SENOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS Spausdinti
Parašė Zenonas Ivinskis   

Praeitieji metai lituanistinės knygos srityje buvo, palyginti, gana laimingi. Po dviejų tomų prof. M. Biržiškos "Lietuvių tautos kelio" (viso 497 p.) sekė Dr. J. Joniko studija "Lietuvių kalbos istorija", Jeronimo Cicėno "Vilnius tarp audrų". Greitai pasirodė visų lauktas I-sis tomas "Lietuvių Enciklopedijos". Kiekviena tų knygų vis skirtinga savo išvaizda ir savo žanru. Pagaliau penktoji reikšminga dovana buvo prof. Vacl. Biržiškos "Senųjų lietuviškų knygų istorija".

Lituanistinės knygos pasirodymas mūsuose šiandien skaitosi nemažas mūsų kultūrinio gyvenimo įvykis. Kelias jai yra sunkus; nėra lengva rasti leidėją, nes tokiai knygai maža skaitytojų. Prof. V. Biržiškos knygai pasirodyti palengvino ta aplinkybė, kad ji buvo pirma išspausdinta per "Naujienų" skiltis. Jos pagrindą sudaro autoriaus paskaitos Lietuvos un-te (nuo 1925 m.). 1930 m. jis buvo išleidęs studiją "Lietuviškųjų knygų istorijos bruožai", kurią naujai surastais spaudiniais ir rankraščiais galėjo stipriai papildyti. Ir tremtyje autorius bibliotekose (Viena, Preiburgas i. Brg.) aptiko nežinomos medžiagos. Stipriai papildytą kursą keletą metų išdėstęs Par baltijo un-te (Pinneberge), prof. V. Biržiška davė, įveikęs visas išleidimo sunkenybes, seniai lauktą knygą.

Jos turinys yra ne kas kita, kaip įvairūs lietuvių rašto ir senosios knygos klausimai bei problemos, kurių pats autorius niekuomet nebuvo sutraukęs į vieną vietą (p. 7). Studijoje,   kurios   grynas  tekstas  užima 186 p., yra pateikti prof. Biržiškos keliasdešimties metų bibliografinio darbo bei lietuvių knygos tyrinėjimo rezultatai. Kada didžiausia dalis anų senųjų lietuviškų knygų šiandien lituanistui nebeprieinamos, šis darbas įgyja ypatingos vertės. Cia autorius išnarplioja visą eilę sudėtingų "mįslių", atitaiso klaidingus kitų samprotavimus, patikslina ir papildo savo ankstyvesnes prielaidas ir apskritai išsprendžia daug bibliografinių painiavų. Ir Lietuvoje, ir tremtyje iki pat paskutinės dienos autorius vis budriai vykdė įvairiausių mūsų knygos problemų aiškinimą.

Šiandien jokiame kontinente nėra kito lituanisto resp. baltisto, kuris vienas visais šios studijos keliamais klausimais iš esmės galėtų pasakyti savo autoritetingą žodį. Daugelį mūsų senosios knygos klausimų, pvz., gerai pažino po II D. karo tragiškai Sov. Rusijoje žuvęs J. Gerulis. Jis mūsų giesmių bei knygų istorijoje yra padaręs vieną iš stambiausių atradimų — Mažvydo giesmynas (p. 100). Kokis Ch. Stangas gali kalbėti tik apie Mažvydą, V. Falkenhanas apie J. Bretkūną, K. Jablonskis — apie Daukšos biografiją, Pr. Skardžius — apie jo raštų kalbą, E. Sit-tigas apie Ledesmos katekizmo lietuviškus vertimus (1595, 1605), Pr. Spechtas apie Sirvydo "Punktus", St. Kotas apie Chilinskio Bibliją ir t.t. Prof. V. Biržiška, kuris š. m. XII. 2 užbaigs 70 metų, šitoje knygoje su jam charakteringa labai didele moksline erudicija autoritetingai kalba apie visus senosios lietuvių knygos šimtmečius. Jis ne tik kritiškai įvertina kitų tyrinėtojų rezultatus, bet didelę daugumą klausimų išsprendžia savo asmeniško tyrinėjimo pasėkoje. Galima būtų ir pasakyti, kad ši studija yra įvairių painių klausimų ir problemų aiškinimo isterija. Prof. Biržiškai, išskyrus tik keletą Lietuvoje ir kitur nebesuran-damų bibliografinių retenybių, teko "čiupinėti" visas kitas knygas, jas aprašyti, susekti įvairias leidinių atmainas.

