti toks palankumas komunistams ?
Tai įvyksta ne dėl masių tamsumo, kaip kai kas bando aiškinti. Juk paskutiniais metais buvo Išvystyta plataus masto kova su ateistiniu materializmu per spaudą, per sakyklas, netgi kanoniškomis sankcijomis tikintieji italai buvo įspėti atsiriboti nuo komunistų. Tad italai gerai žino, kas yra komunizmas.

Negalima aiškinti nė antireliginiu italų nusistatymu. Didesnė italų rinkikų dalis lanko bažnyčią, eina prie Šv. Sakramentų, garbina Mariją ir šventuosius, leidžia savo vaikus į katalikiškas mokyklas ir katekizmo pamokas. O vis tik politikoje nepaklauso Bažnyčios Galvos balso ir įspėjimo. Tad šio fakto priežasčių reikia jieškoti kitur.
Komunizmo stiprumas Italijoje turi ir kitų priežasčių. Viena iš tokių yra pačių katalikų nepakankamas aktyvumas darbo klasei pakelti ir jos ekonomines sąlygas gerinti. Iš to kyla:

1. Italijos proletarijato nepasitikėjimas socialinėmis katalikų organizacijoms. Juk jei paskutiniuose rinkimuose 9 milijonai italų katalikų, nepaisydami Bažnyčios įspėjimo ir griežtų Sancti Officii patvarkymų vis tik atidavė savo balsus už kairiuosius, tas rodo, kad jie netiki socialine Bažnyčios veikla ir nepasitiki tais, kurie sakosi tai doktrinai atstovaują.
O tačiau Bažnyčia ir socialinėje srityje, rodos, darė viską, ką galėjo. Jei pažvelgsime į netolimą praeitį, rasime Mainzo vyskupo Kettelerio veiklą, kuris tais pačiais metais, kai jo tautietis Marksas išleido Komunistų Manifestą, buriantį į vieną organizaciją viso pasaulio proletariatą, išdrįso Vokietijos parlamente reikalauti imtis energingų priemonių darbo klasei gelbėti. Ketteleris buvo ne vien teoretikas: kaip ganytojas, matydamas savo ganomiesiems pavojų, ėmėsi ir konkrečių žygių.

Anglijoje kardinolas Manningas (1808-1892) su entuziazmu pasekė Ketteleriu ir tapo anglų darbininkų apaštalu.
Jungt. Amerikos Valstybėse gyvai darbininkų klausimu susiinteresavo kardinolas G. Gibbonsas, nuo 1877 m. tapęs Baltimorės vyskupu. Jis išgelbėjo nuo pasmerkimo Darbo Vyčių organizaciją, kuri susikūrė 1884 m. su slaptu uždaviniu — ginti darbininkų interesus nuo kapitalistų koalicijos.

Pop. Leonas XIII, 1878 m. paėmęs Bažnyčios vairą, tapo "Darbininkų popiežium". Dar būdamas nuncijum Belgijoje, turėjo progos iš arti pažinti darbininkų klausimą ir, tapęs popiežium, vienoje iš pirmųjų enciklikų "Quod apostolici mune'is", ragino katalikus palaikyti amatininkų ir darbininkų organizacijas.

Tais metais nedaug kas interesavosi darbo klase, o socializmas, kaip organizacija, buvo tik užuomazgoje.
Bet iškilmingas, istorinis Leono XIII aktas darbininkų klausimu buvo 1891 m. gegužės 15 d. išleista enciklika "Rerum Novarum". Joje popiežius konstatuoja ekonominę proletariato padėtį, analizuoja priežastis ir siūlo priemones. "Visiems yra aišku, — tvirtina popiežius, — kad žemesniems sluogsniams reikia suteikti skubi ir tinkama pagalba, nes dauguma jų atsidūrė apverktinoje ir neteisingoje būklėje. Panaikinus paskutiniame šimtmetyje senąsias profesines korporacijas ir jų vietoj nedavus jokios kitos apsaugos, atpalaidavus viešąjį gyvenimą ir įstatym-leidybą nuo paveldėtosios religijos, pamažu prieita tai, kad darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nepažabotam darbdavių gobšumui". Užkirsti kelią tokioms dide'ėms blogybėms, Leonas XIII siūlo ypačiai kurti profesines sąjungas; "Džiugu, kad žmonės buriasi į panašios rūšies draugijas, apimančias arba vien darbininkus, arba abu sluogsniu bendrai. Pageidautina, kad jos augtų tiek skaičium, tiek veikla".

