DU LIETUVIAI — DIDIEJI EUROPIEČIAI Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
O. Milašius                         J. Baltrušaitis


J. Baltrušaitis ir O. Milašius

Čia norėčiau pasidalyti mintimis apie du didelius lietuvių poetus — Jurgį Baltrušaitį ir Oskarą Milašių — kurių kaulai palaidoti toli nuo Lietuvos — Prancūzijos žemėje. Vienas jų — Milašius — yra miręs Fontainebleau prieš 15 metų '1939 m. kovo 3 d.), o antrasis — J. Baltrušaitis — Paryžiuje prieš 10 metų (1944 m. sausio 4 d.). Tačiau tų dviejų lietuvių gyvenimas bei veikla, kurie turi nevieną bendrą bruožą ir atskleidžia vieną kitą aktualią problemą, netelpa vien lietuvių tautos ir valstybės rėmuose. Į juos reikia žiūrėti plačiau, kaip į savo laiko europiečius.

Todėl čia pirmiausia ir noriu trumpai pažvelgti, kuo J. Baltrušaitis ir O. Milašius yra panašūs ir kuo skirtingi, kaip lietuviai, kaip europiečiai ir kaip poetai. O jei tai paaiškės, gal bus aiškiau matyti, kuo juodu siejasi su lietuvių tautos tragedija, kuri šiais sutemų ir antihumanizmo laikais ypač rūpi.

*) Paskaita skaityta š. m. balandžio 4 d. lietuvių bendruomenei Paryžiuje.
Metę pirmąjį žvilgsnį i J. Baltrušaičio ir O. Milašiaus gyvenimą bei veiklą, pastebime nevieną panašumą. Juk jiedu abu yra poetai, jiedu abu yra Lietuvos diplomatai, kurie savo brandžiausius metus (tarp 42 ir 65 m.) yra paskyrę atsikūrusios Lietuvos valstybės interesams atstovauti ir ginti svetimose valstybėse — J. Baltrušaitis Sovietų Sąjungoj, o Milašius — Prancūzijoj. Jiedu panašūs taip pat tuo, kad savo gražiausius metus praleido svetur, toli nuo Lietuvos, o savo poetine kūrybą pradėjo svetimomis kalbomis. Kaip poetai, ne Lietuvoj pradėję savo darbą, jiedu taip pat nuošaliai yra stovėję nuo socialinių ir politinių kovų, su kuriomis buvo susijęs lietuvių tautinis atgimimas ir savos valstybės atstatymas. Bet jiedu, Baltrušaitis ir Milašius, niekeno neraginami, savo noru įsijungė į Lietuvos valstybės kūrybą, kai tik, pirmajam karui baigiantis, Lietuvai sušvito seniai lauktos laisvės rytas. Nuo tada jiedu savo asmenine ir oficialine veikla, savo raštais (asmeniniais ir oficialiniais) nenustojo sielotis Lietuvos reikalais iki gyvenimo galo. Lietuvių tautos prisikėlimas ir susiorganizavimas J. Baltrušaičiui ir O. Milašiui turėjo lemiamos reikšmes, kaip lietuviams. Todėl čia galime pasakyti, kad ne tik lietuviai ir Lietuva jiedviems skolingi, bet taip pat jiedu skolingi nepriklausomai Lietuvai, nes jos laisvė tų vyrų gyvenimą padarė vis-pusiškesnį, prasmingesnį ir tikresnį.

Tačiau tiedu lietuviai, maždaug vienodai tarnavę Lietuvai per 20 su viršum metų, buvo skirtingos socialinės kilmės. Jaunesnysis jų — Milašius (gimęs 1877 m.) — buvo bajoras—aristokratas, didelių žemės plotų savininkas istorinės Lietuvos ribose. Jis buvo lietuvis ne lietuvių kalba, kurios jis mažai temokėjo, bet iš šeimos paveldėta senosios Lietuvos tradicija, savo asmenine sąmone ir apsisprendimu Lietuvos valstybei. Poetas Milašius gerai atsiminė, kad jo prosenelis Juozapas Milašius, kuris turėjo keletą dvarų prie Kauno, buvo senosios Lietuvos pareigūnas karaliaus Stanislovo Poniatovskio laikais. Poeto senelis, Arturas Milašius, kuris gyveno Gudijoj, buvo pasiryžęs kovotojas už senosios Lietuvos ir Lenkijos atstatymą tais laikais, kai visoj Europoj mažosios tautos sustiprino kovas dėl laisvės. Todėl poeto senelis, Ad. Mickevičiaus amžininkas, 1830 metais sukilėlių gretose su ginklu stojo kovoti už senąją valstvbę. Sunkiai rusų sužeistas Ostrolen-kos mūšyje (Balstogės apskrity prie Narevo upės), jis turėjo bėgti iš savo krašto ir ilgai gyventi Italijoj, kaip tremtinys. Poeto tėvas, Vladislovas Milašius, nors ir nebuvo stojęs į kovą su rusais 1863 metų sukilime, nes gyveno per toli nuo sukilimo židinių, per visą gyvenimą tebesi-nešiojo Lietuvos valstybės sąmonę. Šitą sąmonę jis perdavė ir savo sūnui, kaip poetas pats man yra liudijęs.

1917 metais, kada plačiai pasklido tautų apsisprendimo teisės principai, stipriai remiami tuometinio Jungt. Amer. Valstybių prezidento W. Wilsono, O. Milašius tarnavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriuje. Jis tada nepažinojo nė vieno lietuvio, suformuoto tokių vyrų. kaip Daukanto, Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio ar Vaižganto. Kitaip sakant, tada Milašius neturėjo jokio ryšio su tais žmonėmis, kurie buvo lietuviai ne tik savo sąmone, bet ir lietuvių kalba. Galima sakyti, kad būdamas visai vienas Prancūzijos sostinėj, O. Milašius išeina į spaudą, rašydamas apie Lietuvą, kurios vardas Vakarų Europoj buvo beveik užmirštas. Šitas momentas labai charakteringas Milašiui, kaip lietuviui. Jis, kaip ir daugelis Lietuvos bajorų-aristokratų, lietuvių kalbos beveik nemoka, bet jis turi lietuvišką valstybes sąmonę — ir tai tokią stiprią, kad ji nugali pusiau lenkiškos, pusiau prancūziškos kultūros tradicijas, kuriose poetas buvo išaugęs ir subrendęs.

Kad pajustume, jog šis Milašiaus išėjimas j spaudą ("L'Affranchi" laikrašty) ginti Lietuvos reikalų išreiškia stiprią Lietuvos valstybinę sąmonę ir nemažiau stiprų pareigos jausmą, užtenka čia priminti, kad lenkai žymiai anksčiau savo tautiečiams poetą Milašų buvo nurodę, kaip lenką. Lenkai pirmieji pradėjo versti į savo kalbą prancūziškai parašytus Milašiaus kūrinius. Jie dar prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo išleidę Milašiaus verstinių raštų rinkinį ir jo įžangoje paraše, kad Milašius esąs lenkas. Jau tai, kad mūsų poetas buvo bajoras, mokėjo lenkiškai kalbėti ir buvo susilaukęs savo kūrinių vertimų lenkų kalba, atrodo, turėjo pakreipti Milašių į Lenkijos pusę. Tačiau ir šitokiose gundančiose aplinkybėse įis nenuėjo su lenkais, kaip nevienas lenkiškai kalbančių mūsų bajorų yra padaręs anksčiau ir vėliau negu 1917 m. Milašius nuėjo Lietuvos reikalų ginti, nors nė vienas suvarginto, bet atgimstančio krašto žmogus jam nebuvo parodęs jokio palankaus gesto.