Knygos turinį sudaro 10 skyrių, kurių kiekvienas galėtų eiti atskira studijėle. Pradėjęs nuo to, kaip vystėsi lietuvių knygų tyrinėjimas, per 7 p. suminėjęs pirmųjų rankraštinių knygų likimą Lietuvoje, autorius plačiau sustoja (p. 39-52) ties tariamu senovės lietuvių raštu. Iki pat 1944 metų peržvelgęs skaudų lietuvių knygų ir kitų kultūrinių turtų likimą, prof. Biržiška gana kritiškai įvertina visus tariamus seniausius lietuvių raštus ir tekstus, pradedant nuo Vilhelmo Modeniečio gramatikos. Tuose dviejuose skyriuose gana aiškiai atsiskaitoma su nekritiškais romantikais, falsifikatoriais (Narbutas). Suglaustai (per 6 psl.) įvertinęs prūsų kalbos paminklus, autorius prieina prie Mažvydo ir jo laikų. Labai išsamus skyrius (VIII) yra apie lietuviškus protestantų giesmynus (95-127 p.). rx-tas skyrius (127-158 p.) kalba apie Biblijos vertimus lietuvių kalbon. Paskutinis (X) skyrius (159-197 p.) apžvelgia seniausias lietuviškas katalikų knygas XVI-XVII amž. Studija baigiama jėzuitu Gabrielių Simkevičium (197 p.), o po to seka 10 psl. vardų rodyklės.

Verta atkreipti dėmesį į statistikos tabelę (p. 31). S. Baltramaitis savo bibliografijoje iki 1904 metų buvo sužymėjęs 2656 lietuviškus leidinius. Prof. Vcl. Biržiška tam pačiam laikui iki šiol (iki 1946 m.) yra suradęs ar išaiškinęs 4642 lietuviškus spaudinius, t. y. beveik du tūkstančiu leidinių (tiksliau 1986!) daugiau! Garsusis lenkų Estreicheris nesužymėjo nė trečdalio lietuviškų knygų, išleistų iki 1800 m. (24 p.).

Jeigu griežtai pritaikyti V. Foncko ("Wissenschaftliches Arbeiten", 1929) reikalavimus apie uždavinius "recenzijos", ją rašantysis turi nemažiau nusimanyti kalbamuoju dalyku, kaip ir jo autorius.. . Bet tokiu atveju būtų skriauda šiai knygai, nes vargu kas galėtų iš viso paimti plunksną j rankas. Anot prof. St. Šalkauskio ("Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai", 1926), kiekvieną knygą reikia skaityti su pieštuku rankoje ir sau pasidaryti pastabų. Tad skaitydamas šią studiją, pro siaurą savo archyvų ir bibliotekų langelį, knygos paraštėse keletą tokių smul-kių pastabų pasidariau.

Kad senovės lietuviai nėra turėję jokio rašto, prof. Biržiška pateikė daug argumentų. K. Būga jau prieš I D. karą kun. J. Tumui rašė (žr. Mūsų Senovė, 1921), atšaukdamas savo ankstyvesnį bandymą. Jis tikrino, kad Videvūto vėliavos jau ne-bepaskaitąs. Todėl galima vėliau kalbėti apie Būgos aiškų nusistatymą dėl senovės "rašto" ir jo nedviprasmišką pirmojo straipsnio (iš 1904 m.) atšaukimą. Jis knygoje (49 p.) yra išreikštas: "...prie kurie (savo strp.) vėliau ir Būga pats nenorėjęs prisipažinti. . ."

