LIKIMO ŽAISMAS Spausdinti
Parašė Aug. R.   

Henrikas Lukaševičius: LIKIMO ŽAISMAS. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1953. 231 p. Kaina $2.50.
šis veikalas nukelia j Argentiną. Autorius mums atskeleidžia tą tikrovę, su kuria ten susidarė mūsų tautiečiai. Jisai iškelia skurdą, in-trygas, apgaulę, išnaudojimą ir įvairius socialinius nelygumus. Šiuo atžvilgiu Henrikas Lukaševičius yra pastabus ir sutelkia nemažai supažindinančios medžiagos. Vaizdas iš jo knygos lapų gaunamas tamsus ir kritiškas. Tik retkarčiais prasimuša gaivesni vėjai, lydimi lengvo humoro.

"Likimo Žaismas" neapima romanui statomų reikalavimų. Būtų knyga galėjusi liktis pasakojimu be kokios griežtesnės etiketės. Tai dalimi lyg kelionių aprašymas, lyg žurnalistiniai pastebėjimai ir lyg beletristinis vaizdavimas.

Pastaruoju požiūriu autorius yra be kokių ypatingų pretenzijų, o sentimentalesnėse vietose tarpais primena Lazdynų Pelėdos žodį. Tai pastebima veikalo pradžioje. Kai kada jo sakinys darosi įmantrus ir kiek pasaldintas.

Veikalo surentimas pradžioje gan sunkus ir supainiotas. Autorius klaidžioja ir pirmyn ir atgal, kol įeina j tikresnę vagą. Pagrindinio veikėjo nužudymas paskutiniuose lapuose — irgi priverstinis, kažkaip nereikalingai ir nepateisinamai nuskambėjęs. Gal tai iš viso mūsų paskutinių beletristų yda — išžudyti savo herojus, nežiūrint, ar knygos lapuose tai būtinybė. "Likimo žaisme" to įtikinamumo kaip tik pasigendama.

Knygos veikėjai yra gana schematiški. Juodieji tipai kiek drūčiau stovi ant savo kojų. Apskritai autoriui geriau sekasi su antraeiliais ir trečiaeiliais, negu su pagrindiniais asmenimis. Tarp tų mažųjų prasimuša ir vienas kitas gyvesnis veidas. Kai autorius duoda apie savo personažą faktus ir aprašo jo išviršinius veiksmus, jisai jaučiasi tvirtesnis. Tačiau kai jisai leidžiasi pavaizduoti, kas dedasi jų sieloje, nematome psichologinio tikrumo ir ištisumo. Itin čia nesiderina tam tikrų nei tai retorinių, nei tai poetinių priemonių įvedimas, štai viena ištrauka: "Vytauto balsas nutrūko, o Vidos širdies gilumoj staiga pabudęs pavydo balsas, nuaidėjo sieloj, lyg darniame orkestre netikėtai suspiegęs ir prasimušęs rėžiantis akordas. Kaip aliarmo spiegianti sirena, jis nusiaubė jos sielą".  (152 p.).

šitokis metodas žaloja ir kai kurias gamtos aprašymų vietas. Parko aprašymas pradedamas nuosakiai ir konkrečiai, tačiau netrukus lūžtama ir peršokama į tokias vietas: "Stovėjo šie (medžiai, A. R.) tarp kitų žalių medžių, tartum kažkokie smailūs bokštai, kuriais šis parkas lyg primine lankytojui, kad jo siela turi amžinai kilti ir siekti aukšto dangaus" (148 p.).

Dialogai prabėga sklandžiai, nors kai kuriose vietose jie išvirsta į informacinius klausimus ir atsakymus apie Argentinos gyvenimą.
Apvalai imant, "Likimo žaismas" sunkiau brenda per beletristikos normas, tačiau jisai naudingas savo socialine ir tikrovine puse.
Aug. R.