LEGENDARIŠKIEJI PRANCIŠKONŲ KANKINIAI VILNIUJE Spausdinti
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.   
Kristaus mokslo skelbimas netikintiesiems visuomet pareikalauja aukų, nes žmonės, nenorėdami išsižadėti savo įsitikinimų, jam prieštarauja. Jei jau naujos politinės pažiūros skelbimas savame krašte sutinka didelį pasipriešinimą, tai dar didesnis pasipriešinimas kyla tada, kada skelbiamas naujos religijos mokslas svetimtaučių misijonierių. Savaime aišku, kad su naujos religijos mokslu labiausiai kovoja senosios religijos dvasiškija, kuri paveikia savo krašto valdovus ir šie ima persekioti misijonierius. Kartais ir politinės aplinkybės taip susiklosto, kad Kristaus mokslui skelbti atsiranda beveik nenugalimų kliūčių. Ir taip įvairiems veiksniams veikiant, visose šalyse pirmieji Evangelijos mokslo daigai paprastai yra aplaistyti kankinių krauju.

Kristaus mokslui skelbti nepalankios sąlygos buvo ir Lietuvoje. Evangelijos skelbimą čia dar labiau apsunkino netinkamas misijų būdas. Žinome, jog vokiečių ordinas Prūsuose ir Livonijoje buvo įkurdintas tam, kad užkariavęs Lietuvą apkrikštytų mūsų sentėvius. Lietuviai tačiau vergauti nemanė ir tokių misijonierių, kurie niekino jų tikėjimą ir norėjo išplėšti jų laisvę, nė matyti nenorėjo. Kalaviją jie atmušdavo kalaviju. Todėl anuomet Lietuvoje krito daug nuoširdžių kankinių iš abiejų pusių, nes vokiečių ordino propagandos suklaidinti riteriai galėjo tikėti, jog jie miršta už Kristų, kaip lygiai ir lietuviai, kritusieji kovoje už savo įsitikinimus, galima laikyti savos rūšies kankiniais.

Susidarius nepalankioms politinėms aplinkybėms, tikrieji Kristaus mokslo skelbėjai iš abiejų kovojančių pusių patyrė daug nemalonumų. Nenuostabu tat, jei kartais jiems prisieidavo ir pastogės netekti ir savo gyvybę paaukoti.

Istorijos šaltiniuose skaitome, kad pranciškonai ir domininkonai, įgiję Lietuvos kunigaikščių malonę, darbavosi Lietuvoje. Ten randame, kad pranciškonai Vytenio laikais (1296-1316) Naugarduke net turėjo savo bažnyčią ir vienuolyną, bet kartą įsiveržę kryžiuočiai pelenais pavertę šią misijų stotį.1) Žinome, kad jau po Lietuvos krikšto, 1390 m., kryžiuočiai apgulė Vilnių ir, ano meto pabūklais bombarduodami miestą, pataikė į procesiją, einančią iš katedros į šv. Onos bažnyčią, ir užmušė pranciškonų kunigą Vaclovą iš Grazco. To paties karo metu kilus gaisrui, sudegė ir jų vienuolynas.2) Iš kitos pusės misijonieriai daug nukentėdavo ir nuo Lietuvos valdovų, kada jų planai pasikeisdavo. Dokumentuose randame, kad Gediminas labai mylėjo pranciškonus; kvietė juos iš Saksonijos, statė jiems bažnyčias Vilniuje ir Naugarduke. Jie buvo jo patarėjai ir sekretoriai, bet, pasikeitus kunigaikščio planams, jie pateko nemalonėn. Pranciškonų kronikose skaitome, kad du jų jo įsakymu buvę net nužudyti.3)  Kankinio mirtis yra herojiškas veiksmas, užtat kankiniai nuo pirmųjų krikščionybės amžių labai gerbiami. Apie jų darbus ir kančias sukuriamos nuostabios legendos, kad ilgainiui net rimtam istorikui sunku atskirti, kas jose tiesa, kas prasimanyta. Taip atsitiko ir su Gedimino pasmerktais pranciškonų kankiniais Vilniuje. Apie jų kančias rusų ir lenkų rašytojai XVI-me amžiuje sukūrė pasakiškas legendas ir jų skaičių nuo 2 padidino iki 36.

Šias legendas iš kronikų ir metraščių be jokios kritikos, net ligi mūsų laikų, persirašinėjo kiti istorikai, iki pagaliau Kazimieras Chodynic-ki savo rimta studija sudavė joms mirtiną smūgį.4) Bet kadangi lenkiškai parašytoji studija nevisiems prieinama, o iš kitos pusės ir pačiam autoriui nevisi pranciškonų šaltiniai buvo žinomi, dėl to ir jis nevisus legendarinius dalykus pakankamai išryškino. Užtat atsirado reikalas šias legendas čia šiek tiek panagrinėti.