Skaitytojas pageidautų aiškesnio autoriaus pasisakymo dėl senosios Lietuvos santykių su skandinavais. Nežinia, kaip tiksliai suprasti ir kokiais šaltiniais paremta: "... kurie (skandinavai), galimas daiktas, padėjo net Lietuvos valstybei pagrindus .. ." (42 p.). Ar jie Lietuvai davė savo dinastiją? Ar kuriuo kitu būdu jie dėjo pagrindus ir įkūrė valstybę? Kai H. Lovvmianskis tą klausimą nagrinėjo, šalia samprotavimų davė ir versmių įrodymus. Gal vertėjo tokiam svarbiam teigimui iš esmės, jeigu jau jis iškeltas, priminti savo argumentus ir kaimynų (švedų, latvių etc.) tyrinėjimus.

Kalbėdamas toliau apie niekada nebuvusį senųjų lietuvių raštą, prof. Vacl. Biržiška savo vietoje sumini (p. 44-46) grafo Kyburgo kelionės Lietuvon aprašymą, ir visiems tiems, kurie dar drįstų tikėti to "aprašymo" autentiškumu, jis išskaičiuoja P. Kar-gės studijos (1918) įrodymus. Bet dar prieš Kargę (1912 m.) J. Fija-lekas įsakmiai ir kritiškai iškėlė to aprašymo neautentiškumą. šalia kitų įrodymų, yra pagaliau susekta, kad kaip tik tuo metu, kai pagal aprašymą Kyburgas turėjo "lankytis" Vilniuje, iš tikrųjų jis važinėjo pietų Vokietijoj ir dalyvavo ten seime (Reichstage), žodžiu, prie visų tariamo aprašymo fantazijas griaunančių argumentų yra dar triuškinantis įrodymas: "alibi" — "kur kitur"!
Po prof. Biržiškos įsakmių išvedžiojimų, be abejo, jokis geros valios romantikas bei istorijos mėgėjas, nors ir labai daug meilės turėtų jis viskam, kas priklausė pagonių lietuvių kultūros sričiai, jau nebedrįs iš nauja kelti senojo lietuvių rašto klausimo. Kiek daug tačiau nuo "Aušros" metų iki pat I D. karo (ir dar po jo!) spaudoje būdavo daroma priekaištų, kad, iš didelės neapykantos senajai pagonybei, Evangelijos atstovai sužlugdę jos kultūros paminklus, sunaikinę patį raštą . . . (Atskiras būtų klausimas kalbėti, kaip buvo iš tikrųjų naikinami kiti — autentiški pagonybės požymiai!). Jeigu anie mūsų praeities mėgėjai jau būtų atidžiau pasiskaitę Dusbur-go kroniką (III cap. 5), ji būtų už-vedusi ant teisingos minties, nes kro-nistas pabrėžia, kad senieji prūsai jokio rašto nepažino ir jie stebėjosi, kaip galima "per atstumą" kitam savo mintį perduoti.
Kai prof. Biržiška rašo apie kultūros turtų likimą, papasakoja jis įdomių dalykų. Pvz., prie Zuricho įkurto Rappersvylio muziejaus svarbiausias organizatorius buvo lietuvis E. Bukovskis, prieš 1863 m. dalyvavęs ir tautiniame darbe (57-58 p.). Paaiškėja taip pat ir Gintilos bibliotekos likimas, kai jo giminės brangius pergamentinius tomus vartojo pieno kibirams dengti ir duonai kepti (58 p.)... Iš kitos vietos (29 p.) matyti ir paties prof. Biržiškos Lietuvoje likusių bibliografinių rankraščių dalia Gali būti dingusi jo stipriai papildyta ir naujai (1941-43) paruošta lietuvių bibliografija (iki 1865 m.), ir iš viso naujai parengta 1911-14 metų bibliografija (gal sudegusi ? ). Rusijos netvarkoje, pasirodo, dingo dauguma iš Vilniaus viešosios (universiteto) bibliotekos 1915 m. Rusijon išgabentųjų retenybių (33, 56, 61 p.). Tokiu būdu dingo ir vienintelis egz. iki šiol surastos pirmosios lietuvių katalikų knygos, būtent 1595 metų M. Daukšos katekizmas. O jo tekstą turime ne iš fotokopijų, bet iš E. Volterio išspausdinto nuorašo.