Todėl ir reikia čia pabrėžti, kad Milašių lietuviu padare ne kalba, bet Lietuvos valstybine sąmonė, kurią jis buvo paveldėjęs iš savo šeimos. Be abejo, prie to prisidėjo ir pareigos jausmas, dvejopas jausmas: bajoriškos pareigos — savai valstybei, ir grynai žmogiškos pareigos — tam, kas yra labiausiai skriaudžiamas ir kas labiausiai reikalingas gynėjų. O anais 1917—18 metais Lietuva jų buvo labai reikalinga. Ir todėl Milašiaus įstojimas tada į Lietuvos gynėjų eiles mums yra dideliai brangus. Brangus jis žmogiškos pareigos šviesia sąmone ir brangus tuo, kad Milašius įėjo i tą labai negausią saujelę Lietuvos aristokratų, kurie istorinę bajorišką Lietuvą sujungė su naujųjų laikų demokratine Lietuva. Jis nusilenkia demokratijos principui — tautos daugumos valiai — ir savo noru nueina jai tarnauti. Ir čia Milašius susitinka dvasiškai su Baltrušaičiu, su demokratu. Ir aristokrato bajoro sūnus Milašius ir kaimiečio ūkininko sūnus Baltrušaitis nueina tuo pačiu keliu — dirbti Lietuvai, kuri nežino luomų, bet brangina kūrėjus — poetus, mūsų laikais pratęsiančius nežinomų autorių lietuviškas dainas.

Ir šituo pastaruoju atžvilgiu kaip tik mums brangus J. Baltrušaitis, nes jis lietuvis pirmiausia yra kalba, dainų, pasakų ir originalių papročių kultūra. Kai O. Milašius su ja arčiau susipažino tik į gyvenimo galą, tai J. Baltrušaitis joj buvo panertas nuo pat lopšio, nes buvo gimęs pačioj entnografinės Lietuvos širdy ūkininkų šeimoj. Apie savo vaikystę J. Baltrušaitis rašo: "Nuostabaus skaitymo ir rašymo meno, be kita ko labai anksti, aš įgijau savamoksliu namie, ir iki devynerių metų mano protas turėjo tenkintis kelių knygų ir kelių senų kalendorių turiniu, kurie pritiktinai pakliūdavo į užkampio vienkiemį. Bet daug geresnėse sąlygose vystėsi mano vaizduotė. Čia buvo ir neužmirštamos mano motinos pasakos — kartais jos pačios sukurtos — ir nykūs lietuviški padavimai apie visą tą plėšrią šuns galvomis ir šuns širdimis padermę ... Ir svarbiausia, kad per kelis kilometrus nuo mano tėviškės teka Nemunas su boluojančiomis nuo pavasario iki rudens prūsiškų baidokų burėmis ir pilių griuvėsiais, kurie, anot žmonių pasakojimo, tenai stovėjo nuo kryžiuočių laikų. Ypač mane traukė piliakalniai ir apylinkės miškai, kurių gftiuose tankumynuose, po šimtamečių medžių šakomis, tebebuvo galima matyti lauko griovių, šulinių ir tvenkinių žymės. Labiausiai mėgdavau klajoti lietuviškais sodžiaus keliais su palinkusiais ir nuo laiko bei darganų pajuodavusiais kryžiais, kurie man įkvėpė jaudinantį seno ir skausmingo Golgotos kelio vaizdą (iš J. Aisčio straipsnio "Jurgis Baltrušaitis", rinkinys "Poezija", Boston, 1948).

Taigi, J. Baltrušaičio vaikystės aplinka visai kitokia negu gudiško Čerejos dvaro sodai ir tvenkiniai, kurie žadino O. Milašiaus vaizduotę. Tai etnografiškai lietuviška aplinka, kuri įspaudė savo žymes į J. Baltrušaičio sielą visam gyvenimui.

Neužmiršo Baltrušaitis Lietuvos nė tada, kai nuo studentavimo laikų jis pradėjo gyventi Maskvoje, kur vėliau sukūrė ir savo šeimą. Kai Lietuvą ištiko I-io pasaulinio karo nelaimės, J. Baltrušaitis ėjo savo žmonėms į pagalbą. Poetas J. Aistis apie tai rašo: "Karo veiksmai pastūmėjo daugelį lietuvių traukti i Rusijos gilumą. Nemažas jų skaičius atsidūrė Maskvoje. Pabėgėlių tarpe buvo nemaža mokslus einančios jaunuomenės. Baltrušaitis visa širdimi įsitraukė lietuviškon veiklon ir dirbo Lietuvių Pabėgėlių Komitete. Baltrušaičiai įsteigė pabėpėlių mokslus einančiam jaunimui bendrabutį, kurio vedėja buvo Baltrušaitienė.

Vėliau J. Baltrušaitis įsijungė į atsistačiusios Lietuvos diplomatinę tarnybą. Kaip Lietuvos delegacija prie Versalio taikos derybų pasiskyrė O. Milašių savo sekretorium, kuris paskiau tapo pirmuoju Lietuvos atstovu Paryžiuje, taip kita Lietuvos delegacija taikos deryboms su Sovietų Sąjunga paskyrė J. Baltrušaitį pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje. Šitose pareigose jis išbuvo 20 metų  kartais kiauras naktis akių nesudėdamas
ir pats šifruodamas tarnybines telegramas. 1939 metais J. Baltrušaitis buvo iš Maskvos perkeltas į Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje, kur gyveno jo sūnaus šeima. Paryžiuje jis ėjo pasiuntinybės patarėjo pareigas, kuriose neseniai buvo dirbęs O. Milašius. Šitaip tose pačiose pareigose Lietuvos diplomatinėje tarnyboje simboliškai susitiko istorinės Lietuvos tradicijų sūnus O. Milašius su etnografinės demokratiškos Lietuvos sūnumi J Baltrušaičiu.

Bet jau iš to, kas pasakyta, matyti, kad tiedu mūsų poetai netelpa Lietuvos reikalų ir interesų sferoje. Jų veikla ir gyvenimas siekė plačiau ir toliau Jie buvo giliai įsigyvenę į Europos kontinento kultūrą, susiję su savo laiko problemomis, kuriomis gyveno šviesieji žmonės visoj Europoj. Jiedu — europiečiai tiek savo poezijos stiliumi, tiek krikščioniška pasaulėžiūra bei dorove, nes krikščionybė yra europinės kultūros vienas pačių pagrindinių veiksnių.