I. DVIEJŲ PRANCIŠKONŲ NUKANKINIMAS GEDIMINO  LAIKAIS

1. Šaltiniai
Norint sužinoti, kas Vilniaus pranciškonų kankinių legendose yra prasimanyta, pirmiausia reikia susipažinti su pranciškonų ordino šaltiniais ir tik tada nagrinėti pačias legendas. Seniausias pranciškonų ordino šaltinis, kuris kalba apie dviejų kankinių mirtį Gedimino laikais, yra "Chronica XXIV Generalium Ordinis Minorum". Didesnė šios kronikos dalis buvo parašyta dar prieš 1369 m. Mums gi rūpimųjų pranciškonų kančia joje aprašyta, kaip vienas tarp 1338 ir 1342 m. įvykusiųjų reiškinių. Vadinasi, tikrieji nukankinimo metai nepasakyti. Viena tik mus stebina, kaip kronikos autorius, kurio vardas nežinomas, pietų Prancūzijoje gyvendamas, taip greitai gavo žinias apie Vilniaus kankinius, kurie priklausė Bohemijos pranciškonų provincijai,5) tuo tarpu kai jų nerandame nei vokiečių ordino raštuose nei lenkų kronikose. Nežiūrint to, šios kronikos žinių autentiškumu neabejoja nė tie, kurie atmetė visas kitas Vilniaus kankinių legendas.

Ilgainiui šioje kronikoje aprašytieji kankiniai pateko ir i kitas pranciškonų kronikas. Apie jų nukankinimą tas pačias žinias randame ir itališkoje XV-jo amž. kronikoje, "Franceschina" vadinamoje."6) Jų mirtį aprašo ir Marijonas iš Florencijos (1480),7) Jonas Komorowskis (1535),8) Lukas Waddingus (1535)"9) ir kiti.
Ulriko ir Martyno vardai rugpjūčio 7 d. skaitomi ir pranciškonų kank'nių knygoje.10)

2. Ulriko ir Martyno kančia

"Chronica XXIV Generalium" dviejų pransiškonų kankinių mirtį šitaip aprašo.11)
Du mažesnieji broliai. Ulrikas iš Adlechonovitz ir Martynas iš Ahd, Bohemijos pranciškonų provincijos nariai, užsidegę apaštalavimo uolumu ir ištroškę kankinių garbės, vieną dieną atvyko į Vilnių. Čia jie apsistojo pranciškonų gyvenamoje vietoje ir ėmė skelbti vilniečiams Evangeliją-
Vieną rytmetį Martynui tebelaikant šv. Mišias, Ulrikas, pasiėmęs kryžių, išėjo į miesto aikštę ir ten susirinkusiems žmonėms ėmė sakyti pamokslą ir raginti juos, kad jie, palikę klaidingus dievus, vieną tikrąjį Dievą garbintų ir mylėtų. Tai išgirdę, vilniečiai labai supyko ir nutvėrę jį atvedė pas Gediminą. Ulrikas tačiau ir kunigaikščio akivaizdoje išpažino krikščionių tikėjimą ir niekino pagonių religiją. Tai išgirdęs, Gediminas jį pasmerkė mirti.

Gavę mirties sprendimą, vilniečiai žiauriai Ulriką nukankino. Nukirtę rankas ir kojas, nupjovė ausis ir nosį ir, paguldę jį miške ant Neries kranto, ėmė tyčiotis sakydami: "Vienuoli, gal nori valgyti?" Į šį klausimą Ulrikas atsakęs: "Galingas yra mano Dievas, jei jis panorėtų, jis man paruoštų maistą iš šios upės žuvų". Tai taręs nutilo. Iš štai prieš jį atsirado gerai ne žmogaus rankomis paruošta žuvis. Tai pamatę, pagonys stebėjosi ir daugumas jų atsivertė. Kiti gi, dar labiau įtūžę, pribaigė pusgyvį vienuolį ir, jo lavoną įmetę į upę, pasišalino.

Kankinio kūnas tačiau iškilo ant vandens ir, ugnies stulpo lydimas, pavandeniui nuplaukė prie kažkokios krikščionių pilies. Tos pilies gyventojai, pamatę ugnies lydimą lavoną, suprato, kad tai yra kokio nors už Kristų nužudytojo kinkinio kūnas, dėl to su priderančiomis apeigomis jį palaidojo.