Seniau nemaža knygų yra sunaikinęs taip pat savitarpis religinis fanatizmas. Apie tai, kaip "eretikų" knygos, ypač Vilniaus vyskupijoje, buvo naikinamos, yra įdomios medžiagos Vatikano archyve. Jaunas vysk. Jurgis Radvila 1581. VIII. 12 išleido griežtą įsakymą. Visi Vilniaus knygynų savininkai turėjo sudaryti parduodamų knygų sąrašus, kuriems turėjo gauti vyskupo apro-batą. O spaustuvininkai negalėjo nieko be leidimo spausdinti ir t.t. (Nunz. Pol. 18. f. 236). "Eretiškos" knygos buvo išrankiotos ir sudegintos. Kai Pskovo karo stovykloje lietuviai protestantai dėl tokių Vilniaus vyskupo žygių ėmė stipriai šiauštis, įsikišo pats karalius Batoras. Monum. Polcn. Vaticana t. VII tuo klausimu yra paskelbta (1951) įdomios medžiagos.

Kalbėdamas apie prūsų kalbos paminklus, prof. Vacl. Biržiška pastebi, jog "Septynerių metų karo sukeltasis maras ir badas išnaikino žymią dalį Mažosios Lietuvos gyventojų .. ." (72 р.). Čia, matyti, eina kalba apie aną Didįjį Marą 1710 (1709-11) m. Septynerių Metų karas negalėjo būti priežastimi. Jis įvyko vėliau,  būtent,  1756-1763 m.

Daug įdomios medžiagos prof. Biržiška pateikia apie protestantų giesmynus. Tarp kitko jis pastebi, jog tarp pirmųjų lietuviškų protestantų giesmių buvo tokių, kurios "nieko bendro neturėjo su protestantizmu, bet buvo grynos katalikų giesmes, lotyniškai vartojamos visose katalikų bažnyčiose" (97 р.). Iš tikrųjų daugumą giesmių Mažvydas ir jo bendradarbiai skolinosi iš tuometinių katalikiškų repertuarų. Tos giesmes yra iš gregorijoniško giedojimo (J. Brazys: Mažvydo "Giesmių" kilmė ir jų santykis su lietuvių tautos muzika, "Soter", I (1924 103-117 p.) lotyniškos psalmes, antifonos, liturginiai himnai, mišių ir kitos giesmes (kun K. Senkus: II canto popolare religioso nella Litua-nia Cattolica, Roma 1952 magistro tezei darbas, 96-102 р.).

Prof. Biržiška rašo, jog "to laiko katalikų lietuviškų giesmių visai nežinome" (97 р.). Teisybe, jokių įsakmių dokumentuotų įrodymų neturime, bet yra kai kurių ženklų patvirtinti prielaidai, jog Lietuvos katalikų bažnyčiose anksčiau jau buvo giedama. Anais laikais buvo mėgstama giedoti "Dešimtis Dievo įsakymų", kurie turėjo būti išversti lietuviškai tada, kai atsirado lietuviški poteriai, būtent, įvedant krikščionybę. Mažvydo giesmyne yra paduota "Giesme raudinga аре тага ir ir piktaije pawietre . . ." pastebint, jog ji giedotina gaida, "kurio giest Giesme аре Schwenta Sebestiana". Kita gana sena ir Lietuvoje labai plačiai praplitusi giesme buvo "Pone Karaliau, Dieve Abraomo", šitoji populiari giesme pažįstama ir' Mažvydui. Ji turėjo būti ir anksčiau lietuvių liaudies giedama (A. Mažiulis : Lietuviškoji krikščionybė, 1949 (mašinr. 209 р.). Al Brueokne-ris buvo samprotavęs, kad prieš reformaciją lietuviškų giesmių nėra buvę. Tačiau tai reikia laikyti neįrodyta (plg. "Aidai", 1953, Nr. 8 p. 366).