Kad šitos tezės neatrodytų tuščios, reikia priminti keletą faktų, siejančių juos su Europa. Pirmiausia, abu mūsų poetai yra buvę dideli keliautojai, išvažinėje Europą skersai ir išilgai — nuo Rusijos iki Ispanijos, nuo Anglijos ir Skandinavijos iki Italijos. Tačiau tose kelionėse jiedu laikosi skirtingai. Apie O. Milašių Edmond Jaloux rašo: "Milašius priminė senosios Europos aristokratus, kurių galima sutikti tiek Varšuvoje, kiek Londone, tiek Romoje, kiek Paryžiuje". O G. I. Židonytė priduria: "Nuo savo pirmosios keliones iš Čerejos į Paryžių iki savo dienų pabaigos jis nenustojo keliavęs po pasaulį." Apie J. Baltrušaičio europines keliones J. Aistis rašo: "Baltrušaitį traukė Vakarų Europos kultūra, ir jis keliaudavo kasmet, tai vienoje, tai kitoje vietoje ilgiau apsistodamas." Šitose kelionėse J. Baltrušaitis mums atrodo visuomeniškas, atviras, jieškąs pažinčių ir santykių su žmonėmis. Todėl jis susipažįsta su savo laiko (XX amž. pradžios) kultūrinio gyvenimo garsenybėmis: su skandinavais Strindbergu ir H. Ibsenu, su garsiu anglų teatrologu Gordonu Craigu, su italu Giovanni Papini Visai kitoks yra Milašius. Jis savo kelionėse jokių garsenybių nejieško, kaip jis jų specialiai nejieškojo nė Prancūzijoj, kur ilgiausiai išgyveno. Iš europinių garsenybių jis šiokių tokių santykių yra turėjęs su Rainer Maria Rilke, kuris dar tada nebuvo išgarsėjęs. Teisingiau bus pasakius, kad Milašius žmonių vengė. Todėl savo kelionėse jis domėjosi lankomų kraštų mirusiais rašytojais, miestų retenybėmis, kurios yra pažymėtos žmonių darbų praeinamumo ir nykstamumo ženklais. Jis, galima sakyti, buvo vienišas keleivis, klajotojas. Todėl G. I. Židonytė ir sako, kad "Milašius buvo klajojantis europietis."

Tiedu mūsų keliaujantieji europiečiai, mokėdami keletą Europos kalbų, kurias patobulino bekeliaudami, nepaliko šito turto neišnaudoto. Jiedu Europos rašytojų kūrinius stengėsi paskleisti tarp žmonių, kurių tarpe ilgiausiai gyveno. Todėl J. Baltrušaitis į rusų kalbą vertė Strindbergo, Ibseno, G. dAnnunzio ir kitų veikalų. (Tų vertimų susidaro apie keliasdešimt tomų). Tik čia reikia pridurti, kad J. Baltrušaitis tai atliko ne vien malonumo ar vidinio reikalo skatinamas, bet ir savo šeimos pragyvenimu rūpindamasis. O. Milašiui šis pastarasis rūpestis prieš I-jį pasaulinį karą nebuvo aktualus, nes jis buvo pakankamai turtingas. Taip ir vertimą į prancūzų kalbą jis žymiai mažiau tėra davęs negu Baltrušaitis. O. Milašius daugiausia dėmesio kreipia į poezijos kūrinių vertimus. Iš jo suplanuotų trijų tomų, jis prancūzams tėra palikęs tik pirmąjį vardu Chefs-d'ouvres lyriques du Nord, kur išspausdinti vokiečių Goethės ir Schillerio ir anglų Byron, Shel-lev. Coleridge, D. G. Rossetti kūriniai. Milašius taip pat vertė į prancūzų kalbą lietuvių dainas bei pasakas ir iš lenkų kalbos A. Mickevičiaus porą kūrinėlių. Į šitą mūsų tautiečių tarpininkavimą tarp europiečių ir kiti nepaliko visiškai abejingi mūsų poetų atžvilgiu. Eva Amendola yra išvertusi J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinį "Zem-nyje Stupeni" (Žemės pakopos) į italų kalbą, o O. Milašiaus kūrinių yra išverstų į lenkų, ispanų, anglų ir lietuvių kalbas. Jų tarpe plačiai publikai labiausiai suprantama jo draminė poema "Mi-guel Manara".

J. Baltrušaitis ir O. Milašius su Europa bendradarbiauja ne tik gausiomis kelionėmis, kelių kalbu mokėjimu ir poetų bei rašytojų kūrinių vertimais. Jiedu taip pat buvo įsijungę į savo laiko Europos literatūrines, pasaulėžiūrines ir religines sroves.

Išauklėtas ateistinėje dvasioje, kurią 19 amž. antroje pusėje buvo sukūręs pozityvizmas ir scientizmas, O. Milašius skaudžiausiai išgyveno savo pasaulėžiūrinę krizę, nes nedaug betrūko, kad jis būtų savo gyvenimą baigęs savižudybe . . Nugalėjęs savy pozityvistinio ateizmo slogutį, Milašius apie 1910—11 metus pasuko į idealizmą bei spiritualizmą, kurie matomai atgyja tuo laiku (19 amž. pabaigoj ir 20 amž. pradžioj) Europos intelektualų tarpe, nors šiaip paprastuose žmonėse, ypač katalikų Bažnyčioj jie nebuvo niekada užgesę. Juk maždaug anuo metu į katalikybę grįžta tokie vyrai, kaip Fr. Jammes, Ch. Peguy, P. Claudel ir J. Maritain, kurių du pastarieji susilaukia pasaulinio garso. Pažymėtina, kad anuo laiku išrvškėia vitalizmo ir vadinamųjų teosofų mistika, ir šiek tiek panteizmas, kuris veikia mūsų Vydūną ir M. K. Čiurlionį. Milašius tokios nuotaikos žmonėmis ir rašytojais taip pat domisi. Tačiau juo tolyn, juo labyn jis susisieja su didžiąja Europos dvasios formuotoja krikščionybe. Tai ypač liudija jo draminės poemos "Miguel Manara" ir "Mėphiboseth", kurios yra parašytos 1911—12 metais. Milašius nueina į meilės mistiką. Šventas Raštas pasidaro jo pagrindine knyga.

Apie J. Baltrušaičio pasaulėžiūrines ir dvasios kovas mažiau žinome negu apie Milašiaus. Tačiau idealistinė ir spiritualistinė srovė, kuri ėjo per Europos intelektualus 19 amž. pabaigoj ir 20 amž. pradžioj, yra pasireiškusi ir J. Baltrušaity. Jo paskaita 'Apie meno esmę ir menininko kūrybinę pareigą" 1915 metais Maskvos Religinės-Filosofinės Draugijos salėje jau daug ką pasako. O Rusijoj tuo laiku spiritualistinis atgimimas gal net buvo gyvesnis arba bent platesne srove reiškėsi negu Vakarų Europoj. Tą dvasinio atgimimo gyvumą ir platumą Rusijoj ypač stipriai pabrėžia Paryžiaus universiteto profesorius Pierre Pascal.