Tardant Ulriką paaiškėjo, kad Kristaus mokslo skelbti buvo atvykęs ir Martynas. Tai patyręs, Gediminas įsakė ir jį suimti. Atvestas pas kunigaikštį ir jo paklaustas, ko atvykęs i miestą, Martynas atsakęs, kad atverstų prie tikrojo Dievo jį ir jo tautą, esančią klaidoje. Tada Gediminas įsakęs jį įmesti į kalėjimą. Martynas betgi nė kalėjime neatsisakė tikėjimo, dėl to kunigaikštis liepęs ji nukankinti.

Martyno kančia buvo labai žiauri. Jam kankinti vilniečiai išrado savotišką būdą, būtent, privertė jį įryti ilgą gabalą drobės, kuri, paskui staigiai ištraukiama, sudraskė vidurius. Martyno tačiau ir šis kankinimas nepalaužė. Tada, netekę kantrybės, kunigaikštis įsakė jį pakarti, o jo lavoną išmesti šunims sudraskyti. Vilniečiai taip ir padarė, bet jo kūno šunes nedrįso paliesti. Jis išgulėjo keletą dienų, kol kunigaikščio sesuo, pravoslavų vienuolė, pasigailėjusi palaidojo jį savo vienuolyne.

3.    Kančios aprašymo tikrumas
Perskaičius šių pranciškonų kančios aprašymą, tuojau peršasi mintis, kad visa tai yra tik graži pasaka, nieko bendra neturinti su tiesa. Juk misijonieriai taip neprotingai neskelbia Kristaus mokslo ir savo gyvybės be reikalo nestato pavo-jun. Stebuklai, Kaip žuvies atsiradimas ir kankinių lavonų apsauga, visai nereikalingi ir netikėtini. Atrodytų, kad šių legendariškų pasakų nė nagrinėti nevertėtų, bet iš tikrųjų taip nėra.

Tiesa, šiandieną misijonieriai stengiasi psichologiškai prieiti prie žmonių ir savęs be reikalo nežudo, bet reikia atsiminti, kad viduramžių uolumas ir kankinio garbės troškimas viršijo išmintį. Iš tikrųjų, Vilniaus kankinių kūnai galėjo po mirties išvengti išniekinimo ir be stebuklų. Stebuklus galėjo sukurti vėlesnė žmonių fantazija. Iš viso senovėje šventųjų ir kankinių aprašymuose gražių žodžių nesigailėta. Ano meto rašytojai, maža ką žinodami apie aprašomojo kankinio kančias, savo herojaus vaizdui papildyti, kai kuriuos visiems pritinkančius kančios įvykius nusirašydavo iš kitų kankinių gyvenimo. Tokiu būdu senovės kankinių ir šventųjų agio-grafijose atsirado vadinamosios "loci communes". Tokių "loci communes" nemaža yra ir mūsų kankinių kančios aprašyme. Viena iš būdingiausių — tai Gedimino reikalavimas, kad Ulrikas ir Martynas išsižadėtų savo tikėjimo ir garbintų lietuvių dievus. Autoriui, nežinančiam Gedimino būdo ir prisiskaičiusiam kankinių gyvenimų, tuoj kilo mintis, kad ir šis kunigaikštis, kaip senovės imperatoriai, iš krikščionių reikalavęs išsižadėti jų tikėjimo ir garbinti stabus. Panašių vietų galime rasti ir daugiau.
Baigiant šį skyrių, norėtume žinoti, kas gi pagaliau š:oje legendoje galėtų būti tikra. Joje galėtų būti tikra, kad du pranciškonai atvyko į Vilnių ir skelbė Evangeliją. Per didelis jų uolumas ir netaktas įžeidė vilniečius, kurie aprkun-dė juos Gediminui, o šis juos pasmerkė mirti. Visa kita yra tik gražūs žodžiai, skirti kankinių garbei.

4.    Ar šie kankiniai mirė Gedimino laikais?
Atmetus pasakiškus Ulriko ir Martyno kančios aprašymo papuošalus, iškyla kitas rimtas klausimas: ar šie pranciškonai buvo pasmerkti ir nukankinti Gedimino laikais?
 