Iš prof. Biržiškos studijos matyti, jog lietuviškieji protestantų giesmynai per šimtus metų buvo leidžiami Maž. Lietuvoje. Nemažiau įdomus yra kelias Šv. Rašto lietuvių kalbon. Pirmasis visą šv. Raštą lietuviškai išvertė protestantų kunigas J. Bretkūnas (1590). Jo didelis darbas, deja, liko rankraštyje. Iš reformatų pirmasis Bibliją išvertė Chilinskis (pradėjo 1657). Bet jo vertimas taip pat nepasiekė skaitytojo — jis liko nebaigtas spausdinti. Iš katalikų pirmas pilną vertimą dave tik arkivysk. J. Skvireckas. Plačiai yra išdėstyta (143-49 p.) Chilinskio vertimo, spausdinimo ir spaudos lankuose išlikusių trijų egzempliorių istorija. Lenkų reformacijos istorikas prof. St. Kotas apie Chilinskio Bibliją, sunaudodamas visą Londone rastą medžiagą, yra parašęs naują studiją, ir jis jieško jai leidėjo, tikėdamasis, kad lietuviai susidomės.

Pradėdamas apie lietuvių katalikų knygas, prof. Vacl. Biržiška primena, jog pamokslai ir evangelijos "visiškai nebuvo skaitomos", arba jos buvo atliekamos lenkų kalba (p. 159). Tačiau buvo juk bendras to meto reiškinys, kad žymiausioji dalis katalikų ir protestantų (ypač kalvinistų) kunigų buvo "atėjūnai iš Lenkijos". Trumpas žvilgsnis į Estreiche-rio bibliografiją parodo, kiek dau°\ Radvila Juoduoju pradedant, buvo išleista Lietuvoje lenkiškų protestantų bažnytinių knygų. 1563 m. Radvilų Nesvyžiuje buvo išleistas ir pirmasis lenkiškas giesmynas (Refor-macja w Polsce, IV (1926) red. St. Kot, p. 128-139). Pirmasis Lietuvos kalvinistų katekizmas (Melch. Petkevičiaus) buvo išspausdintas lietuviškai ir lenkiškai. Iš įvado aiškėja, jog, negaudami lietuvių kunigų, kalvinistai patronai ėmė laikyti prie savęs lenkus. Tuo katekizmu ir buvo norima pagelbėti tiems, kurie, "nors mokė lietuviškai, tačiau nemokėdami tos kalbos, sunkiai prie to prieiti (pamokslus sakyti) gali". Bažnyčia, kaip katalikų, taip ir protestantų, buvo vienintelė viešoji institucija, kuri šiek tiek paisė lietuvių kalbos. Yra žinomas ne vienas faktas ("Aidai" 1953, Nr. 8), kaip bajorai vengė liaudies kalba sakomų pamokslų. Klasiški kan. M. Daukšos žodžiai mylėti savo kalbą, buvo nukreipti ne vien į kunigus. Jeigu Bažnyčiai buvo ir yra daromi priekaištai, kad ji lenkinusi, tai anuos reiškinius reikia imti tik savo laiko rėmuose. Ateiviai kunigai ir Lietuvos bajorija, laikydami kalbėjimą lenkiškai bajorystės požymiu, į baudžiauninkų kalbą nekreipė dėmesio. Jokia konfesija Lietuvoje tada neužsiėmė specialiu lietuvių kalbos protegavimu, kaip kai kas yra bandęs anksčiau teigti.

Krikščionybę įvedus, lietuviškai turėjo atsirasti ne tik poteriai ir Dievo bei Bažnyčios įsakymai, bet jau 15-me amž., ar bent 16-tojo pradžioje turėjo atsirasti ir lietuviški sekmadienių evangelijų tekstai (Myk. Biržiška: Lietuvių tautos kelias, I 117 p.), pagaliau ritualai ir agen-dos, kur būtų lietuviškai sakramentų teikimo (krikšto, moterystės) formulės. Tos knygos, žinoma, buvo rankraštinės. Apie lietuviškus evangelijų tekstus ir apaštalų laiškus pirmą paliudytą žinią turime iš 1522 m. Tada Vilniaus vyskupijos sinode buvo įsakyta parapijų mokyklose mokyti vaikus skaityti Evangelijas ir Šv. Povilo laiškus lietuviškai ir lenkiškai (J. Sawicki: Concilia Po-loniae. T. II. Synody diecezji Wilens-kiej, 1948, 130 p.).