Nurodęs, kokią didelę reikšmę tam atgimimui yra turėjęs VI. Solovjovas, P. Pascal sako: "Ta spiritualistinė kryptis, prieštaraudama pozityvistinėms tendencijoms, kurios anksčiau vyravo Rusijoj, ima dominuoti naujojoj kartoj amžiaus pradžioje. Mokyčiausiems ir protingiausiems žmonėms jau gana tų paviršutinių nihilistinio utilitarizmo ir materialistinio obskurantizmo aiškinimų. Visi minties žmonės jaučia dvasinių vertybių reikalą. Tai nebūtinai reiškia grįžimą į stačiatikių bažnyčią, kaip tokią, ir tiek. Tai yra drauge daugiau ir mažiau", sako P. Pascal (paskaita Laisv. Europos Kolegijoj 1953 m. rugsėjo 18 d.). Todėl šito naujo spiritualizmo paveikti Bulgakovas ir Berdiajevas atsisako marksizmo ir grįžta į krikščionybę. Todėl rašomos ir leidžiamos religinės ir filosofinės knygos naujoje dvasioje, o Petrapily ir Maskvoj steigiamos religinės filosofinės draugijos, kurios organizuoja paskaitas ir disputus. Todėl ir mūsų J. Baltrušaičio paskaita vyksta Religinės-Filosofinės Draugijos salėje.
Bet dar svarbiau, kad tos paskaitos mintys yra idealistinės dvasios, skiriančios menininkui didelę pareigą — atsiplėšus nuo žemės, kilti į dieviškas augštumas, į neišreiškiamą didžiąją Paslsptį,kurią nujaučia kūrėjo dvasia. Šitoj paskaitoj J. Baltrušaitis, be kito, kalbėjo: "Kiekvienas tikrai meniškas kūrinys yra liturgiškas savo giliausiose šaknyse ir religiškas savo augščiausiose viršūnėse". Šitokiame mene lauko gėlytė ir rasos lašelis, kaip gyvos vieningos pasaulio begalybės grandys, reiškia visuotinės valios alsavimą. Toksai menas liudija tiesą, o "liudydamas tiesą — liudys Dievą, ir tik ta sąlyga jis galės pasiekti visos savo išlaisvinančios galybės ir visos savo kerinčios jėgos". "Kiekvienu atveju, paklusimas amžinajai Dievo valiai žmoguje ypatingai turi būti nurodomas ir skatinamas mūsų laikais, kada dar ne-visas menas žino, kur eiti". O šitie reikšmingi posakiai labai artimi vakariečio kataliko P. Clau-del pažiūroms.

Tiesa, kad šitos paskaitos vietos, kur mūsų poetas kalba apie visuotinę valią, padvelkia panteizmu. Šitos pasaulėžiūros bruožų matyti ir jo poezijoj. Tačiau tas poeto panteizmas atrodo paviršiaus žievė, gamtininko svarstymų priemaišos, nes sielos gelmėse J. Baltrušaitis yra krikščionis, su didele aukos ir kryžiaus sąmone. Kad J. Baltrušaitis buvo krikščioniu, tai mums liudija, be kita ko, J. Aistis šitaip rašydamas: "Evangelijos buvo jo mėgstamiausia knyga. Su ja niekad nesiskirdavo ir nuolat skaitydavo. Dažnai kartodavo šį Evangelijos posakį: Apsivilkite meilės drabužiu". *)
--------------
*)   Krikščioniškai religinę J. Baltrušaičio sielą atskleidžia vienas paskutiniųjų jo gyvenimo epizodų, kurį liudija O. ir St. Bačkiai. — Prieš kokias dvi savaiti prieš savo ligą, kuri baigėsi mirtimi, J. Baltrušaitis apsilankė pas Bačkius, kur jis dažnai viešėdavo. Geriant kavą ir draugiškai bešnekučiuojant, staiga jis išsiima iš apatinės kišenės prie krūtinės kryželį ir sako: "štai, šiandien nusipirkau kryžių. Pamačiau pas pardavėją, eidamas pro šalį, ir užėjo toks noras jį nusipirkti, kad nebesusilaikiau. Dabar jį nunešiu kunigui pašventinti. Ir tada jis bus mano kryžius". Tai pasakęs, J. Baltrušaitis vėl kryželį įsidėjo į kišenę prie krūtinės ir kalbėjosi su šeimininkais toliau. Kai O. Bačkienė aplankė pašarvotą poeto kūną, ji pamatė prie jo tą patį kryželį, kurį neseniai J. Baltrušaitis buvo rodęs. Jai užėjo noras pasiteirauti, ar poetas iš tikro jį pašventino, kaip buvo ketinęs. Kun. Rai-čiūnas paliudijo, kad jis pats pašventino kryželį. J. Baltrušaitis su tuo kryželiu ir buvo palaidotas.

J. Baltrušaitis ir O. Milašius savo poezijos stiliumi, jos poetinėmis priemonėmis, taip pat yra susiję su Europa: jiedu abu yra daugiau ar mažiau simbolistai arba neosimbolistai. Tai buvo literatūrinė srovė, kuri ritosi per Europą 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pradžioje. Šitoji srovė neaplenkė nė Lietuvos, daugiau ar mažiau sutapo čia su vitalistine, čia su panteistiškai teosofine, čia su spiritualistine pasaulėžiūra, apie kurias ką tik buvo trumpai kalbėta. Šių pasaulėžiūrų poetai matė, kad regima ir išmatuojama tikrovė nesudaro visos tikrovės. Jie suprato, kad pačiame žmoguje yra kažin kas daugiau negu medžiaga, kad jame yra gyvybė ir dvasia, kurių mr.te-matinėmis ir loginėmis formulėmis negalima išreikšti. Jie buvo pastebėję taip pat, kad ir apsupančio gyvojo ir negyvojo pasaulio negalima protu išaiškinti. Jie nujautė didžią būties paslaptį, kuri žmogaus dvasiai byloja čia per pasaulį, čia per patį neišaiškinamą žmogų. Į šitą protu nesuvokiamą paslaptį tie poetai ir nukreipė savo žvilgsnį, kuris išviršiniame pasauly tesutinka simbolius, t. y. vaizdus, ženklus, šifrus, kurie veda giliau ir toliau. Todėl ir mūsų aptariami tautiečiai simbolius pasirinko, kaip pagrindinę poetinę priemonę savo dvasios nujautoms ir bangavimams reikšti. Šitaip jie yra įsijungę į europinę literatūros srovę, kurią vadiname   simbolizmu.