EDUARD    WIIRALT — PARKAS
 
Vienintelis šaltinis, pagal kurį Gediminas Ulriką ir Martyną pasmerkė mirti, yra "Chronica XXIV Generalium"12), tačiau joje nerandame Įvykio metų. Kiti vėlyvesnieji autoriai — Marijonas iš Florencijos ir Lukas Waddingus, — Gedimino visai nemini, bet sako, kad kankiniai mirė 1342 m.13). Jei tai tiesa, tai jie būtų buvę nukankinti po Gedimino mirties, nes pats kunigaikštis mirė 1340-1341 m. žiemą.14)

Palikę betgi nuošaliai vėlyvesnius šaltinius ir prisiminę, kad "Chronica XXIV Generalium" mūsų kankinių mirti aprašo, kaip vieną tarp 1338 ir 1342 m. įvykusių atsitikimų, galime manyti, jog jie buvo nukankinti 1338 ir 1341 m.laiko-tarpyje. Juoba, kad Jonas Komorowskis jų kančią aprašo, kaip 1340 m. įvykį.15) Taigi pagal kronikas Ulrikas ir Martynas galėjo būti nukankinti paskutiniaisiais Gedimino viešpatavimo metais (1338-1342)).

5. Kodėl Gediminas juos pasmerkė mirti?
Nustačius, kad kankiniai mirė paskutiniais Gedimino gyvenimo metais, mums kyla kitas, dar svarbesnis klausimas: dėl ko Gediminas juos nukankino?
Į šį klausimą pilnai atsakyti negalime, nes žinome, kad Gediminas buvo tolerantiškas religijos dalykuose. Užtenka tik prisiminti jo laiškus popiežiui, Vakarų Europos miestams ir vienuolijoms ir paskaityti jo pasikalbėjimą su popiežiaus delegatų pasiuntiniais — ir pilnai įsitikinsime jo tolerancija katalikų tikėjimui ir patiems misijonieriams.

Juk jis anksčiau pranciškonus laikė savo dvare. Jie buvo jo patarėjai ir sekretoriai. Jis gyrė juos savo laiškuose, statė jiems bažnyčias ir vienuolynus Vilniuje ir Naugarduke. Saksonijos pranciškonų provincijolą jis prašė, kad jam  dar daugiau atsiųstų tokių gerų pranciškonų, kokius jis iki šiol turėjo.10) Su Rygos arkivyskupu pranciškonu, Frideriku iš Pernsteino, jis buvo sudaręs sąjungą prieš vokiečių ordiną ir vienas kitam siuntinėjo dovanas.17)

Kaip dabar tikėti, kad Gediminas savo gyvenimo gale du pranciškonu pasmerkė mirt? Tai galėjo įvykti tik griežtai reikalaujant įtūžusiai miniai, ar paties kunigaikščio nuomonei apie pranciškonus visiškai pasikeitus.

Įtakos galėjo turėti abu veiksniai. Minios įtūžimą, kaip matėme, sukėlė pačių misijonierių netinkama forma skelbiamas Dievo žodis. Jie niekino lietuvių religiją, dėl to minia be galo įnirto ir reikalavo misijonierių mirties. Tiesa, Gediminas davė laisvę skelbti katalikų tikėjimą, bet galėjo būti įstatymas, baudžiąs senosios religijos niekintojus. Vilniuje Gedimino įkurdintieji pranciškonai tai žinojo ir Kristaus mokslą skelbė taip, kad nenusižengtų įstatymui. Šie gi, naujai atvykusieji, nežinodami vietos įstatymų, dievų niekinimu galėjo užsitraukti mirties bausmę.

Iš kitos pusės nuolatinis vokiečių ordino puolimas, 1330 m. rygiečių nuo sąjungos prieš ordiną atsisakymas ir Rygos arkivyskupo pranciškono, Frideriko iš Pernsteino, su Gediminu artimesnių santykių nutraukimas 18) galėjo kunigaikščio širdyje, paskutiniais jo viešpatavimo metais, išugdyti didelę neapykantą krikščionims ir jų skelbiamam mokslui. Žinome taip pat, kad po to, kai jis atsisakė priimti krikštą, jo meilė pranciškonams gerokai atvėso.19) Sakykime, kad tie du pranciškonai į Vilnių atvyko tada, kada vokiečių ordino sukviesti krikščionių riteriai terio-jo kraštą, ir štai tuo metu įtūžusi minia pas jį atveda du misijonierių, kurie niekino lietuvių dievus. Taigi, jei tai įvyko panašiomis aplinkybėmis, būtų vis'škai aišku, dėl ko Gediminas juos pasmerkė mirti.

