IŠ SPAUSDINAMOS "ATSIMERKUS" KNYGOS Spausdinti
Parašė MYKOLAS VAITKUS   
1.    LOPŠINĖ
 
Savo mirtkštam lopšely,
kuriam ilsiesi smagiai,
mano širdies krisleli,
mažyti, miegok ramiai.

Mano širdies krisleli,
šviesiam sapne gal matai
pasakų skaisčią šalį...
Šypsaisi. Miegok ramiai.

Vargsi kietą vargelį,
daug kęsi siela švelniąja . ..
Motinai širdį gelia,
bet tu dar miegok ramiai.

Motinai širdį gelia . .
Bet ką gi? myli jinai
ir neapleis sūnelio.
Mažyti, miegok ramiai.

2.   PIRMIEJI   SVEČIAI

Miške mano, miške brangusai,
kur skraistė tau  kūną dengusi?
koks nūn sausas, liūdnas, plikas tu!
Ach, žinau—nereikia priekaištų . . .

Vėl atskies švelnus gegužis
ir apsiaus lapuotu ūžesiu,
ir iškels gėlėtą puotą,
ir palieps paukšteliams: suokite!

Jau sveteliai  puoton  renkasi . . .
Kas jie? — veikiai sužinosim:
va, gelsvai pūkuotas gluosnis,
va, ir karklas linksi tankusai;

žydi ten  antai  berželis,
lyg sietynas kur bažnyčioje;
ten žilvičiu vytys dailios
su šilkų kačiukais kyščioja;

o čia jau pusiau išsprogusios
putinėlio šakos nuogosios,
smelkias priekin, betgi drovisi,
kad nelindi dar rankovėse.

Vai, sveteliai, jūsų apdaras
toks čia keistas, toks dar svetimas,
kai aplink—vien plikas stagaras,
einant dar žiemos įstatymais . .

3.   ATSILIKĘS

Ir parskrido, ir pragydo
alko gilumoj gegutė
ilgesingąjį kukū,
kai švelnus vakaris pūtė
bebučiuodamas lankų
žvaigždžiagėlį žalią šydą.

Alkas tyli sužavėtas,
žaliašakis, gelsvakasis,
skęsdamas žiedų kvapuos;
tik bitutės dūzgia drąsios,
gerdamos godingai juos,
ir vėjelis šiuša lėtas . ..

Ir šviežių spalvų simfonijoj,
toj šviesioj jaunystės mugėj,
praeities klaikus šauklys —
baltažiedžio krūmo kūgy,
žalio potvynio vilnys',
lyg gyva mirties ironija, —

styri jaunas ąžuoliukas
po rudais pernykščiais lapais,
kaip gūdi rudens velė,
lyg čionai clunksotų kapas,
ne šypsotųsi žolė   
ir ne kvapo smilktų rūkas...

4.    MIELAJAI   JAUNYSTEI

Giria pajaunus. Kaip skaisti mergaitė,
rasos žemčiūgais veidą nusiprausus,
į saulės šventę pasiruošus eiti,
suknelę švelnią žalsvą apsivilkus,
draugužio laukia. Garbiniai jos gausūs
vėjely sklaidos—gelsvažalsvis šilkas.

Taip, tartum šilkas tos jaunutės šakos,
šviežiais lapeliais ir žiedais ratuotos.
"Mes švelnios, minkštos" — rodos, pačios sakos
"paliesti mielos: ko gi laukiat, žmonės?
Ar jaučiat grožį tos jaunystės puotos?
švelnios kaip sapnas laukiame glamonės".

Jaunystės žiedo lelijinis skaistis,
aušra, kur žada saulėtą rytojų,
svaja, kur ima stebuklingai skleistis,
žydrasis paukštis, vien viršūnių jieškąs,
širdis meilinga, saule kur liepsnoja, —
kas jauna žemėj, tepriglaudžia Viešpats!