Nors simbolistines priemones judviejų poezijoj užtinkame dažniausiai, tačiau J. Baltrušaičio ir O. Milašiaus reiškiamos nuotaikos, jausmai, liečiamos problemos ir jų išraiška tiek skirtingi, kad jų poezija atrodo net prieštaraujanti. Antai, J. Baltrušaitis poezijoj mums atrodo vienodesnis, vienalytiškesnis,tikresnis, šviesesnis ir optimis-tiškesnis negu O. Milašius, kuris atrodo banguojantis, kontrastingas, jausmingas ir liūdnokas. Todėl O. Milašiaus poetinė evoliucija ryškesnė negu J. Baltrušaičio. Šitoj evoliucijoj galima pastebėti net kelis tarpsnius. Ji prasideda nihilistiškai dekadentiniu vienatvės ir beprasmyės šauksmu, pakyla į pasaulio meilingą kontempliaciją, pereina į visą valdančios neaprėpiamos meilės adoraciją, kol užgesta sunkiai neišreiškiamuose  mistiniuose  ir  kabalistiniuose  šifruose.

Šitoje poetinėje raidoje O. Milašiaus žvilgsnis dažniausiai yra nukreiptas ne tiek į visatą, kiek į save — į savo skausmingą vienatvę, kuri lydi jį nuo vaikystės iki senatvės, į nepasotinamą prasmės, pilnatvės ir meilės ilgesį, į savo maištingą liūdesį arba į tylią rezignaciją dėl to, kad viskas čia nyksta ir išblėsta, o lieka nepasotintas absoliutinės būties ir meilės ilgesys. Šitą O. Milašiaus dvasios bangavimą gali mums pailiustruoti kelios jo poezijos ištraukos, nors ir vertimuose.

Apie 1899 metus jaunas O. Milašius rašė:
Nebeatsimenu net, kokio kelio pakrašty
Manoji gyvata padėjo savo vilties naštą;
Ir viską mirštant aš mačiau—tikėjimą ir abejonę,
Ir liūdesį dienos, ir nuobodulį vakarų.

Po 6 - 8 metų O. Milašius dar kalbėjo:

Gyvenk, miegok ir mirk. Juk reikia nuo savęs
Kur nors kaip nors pabėgti.

Apie 1910 metus O. Milašius persilaužia į kontempliaciją pasaulinės harmonijos, kurioj jis pastebi ir jaučia giliai paslėptus visuotinės meilės pradus. Tada jis rašė:
Aš neturiu namų, aš neturiu tėvynės;
Tik viena visata tepajėgė
Pripildyt karčią mano širdį.

Ir šita laikinai pripildyta širdis dainavo:

Visuotinioji meilė štai džiaugsmu srovena
Ir ašaroj ant mano veido, ir saulėje ant mano
rankų,
O iš dangaus atskridę vėjai virpa dieviškom
giesmėm.
Tačiau tai tik laikinai, nes mūsų poetas kitoj vietoj priduria:
Meilė juk nėra erdvės ir laiko vaikas.

Ir iš tikro, kad ir gražaus pasaulio meilė Milašiaus sielos negali užpildyti. Bet štai 1914 m. gruodžio 16 d. po Šv. Rašto skaitymo mūsų poetas patiria dvasinę ekstazę ir pergyvena dvasinio pasaulio tikrybės viziją. Jis tada pajunta, kad absoliutinė Meilė nėra iliuzija, bet visa tikrovė, visa absoliutinė Būtis. Šitas patyrimas poezijoj išsilieja tokiu džiaugsmo himnu, koks dar niekada nebuvo skambėjęs mūsų poeto kūriniuose. Štai jo maža ištraukėlė:
Atversiu iki galo saulės, vėjo angelams
Nudžiugusios bažnyčios langus
Ir ten pašvęsiu aš Buvimo duoną,
Tą amžinąjį taip, kuris skaisčiųjų burnose
Tur skonį ir ugnies, ir kviečio, ir vandens.
Ir kai šlykštybė ims kalbėti: ne!
Ir kai mirtis ir moteriškė šūkaus: ne!
Brolau, mes sveikinsim gyvybe svaigstančias
erdves
Ir karžygių išmoktas žodis —
Visuotinasis taip iš mūsų lūpų nuskambės...
(Pagal A. Vaičiulaičio vertimą)

Atsisakęs neigimo, Milašius čia entuziastingai stoja už visokį teigimą. Taigi šitas "Nihumim", arba suraminimo žodžių, himnas išreiškia Milašiaus dvasinės evoliucijos viršūnę. Tačiau šitame pačiame kelių eilėraščių pluošte, kur išspausdintas "Nihumim" himnas, randame visai kitokios nuotaikos eilėraštį — "Nebaigtąją Simfoniją". Tiesa, ir šitame kūriny O. Milašius turi nukreipęs dėmesį į absoliutinę Meilę ir ją vadina "vidine saule, kuri tekėjo ant senųjų šalių prisiminimo", tačiau eilėraštis baigiamas rezignacingais simboliais ir vaizdais:
Beliko tik senatvė, tyluma ir lempa.
Senatvė besūpavo mano širdį,
Kaip ta pamišėlė negyvą kūdikį.
Tyla manęs nebemylėjo. Žiburys užgeso.

Tai amžinybe džiūgaujančios dvasios ir žemėje rezignuojančios širdies išpažintinė poezija.
Kaip pavyzdį, kur pozityvus viltingas teigimas susitinka su rezignacingu liūdesiu tame pačiame eilėrašty, galima nurodyti "Vežėčias". Tai yra vienas paskutiniųjų O. Milašiaus kūrinėlių, kurių vaizdai ir kalba dar yra skaitytojui suvokiami. Ten skaitome:
Ir tu jau čia, vaikystės drauge,
Pirmasis žvengesy, toks aiškus, toks skaistus!
Skaidrus  ir šventas pirmas žirgo balse
lietuje
Girdžiu ir nuostabųjį savo brolio žingsnį
Su įrankiais ant strėnų ir su duona po pažaste.
Tai jis, žmogus, pabudęs atsikėlė.
Jį amžinoji priedermė pagavo už pūsiėtos
rankos
Ir eina jis sutikti savo dieną!
O mano dienos — kaip spintoje užmirštos poemos,
Kurios kapu jau atsiduoda.   

Taigi, kad ir patyręs ir įvertinęs kuriamojo teigimo prasmę, O.Milašius negali atsisakyti liūdesio, kurį žadina asmeninis gyvenimas.