6. Ar Gedimino įsakymu jie nukankinti?
Išnagrinėję Ulriko ir Martyno nukankinimo priežastis, sakėme, kad Gediminas galėjo juos pasmerkti mirčiai. Taip mano ir Kazimieras Cho-dynicki 20) ir Kamilius Kantak.21) Ir iš tikrųjų yra pagrindo tikėti, nes šie pranciškonai buvo nukankinti apie 1340 m., o "Chronica XXIV Ge-neralium" buvo parašyta apie 1370 m., tai yra, tik 30-čiai metų praslinkus po įvykio. Taigi išeina, kad jie buvo nukankinti kronikos autoriaus gyvenimo metu. Užtat jis galėjo žinoti ne tik apie kankinių mirtį, bet ir juos pasmerkusiojo valdovo vardą.

Vis dėlto, prisiminus Gedimino charakterį, nesinori tikėti, kad jis būtų liepęs nužudyti du misijonierių. Tą abejojimą dar labiau sustiprina kitų šaltinių tyla, nes tik "Chronica XXIV Gene-ralium" sako, kad Gediminas juos pasmerkęs mirti. Kitos kronikos aprašo kankinių mirti, bet nemini kunigaikščio vardo. Todėl labai galimas daiktas, kad mūsų kankinius nužudė minia. Kadangi tai įvyko Gedimino laikais, kronistas parašė, jog jie buvę ir nužudyti jo įsakymu. Taip atrodytų ir iš vėliau kilusių legendų apie kitus Vilniaus kankinius, kurių kilmės, kaip vėliau matysime, irgi reikia j ieškoti Ulriko ir Martyno kančioje.

II.   PENKIŲ  MAŽESNIŲJŲ  BROLIŲ KANKINIŲ MIRTIS VILNIUJE

1. Jų kančia ir šaltiniai
Pranciškonų ordino kronikose ir XVII amž. lenkų istorikų veikaluose randame, kad, be Ulriko ir Martyno, Vilniuje buvę nukankinti dar ir kiti penki pranciškonai. Pirmasis šių kankinių kančią aprašo Baltramiejus iš Pizos.22) Jis savo veikale "De conformitate vitae B. Francisci ad vitam Domini Jesu", parašytame tarp 1385 ir 1390 m., kalbėdamas apie Rusijos pranciškonų vikariją, sako, kad Vilniuje, Lietuvoje, medžių garbintojai nužudę penkis pranciškonus. Jų tarpe buvęs ir gvardijonas, kuriam buvusios nukirstos rankos ir kojos bei dalis galvos. Jis pusgyvis, be vadovo, buvo įmestas į laivelį ir paleistas plaukti pavandeniui. Laivelis nuplaukęs 200 vokiškų mylių ir pasiekęs kryžiuočių žemę, kur gvardijonas ir atidavęs Dievui savo sielą. Likusieji broliai už pamokslų sakymą kalaviju buvę nužudyti. Autorius tačiau nepasako nei nukankinimo metų, nei kieno įsakymu jie buvę nukankinti.

Šiuos penkis kankinius savo kronikoje pamini ir Marijonas iš Florencijos. Tik jis nieko nekalba apie gvardijoną ir jo nukankinimą. Jis jų kančią mini, aprašydamas 1369 m. įvykius. Nėra abejonės, kad jis ap'e juos sužinojo, skaitydamas minėtąjį Baltramiejaus veikalą.23)
Panašiai to paties šaltinio žiniomis naudojosi ir Waddingus savo Annales.24) Tik, pagal ii, tie vyrai buvę nukankinti 1342 m., kaip ir Ulrikas su Martynu, kurių aprašymą baigęs, tuoj pat kalba apie šiuos penkis kankinius.

Daug daugiau mums apie šiuos kankinius papasakoja XVII-jo amž. lenkas pranciškonas Kazimieras Biernacki.25) Jis, naudodamasis kito mažos vertės autoriaus, Martvno Baronijaus Jaroslaviečio. knyga "Icones et vitae sanctorum Poloniae", išleista 1602 m., duoda ir kankiniu vardus. Gvardijono vardas buvęs Jeronimas, kitų — Blažiejus, Česlovas, Vaclovas ir Vincentas. Pagal jį, visi nukapotomis rankomis, kojomis ir dalimi galvos buvę sudėti į laiveli, nuplaukė 200 lenkiškų mylių ir pasiekę kryžiuočių žemę Plaukdami visi mirę, išskyrus gvardijoną, kuris jau pas kryžiuočius atsiskyrė su šiuo pasauliu. Kryžiuočiai juos visus 1370 m. vasario 19 d. iškilmingai palaidojo. Kadangi visą šią pasaką Antanas Melissanus iš Marko, papildydamas Luko Waddingo "Annales Minorum", be jokios kritikos iš Kazimiero Biernackio persirašė,26) dėl to šie kankiniai buvo paskui įrašyti ir į "Pranciškonų Martirologiją".27)