"Rerum Novarum" buvo šauksmas pabusti, susirūpinti. Ši enciklika sužadino socialines studijas ir suaktyvino katalikų veiklą, paskatindama kurti įvairaus pobūdžio profesines ir ekonomines institucijas, kurios gintų darbo klasės pažeistas teises. Daugelyje Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos vyskupijų buvo įsteigtos socialinių mokslų katedros ir įkurtos socialinės institucijos, kurios trumpu laiku daug prisidėjo prie vargšų klasės būvio pagerinimo.

Negalima sakyti, kad Italijoje šioje srityje nieko nebūtų buvę daroma. Jau 1889 m. prof. Toniolo iniciatyva įkurta "Katalikų Unija Socialinėms Studijoms", kuri propagavo socialinės katalikų doktrinos pažinimą, per konferencijas, spaudą, konkursus ir premijas. Dar anksčiau, veiklesni} katalikų iniciatyva, buvo sukurta "Opera dei Ccngressi e Commitati Cattolici", profesinės unijos, kooperatyvai, taupomosios kasos ir kiti organai. Po enciklikos "Rerum Novarum" ypačiai išsiplėtė profesinės unijos. Tada gimė italų krikščioniškoji demokratija, kuri tada siekė ne politinių, bet tik socialinių tikslų.

Po pirmo pasaulinio karo profesiniai ir ekonominiai italų katalikų reikalai reikėjo perorganizuoti ir pritaikyti prie naujų sąlygų. Dėl to "Ekonominiai Socialinė Unija" buvo panaikinta, o jos vietoj įkurta trys konfederacijos: darbo, kooperacijos ir šalpos bei draudimo.
Fašizmas 1926 m. monopolizavo visą socialinį judėjimą, sukurdamas fašistų sindikatus ir korporacijas. Katalikų socialinės institucijos buvo uždarytos.

Iš šių trumpų istorinių brucžų matyti, kad paskatinantis pop. Leono XIII žodis neliko neišgirstas Italijoje. Tačiau visos gražios pastangos nedavė konkrečių vaisių. Italas i5 prigimties yra svarstytojas, filosofas. Tad ir socialinėje veikloje apsiribota visokiomis socialinėmis savaitėmis, studijomis, konferencijomis, iš kurių darbo žmogus nieko gero nepajuto. Italai apsišvietę katalikų socialine doktrina (ir tai jau daug), bet praktikai jos nepajėgė pritaikyti.

Giliau pastudijavus italų katalikų socialinę veiklą praeityje ir dabartyje, reikia konstatuoti, kad ir tose sąlygose būtų buvę daug daugiau atsiekta proletarijato naudai ir drauge užkirstas kelias materialistiniam socializmui, jei Italijos katalikai būtų labiau ir aktyviau paklusę popiežių direktyvoms ir jei kai kurie įtakingi pijonieriai iš pasauliečių ir dvasiškių tarpo nebūtų ėmęsi ginti darbdavių, kad ir katalikų, interesus. Individualiniai interesai nekartą nulėmė jų veiklą ne darbininkų, o darbdavių naudai. Tą faktą pastebėjo ir pop. Pijus XI enciklikoje "Quadragesimo Anno": "LeonoXIII raštas toks kilnus, toks augštas, vispusiškai naujas pasauliui, net kai kuriems katalikams sukėlė nepasitikėjimą ir triukšmo baimę. Ji iš tikrųjų taip drąsiai triuškino liberalizmo stabus, jog nebesulaikė jokie įsisenėję pretarai ir rodė daug kam neįtikimas perspektyvas taip, kad žmonėm labiau prisirišę prie praeities, niekino tą naują socialinę filosofiją; bailios dvasios bijojo kilti į tokias augštybes, o kiti, stebėdamies tuo šviesiu idealu, laikė jį chimerišku, kurio įgyvendinimo esą galima trokšti, bet ne tikėtis".
Reikia pripažinti, kad ir šiandien dėl to, kas vyksta Italijoje, didelė kaltės dalis krinta ant tų, kurie nesuprato ir nesupranta popiežių doktrinos darbininkų klausimu ir lieka indiferentiški bei inertiški socialiniuose klausimuose.