Milašiaus jaunystės poezijoj galima sutikti net tokį posakį: "dėl būti ar nebūti aš esu visai pavargęs". Toks pesimizmas visai neįmanomas J. Baltrušaičio poezijoj. Net jo rusiškuose jaunystės eilėraščiuose, kur liūdesio daugiau negu senatvės lietuviškoje lyrikoje, pesimizmo nėra. Ir apskritai liūdesys jo kūryboje atrodo, kaip išimtis. Tai nereiškia, kad J. Baltrušaitis gyvenime liūdesio nebūtų patyręs. Tačiau poezijoj jis liūdesį stengėsi nugalėti ar yra nugalėjęs prasminga viltimi. Todėl jo lyriką dažniausiai gaubia viltinga rimtis, nuskaidrinta rimtis. Šita rimtis negrindžiama asmeniniais jausmais, kuriuos sužadina prabėgančio momento aplinkybės. Tai per menka, kad būtų verta J. Baltrušaičio giesmės, nes jo žvilgsnis ir mintis nukreipti į amžinus dalykus, į didžiąją Paslaptį, glūdinčią metafiziniuose toliuose. Visi, tiek tariamai žymūs, tiek tariamai nežymūs mūsų pasaulio reiškiniai, veda į aną Paslaptį, nes jie yra jos grandys, ženklai ir simboliai. Kas moka juos skaityti, tam jie duoda progų kilti į aną didžiąją Būtį bent meditacijoj, kur asmuo lyg dingsta ir jausmas atitrūksta nuo individualių smulkmenų. Tais ženklais išpažinties poetas, toks, kaip Milašius, atskleidžia savo sielą, jais pasako, kas joj yra džiugu ar skausminga tam tikru momentu, pats lyg pasilikdamas savy. Tuo tarpu meditacijos poetas, toks, kaip J. Baltrušaitis, lyg išeina iš savęs ir susitelkia apie dalykus, kurių prasmę jis stengiasi pajusti ir suprasti. Todėl J. Baltrušaičio poezijoj vyrauja ne poeto asmuo su individualiniais jausmais, bet pasaulis, prasmingas ir įvairus. Jo reiškiniai poetui žadina įvairių jausmų ir minčių, tačiau jie dažniausiai būna apgaubti giedrios rimties ar maldingos nuostabos, nes jie pastato poetą akivaizdoje tos didingos paslapties, kuri yra nujaučiama, bet beveik nesuprantama ir neišreiškiama. Dėl to mūsų poetas nerezignuoja: minties apvaldytu jausmu jis atvejų atvejais stengiasi pramušti ribotą materialinį kiautą ir prasiveržti anapus mūsų tikrovės. Todėl J. Baltrušaičio lyriką ir galima apibūdinti, kaip poetines meditacijas apie Būtį, kurią poetas vadina didžiąją Paslaptimi, Viešpačiu, Dievu. Čia nesiimu spręsti, kiek šito Dievo sampratoj yra panteistinių priemaišų — tam nustatyti reiktų atskiros paskaitos. Čia tik tenka pažymėti, kad Viešpats yra J. Baltrušaičio egzistencinis rūpestis. Su visa visata, su visais jos reiškiniais ir tvariniais poetas tą didžiąją būties Paslaptį išpažįsta ir Jai lenkiasi:
Gyvam Dievui aš lenkiuos šventai,
Pusiaunakčio bedugnės paslaptybei,
Stebuklo dienai, auksu nušviestai,
Pabudusių plačių laukų linksmybei.
Ar švystelės ore aušros skaistybė,
Ar vakaro laukus miglotus pamatai,
Laisvoji siela kyla į augštybę,
Į amžių tolį, Jo erčias aukštai...
Vai koks aš menkas, Jo ugnies liepsnoj,
Kai merdi kaitris atgailoj manoj
Ir visa, ką pavojuj siela kenčia!
Pakilkit jūs, miegą prie Dieviškojo slenksčio,

Ir, tiesdami rankas į spindinčius skliautus,
Įeikite pro jo šventus vartus!
(Pagal J. Valaičio vertimą)
Šis "Sonetas" yra paimtas iš pirmojo J. Baltrušaičio poezijos rinkinio "Zemnyje Stupeni" (Žemės Pakopų), išspausdintų 1911 m. Jis atskleidžia pagrindinį mūsų poeto motyvą, kuris aidi įvairiuose sąskambiuose jo poezijoj. Ypač jis ryškus jo lietuviškuose eilėraščiuose, kur net pakelės smilga poetui atrodo prasminga, kaip žmogus, nes jie abu yra Visagalio Tėvo kūriniai, kaip žvaigždėtas dangus ir dumblina žemė.

Dėl šito žvilgsnio nukreipimo į amžinuosius tolius, J. Baltrušaičio poezija palieką įspūdį, lyg ji būtų giesmė, kupina rimties ir vilties maldininko, kuris yra išgirdęs šventovės varpus ar pamatęs pašvaistę. Atrodo, kad maldininkas ją gieda čia silpnesniu, čia stipresniu balsu, nuolat kopdamas į kalnų augštybes, kur slypi pasiilgtoji šventovė. Šitas kopimo į šventovę įspūdis sako, kad Baltrušaičio įsivaizduojamas žmogus maldininkas nėra pasyvus. Ir iš tikrųjų mūsų poetui jis atrodo, kaip aktyvus ir kovojantis kūrėjas, nes jis dalyvauja visumos statyboje. J. Baltrušaičiui žmogus nėra į žemę vėjo nusviestas lapas, kaip galvoja nevienas mūsų niūrusis egzistencialistas, bet kaip Dievo siųstas bendradarbis. Jo gyvenimas nėra beprasmis klaidžiojimas: žmogui skirta užbaigti pasaulio ir gyvenimo rūmus. Nežinau, ar kuris nors kitas Europos poetas yra panašią mintį kėlęs. Tačiau A. Jakštas šitą valingo kūrybinio žmogaus sampratą, ryškiai atskleistą J. Baltrušaičio jaunystės eilėrašty "Ave Crux", laikė reikšminga ir krikščioniška. O ten skaitome:
Dar pasaulis nesukurtas,
Dievo rūmai nebaigti —
Pilkas tik akmuo suburtas,
Rankoms raumens suteikti.

Keliui į kalnų tvirtovę
Plėšk granitą, skelk uolas —
Į savos tamsos tikrovę
Žiebki žiežirbų spalvas.

Bet kad žmogus suprastų savo kūrybinę misiją gyvenime ir pasauly, jis turi atsisakyti savo smulkių egoistinių rūpesčių. Jis turi pakilti augščiau jų, nes "Amžių Varpas" jam skelbia:
Kas alkdamas gaudo tik mirksnio gerovę
Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį,
Iš žemės tuštybės širdies neišrovė,
Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi. ..

Tik tą, kas iš vyliaus šios žemės atbunda,
Jis dosniai atmoka, lyg kviečia į puotą,
Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda,
Ir didina daugina dovaną duotą.

Šitai laisvės, prasmės ir kūrybinės veiklos dovanai įsigyti nereikia pabėgti iš gyvenimo ar atsisakyti kasdieninės duonos. Kovojančiam dėl amžinosios šventyklos žmogui jos duoda pati Apvaizda, nes:
Dienų Audėjas dosniai teikia,
Ko žemės valandai prireikia —

Jis duoda obeliai žiedų,
Perkūno trenksmą audros dienai,
Ir siunčia vyturį rugienai, Ir bitę lepina medum...