2. Ar šie pranciškonai buvo nužudyti?
Skaitant penkių pranciškonų kančios aprašymą, susidaro įspūdis, kad tuo metu buvę išžudyti visi Vilniaus vienuolyno pranciškonai. Atrodytų, kad ir pats vienuolynas jau buvęs konventas, nes nužudytasis viršininkas vadinamas gvardijonu, o gvardijonu vadinamas tik konvento viršininkas. Taigi su šių pranciškonų mirtimi būtų užsidaręs ir vienuolynas. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes Jogaila 1387 m., darydamas Vilniaus vyskupui užrašus, mini ir Mažesniųjų Brolių vienuolyną.28) Apie šių pranciškonų nukankinimą nieko nežino nė pirmieji du Vilniaus vyskupai pranciškonai: Andriejus Vosylius (1387-1398) ir Jokūbas Plichta (1398-1404).29).

Pagal ankstyvesniuosius šaltinius, jie buvę nužudyti 1369 ir 1370 m., dėl to išeitų, kad jie mirę Algirdo laikais (1345-1377). Tačiau kaip laikėsi kunigaikštis kankinių atžvilgiu, iš jų nieko nežinome. Ar jis juos pasmerkė? Ar jie be jo žinios buvo nužudyti? Ar misijonierių žudikus jis nubaudė? Nei Baltramiejus iš Pizos nei Marijonas iš Florencijos nieko mums nepasako. Užtat mums apie visa tai papasakos XVI-jo amž. rusiškoji kronika, kai jau kankinių skaičius bus išaugęs iki 14.

Toliau šių kankinių kančią sugretinę su Ul-riko ir Martyno kančios aprašymu, pastebėsime didelį panašumą. Juk Ulriko kančia visiškai sutampa su gvardijono kančia. Ulrikui nukertamos rankos ir kojos, nupjaunama nosis ir ausys, o lavonas, įmestas į Nerį, nuplaukia į krikščionių pilį ir ten iškilmingai palaidojamas. Panašiai atsitinka ir su gvardijonu. Jam irgi nukapojamos rankos, kojos ir dalis galvos. Pusgyvis jis įdedamas į laivelį, pasiekia kryžiuočių žemę ir, ten miręs, iškilmingai palaidojamas.

Viską suėmus į daiktą, reikia pasakyti, kad šie penki kankiniai yra prasimanyti, o šis prasimanymas kilęs iš Ulriko ir Martyno kančios aprašymo. Čia padidintas kankinių skaičius. Jei šie kankiniai iš tikrųjų yra mirę Vilniuje, negalime suprasti, kodėl jų nemini jokie vietiniai autoritetingi šaltiniai. Net vokiečių ordino kronis-tai, kurių pilį pasiekę kankinių kūnai, apie juos nieko nežino, tuo tarpu kai ši žinia galėjo puikiai patarnauti jų propagandai prieš Lietuvą.

III.  LUKO IR VALENTINO  KANKINYSTE
XVII-j o amž. lenkai, patriotiniais jausmais vadovaudamiesi, net svetimų kraštų kankinius lenkais pavadinę, Lietuvoje nukankino ir paskui pasisavino. Klasišką pavyzdį turime lenkų pranciškonų Luko ir Valentino kankinių atradime.

Pagal lenkus, šie du mažesnieji broliai 1326 m. už Kristaus mokslo skelbimą Livonijoje, Cerete, buvę nužudyti ir ten pat vasario 12 d. palaidoti, dabar garsėja stebuklais.30)

Kur šiuos kankinius jie surado, paaiškės paskaičius tikrąjį šaltinį, o jis yra minėtojo Baltramiejaus knyga "De conformitate". Baigęs penkių Vilniuje nukankintųjų kankinių aprašymą, autorius tęsia: "Cerete, Mažojoje Valakijoje, minėtieji netikint'eji apie 1378 Viešpaties metus du brolius kankinių vainiku apvainikavo".31)

Įsigilinus į pacituotąjį kronikos tekstą, darosi a'šku, kas čia Kazimiero Biernackio ir jo cituojamų Stanislovo Basko ir Martyno Baroni-jaus pridėta ir kas pakeista. Jais aklai sekdamas, Melissanus iš Marko visa tai įrašė į "Annales Minorum",32) o iš ten šie kankiniai pateko ir į pranciškonų kankinių knygą.33) Tekstas, kaip matome, pakeistas tik tiek, kad Valakijos vietoje įdėta Livonija, o du kankiniai padaryti lenkais ir pakrikštyti Luko ir Valentino vardais. Kadangi Baltramiejus iš Pizos sako, kad jie buvę nukankinti 1378 m., dėl to mūsų kompiliatoriai, norėdami paslėpti savo melagystę, rašo, jog jie mirę 1326 m. vasario 12 d.