2. Per mažas dvasiškijos aktyvumas sacialinėje srityje. Tą pat galima pasakyti ir apie dvasiškiją. Dar pereitame amžiue C. Cantu rašė; "Jei dvasiškiją būtų supratusi tą naudą, kurios galima pasiekti tarp vargšų darbininkų — iš akmenų suformuoti Abraomo sūnus, — jei būtų supratusi darbininkų klausimą ir pritaikiusi jam spręsti ne tik labdarybę, bet ir sveiką doktriną, ir be įsisenėjusių tradicijų būtų jieškojusi blogio priežasčių, būtų įžengusi į fabrikus ir dirbtuves pasidairyti ir kalbėjusi tenai, o ne vien iš sakyklų, — šiandien darbininkų klausimas kitaip atrodytų".

Kokios yra priežastys, kad dalis italų dvasiškijos yra neveikli akivaizdoje tokios svarbios problemos? Svarbiausioji priežasitis — tai stoka socialinio jautrumo. O tai yra dėl to, kad:
a)    Dvasiškiją daugiausia iš pat jaunų dienų išauga seminarijose ir kitose bažnytinėse institucijose, kur nėra ekonominių rūpesčių. Įprato sėsti prie parengto stalo, ne taip giliai bepajaučia, kad yra daugybė tokių, kurie ne tik ant stalo, bet nė paties stalo neturi.
b)    Daugelyje seminarijų negauna tinkamo socialinių klausimų pažinimo.
c)    Netgi dogmatinės ir moralinės teologijos moksluose, kurie yra bazė socialinei doktrinai (visuotinis žmonių broliškumas, Mistinio Kristaus Kūno mokslas, meilės įsakymą-) sąryšyje su teisingumu), trūk ta pilnesniu ir gilesnio žmogaus santykių su žmogus pažinimo, trūksta doktrinos pritaikymo socialinei sričiai.

Iš to seka socialinio jausmo atbukimas, kuris yra charakteringas kai kuriems dvasiškijos atstovams. Pvz. valdydami bažnytinius ar bažnytinių institucijų turtus, samdomajam personalui dažnai pritaiko tokius kriterijus ir normas, kurios yra toli nuo socialinio Bažnyčios mokslo ir visai artimos ekonomiškam liberal'zmui Daugelis dvasiškių ir šiandien nesupranta darbininkų organizacijų bei sąjungų svarbumo ir teisingoj prole-tarijato aspiracijų. Nenuostabu tad, kad žymi Italijos dvasiškijos dalis nepalaiko ir negina valdžios pastangų ir reformų darbininkų naudai, nors jos (bent krikščionims demokratams valdant) yra paremtos Bažnyčios socialiniu mokslu.