Vytautas Ignas Jaunas muzikantas (aliejus)

Stengdamasis savo poezija atskleisti visų reiškinių prasmę pasauly ir gyvenime, kuriam patobulinti žmogus pašauktas, J. Baltrušaitis pasirodo iš esmės optimistas. Tai nereiškia, kad jis nepastebėtų blogio, vargo, skausmo, kančios. Tik mūsų poetui blogis pasauly ir gyvenime nėra visagalis, bet atsitiktinis ir praeinantis. Blogio sukeliamos didelės ir mažos audros praeina, nugalimos drąsiųjų maldininkų, kurie blogio užtvaras susprogdina ir per jo iškastas bedugnes nutiesia tiltus keliui į šventovę, pirma nusišvies-dami kančia (Ave, Crux!). Todėl fizinis darbas ir vargas nėra beprasmiai, jei žmogus pasijunta Augščiausio valios siųstas bendradarbis į gyvenimą. Apie tai J. Baltrušaitis "Vargo Psalmėj" rašo:
Kas šios žemės jungą velka
Ir tik kasa, kala, kerta,
Tas atlieka amžių talką,
Kur dar viskas nesutverta . . .

Vargo psalmės, kad ir duslios —
Garsas amžių sutartinės,
Kilnios tavo delno pūslės,
Šventos tavo vargo trynės...

Kančia, kuri daugeliui mūsų atrodo, kaip beprasmis blogio įsiveržimas į gyvenimą, J. Baltrušaičiui taip pat turi gilią prasmę. Kančia kaip tik labiausiai atskleidžia šio pasaulio praeinamybę, visų žemės turtų bei smagumų begalinę tra-pybę ir nukreipia mūsų žvilgsnį į anapus, į absoliučią Būtį, kuri laiko pasaulį, patį žmogų ir pakeles ramunėlę. Šitą egzistencinę kančios prasmę J. Baltrušaitis savo poezijoj pabrėžia daugelį kartų. Antai "Aukuro Rūke", kalbėdamas apie save, jis rašo:
Daug buvo vargta, daug buvo nešta,
Bet gerbti kryžių džiaugsmas nemąžta.
Užtat aš gaunu stebuklą didį,
Kad mano gluosniai be žiedo žydi...

Tad laimink skausmą, tingusis verge,
Ir gausi visa, ką mirksnis sergi,
Ir per šios žemės gęstamą šviesą
Bent kiek nuvoksi amžiną tiesą.

Vadinas, gilioji tiesa j prasmingą gyvenimą atsiskleidžia ne protui, bet yra pajaučiama kančioj. Todėl eilėrašty "Neverk"poetas save ir mus guodžia:
Žinau, žinau, kad skaudžios kryžiaus vinys,
Kad į Golgotą lydi graudis didis,
Bet jį nutildys varpas vakarinis
Ir amžių žvaigždės jo opas užgydys.

Kai poetas čia kalba apie žvaigždes, jis išsi-reiškia simboliškai. Žvaigždės jam čia tereiškia dvasinę egzistencinę šviesą, kuri sušvyti kančioje, kai pasijuntame esą kibirkštėlė anos Būties Saulės, kuri laiko mus švitinčius aplinkinėj vargo tamsoj. Todėl J. Baltrušaitis "Giesmėj" ir sako:
Nors ir daug tau širdį gėlė,
Džiūgauk rūpesčių ugny,
Kad tu, saulės kibirkštėle,
Saulės baudžiavą eini.

Šitas Dievo skirtos sunkios kūrybinės pareigos ėjimas gyvenime priimant kančią ypač ryškus J. Baltrušaičio senatvės lietuviškuose eilėraščiuose. Šitaip jis ten atsiskleidžia, kaip lietuviško kryžiaus krikščioniškas egzistencialistas, ir duoda pamoką nevienam beprasmybės skelbėjui, kurių nestinga nė lietuvių poetų ir rašytojų tarpe. Galima net pasakyti, kad šituo kančios prasmės pabrėžimu visuotinėj harmonijoj J. Baltrušaitis yra vienas originaliausių europinėj lyrikoj ir vienintelis mūsų literatūroj. Tiesa, ir Maironis yra pasakęs, kad "kančia — didžiavyrių mokykla", tačiau tai tėra tik prabėgomis mesta tezė, plačiau nepagrįsta. Tuo tarpu pavaizduodamas žmogų, kaip amžių Kūrėjo kovojantį bendradarbį gyvenimui tobulinti, J. Baltrušaitis vargui ir skausmui duoda metafizinės ir egzistencinės prasmės.

Rasdamas tikrai originalių ir brangių aspektų J. Baltrušaičio poezijoj, lietuvis pasigenda joj moters bei jos švelnumo. Įpratęs tūkstančiuose savo dainų sutikti mergelę bei su ja susijusius jausmus, lietuvis lyg nustemba, kad J. Baltrušaitis tik labai retai teprisimena moterį; ir tai ne kaip švelnių jausmų žadintoją, bet kaip sunkaus darbo vykdytoją, nenuilstančią kūrėją, kaip verpėją ar audėją. Atrodo, kad jausminis žvilgsnis į moterį jam yra per subjektyvus. Kitaip į moterį pažiūri O. Milašius. Ji jam brangi savo moteriškumu, nes tik su moteriškumu susitikęs vyriškis ryškiau savy tepajunta prarastojo rojaus tylias melodijas, o paskui ima pasiilgti ir siekti absoliutinės Meilės. Reiktų gal daugiau negu vienos paskaitos, kad būtų galima atskleisti, kokią žymią vietą meilė ir jos dažnai nesąmoninga žadintoja - moteris užima O. Milašiaus kūryboje. Todėl ne be reikalo Armand Godoy parašė knygą apie Milašių, jį pavadindamas meilės poetu. Kažin ar yra koks nors kitas poetas Europoj paskutinio šimtmečio laikotarpy, kaip O. Milašius, kuris meilės motyvą būtų taip išvystęs iki augš-čiausios viršūnės, Absoliuto, nors kryptį europiečiams yra nurodęs Platonas. Platonui, nors gal nesąmoningai, atrodo šiek tiek skolingas ir J. Baltrušaitis, ne meilės filosofija, kaip Milašius, bet visatos harmonijos pabrėžimu ir ilgesiu amžinosios tolimosios šventovės, kurios ženklus sutinkame pasauly.

Nors O. Milašius meilės ir moters motyvais stovi arti lietuvio širdies, bet savo poezijos simbolinėmis priemonėmis jis nuo mūsų yra labiau nutolęs negu J. Baltrušaitis. Milašiaus kūryboje neretai sutinkame simbolius, paimtus iš miesto aplinkos, kurių gausu prancūzų simbolistuose. Kryžkelės, skersgatviai, priemesčiai, parkai, tvenkiniai, fontanai, biustai ir kiti miestinės kultūros atributai įeina į bendrą simbolistų žodyną, nors Milašius juos dažnai pavartoja originaliuose sąryšiuose. Būdingi Milašiui yra ir kapų, mirties, nykimo ir ligos priminimai ar vaizdai. Šių pastarųjų dalykų beveik nėra valingojo J. Baltrušaičio poezijoj. Jo vaizdai ir simboliai dažniausiai paimti iš plačios atviros gamtos, pradedant smilga bei ramunėle ir baigiant kalnais bei žvaigždėtos nakties begalybe. O tai artima lietuviui, kuris liaudies dainose yra įpratęs sutikti gamtos reiškinių ir žmogaus paraleles. Baltrušaičio specifiniais simboliais galime laikyti žemės pakopas, vingiuotą taką, šventovę, aukurą, dūmus, varpą, psalmes, giesmes ir visa, kas susiję su muzika. Apskritai jo simboliai gana iškilmingi. Tik senatvės lietuviškuose eilėraščiuose jie suintymėja ir suprastėja. Kai ten jis kalba apie žolytę, apynėlį, vyturėlį, gandrelį, jis toks mums artimas.