Pagaliau pravartu pastebėti, kad apie Livoniją, kaip netikinčiųjų šalį, XIII-jo amž. gale ir XIV-me amž. niekas jau nekalbėjo, nors ji ir nebuvo ištisai krikščioniška. Kada ta prasme būdavo kalbama apie Livoniją, dažniausiai reikėdavo suprasti dar senojo savo tikėjimo besilaikančią Lietuvą. Nesvarbu pagaliau, kaip tai suprato XVII-jo amž. kronistai, viena tik aišku, kad nei Lietuvoje nei Livonijoje Cereto arba Sereto nėra. Jis, kaip teisingai pastebi C. Othmer, O.F.M. savo studijoje,34) yra šiandieninėje Bukovinoje. Apie Seretą lietuviams tik tiek žinoma, kad pirmasis Vilniaus vyskupas pranciškonas Andriejus Vosylius, prieš atvykimą į Lietuvą, buvo paskirtas Sereto vyskupu.35) Taigi nebūtų mums reikalo apie šiuodu kankiniu nė kalbėti, jei jie vėliau nebūtų buvę pridėti prie kitų Vilniaus kankinių, kad padidinus jų skaičių.

IV.  PRANCIŠKONŲ  KANKINIAI  VILNIAUS KONVENTUALŲ BAŽNYČIOJE PALAIDOTIEJI
Kazimieras Biernacki ir kiti jo cituojami autoriai aprašo kitus keturis pranciškonus kankinius, kurių kūnai ilsisi Vilniaus pranciškonų kon-ventualų Mergelės Marijos bažnyčioje. Negana to. autorius, sekdamas Martynu Baronijum, net du kartu kalba apie tuos pačius kankinius.36)
Pirmą kartą jis sako, kad 1341 m. kovo 6 d. barbaras Kijevo kunigaikštis nužudęs Pankra-cijų, Petrą, Paulių ir Leonardą. Antrą kartą apie juos kalbėdamas tvirtina, kad jie esą nukankinti 1403 m. Jų vardai tie patys, išskyrus Pankra-cijų, kuris čia vadinamas Pranciškum, o Kijevo kunigaikščiui jau duotas Danieliaus vardas. Negana to. Tie patys autoriai kalba ir apie kitą kažkokį pranciškoną, vardu Angelą, kuris kartu su savo draugais 1403 m. už Kristaus mokslo skelbimą buvęs nužudytas ir Vilniuje palaidotas. Tas brolis Angelas dargi buvęs pirmasis Vilniaus vienuolyno gvardijonas.37) Šių autorių žiniomis naudodamasis, Melissanus iš Marko visa tai įtraukė į Waddingo "Annales Minorum",38) o iš čia šie kankiniai pateko ir į "Pranciškonų Martirologiją.39)

Atpasakojus trijų grupių pranciškonų nukankinimą, kyla klausimas apie jų egzistencijos tikrumą. Iš jų kančios aprašymo atrodo, kad pirmieji ir antrieji kankiniai yra tie patys, nes taip verčia manyti jų vardai ir ta pati palaidojimo vieta. Vieno kankinio vardo ar nukankinimo metų pakeitimas arba Kijevo kunigaikščiui vardo davimas nedaug ką pakeičia. Taigi atrodo, jog čia tik du sykiu pakartotas tas pats aprašymas.
Į visa tai atsižvelgus, krenta pasitikėjimas minėtųjų autorių aprašomųjų dalykų tikrumu. Jų aprašomieji kankiniai niekur ankstyvesniuose rimtuose šaltiniuose nepaminėti. Tiesa, yra kalbama apie tuo laiku nukankintą Ulriką ir Martyną, bet nieko nerandame apie šiuos. Dėl to šie kankiniai greičiausia yra minėtųjų autorių prasimanyti. Gi 1403 m. kankinių dar labiau negalėjo būti, nes tuo metu Kijevas priklausė Lietuvai, o Lietuva tada jau buvo apsikrikštijusi, Vilniuje vyskupavo antrasis pranciškonas Jokūbas Plichta (1398-1404) ir katalikų tikėjimas buvo globojamas įstatymų.40)
Tą patį galime pasakyti apie brolio Angelo ir jo draugų nukankinimą. Kazimieras Biernacki jį vadina pirmuoju Vilniaus gvardijonu, bet jis pamiršta, kad vieno Vilniaus gvardijono, vardu Jeronimo, mirtį jis jau anksčiau buvo aprašęs. Toliau, jei prisiminsime, kad Vilniuje pranciškonų vienuolyną .kūrė Gediminas apie 1322 m., tai brolio Angelo, mirusio 1403 m., negalėsime vadinti pirmuoju gvardijonu. 1403 m. pranciškonai Lietuvoje turėjo du vienuolynu Vilniuje ir po vieną Ašmenoje, Kaune ir Drochisyne. Visi šie vienuolynai sudarė Lietuvos vikariją, kuri priklausė Lenkijos ir Bohemijos provincijai.41) Tokiu būdu atpuola net ir reikalas kalbėti apie Angelo ir jo draugų nukankinimą.
Išvada aiški: visi šie kankiniai yra tik grynas XVI ir XVII-jo amž. lenkų istorikų prasimanymas.
(Bus daugiau)
 