Kalbėdamas apie Merkelį Giedraitį, autorius, kaip tai padaryta prie visų studijoje minimų rašytojų, paduoda gimimo ir mirimo metus (1536-1609. V. 11). Giedraitis yra gimęs apie 1536 m., o gegužės 11-ji nėra mirties, bet laidojimo diena. Kai į Medininkus susirinkę šeši kapitulos kanauninkai rašė laiškus (yra ir Daukšos parašas) popiežiui (Theiner: Mon. Pol.-Lith. III 329 p.) ir nuncijui (Vat. Arch. Nunz. Pol. 37A, f. 27), tai vis įsakmiai minėjo, jog vyskupas Merkelis su bažnytinėmis iškilmėmis gegužės 11 d. buvo palaidotas ("traditus sepul-turae"). Kaip žinome, jis buvo išbalzamuotas (pvz., širdis yra patekusi į Giedraičių bažnyčią), ir karstas padėtas po altoriumi katedros požemyje. Visi tie prisiruošimai iškilmingoms laidotuvėms turėjo pareikalauti bent kelių dienų. Tad vysk. Giedraitis turėjo būt miręs V. 7 ar 8 d., jeigu ne kokia diena anksčiau. Taip galima tik teoretiškai samprotauti. O iš tiesų Giedraitis mirė balandžio 6 d. (1609). šitaip tiksliai per jo įpėdinio M. Paco kanoniškąjį procesą pareiškė vienas kanauninkas. Vyskupo mirtį balandžio pradžioje patvirtino dar ir kiti du liudininkai. Vadinasi, Giedraičio iškilmingoms laidotuvėms buvo ruošiamasi ištiną mėnesį ir penkias dienas.

Ar pats Giedraitis formaliai buvo tapęs protestantu, niekur nėra įsakmiai paliudyta. Taip pat nėra rasta duomenų, kad jis būtų turėjęs formaliai specialiai "grįžti" ar "atvirsti" katalikybėn, kaip yra buvę su Radvilais, Chodkevičiais, Sapie-gais ir t.t. Bet iš kitos pusės, kaip prof. Biržiška atkreipia dėmesį, jis studijavo protestantų universitetuos, buvo protestantų globojamas (Tuebin-gene Vergerijaus globa!). Tad pasakymas, "kad tuo laiku jis buvo prisidėjęs prie reformatų" (p. 161), atrodo, turėtų būti teisingas, jeigu tą "prisidėjimą" suprasime, kaip ėjimą viena linkme su kitais bičiuliais studentais. O katalikų studentų, Giedraičio studijų metu, lygiai kaip ir katalikybėn linkusių Vokietijos universitetų, tada vargu iš viso buvo.

Prof. Biržiška stipriai užakcentuoja (162 p.) lietuviškų katalikiškų knygų sąryšį su Jurgiu Zablockiu resp. su lietuviškomis protestantiškomis knygomis. Autorius daro išvadą, kad Giedraitis "nepamiršęs tų pamokų, kurias jam buvo davęs Jurgis Zablockis? O gal kitas kuris mums nežinomas pirmasis lietuviškas katalikų rašytojas?" ((165 p.). Tokiu būdu Giedraitis galėjęs išversti lietuviškai ir šiandien niekur ne-besurandamą Kanizijų. šalia prof. Biržiškos samprotavimų apie Giedraičio ryšį su Zablockiu, jo nepaneigiant (juk niekas negalės užginčyti Zablockio įtakos jaunam studentui), galima iškelti ir kitų samprotavimų. Zablockis mirė Tuefcin-gene 1563 m., o kol Vilniuje pasirodė žinomos pirmos lietuviškos knygos, praėjo per 30 metų. Per tiek laiko taip pakito Lietuvos kultūrinio gyvenimo sąlygos (ypač 1570-82 m. laikotarpyje), kad Giedraitis galėjo anas "pamokas" ir pamiršti, juo labiau, kad atsirado nauji draugai ir nauji mokytojai. Jeigu jėz. Kanizi-jaus katekizmas greitai buvo išverstas į porą dešimtų Europos kalbų (O. Braunsberger: Canisii epistulae et actą, VIII, 1923, p. 559), tai tuo vertimu galėjo pasirūpinti ir patys jėzuitai, kurių statutuose nuo šv. Ignaco laikų (1551) buvo įrašyta, jog liaudies kalba reikia apaštalauti (Mon. hist. Soc. Jesu, monum. Ig-natiana, ser. I, t. 3 p. 543; ser. III, t. 3, p. 132). Po 1580 metų jau buvo ir lietuvių jėzuitų. O daugeliui silpnai lietuviškai silabizuojančių kunigų tokis lietuviškas katekizmas — tada pirmoje eilėj kunigams (88 p.) — verkiant buvo reikalingas. Įdomu, kad visos pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos buvo jėzuitų autorių (Kanizijus, Ledesma, Wuykas) vertimai.