Kai dvasiškijoje nėra nei visuotinio, nei gilaus įsitikinimo socialinio klausimo aktualumu,  sunku tikėtis kad iš sakyklos pasigirstų aštresnis žodis katalikų socialinės doktrinos temomis. Daugelis teisinasi tuo, kad nedera agituoti darbininkus priež nusipelniusius turtuolius, kurie yra svarbiausieji bažnyčios geradariai ir bažnytinių institucijų rėmėjai. Jiems atrodo, kad nėra protinga paaukoti katalikiškas institucijas dėl doktrinos, kurios įtaka religiniam gyvenimui yra tik netiesioginė ir tolima.
Bet šie "protingieji" ir atsargieji sielų ganytojai nemato, kad jų individualistiniai ir egoistiniai principai yra priešingi popiežių direktyvoms ir yra priežastis, kodėl vargšų masės nesulaikomai šalinasi nuo Bažnyčios ir metasi į glėbį toms politinėms partijoms, kurios žada duonos ir socialinio teisingumo.
Tuo tarpu kairiosios partijos nesivaržo jokiomis priemonėmis, dažnai net nesuderinamomis su morale, kad tik paviliotų mases. Joms žada socialinį gerbūvį, o sau siekia politinės dominacijos.

Reikia pripažinti, kad socialistinės organizacijos Italijoje savo konkrečiais laimėjimais pralenkė katalikiškąsias, patraukė dėl to prie savęs mases ir sukėlė įsitikinimą, kai tik su kairiaisiais eidamas darbo žmogus gali atsiekti socialinio teisingumo.
Nemažinant katalikų įnašo į darbininkų būvio pagerinimą, vis tik reikia pripažinti, kad daugiausia darbo žmonių gerovei yra iškovoję profesinės sąjungos, kurioms beve'k visur vadovauja arba komunistai arba jiems prijaučiantieji. Jei darbo diena iš 12-15 valandų sutrumpinta iki 8 vai., jei vaikams iki 14 metų uždrausta darbai fabrikuose, jei alga darbininkui priklauso ne nuo darbdavio malonės, o yra nustatyta įstatymu, jei yra pripažintos darbininkų sąjungos, leista streikai, jei darbininkai yra draudžiami nelaimės, ligos, senatvės ir invalidumo atvejais, jei politiniame gyvenime iškovota moterims lygios teisės su vyrais — vis tai daugiausia organizuotų darbininkų pastangų vaisiai. Kairieji, kurie šiandien beveik visur vadovauja darbininkų unijoms ir profesinėms sąjungoms, savo padėtį panaudoja darbo klasės agitacijai, įrodinėdami, kad tik jie yra tikrieji darbininkų globėjai ir vadai. Katalikai, kaip paprastai, ir šioje srityje apsileido ir be kovos atidavė darbo mases į socialistų rankas, šiandien jau suprantama padarytoji klaida ir bandoma ji atitaisyti, steigiant krikščionių darbininkų unijas ir sąjungas. Bet joms sunku kovoti su socialistinėmis, kurios turi savo tradicijas, nuveiktų darbų kapitalą ir todėl turi darbininkų mases su savim. Pvz. Italijos CISL (Italų darbininkų sindikatų konfederacija), kuri laikosi krikščioniškų ir demokratiškų principų, skaito nepilnai du milionu narių, kai tuo tarpu CGIL — komunistų vadovaujama darbininkų konfederacija turi virš trijų milijonų narių. Pastebėta, kad net tie, kurie politikoje savo balsus atiduoda už krikščionis demokratus, sindikatų rinkimuose laikosi kairiųjų vadovaujamos organizacijos, nes per ją tikisi geriau atsiekti ekonominės gerovės.

Visa tai yra įspėjimas Italijos katalikams ir paskatinimas jieškoti veiksmingų priemonių darbininkų gyvenimo sąlygoms pagerinti. Vien konferencijų, kongresų, paskaitų neužtenka. Reikia darbininkams konkrečiai parodyti, ką jie gaus iš tų, kurie skelbia Kristaus meilę ir Jo teisingumą, o paskui pažadus tesėti. Kitaip Italijos gyvenimas nesulaikomai risis į kairę su visomis politinėmis ir socialinėmis pasėkomis. Paskutiniai Italijos rinkimai buvo aiškus įspėjimas, iš kurio turėtų pasimokyti tie, kuriems rūpi, kad Italija išliktų katalikiška ir demokratiška.
Dr. J. Sav.