Taigi, kaip matome, Milašius su Baltrušaičiu savo poezijų motyvais ir priemonėmis, savo nuotaikomis ir idėjomis siejasi čia su Vakarų ar Rytų Europa, čia jiedu judina bendrai žmogiškas problemas, čia vėl jiedu pasirodo, kaip originalios ne-partojamos asmenybės. Stengiantis parodyti jų mastą ir savitumą, kartais juodu norisi sustatyti su Paul Claudel ir Rainer Maria Rilke, kurie jau turi pasaulinio garso. Tačiau nuo šito lyginimo reikia susilaikyti prisiminus, kad tiedu mūsų poetai neturi tinkamo atbalsio tuose kraštuose, kuriuose jiedu didžiąją gyvenimo dalį praleido ir kuriems gajausias kūrybines jėgas paskyrė.

Milašius, kaip didelis poetas, turi gerbėjų Prancūzijoj, bet jų skaičius čia nėra didelis. Ir rašoma apie ją nedaugiausia — tik viena knyga ir kelios dešimtys straipsnių, kai tuo tarpu lietuviai jam yra paskyrę jau tris disertacijas. Tiesa, kad prancūzas H. Tomasi Milašiaus "Miguel Mana-rai" yra sukomponavęs muziką; tiesa taip pat, kad pora prancūzų kritikų yra mėginę vienu kitu žodžiu lyginti Milašių su P. Claudeliu; tačiau apskritai prancūzuose Milašius žinomas, kaip lietuvis. Kai 1952 m. Prancūzijos valstybinis orkestras su choru ir solistais pirmą kartą Paryžiuje atliko "Miguel Manarą" H. Tomasio kompozicijoj, laikraščiai vėl minėjo Milašių, kaip lietuvį, vadinas, kaip svetimą. Prancūzams jis iš tikro yra perdaug rytietiškas — perdaug miglotas, spontaniškas, emocingas, lyriškas, nes prancūzai yra racionalumo, aiškumo, harmoningos formos mėgėjai mene.

Panaši J. Baltrušaičio situacija rusuose. Šitas žymus poetas juose nėra toks garsus, koks turėtų būti. Atlikus lyginamąsias kritiškas studijas, galėtų pasirodyti, kad jis nemenkesnio masto, kaip Balmontas, Ivanovas, Briusovas ar Blokas. Tačiau ar jų garso J. Baltrušaitis kada nors susilauks, reikia abejoti. Nors mūsų poeto raštai prieš I-jį pasaulinį karą buvo rusų kritikų vertinami, tačiau J. Aistis jau konstatavo, kad tie kritikai nesugavo J. Baltrušaičio poezijos kai kurių specifinių bruožų, kurie atskleidžia jo lietuvišką sielą. Taigi J. Baltrušaitis rusams yra daugiau ar mažiau svetimas. Jis jiems perdaug vakarietiškas — perdaug valingas, objektyvus, harmoningas, optimistiškas, nes ruso siela labiau linkusi į blaškymąsi tarp kraštutinumų — nuo gilaus chaotingo skausmo iki svaigulingos ekstazės — negu į harmoniją ir giedrą.

Šitaip ir atsiskleidžia tų dviejų poetų ir mūsų pačių tragiką. Baltrušaitis su Milašium geriausias savo jėgas, kaip nevienas lietuvis, atidavė svetimiesiems, bet nė vienas jų ten taip neprigijo, kad būtų pripažįstamas savuoju. O. Milašius pasilieka prancūzams daugiau ar mažiau svetimas, nes jis jiems perdaug rytietiškai mistiškas. Baltrušaitis vėl pasilieka daugiau ar mažiau svetimas rusams, nes jiems jis perdaug vakarietiškas. Tuo tarpu jiedu abu gali būti artimi lietuviams, kurie gyvena Vidurio Europos ašy, kuri sudaro ribą tarp dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų — kaip mus mokė St. Šalkauskis. Tačiau ir lietuviuose tų žymių poetų kūryba nesusilaukia tinkamo atbalsio dėl svetimos jų raštų kalbos. Tiesa, J. Baltrušaitis senatvėje yra sukūręs nemažą pluoštą poezijos lietuviškai, bet ji, mano nuomone, formos atžvilgiu yra silpnesnė negu rusiška. O. Milašiaus tik dalis kūrinių tėra išversta lietuviškai.

Tai pažymėdami, paliečiame ir susidariusius nuostolius. Jie yra trejopi. Pirmiausia tų poetų situacija reiškia nuostolius Lietuvai, kur Baltrušaitis ir O. Milašius būtų galėję būti pirmųjų eilėse, jei geriausi jų kūriniai būtų buvę lietuviškai parašyti. Antras nuostolis patiems mūsų poetams, nes jie nesusilaukė tokio skaitytojų įvertinimo, kokio pagal savo talentus jie turėjo teisės tikėtis, ypač iš tų tautų, kurių kalbomis jie rašė. Pagaliau nuostolis ir tiems svetimiems kraštams, nes jų dezorientuoti skaitytojai nebežino, kaip tuodu poetu priimti — ar kaip savus, nes kalba sava, ar kaip svetimus, nes autoriai svetimos tautos. Dėl tų trejopų nuostolių mums ypač skaudu, nes tų dviejų Lietuvos vyrų kūryba verta gilaus ir plataus atbalsio, kurio mes negalime sudaryti, nes dauguma lietuvių šviesuolių J. Baltrušaičio ir O. Milašiaus gerųjų raštų nepažįsta ne dėl savo kaltės. Todėl nelieka nieko kito, kaip čia pakartoti J. Aisčio posakį: "menininkas tegali eiti į pasaulį tik per savo tautą".

Baigiant norisi pasakyti, kad lietuvių nuostolius, kurie susidarė dėl J. Baltrušaičio ir O. Milašiaus rašymo svetimomis kalbomis, galima šiek tiek pataisyti. Tai gali atlikti mūsų poetai, tobulai išversdami minėtų vyrų geruosius kūrinius į lietuvių kalbą. To darbo, kuris jau pradėtas, J. Baltrušaitis su O. Milašium tikrai verti, nes jiedu yra dideli poetai net europiniu mastu. Jiedu su didele kūrybine jėga meninėj formoje išvysto retas ir prasmingas temas, kurios siekia europinės kultūros šaknų; jiedu sielojasi giliomis problemomis, kurių nevieną svarsto šių dienų Europos egzistenciniai filosofai; jiedu atsako į tas problemas, remdamiesi savu giliu vidiniu patyrimu, subrandintu kančioj ir apmąstymuose, — atsako, duodami skaitytojui arba paguodos, arba stiprybės. O tai dideli dalykai mūsų aptemusiais antihumanizmo laikais.