 
1)    Cf. BUNGE, LUB, II, n. 687, 140s.; n. 689. 142-133;
690. 144-146; IV, n. 3069, 467-469.
2)    Cf. K. KANTAK,  Franciszkanie  Polscy, I,  Krakow
1937, 304s.
3)    Cf. Chronica XXIV Generalium Ordinis Minorum, in
Analecta Fanciscana (AF), III, Ad Claras Aquas 1897, 535s.
4) Cf. Legenda o męczeiistvvie czternastu Franciszkanöw w Wllnle, in Ateneum Wilenskie, IV, (1927) fasc. I, 53-78.
5) Cf. AF, III, 535s.
6) Cf. La Franceschina, I, ed. N. Cavana, Firenze 1931, XVII, XXXV; II. 256ss.
7) Cf. Compendium chronicarum, in Archivum Franciscanum Historicum, (AFH), III, (1910), 297.
8) Cf. Memoriale Ord. Frat. Min., in MPH, V, Lwöw 1888, 11.
9) Cf. Annales Minorum, VII, Ad Claras Aquas 1932, n. 12, 39.
10) Cf. ARTŪRUS A MONASTERIO, Martyolologium Franciscanum, Romae 1938, 298.
11)    Cf. AF, III, 535s.
12)    Cf. L. c.
13)    Cf. AFH, II, 297; ad a. 1342, n. 12, 306s.
14) Cf. JAKŠTAS, Vokiečių Ordinas ir Lietuva, Senove,
Kaunas 1936, 55. 15) Cf. MPH, V, 11.
16) Cf. BUNGE, LUB, II. n. 687, 140s.; n. 689, 142-144; n. 690, 144-146; VI, n. 3069, 467-469; n. 3073, 477-483.
17) Cf. VALENTI, Gl'inventari di f r. Federico de
Pernstein, O Min. arcivescovo di Riga (1304-1341), in Miscellanea Francescana (MF), XXXIII (1933), 51.
18) Cf. JAKŠTAS, 1. c, 44s.
19) Cf. V. GIDŽIŪNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, Romae 1950, 28s.
20)    Cf. L. c, 75, 78.
21)    Cf. L. c, I, 303.
22)    Cf. AF, IV, (1906) 335.

24)    Cf. Ad. a. 1342. n. 114, 307.
25)    Cf. Speculum Minorum, Cracoviae 1688, 261.
26) Cf. Ad a. 1370, n. 2, 275.
27) Cf. 66.
28) Cf. Codex diplomaticus Ecclesiae cathedralis nec non dioecesis Vilnensis, I, Krakowie 1932. fasc. 1, n. 1, 5.
29) Cf. V. GIDŽIŪNAS. 1. c, 68-75.
30.) Cf. BIERNACKI, 1. c. 247.
31) Cf. AG, IV. 335.
32) Cf. Ad a. 1326, n. 4, 76.
33) Cf. Martyrc logium Franciscanum, 57.
34) Cf. CAJUS OTHMER, O.F.M.. De duobus martyribus in Valachia. in AFH. XXV (1932) 100s.
35 Cf. C. EUBEL, Bullarium Franciscanum, VI, Romae 1902, n. 1096. 443; n. 1097, 444.
36)    Cf. Speculum Minorum, 256, 267.
37)    Cf. L. c, 267.
38)    Cf. Ad a. 1404, n. 1, 333.
39') Cf. Martyrologium Franciscanum, 85s.
40) Cf. CV, I, n. 1, lss.; n. 6, lis.; n. 9, 17s.
41) Cf. V. GIDŽIŪNAS, I. c, 34-61.