Ledesma buvo taip pamėgtas, kad tuo pačiu laiku, kai jį žemaičių vyskupijai išvertė Daukša, buvo jis (gal pačių Vilniaus jėzuitų?) išverstas ir Vilniaus vyskupijai (1595). Išspausdinimui vertimo rankraštis jau buvo ir Vilniaus jėzuitų spaustuvėje. Apie tai įdomiai liudija keletas originalių Vilniaus jėzuitų laiškų iš 1595 m. savo  generolui  į   Romą   (Epistol~e Germaniae 174, ff. 175, 177, 219, 221, 223a). Iš jų matyti, kad Vilniaus vyskupijos administratorius Be-ned. Vainius rūpinosi išleisti savo diecezijai "lietuvišką katekizmą su maldomis". Tokis katekizmas tačiau niekada nepasirodė, nes rankraštis, kuris jau turėjo "eiti į spausdinimo presus", jėzuitų vyresnybei laikinai uždarius spaustuvę, yra dingęs. 1605 metų vėl nežinomo autoriaus lietuviškame Ledesmos vertime Vilniaus vyskupijai yra pasakyta, kad Ledesmos katekizmas esąs iš nauja išverstas, bet jis "iau pirma to buo per-gulditas, ir ne žinau kaip nugayszintas". Iki šiol niekur, išskyrus "Aidus" (1953, Nr. 9, p. 413), nebuvo panaudota čia minimoji jėzuitų korespondencija. Ji tačiau atskleidžia, jog 1605 metų katekizmo vertimo autorius turėjo galvoje 1595 metų katekizmo vertimą Vilniaus vyskupijai, dėl kurio išspausdinimo, drauge su M. Giedraičio finansuojama Daukšos Postile, iš Vilniaus buvo susirašinėta su Roma,
Prof. Biržiška samprotauja, kad tas "nugayszintas" buvęs Kanizijaus katekizmo vertimas (1585). O jo visišką pražuvimą per 20 metų autorius nori paaiškinti tuo, kad visi egzemplioriai galėję būti pasiųsti į Maž. Lietuvą, atsverti ten protestantiškų knygų įtakai (166 p.). Jeigu tai turėjo tačiau daryti jėzuitai, tai jų santykiai su Maž. Lietuva (Tilžės misija) ir Karaliaučiumi, kur buvo sakomi ir lietuviški pamokslai, užsimezgė daug vėliau. Apie 1585 m. jėzuitai pačioje Lietuvoje (sostinėje) turėjo darbo per akis, ir siaurino savo misijas net Žemaičiuose, tuo būdu priversdami Giedraitį kreiptis pagalbos į patį jėzuitų generolą (1587). Apie 1585 m. išleistasis Kanizijaus vertimas buvo iš viso Didž. Lietuvoje pirmoji lietuviška knyga, pirmasis katekizmas liaudies kalba, taip reikalingas lietuviškai pramokusiems jėzuitams ir kunigams. Tad būtų buvęs nesuprantamas visų siuntos egzempliorių gabenimas į Maž. Lietuvą. 1605 metų vertėjas kalba tik apie žuvusį Ledesmos vertimą. Ar jis galėjo sumaišyti? Be to, jo pastaba kalba apie "nugaišintą" vertimą, o ne apie spausdintos knygos žuvimą. Jeigu visa išspausdinta siunta būtų žuvusi, tai 1605 m. vertėjas būtų kitaip išsireiškęs. Pasiskaičius jėzuitų archyvo laiškus, peršasi tik viena išvada: 1605 metų vertėjas turi galvoje tą vertimą, dėl kurio išleidimo 1595 metais Vilniaus jėzuitai sielojosi.

