RYTMEČIAI |
Parašė CZESLAW MILOSZ |
Namas buvo augštas. Tamsoje šliaužė didelis mūras virš klevo lapų šlamesio, virš greitų kojų sąmyšio. Namas buvo augštas, šviesomis ties aikšte kilo. Tyliai šniokšdamas tarp prieaušrio valandų tuščių keltuvas veržėsi viršun, šlamėjo vielos, gaidys savo riksmu j lietvamzdžių vargonus pūtė, net namą šiurpas krėtė. Pabudę žmonės klausėsi sienų dainos, baisios kaip žemės laimė. Jau girgžda riedmenys. Diena. Vėl dūmai. Ak, tamsi diena. Ties mum, uždarytais augštuos kambariuos, būriai paukščių skrenda ir ūžia plunksnų švykštimu. Per maža. Vieno gyvenimo per maža. Norėčiau du kartus gyventi šioj liūdnoj planetoj, vienišuos miestuos, kaimuose, pilnuose bado, stebėt visokį blogj ir puvimą kūnų ir ištirt tiesas, kuriomis buvo valdomas laikas, kurs virš galvų mums švilpdamas lyg vėjas ūžė. Kieme rauda muzikantų choras. Languos baltos klausančiųjų rankos. Ji keliasi iš sulamdyto guolio. Sapnuos apie keliones ir rūbus galvojo. Eina prie juodo veidrodžio. Jaunyste trumpai truko. Nieks nežinojo, kad darbas dieną trenks j vargą didelį, į mirties poilsį, ir mėnuo kas pavasaris nakčia sustos ties sapnu pavargusiųjų. Sunkiame širdžių stuksėjime mums nei pavasaris jau, anei meilė. šlaunis uždenki, lai neprimena plonų violeto gyslų kamuolio: tai vaikas bėga namo laiptais, žilu trotuaru tai vaikas bėga. Toli dar girdisi jo juokas — vėl, vėliau pažins viską ir dideliu keliu, tuščiu, šaltu, per pulso griausmu skambančius plotus nueis jos kūdikis. Ir laikas staugs. Į Nuoga, prieš veidrodį stovėdama, dvi ašaras skepetaite nubraukia moteris ir dažu tamsina blakstieną. Iš lenkų k. išvertė JUOZAS KĖKŠTAS. |