O kad Kanizijaus nė vieno egz. neturime, nėra reikalo to fakto sieti su "nugaišinto" vertimo faktu. Kaip prof. Biržiška pastebi, ano meto knygų tiražai buvo tokie nedideli! Latviai turi vos vieną savo kalbon Kanizijaus vertimo egz. iš 1585 m. (Upsaloje). Mūsų ledesminio Daukšos katekizmo buvo vienintelis egz., o po 1915 metų nė to nebeliko. Jo ir Kanizijaus katekizmų pražuvimą reikia aiškintis tomis bendromis aplinkybėmis, apie kurias prof. Vacl. Biržiška vaizdingai kalba IV skyriuje. Pastebėtina dar, jog 17-tojo amž. sinodų nutarimuose eina kalba apie iš-leisimus katekizmus. O Kanizijaus galėjo per puskevirto šimtmečio visi egzemplioriai dingti, jeigu jo ir nė vienas egz. nebūtų patekęs į Maž. Lietuvą. Vadinasi, esame linkę manyti, jog žodžio "nugayszintas" paslaptį galutinai išaiškina jėzuitų korespondencija. Tokiu atveju atkrinta ir prielaida, kad 1605 m. katekizmo vertėjas apsiriko, sumaišydamas katekizmų vardus. Ledesmos katekizmas buvo verstas Medininkų vyskupijai (1595) ir dar du kartu Vilniaus vyskupijai (1595, 1605). Kaip Daukša savo vyskupijai davė dar Postilos vertimą, pridėdamas savo vyskupo (M. Giedraičio) ženklo atvaizdą ir lotynišką epigramą, taip jėzuito Sirvydo Vilniaus vyskupijai skirtuose "Punktuose Sakimų" randame lotynišką eilėraštį į sostinės vysk. Eust. Valavičiaus ženklą (170, 175). Kai buvo įsakyta vykdyti Tridento konsi-lijos nutarimus, tai kiekvienas vyskupas rūpinosi tik savo vyskupijos religinėmis knygomis. Tyrinėjant anų šimtmečių knygas, toji aplinkybė iš dalies paaiškina (ne vien tik tarmių klausimas), kodėl vienas po kito atsirado du lietuviški katekizmai. Vyskupas finansuoja, arba išsispausdina savo vyskupijos kunigams religines knygas (pvz., Daukšos Postilos atvejis), ir jas dažniausiai dykai turi išdalinti.

Šitie keli atsitiktiniai pastebėjimai negali paliesti šios instruktyvios studijos iš esmės. Iš jos turime tik mokytis, ypač visi tie, kuriems šiandien čia rūpestingai ištyrinėtos knygos didelėj daugumoj yra visai neprieinamos. Prof. Vacl. Biržiška, kuris iki 1946 metų yra per savo rankas perleidęs ar išstudijavęs iki 1939 metų išleistus 26,097 spaudinius, gali tarti daugybe mūsų senosios knygos klausimų tokį mokslininko žodį, kurio nėra skirta niekam kitam — ir kažin ar kada greitai bus lemta. Šitos studijos, kurios antroji dalis jau spausdinama, pasirodymas anglų ar vokiečių kalba būtų kelrodžiu ir tiems baltistams, kurie atskirais šiauresniais klausimais domisi. Linkėtume, kad prof. Vacl. Biržiškai taip pat pasisektų nugalėti kliūtis, galėtume išvysti jo monumentalinį studijų ir tyrinėjimų darbą, jo "Alek-sandryną".
Zenonas   Ivinskis

Prof. Vaclovas Biržiška: Senųjų lietuviškų knygų istorija, I dalis. Chicagos Lietuvių Literatūros Draugijos leidinys, 1739 South Halsted St., Chicago 8, 111. 1953. Spaudė "Naujienos", 208 psl. 4 psl. iliustr. (jų tarpe V. K. Jonyno pieštas prof. Biržiškos portretas). Kaina nepažymėta.